2021 m. lapkričio 15 d., pirmadienis

Filmas: "Avelė" / "Lamb"

 Sveiki,

 

Vienas iš šiųmečių kino festivalio „Scanorama“ akstinų tapo islandų siaubo drama „Avelė“ (angl. Lamb) (2021), kuriame su islandų garsenybėmis pagrindiniam vaidmeniui iš Holivudo trumpam sugrįžo šiuolaikinė kino legenda Noomi Rapace. Filmą režisavo debiutantas aktorius Valdimar Jóhannsson, kuriam be didesnių finansavimo galimybių pavyko sukurti ir intriguojančiai perteikti tai, ką galbūt pavadinčiau šiuolaikine skandinavų siaubo tradicija. Prieš kelerius metus matytas norvegų filmas „Telma“ arba švedų šedevriukas „Riba“ iškart suintriguoja įtikinamai perteiktu siaubu ir mistiniais štrichais.

 

Naujausiame skandinaviškame „siaubeke“ pasakojama iš pradžių gana niūri, kaip ir pridera skandinavams, šeimos tragedija. Pora negali susilaukti vaikų, todėl visą savo energiją skiria atšiauriame Islandijos kalnų slėnyje įkurdintoje avių fermoje. Pirmieji kadrai – pribloškiantys. Pasipiktinusios avys nerimsta savo tvartuose, įspūdis, jog jos bendrauja savita magiška kalba savo kolektyve, o jų akys regi tai, ko negali regėti įprastas žmogus. Įtampa lipa ant kulnų, tačiau netrukus sužinome, jog žmonių kasdienybė kur kas pilkesnė. Pora atvedinėja avinėlius į šį pasaulį, kol vieną dieną iš avies, tiesiogine to žodžio prasme, išlenda hibridinė avies ir žmogaus versija. Pora nedvejoja – tai Dievo dovana, todėl konkuruodami su motina avimi pasiima vaiką kaip savo ir pavadina ją mirusios dukters Ados garbei, tačiau netrukus į sodybą grįžta brolis ir jis pamato, kad bevaikė šeima pamažu nupušo...

 

Gerai, apie motinystės ir tėvystės instinktus kine tiek priskaldyta malkų, kad nežinau labiau šabloniškesnio motyvo, kai motina kamuojama šių instinktų (arba vaiko praradimo) tiesiog pakvaišta. Šiuo triuku naudojasi tiek dramos, tiek siaubo filmai, tiek hibridiniai žanrai, kur žiūrovui gana lengva susitapatinti su veikėjais psichikos nestabilumu ir ją pateisinti. Ar prisimenate biblijine misterija perkrautą barokinio siaubo filmą Darreno Aronofsky „Motina!“ (2017), po tokio filmo sunku atsigauti ir suvirškinti siaubūniškus motinos instinktus. Skandinaviškasis „Avelė“ taip pat fokusuojasi į biblijinį avelės aukos metaforą, čia dėl motiniškos konkurencijos moteris nušauna avies patelę, nes laiko ją vertesne motina, nei ji pati. Tačiau filme pasirodo ir demoniškieji žmogaus avies motyvai, kurie koreliuoja su Antikos miškų dievybe Panu, tik šiame filme jis gerokai primena patį Mefistofelį. Žodžiu, režisierius neperkrauna šiurpumu savo filmo, nors nuolatinėje skandinaviškoje tėkmėje vis jaučiame kažin kokį tvyrantį siaubą, kuris tuoj išlįs. Ir tikrai, anksčiau ar vėliau jis išlenda, bet vėlgi tyliai, skandinaviškai santūriai ir užtikrintai. Sukurti gerą siaubo filmo nereikia garso efektų, nusibodusių holivudinių klišių, užtenka tiesiog sukurti lėto laukimo filmo įspūdį, jog kažkas vis tiek tuoj nutiks, nes juk tokiai porelei su tokia psichika laimingai baigtis negali.

 

Visgi visumoje filmas pateisino savo žanrą ir jis tapo ir provokuojantis, ir originalus, nors lyg ir nieko naujo, tačiau pasirinkta pasakojimo maniera, mitologiniai niuansai leis šiam filmui nevienadieniškai įsirėžti į atmintį.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3



Jūsų Maištinga Siela 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą