Sveiki,
Gal kiek pavėluotai, o gal kai kam pačiu metu pasirodė
Kultūros baruose (Nr. 9, 2021) publikuotas Almanto Samalavičiaus
straipsnis Užsitęsusi diletantų epocha, kurioje iš esmės teigiama,
jog neturime etiškos ir profesionalios politikos bei žiniasklaidos. Po
rugpjūčio sąmyšio prie Seimo internete sprogo ištisas pasmerkimo antikultūros
burbulas, kurio kritikuoti buvo negalima, nes tai reikštų, jog tu maršistas
ar dar kažkoks nesveikas antivakseris. Influenceriai, politikai, TV
žinių portalai – visi, kas tik netingėjo, turėjo savo poziciją ir žodžių, kaip
sako vertalas iš slavų, į vatą nevyniojo. Normalu tapo ne būriuotis ir
protestuoti, normalu tapo tiesiog... nekęsti nepaklusnių, klausimus ir abejones
rodančius žmones, kurie galbūt ir ne tokie apsikarstę diplomais ir ne stirtas
knygų perskaitę, tačiau vis tiek turintys, mano suvokimu, teisę abejoti.
Čia prisiminiau tuos religinius fanatikus, kurie dar
Kristaus laikais griežė dantį ant abejojančių ir keliančių tam tikrus klausimus.
Visi jie buvo pasmerkti. Ką sako A. Samalavičiaus straipsnis? Jis bando surasti
ryšius tarp valdžios ir žiniasklaidos palaikymo, kurie tais pačiais terminais
ir vienu smuikeliu juk griežė visą tą pasiskiepyti skatinančių ir žeminančių
etikečių klijavimo olimpiadą, kurioje kiekvienas abejojantis yra kvailys,
nupirktas Rusijos valdžios arba tiesiog konspiracijų teorijų auka. Žodžiu,
pavojus, kaip visada išorėje, bet ne valdžioje ir ne pas inteligentus ir
intelektualus, kurie drąsiai žemino, ciniškai postringavo ir visaip kitaip rodė
savo išverstą teisuolišką kailį. Nesakau, kad visi tokie, tačiau būtent šis
straipsnis, jau atvėsus rugpjūčio karščiui, leidžia permąstyti mūsų visuomenės
procesus, ten vykstančias ideologines sąveikas ir taip dažnai per teisuolišką
lęšį nebematomas priskretusias savo pačių panages.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą