Lietuvos žinių portalai pamišo dėl pranešimų apie ateivius ir NSO: kodėl tiek daug informacijos apie nežemiškos kilmės civilizacijas 2025?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar kas nors pastebėjo, kad šiemet ne tik vėl pabrango braškės, kad Palangos verslininkai vėl nelaimingi, nes ir vėl prasti metai, ne vien, kad algoritmiškai kartojasi metai iš metų tos pačios žinios su ta pačia informacija ir negatyvia nuotaika? Darosi nuobodu ir nuspėjama, tad informacinį srautą „nuskaidrina“ kokie nors vietos politiniai skandalai, Paluckis su socdemais ir pan. Bet ar kas nors pastebėjote, kad Lietuvos didieji žinių portalai – Delfi, 15min.lt, Lietuvos rytas, Bilis.lt, Technologijos.lt – be perstogės rašo apie NSO, ateivius, remdamiesi visokiausių fizikų, astrofizikų pasisakymais?

 

Šioji informacija dažniausiai sklandydavo kur nors antrarūšiuose arba alternatyviuose portaluose, kitaip sakant, mažiau matomame pogrindyje, nes buvo sietina su nepatikima informacija, propaganda bei sąmokslo teorijomis. Jau keleri metai pastebiu, kiek daug apie tai informacijos pagrindiniuose žinių portaluose, tad nusprendžiau parankioti vieną kitą antraščių iškarpą, kad patys pamatytumėte, jog neklystu. Daugiausia žinių apie galimai nežemišką kilmę visgi pasirodė šių metų liepos mėnesį. Ar mes kam nors esame ruošiami, ar tai dar vienas koks nors triukšmo dauginimas, kuriuo užsiima žiniasklaida? Maždaug nuo 2023 metų pradžios šių įvairių pranešimų apie NSO, ateivius, apie jų galimas strategijas, pasirodymą, artėjimą, grėsmę ir t. t. padaugėjo kone keliais kartais. Aišku, tai paspartino ir išmaniųjų telefonų naudojimas, užfiksuoti nepaaiškinami įrašai danguje, bet, reikia tikriausiai pripažinti, kad ir dirbtinio intelekto įnašas taip pat pasireiškia.

 

Visgi mane stebina, kad šios „pikantiškos žinios“, kurios dažniausiai primena spėliones ir nieko rimto faktiškai nepasako, užplūdo šiaip jau patikimais laikomus mūsų portalus. Vienas klausimas: kodėl?  Pasidairykite patys po antraštes...

Maištinga Siela

Dienos citata: Aušra Maldeikienė apie žurnalistikos ir žiniasklaidos kokybę, informacijos paviršutiniškumą dėl politinių skandalų

 

Sveiki,

 

Esu gan dažnas „Maldeikienės akinių“ skaitytojas, anksčiau klausydavausi jos protingų kassavaitinių transliacijų iš Euro Parlamento ir sužinodavau daug daugiau, nei iš vietos dienraščių apie visos savaitės įvykius. Man suprantamai pagrįstos Aušros Maldeikienės mintys įvairiais klausimais, bet gal per daug dėmesio jos vadinamiesiems buduliams, kurie ją nesveikai retsykiais atakuoja vien iš inercijos, bet ne apie tai... Kartais Maldeikienė išties pažeria puikių kondensuotų perliukų, kuriuos reikėtų cituoti išilgai ir skersai, nes jos tiksliai įvardija tai, ką pats, atrodo, galėtum parašyti paklodę. Man patinka, kaip ji dažnai „įkanda“ šiuolaikinei mūsų žurnalistikai. Cituoju iš jos rugpjūčio 11  dienos viešo įrašo facebooke, su kuriuo atsibudau naršydamas vis dar lovoje, bet kol kas tikriausiai tai bus geriausias dienos informacijos kąsnelis, todėl publikuoju dienos citatos rubrikoje.

 

Manau, autorė iš tikrųjų išsakė labai pavojingą jau kuris laikas esamą padėtį. Internetiniai portalai, o ypač socialiniai tinklai atvėrė ne tik dezinformacijos kloakas, bet iš esmės ir kitų neįgalėjimą prieiti prie kitokios, „išjudinančios protiškai“ informacijos, nes visa kita pašonėje individui gali pasirodyti šaltiena, sąstingis, nepasiekiama – nesvarbu, propaganda ar „supuvę Vakarai“, o gal aukso vertės informacija. Tą pastebiu matydamas, pvz., populiaraus facebooko turinio „Informacinis klubas“ auditoriją, kuri beveik tiesiogine to žodžio prasme su šakėmis laukia, kol kas kokią informaciją įmes, kurią bus galima nuvertinti, pašiepti, paniekinti, nes suprasti reikia pastangų, o pilti paplavas – jaustis kariu „Žalgirio“ dešiniajame sparne ant pakaustyto bėrio.

 

„Socialinių tinklų algoritmai teikia pirmenybę turiniui, kuris sukelia emocines reakcijas — pyktį, baimę, pasipiktinimą. Tai stiprina „mes prieš juos“ mąstymą ir sumažina erdvę racionaliam kompromisui.

 

Kadangi žmonės linkę sekti šaltinius, patvirtinančius jų pažiūras, pasirinktas informacinis burbulas uždaro kelią į kitokias perspektyvas.

 

Vis dėlto blogiausia, kas gali būti – tai skandalų ekonomika. Deja, bet didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos gyvena iš klikų ir reitingų, todėl prioritetą teikia konfliktui, o ne niuansuotam dialogui. Galiausiai konfliktas tampa turinio strategija.

 

Rimti politiniai klausimai neranda vietos, o jeigu ir paminimi, tai pateikiami supaprastintai, asmeniškai ir dramatiškai. Tai skatina emocinį, ne argumentuotą vertinimą. Žiniasklaida greitai keičia temas, todėl sudėtingos kompromiso paieškos nespėja subręsti.  Politikai skatinami reaguoti į momentinį triukšmą, kuris didina žinomumą, o ne kurti ilgalaikį sutarimą.“

 

Maištinga Siela

Vilniaus Meška keliauja per Lietuvą: kai iš žiniasklaidos prikolina, bet jai vis tiek dzin! Juokingiausios antraštės apie mešką iš Baltarusijos

 

Sveiki,

 

Vieną tamsią ir lietingą Lietuvos vasaros dieną tamsi meška iš Baltarusijos perplaukė Nemuną ir patraukė link Vilniaus. Niekas nė įtarti negalėjo, kaip ji sudrebins Marijos Žemės sostinę labiau nei beragis briedis prie stiklinių savivaldybės durų Konstitucijos prospekte. Meška įžiebė „diskusijas“ nuo sugėrovų konfliktų Vingio parko kampelyje, po medžiais ant suoliuko, iki Sauliaus Skvernelio patyčių iš krašto apsaugos ministerijos neveiksnumo. Internete siautės vandalai ir memų kūrėjai, žurnalistai kas valandą postins vis labiau juos diskrediduojančius postus (Delfi, 15min.lt, Lietuvos rytas ir kt. „labai rimti“ mūsų dienraščiai, kurie rimtais veidais mums nuo ryto iki vakaro kukuoja apie karą ir grėsmę...), o reklamų ištroškę verslai nuo knygynų iki degalinių kurs sau meškos dėka reklamas. Važiuodamas į darbą šįryt negalėjau nepadaryti pasipylusių šimtais antraščių kopijų (seniai taip nesijuokiau, lyg būtų sprogusi juoko atominė elektrinė), antraščių, kurios iš tikrųjų pasako, kokia mūsų žiniasklaida nusibaigusi. Manote, kad su „rimtomis naujienomis“ yra kas nors kitaip, nei vienas didelis uždarbiavimo burbulas kaip iš šios meškos? Ak! Kalakutas irgi manė, kol...

 

Galiu pasidžiaugti, kad meška patraukusi iš Vilniaus praėjo ir pro „Maištingos Sielos“ saitą.

 

2025 metų Lietuvos vasara savaime karšta, tad orai išties nuostabūs.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: žurnalistė Liepa Želnienė, nekenčianti mokytojų, demonstruoja manipuliacinės žiniasklaidos braižą

 Liepa Želnienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Sveiki,

 

Šiandien virtuvėje per radiją išgirdau LRT žurnalistės Liepos Želnienės skaitomą tekstą apie Izraelio dabarties karo įvykius su Palestinos korumpuotomis pajėgomis. Užbėgant už akių, noriu pasakyti, kad domiuosi įvykiais Artimuosiuose Rytuose ir man baugu, kokios žinios ir statistika pasiekia manąsias ausis, kaip, beje, ir Ukrainos įvykių, šis įrašas skirtas prastoms, surūgusioms žurnalistės manipuliacijoms nusakyti, o ne pasmerkti autorę kaip žmogų.

 

Žymi ir tikriausiai įtakinga žurnalistė leido sau būti padlaižūniškai populistine, tiesiog idiotiškai atsiskleidė, kad yra tiesiog politinis įrankis ir dar nekenčianti mokytojų. Pakalbėkime apie karą, apie baimes, apie tai, kas gali būti, kaip reikia grūsti pinigus į krašto gynybą, nors finansavimas „gresia“ jau rekordinis. Viskas lyg ir suprantama, lyg žinoma, netgi pateisinama šių dienų politikos kontekste, tačiau, ką daro Liepa Želnienė? Ogi pastato vidaus šalies problemas prieš galimą karo grėsmę, sumenkindama savo kalboje mokytojus (nes jie tai problema, geriau dar vieną dešimtmetį patylėtų, dar ne laikas, yra svarbesnių reikalų, supraskite), pavadindama juos, kurie žiūri tik savo kišenės. Nes jie gi išėjo į streiką ne savo teisių ir senų susitarimų su politika ginti, o cituoju: „reketuoti valdžią“. Štai kaip išsilavinusi žurnalistė mato šį reikalą ir ji nieko nestebina ir nesiskiria nuo, pvz., Audriaus Skaisčio „komuniagų ir broilerių“. Nes juk reketuoja tai chuliganai. Tai gal tų mokytojų nereikia, visus į frontą be pasirinkimo?

 

Miela Liepa Želniene, jeigu esate žurnalistė, nesvarbu, kad politinės pakraipos, tai malonėkite pasidomėti mokytojų tikraisiais reikalavimais prieš pastatydama faktus. Jeigu jums mūsų vaikų išsilavinimas nesvarbus, tada neturiu išvis ką ir bepasakyti. Įspūdis toks, kad ponia Želnienė antraščių pamazgų lozungus atkartoja ir kiršina žmones, mat vidaus bėdos – tai jokia problema. Pala, ar mes gyvename ne tik karo grėsmės pašonėje, bet ir šią gyvenimo tikrovės atkarpą, kur vis dar svarbūs ir piliečių reikalai, negi dabartis Lietuvoje nebesvarbi ir ją reikia sumenkinti?

 

Pasišlykštėjau žurnalistės nacionalistine perdėta povyza, kurią pastiprina manipuliatyvi, neinformatyvi ir šiaip jau politikams būdinga kiršinimo ir lyginimo (o iš tikrųjų menkinimo, nes reikia savo poziciją pastiprinti) retorika. Nors ko norėti, žurnalistė juk politinės srities, „atkalusi“ kaip „Tėve mūsų“ ir tikrai ne iš mokytojų mokykloje. Nežinau, kaip kiti Liepos Želnienės tekstai, bet po šito trinktelėjau per radiją, sudirgino. Ar šioji korespondentė nupirkta? Kur aš girdėjau tą manipuliacijos taktiką? Velnias žino...

 

Visgi nesitikiu aukštos žurnalistinės etikos ir teksto adekvačios kokybės. Kiekvienas žmogus, kaip ir aš tą dabar darau čia, turi teisę išreikšti ir palaikymą, ir pasipiktinimą, tačiau, jeigu esi žurnalistė, manau, atstovauji kitokio žodžio sklaidai, juolab nacionalinio radijo eteryje, o ne savo asmeninio įvaizdžio formavimui ir patiktukų surinkimams socialiniuose tinkluose. Šiaip poniai reiktų pasidomėti, kur tie rekordiniai milijardai Švietimui nueina, nes tai tikrai nėra mokytojų atlyginimams. Siūlyčiau atlikti išsamius tyrimus, kaip Ministerija panaudoja tas lėšas kurdama klerkų kabinetus ir reformuodama kosmetiškai kas kelerius metus programas, kurių perspausdinimai kainuoja milijonai, o tada kukuoti apie pralobti norinčius mokytojus, kuriems metai iš metų vis žadama ir žadama, o jie vis laukia tai naujos valdžios, tai krizės pabaigos, tai karantino pabaigos, tai karo Ukrainoje pabaigos ir vis laukia, laukia...

 

Apie tikrą pilietiškumą, kurį mini citatoje ponia žurnalistė, tikriausiai reiktų pilietiškumą demonstruoti pirmiausia valdantiesiems ir Ministerijai, nes pagal juos, kiekvienas mokytojo plaukas mokykloje suskaičiuotas, tad nereikia varyti Dievo į medį ir reikalauti iš mokytojų, kurie, kaip dažnai kam nors iš šalies atrodo, neturi ką veikti, dar ir altruistines pašiepiamas akcijas imituoti, taip patogios valdininkams, kurie paleistų lozungus apie tariamus mokytojus didvyrius, kurie neima atlyginimo, nes nori būti patriotų pavyzdžiais savo mokiniams. Reikia būti idiotu, kad tuo tikėtum ir norėtum. Bet tiesos neišmuši, šis mokytojų kontekstas visame žurnalistės tekste yra absoliutus briedas ir labai patogus parodyti, kokia žurnalistė įžvalgi mažiau protaujantiems, bet bėda tame, kad dauguma visgi protaujantys.

 

P. S. Autorės tekstą, kol rašiau atsiliepimą, jau patalpino LRT čia, jį ir galite paskaityti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: "Vaikai varžėsi norėdami parodyti, kur rastas lavonas" (Lietuvos spauda)

 

Sveiki,

Reta ir istorinė laikraščio iškarpa (anuomet gal ir nereta). Dabar tokių dalykų neišvysi, net jeigu būtų dar ir žiauriai bei baisiau, netgi jeigu vaikai filmuotų ir fotografuotų šalia iš devinto aukšto iššokusiojo palaikus, jų į laikraštį ar bet kurį šalies dienraštį nefotografuotų. Nors papublikuoti kokį skandalą greičiau savo socialiniame tinklapyje už didesnius patiktukus yra konkurencijos. Anų dienų tikrovėje (pirmasis dešimtmetis po atkūrimo) atrodė lyg ir normaliai, prisiminkime, kiek benamių vaikų trindavosi Vilniaus stoties rajone (nė vienas teisių aktyvistas necyptelėjo), o dabar prie pirkimų kasos pabandyk vaiką sudrausminti, kad nagučių netiestų prie spalvingų „Orbit“ ar prezervatyvų pakuočių. Per 3 dešimtmečius, atsiradus Garliavos skandalams, žiobienėms, skandinaviškai „tvarkai“, toks dalykas neįmanomas, bet nereiškia, kad neegzistuoja kitokiomis formomis. Už maišelį saldainių vaikai nuvers prie lavono... Skamba... Net nežinau kaip, bet istorinės egzotikos visgi labai daug.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: žurnalistai, patraukite iš viešojo gyvenimo Viktorijos Siegel ir Lauryno Suodaičio nelaimes!

 

Gerą dieną, skaitytojai,

Besilaikydamas dietos nuo absurdiškų gyvenimo skandalų Lietuvos žiniasklaidos padangėse, visgi nutariau užsukti į skandalų šaldytuvą ir pasmaguriauti. Iškrovų dienos baigėsi.

Visgi nepamenu, kad taip tąsytų nuo Drąsiaus Kedžio, Neringos Venckienės ir Stankūnaitės laikų šitokias pievas. Kas kvailiau, kas durniau, kas išvis idiotiškiau... Atrodo, kad žiniasklaidos forumuose jau yra atskiras etatas žurnaliūgoms (nes žurnalistais nepavadinsi), kurie sėdi nuo ryto iki vakaro užkaitusiais telefonais ir socialinėmis medijomis ir už atitinkamą kiekį perskaitymų, pasišlykštėjimų, pasipiktinimų, apstulbimų gautų papildomus priedus. Žurnalistika tikra prostitutė, labai gaila, kad net didžiausi dienraščiai nuėjo paleistuvės pasturgaliu ir pigiai žarsto, kas kokią antį paleido, ką pasakė arba nepasakė, kas galėjo būti pasakyta... Pakalbinti jau aiškeriagiai ir psichologai, psichoanalitikai ir psichoterapeutai, influenceriai ir praeiviai dėl vienos šeimos nelaimės.

Kad influenceriai meluoja, atrodo, visi žino, net jau penktokai. Kad šypsotis kameroms ir atlaikyti žiniasklaidos piranijas reikia, irgi atrodo, žino, tačiau vis dar žiniasklaida yra gera ne tik prostitutė, bet ir akrobatė, kuri sugeba nustebinti įvairiais triukais. Nesu tas, kuris gaili šios viešos poros, iš tikrųjų jie kalti, bet iš kitos jie yra ir žiniasklaidos barškučiai skaitytojams. Tikriausiai nuo Agnės Jagelavičiūtės mirties praėjusių metų pabaigoje neregėjome tokios piranijos puotos. Šiaip socialiniuose tinkluose, naiviai maniausi, generuojamos naujienos pagal temas, kuriomis jau domėjaisi anksčiau. Nė karto neguglinau (išskyrus darydamas šį įrašą, nes reikėjo fotografijos), tačiau tokio, atsiprašau, kišimo apie šios šeimos santykius nesu sulaukęs per visą gyvenimą (po naujieną 1-3 valandų ritmu). Pradėjau mąstyti apie tuos, kurie pasitraukia dėl sveikatos ir brangaus laiko sau ir kitiems iš socialinių tinklų ir žinių portalų, nes nieko daugiau nevyksta: karas Ukrainoje, kuris, žinoma, yra svarbus ir nuo šiol V. Siegel ir L. Suodaičio teismų maratonas.

Kai pasivaikštai kreivų veidrodžių karalystėje, užkandžiauji net neatidaręs šaldytuvo, vis tiek pasijauti, jog esi tos tikrovės dalis, nes ji egzistuoja visur: darbe, Bažnyčioje, rūsyje, lovoje... Visi žino Siegel ir Suodaitį. Galiu tik įsivaizduoti, kaip visa tai atlieps šių asmenų psichikai.

Neduok dieve, būti žinomu asmeniu... Žurnalistai, dabar maigote tekstą apie purvą ir tariamą tiesą, o rytoj jau matuositės kostiumą šermenims ir tai bus Jūsų produkto rezultatas.

P. S. O gal ne žurnalistai čia kalti, ką? O gal koks dirbtinis intelektas kala mums serialą, o iš tikrųjų tiedu net neegzistuoja, o gal jau visai mirę ir mums kaip Rebekos Unos paauglių romane „Atjunk“ projektuojami tik praeities įvykiai?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Giedrė Kazlauskaitė apie žurnalistų etiką, vidutinybes ir didžiąsias asmenybes

 Sveiki,

Dažnas rašytojos ir „Šiaurės Atėnai“ redaktorės Giedrės Kazlauskaitės tekstas viešojoje erdvėje sulaukia įvairių reakcijų. Pastarasis „Didžiosios ribinės asmenybės“ – ne išmintis. Lietuviai tampa opūs, kai kas nors viešai suskirsto visuomenę į būrus nenaudėlius ir būrus viežlybuosius, ypač pyksta tie, kurie nenori būti nenaudėliais. Juokas juokais, bet diskusija apie žmones vidutinybes ir „didžiąsias asmenybes“ gali tęstis iki paryčių, visi turės savo sampratą, ras pačių įvairiausių kriterijų, kas yra kas ir kaip tie kriterijai skirstant vienokius ar kitokius pasireiškia.

Visgi save priskiriu vidutinybei ir tuo labai didžiuojuosi, nes būti šiandien didžiu, nusipelniusiu ir didvyriu tiesiog reiškia prarasti gyvenimo ramybę. Kitą vertus, ar žmogus išdalijęs save kitiems yra didis? Aš nemėgstu savęs dalyti. Išvis nemėgstu didelių kompanijų, kitaip sakant, uždaras vidutinybės gyvenimas mane labai tenkina, o bet koks žinomumas sekina ir vargina, nes jis verčia... vaidinti ir būti geresniam, nei esi iš tiesų. Kitą vertus, vaidinti ir būti geresniam niekas neverčia, tačiau tai jau kita tema.

Visgi G. Kazlauskaitės straipsnyje yra ir daugiau citatų, kurias galima plėtoti, tačiau užgriebiau šitą, nes visai neseniai mes išgyvenome žinomų žmonių mirties vajų. Žurnalistų etika dėl konkurencijos išties buvo pasibaisėtina. Šitoks pilstymas iš tuščio į kiaurą, neturint ką naujo pasakyti, žvejojant artimųjų pokalbių nuotrupas, nuotraukas, neatstojant skambučiais, sekant mirusiųjų socialinius tinklus, gaudant kitus viešojo sektoriaus žmones, kad jie ką nors pasakytų (geriausia, jeigu paverktų į kamerą) ir taip trukęs visas mėnuo gali išvaryti iš proto. Aišku, jeigu negebi atsijunti nuo neetiškos žiniasklaidos kanalų ir esi stačiai priklausomas nuo dirginančių tų pačių naujienų, tada jau ir pačiam gali prireikti pagalbos. Visgi kur tų žunaliūgų, kurie iš mirties išlošia ir uždirba, teikiama informatyvi pagalba,  kai jos reikia viešajame sektoriuje esančiam žmogui, nebūtinai didžiam, bet kad ir veikiančiam mases? Tai neįdomu, tai neapsimoka, o štai iškilmingos laidotuvės, transliuojamos per svarbiausius šalies portalus ir žinias, yra tai, ko reikia kiekvienam žinių portalui. Žinokite, kai toks dėmesys, tiek antraščių ir fotografijų, savigaila užsiimančiam žmogui išties gali atrodyti, jog ir jį va šitaip apverks ir gailės.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Almantas Samalavičius apie diletentų epochą ir viešą neapykantos normą

Sveiki,

 

Gal kiek pavėluotai, o gal kai kam pačiu metu pasirodė Kultūros baruose (Nr. 9, 2021) publikuotas Almanto Samalavičiaus straipsnis Užsitęsusi diletantų epocha, kurioje iš esmės teigiama, jog neturime etiškos ir profesionalios politikos bei žiniasklaidos. Po rugpjūčio sąmyšio prie Seimo internete sprogo ištisas pasmerkimo antikultūros burbulas, kurio kritikuoti buvo negalima, nes tai reikštų, jog tu maršistas ar dar kažkoks nesveikas antivakseris. Influenceriai, politikai, TV žinių portalai – visi, kas tik netingėjo, turėjo savo poziciją ir žodžių, kaip sako vertalas iš slavų, į vatą nevyniojo. Normalu tapo ne būriuotis ir protestuoti, normalu tapo tiesiog... nekęsti nepaklusnių, klausimus ir abejones rodančius žmones, kurie galbūt ir ne tokie apsikarstę diplomais ir ne stirtas knygų perskaitę, tačiau vis tiek turintys, mano suvokimu, teisę abejoti.

 

Čia prisiminiau tuos religinius fanatikus, kurie dar Kristaus laikais griežė dantį ant abejojančių ir keliančių tam tikrus klausimus. Visi jie buvo pasmerkti. Ką sako A. Samalavičiaus straipsnis? Jis bando surasti ryšius tarp valdžios ir žiniasklaidos palaikymo, kurie tais pačiais terminais ir vienu smuikeliu juk griežė visą tą pasiskiepyti skatinančių ir žeminančių etikečių klijavimo olimpiadą, kurioje kiekvienas abejojantis yra kvailys, nupirktas Rusijos valdžios arba tiesiog konspiracijų teorijų auka. Žodžiu, pavojus, kaip visada išorėje, bet ne valdžioje ir ne pas inteligentus ir intelektualus, kurie drąsiai žemino, ciniškai postringavo ir visaip kitaip rodė savo išverstą teisuolišką kailį. Nesakau, kad visi tokie, tačiau būtent šis straipsnis, jau atvėsus rugpjūčio karščiui, leidžia permąstyti mūsų visuomenės procesus, ten vykstančias ideologines sąveikas ir taip dažnai per teisuolišką lęšį nebematomas priskretusias savo pačių panages.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: žinių ir informacinės visuomenės propagandos veikimo principas

Sveiki,

Dalijuosi šia netikėtai šiandien iššokusia karikatūra, kuri vėlei man sukėlė nemažai prisiminimų apie tai, kokia yra mūsų informacijos ir žinių visuomenė manipuliatorė. Kaip daugelis išminčių anksčiau ir dabar sako, kad jeigu tu sieki sąmoningumo ir plėtros savyje, geriausia yra atsisakyti per televiziją informacinių laidų, nes jos yra perdirbtos, padirbtos, nukreipiančios nesąmoningumo keliu, ir žinoma, formuojančios negatyvumą tarp mūsų.

Kadangi aš negaliu kol kas gyventi be žinių, stengiuosi atsirinkti, ką ir kaip skaitau. Tai pirmas žingsnis, nes žiūrėti į užpakalį kaip ant tai „24 valandos“, tai po to iš tikrųjų ir manome, kad Lietuva prasigėrusių giminių kraštas, kuriame pešasi dėl ne vietoje pertvertos tvoros ar 20 eurų skolos. Geriau išvis nežiūrėti tokių laidų, bet... Kai pradėjau filtruoti informaciją, pastebėjau, kiek daug yra susikūrusių alternatyvių informacinių laidų, susijusių su dvasinėmis praktikomis, sąmoningumu ir kt. Tiek daug, kad nespėju daugelio net pažiūrėti ir apdoroti.

Pasakysiu netgi taip: jeigu per žinias praneša, kad po  trijų dienų labai šals ir bus didelė pūga, o mes tą informaciją priimame besąlygiškai, (o turint galvoje, kad mintys yra daiktai ir pritraukia realizaciją), daugybę žmonių išgirdę šią informaciją ima ruoštis ir taip pritraukia tokius orus, prisidėdami prie bendros kolektyvinės sąmonės, bendros energetikos. Vadinasi, jeigu tai tik pavyzdys su orais, tai pagalvokime, kaip veikia pasaulis, kai mums sako kasdien, kad tas ir anas brangsta, kad „rusai puola“, kad šis, tas ir anas yra blogai... Ir mes tai mintimis realizuojame ir padedame vykti šiai negatyvumo propagandai, vadinasi, iš to šūdelio, krintančio pro informacijos tinklus, mes užsiauginame dabartį ir rytdieną.

Žinau, skamba nelabai palankiai, kai gyveni stimuliuojamas tomis negatyviomis ir propagandinėmis žiniomis, bet kai sąmoningai nusprendi, kad yra alternatyva, manau, pasaulis ima pamažu ir apsiverčia. Pati pozityvi informacija tave ima „persekioti“, atsiranda savaime. Tad linkiu filtruoti viską, ką žiūrite ir skaitote. Kuo mažiau televizinių žinių, kuo mažiau negatyvių portalų su žiniomis, tuo geriau mums, mūsų sveikatai ir pasauliui.

Jūsų Maištinga Siela