Filmas: "Seksas" / "Sex"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man labai patiko norvegų režisieriaus Dag Johan Haugerud pandemijos metu matyta įtempto psichologinio siužeto drama „Atsargiai – vaikai!“ (2019), kurį iškart be eilės rekomenduočiau pažiūrėti daugeliui, ypač tiems, kurie dairosi į skandinavų ugdymo sistemas. Režisierius per tą laikotarpį nesnaudė ir sukūrė vadinamąją „Oslo trilogiją“, kurią sudaro trys dalys: „Seksas“, „Meilė“, „Svajonės“. Visos dalys rodytos Lietuvos kino festivalyje „Scanorama“, tad vedinas gerų prisiminimų apie ankstesnį filmą nutariau pasižiūrėti pirmąją trilogijos dalį „Seksas“ (norv. Sex) (2024) su tokia intencija: jeigu man patiks, žiūrėsiu ir likusias dvi dalis.

 

Istorija absoliučiai kitokia nei „Atsargiai – vaikai!“. Režisierius, kuris, beje, „Seksui“ parašė ir visą scenarijų, atrodo, kad sulėtėjo, tapo itin atidus psichoanalizei ir apskritai analizei. Istorija neįtikėtinai melancholiškai komiška, šie deriniai man filme labai patiko. „Seksas“ pasakoja apie du heteroseksius vyrus, kurie turi sukūrę šeimas, jų vaikai mokosi toje pačioje mokykloje, o jiedu dirba kaminkrėčiais (ar vis dar kas nors dirba tokį darbą šiuolaikiniame pasaulyje?). Vienos pertraukos metu du bendradarbiai vyrai pasipasakoja savo keistas pastarųjų dienų patirtis: vienas iš jų susapnavo David Bowie, kuris sapne į jį žiūrėjo kaip į moterį, todėl jam atrodo, kad tas sapnas jį kažin kaip pradeda keisti, jis ima abejoti savo vyriškumu, tačiau kartu tarsi ir išsilaisvina, nes nebepatiria lūkesčių. Kitas vyrukas prisipažįsta, kad dar vakar visiškai atsitiktinai, niekada nemėginęs to daryti, permiegojo pirmąkart su vyru ir tą papasakoja taip laisvai kaip kokią naują patirtį parduotuvėje perkant nežinomą prekę...

 

Tai pokalbių filmas! Keturi pagrindiniai veikėjai nuolat kalbasi ir bando suvokti, kas naujo vyksta jų seksualinės lyčių tapatybės gyvenime. Tai nėra dar vienas filmas apie gėjus, tikrai ne, tačiau du heteroseksualūs vyrai bando sudėlioti naujas vidutinio amžiaus vyriškumą plečiančias ribas. Pirmasis tyrinėja savo balsą, nes dainuoja chore, ir jam atrodo, kad jo balsas po sapnų moteriškėja (tai taip absurdiškai kafkiška!), o antrasis dėl liberalumo ir laisvumo ima abejoti, ar begalima atvirauti, nes skaudžiausiai dėl jo naujos patirties išgyvena žmona, keldama jam absurdiškas, nors tenka pripažinti, kad motyvuotas, scenas.

 

Kokie dialogai! Dieve mano! Beveik net neabejoju, kad režisierius lankosi pas kokį psichoanalitiką, nes scenarijus labai man patiko, jis stačiai analitinis. Taip, filmas angažuotas ir niuansuotas tarsi į psichoterapinio kabineto fragmentus, bet tie pasakojimai kartu ir tokie gyvi, privedantys prie tokių klausimų, dėl kurių visuomenė nėra apsisprendusi ir kažin, ar kada apsispręs. Filmas apie vyriškumą, tačiau jis netampa įprastų formų ir situacijų vaizdavimo būdu, tai galimybė veikėjams susivokti, kad asmeninis vyriškumas tėra tik apibrėžtis, kuri kinta. Labai patiko, kaip pačios moterys bando priimti vyriškumo krizę ir naujas patirtis, žmonų reakcijos tokios atpažįstamos, nors ir „įvilktos“ į psichoanalitinį kalbėjimą. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad filmo pokalbiai šitaip įtrauks ir leis apgalvoti, kodėl žmonės taip sureikšmina seksą, kodėl vieniems tai riba, o kitiems galimybė savo plėsti ir tyrinėti. Režisierius nemoralizuoja, nemokina jokių tolerancijos klišių, tiesiog priveda veikėjus prie tam tikro savęs senojo suvokimo pabaigos. Nemanau, kad patiks mūsų šalies homofobams, detektyvams, kurie ieško propagandinių ženklų – jiems teks nusivilti, nieko čia nėra, bet yra labai intymių ir stulbinančiai atvirų pokalbiuose dalykų, kuriuos pajus tikriausiai labiau vedusios poros ar šiokios tokios gyvenimiškos patirties turintys žiūrovai. Man patiko!

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mergina su adata" / "Pigen med nålen" / "The Girl with the Needle"

 

Sveiki,

 

Visai neseniai pagalvojau, kada paskutinįkart mačiau gerą danų filmą, nes šiaip danų kinas man labai patinka ir – šast! – kaip tyčia pasitaikė proga pamatyti švedų kilmės režisieriaus Magnus von Horn filmą „Mergina su adata“ (dan. Pigen med nålen) (2024) su danų žymiaisiais šiuolaikiniais kino aktoriais. Apie filmą jau buvau girdėjęs labai puikių atsiliepimų, kai jį rodė dar „Scanoramos“ festivalyje, bet anuomet nepavyko pamatyti. Šiaip režisierių puikiai pamenu iš 2020 metais pristatyto jo sėkmingo ilgametražio filmo su lenkų kino aktoriais „Prakaituok!“ – beje, kas dar ano filmo nematė ar pagalvojo, kad neaktualus, siūlyčiau visgi pažiūrėti, tikrai vertas ir laiko, ir pamąstymų. Naujausias jo kino projektas „Mergina su adata“ labai skiriasi tiek režisūra, tiek pasakojimo atmosfera ir tonu. Ir taip... filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalių filmas.

 

„Mergina su adata“ yra paremta tikra 1918-ųjų metų (taigi Pirmojo pasaulinio karo pabaiga) tikra įvykusia Danijoje istorija. Jauna moteris Karolina (aktorė Vic Carmen Sonne) visus karo metus laukė iš karo grįžtančio savo vyro, kęsdama nepriteklių ir sunkiai dirbdama siuvimo fabrike. Skurdo kamuojame mieste ir visoje Danijoje visi stengiasi kaip nors išlikti ir prasimaitinti, tačiau Karolina jau nebetiki, kad jos vyras kada nors grįš, todėl susižavi fabriko valdytoju, kuris rėžia apie ją sparną. Netrukus ji pasijunta nėščia ir tiki, kad galbūt ištekės už šio turtuolio, tačiau nutinka taip, kaip turėjo nutikti: aikštingos ir valdingos baronienės ji išmetama į gatvę nėščia, jai uždrausta grįžti dirbti į fabriką ir matytis su mylimuoju. Benamė, alkana ji pagimdo kūdikį, sulaukia savo suluošinto iš karo vyro, tačiau gyvenimo išbandymai čia tik prasideda...

 

Iš tikrųjų tai neišsipildžiusios Pelenės istorija, apgaubta itin niūrių ir tamsių metų. Šiek tiek man priminė Fantinos atvejį iš „Vargdienių“ (Tom Hooper, 2012). Karo, skurdo ir sunkius moralinius sprendimus priimantys žmonės iš tikrųjų retsykiais tokie iliustratyvūs, kad kaip tyčia atrodo hiperbolizuotai karikatūriški, teatrališki, tačiau šiam filmui tai, regis, netrukdo. Pasirinktas bespalvis juodai-baltas kino vaizdinys tik dar labiau paryškina šį slogumą. Priešingai nei „Prakaituok!“, šiame filme režisierius pasireiškia kaip literatūrinio pasakojimo filmo kūrėjas, kuriam svarbūs estetiniai kadrų sprendimai, apšvietimas, rakursas (geras operatoriaus darbas), nuoseklumas. Istorija jautri, įtraukianti, bet neskubi, nesistengiama holivudiškai mus nustebinti dinamiškais siužeto posūkiais, visgi tai europietiškoji kino tradicija, bet su aiškiai išlaikytu naratyviniu „sunkaus gyvenimo pasakos“ polėkiu. Filme žiūrovui viskas aišku, nepaliekama interpretacijų ar neaiškumų, matyt, kitaip nelabai ir galėjo būti, kadangi filmas remiasi tikra istorija. Kaip stipriausius dalykus išskirčiau filmo sukurtą estetiką ir atmosferą bei aktorių Vic Carmen Sonne bei Trine Dyrholm pasirodymus.

 

Jeigu filme viskas aišku nuo A iki Z, kur šios istorijos prasmės svarbiausias momentas? Manyčiau, kad būtent veikėjų moraliniuose sprendimuose. Karolina pradeda gyventi kūdikius iš nepasiturinčių motinų priiminėjančią depresyvią narkomanę ir saldainių pardavėją Dagmarą (aktorė Trine Dyrholm), tačiau netrukus Karolina sužino, kad „padėti“ nuskriaustosioms reiškia iš tikrųjų „naikinti“. Ir staiga Dagmaros iliuzinis suvokimas apie gerumą, apipintas savo pačios traumuojančiais motiniškais patyrimais, tampa tikrąją moraline dilema: ar galima sunkmečiu pateisinti vaikžudės iliuzijas? Abortus jaukinamės šiandien ir dalis visuomenės jau toleruoja, o kaip su jau šiam pasauliui prasimerkusiais kūdikiais? Galiausiai moralas tampa, nors ir šiurpus, bet iš esmės universalus: gerais norais pragaro kelias grįstas. Po filmo pagalvojau: tikriausiai visos šalys turi „tą istoriją“ ir tą „motiną“, apie kurią pasakojama iš kartos į kartą kaip didžiausią monstrą. Ką gi, danai papasakojo savo.

P. S. Filmą legaliai galite pamatyti LRT Epikos platformoje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Kontinentalis, 2025-ieji" / "Kontinental'25"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet, galima sakyti, yra rumunų režisieriaus Radu Jude kino metai. Garsusis kino provokatorius pristatė net du meninius ambicingus kino filmus, kuriuos šį vėlyvą rudenį rodo „Scanorama“. Stengsiuosi juos abu pamatyti ir pirmasis iš jų pasitaikė „Kontinentalis, 2025-ieji“ (romun. Kontinental '25) (2025). Mėgstu rumunų kiną, manau, kad jis labai savitas, aktualus ir moka papasakoti kažin kaip per savo nacionalines problemas universaliai, kad net koks lietuvis ar portugalas gali lengvai suprasti, kas vyksta šalyje ir visoje Europoje. Radu Jude kūrybą aptikau giliais pandemijos laikais, kada į kino sales negalėjome grįžti ir tai buvo „Auksiniu lokiu“ apdovanota itin aštri satyra „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“, kuris tapo tais metais tikriausiai geriausiu mano matytu filmu, o po šio filmo ilgai nieko negirdėjau ir neturėjau galimybės pamatyti iš šio režisieriaus repertuaro, tad pamatęs šių metų repertuare jo filmus – šoviau tiesiu taikiniu į kino teatrą.

 

Tikėjausi iš „Kontinentalio, 2025-ųjų“ kažko labai itin aštraus ir provokuojančio kaip kadaise iš „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“, tačiau šįkart režisierius man pasirodė delikatesnis, saugesnis ir ne toks chuliganiškas. Beje, filmas įvertintas Berlyno kino festivalyje „Sidabriniu lokiu“, tad smalsumo būta tik dar daugiau. Istorija, galima sakyti, itin rumuniška, nacionalinė ir kartu internacionalinė. Istorija pasakoja apie vengrų kilmės Rumunijoje gyvenančią antstolių darbuotoją Orsoliją, kuri darbe patenka į nepavydėtiną situaciją. Ji su brigada turi iškraustyti seną benamį, gyvenantį pastato rūsyje, kurį turi nugriauti, kad vietoj jo pastatytų prabangų viešbutį, tačiau benamis nebeištveria ir per 20 minučių, duotų susirinkti daiktams, jis pasikaria ant radiatoriaus. Orsolija maniakiškai išgyvena šią istoriją, ji atšaukia atostogas Graikijoje, nuolat pasakoja vyrui ir pažįstamiems tą pačią traumuojančią istoriją, kaltina save, nors nėra tam pagrindo. Galiausiai visas filmas yra jos šių įvykių perteikimas kitiems: kunigui, sutuoktiniui, mamai, buvusiam kažkada savo studentui, draugei... Visur veikėja save kaltina ir pateikia kaip auką. Iš vienos pusės Orsolija atrodo, kad kuria iš savęs auką ir nesąmoningai tuo mėgaujasi, iš kitos atrodo, kad būtent aplinkiniams trūksta empatijos ir supratimo, kurių perteklių turi pati Orsolija...

 

Visgi per Orsilijos dramą papasakojama kur kas daugiau, sakyčiau, perteikiamas visos Europos veidas. Rumunija ne per seniausiai tapo Europos Sąjungos nare, filme tas perėjimas prie geresnio kapitalistinio gyvenimo labai jaučiasi, tačiau naujasis pasaulis su pristatytais naujais namais, automobiliais, apšvietimais ir išmaniąja įranga iš esmės padaro didelę atskirtį tarp prisitaikiusiųjų ir tų, kurie, deja, negalėjo to padaryti. Skurdo ir turtuolių Rumunija ir Europa, galima daug atpažinti esamų tendencijų ir pačioje Lietuvoje. Režisierius panaudoja pačius populiariausius žmonių susiskaldymo būdus. Graužiama kaltės pagrindinė veikėja desperatiškai ieško aplinkinių supratimo, tačiau „tai nėra taip lengva nacionalistinėje, religingoje, moralinės krizės ištiktoje Rumunijos visuomenėje“. Čionai atsveria daug kontekstinių politinių niuansų. Ilgalaikė vengrų ir rumunų nesantaika dėl Transilvanijos, religinis dvilypumas ir keista pačios Orsilijos moralė. Smarkiai susitapatindama su benamio savižudybe ji gali kamuotis ir save kaltinti nuo ryto iki vakaro, tačiau parkelyje girta pasidulkinusi su savo buvusiu studentu nejaučia nė lašo apmaudo ar kartėlio, jog pasielgė blogai. Tam tikra prasme Orsilija yra obsesiška, bet kryptingai imituojančiai veikianti susiskaldžiusioje visuomenėje. Filme nuskamba daug skirtingų požiūrių į Europos politines aktualijas, pvz., Orbano populiarumą Vengrijoje, Rusijos karą prieš Ukrainą ir tie pokalbiai tokie lėkšti, bet tokie kartu apnuoginantys, nes būtent didžioji dalis žmonių ir gyvena paviršutiniškai blevyzgodami ir užimdami atitinkamas pozicijas, kurios iš esmės nieko nekeičia... Yra ką pamąstyti.

 

Nors scenarijus puikus, filmas man šįkart pasirodė subtilesnis, plepesnis, nes daugelis dalykų tiesiog perteikiami pokalbių bare, namuose, darbe, parke būdais. Tai išsikalbėjimo apie besikeičiantį pasaulį filmas, kuriame atsiveria šių dienų Europos veidas, ypač Rytų bloko (atleiskite už vis tą tokį skirstymą, nes mes jau seniai Vakaruose) ir Vidurio Europos, kurios aiškiai jautė ir tebejaučia perėjimo slinktį nuo socializmo prie kapitalizmo padarinius. Filmas savaip intelektualus, tačiau stebėti ne visada buvo įdomu, norėjosi didesnės provokacijos ir aštrumo, tačiau filmas vis tiek vienaip ar kitaip pavykęs kaip mūsų pačių šių dienų tikrovės veidrodis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nesiilsėkite ramybėje" / "Håndtering av udøde"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nemažai tikėjausi iš norvegų režisierės Thea Hvistendahl filmo „Nesiilsėkite ramybėje“ (norv. Håndtering av udøde) (2024), kurį pernai rodė „Scanorama“, nors buvau įspėtas, kad šis siaubo ir mistinio atspalvio turintis filmas – ne kiekvienam. Tą po seanso galiu paliudyti ir aš.

 

Istorija pasakojama koliažo principu, t. y. kelios viena tema susijusios aplinkybėmis novelės. Viena iš istorijų pasakoja motinos Anos sūnaus netektį, kita – autoavarijoje mirusios moters nelaimingas atsitikimas, dar kita – ilgametės senolės mirtis, kurią palaidoja jos širdies draugė. Trys besisukančios istorijos „nesusikerta“, tačiau išlaiko vientisą atmosferą ir mistinę idėją. Negalėdami susitaikyti su praradimo skausmu, likimas iškrečia piktą išdaigą, kadangi prikelia mirusiuosius mylimiesiems, kurie besąlygiškai juos priima į savo gyvenimą. Senolis išsikasa savo anūko palaikus, kurie vos funkcionuoja, o į mylimosios našlės namus iš šermenų salės sugrįžta mirusi draugė, ligoninėje prisikelia po autoavarijos mylimoji...

 

Siaubas tame, kad prisikėlimas nežada standartinės Gerosios Naujienos, priešingai – prikelti merdintys ir pūvantys kūnai suteikia tik laikiną iliuziją, jog galima aplenkti ir nugalėti mirtį. Netrukus visi mylimieji tą supranta, matydami, kad nei gyvi, nei mirę artimieji nebėra tokie patys, jų žmogiškumas ir tai, kas juos iš tikrųjų jungė yra antgamtinis pokštas, neturintis nieko bendra su prisikėlimu. Galiausiai zombiai, nesąmoningai neskirdami gyvųjų, ima juos ryti, tačiau režisierė nekuria standartinio siaubo ir zombių holivudinio reginio. Priešingai – režisierė atidi fiksuotai simbolikai ir metaforoms, todėl filme siaubas tampa galimybe kalbėti apie (ne)susitaikymą su praradimu ir laikinumu, o problema kyla iš to, kad kartais neįmanoma greitai visko paleisti, todėl ir veikėjai „prisirišę“ prie yrančių kūnų ir juose esančių antžmogių, o tai iš esmės yra galimybė savaip pratęsti saitus su mirusiaisiais.

 

Mintis akivaizdi ir ji išreikšta kino kalba labai lėtai. Siaubo elementus stelbia psichoanalitinis neskubus, sakyčiau, meditatyviai lėtas pasakojimas, neturintis kažin kokio nuoseklaus ir įprasto „suveržtumo“, todėl šios trys istorijos plūduriuoja tarp šokiruojančio absurdo ir metaforizuotos abstrakcijos. Nepatiko ir neįtikino, nors filmą rinkausi išskirtinai dėl norvegų aktorės Renate Reinsve, kuri, kaip visada, perteikė emocijas puikiai stambiu planu, tačiau filmo tekstūra pasirodė trikdančiai nuobodi. Stebino kai kada gan neblogai išgautas siaubo elementas, nejaukumas, aklas veikėjų mistinio pasaulio priėmimas ir susitaikymas su zombiais ant rankų ir miegamųjų lovose, kas, aišku, filmą dar labiau metaforizuoja ir sąlygoja nuo įprastinės logikos. Visgi filmą, manau, greitu metu pamiršiu ir dėl to nė kiek nesigraužiu.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 5.3

 

 

Maištinga Siela

Filmas: "Bugonija" / "Bugonia"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nors iki tikrosios „Scanoramos“ liko kelios savaitės, festivalis padarė vieną išimtį ir pristatė išankstinį „apšildomąjį“ seansą prieš kino filmų maratoną, pristatydamas tikriausiai daugelio labai laukto graikų kilmės režisieriaus Yorgos Lanthimos filmą „Bugonija“ (angl. Bugonia) (2025). Pastaruoju metu provokatyvusis režisierius nepaprastai produktyvus: 2023 metais pristatė „Prasti reikalai“, 2024 metais „Malonės rūšys“, o šiemet – „Bugonija“. Reiktų paminėti, kad režisierius įsisuko dirbti išskirtinai su anglakalbe kino kampanija ir aktoriais, o visame to centre, žinoma, nuo filmo „Favoritė“ (2018) yra aktorė Emma Stone, kurią drąsiai galima laikyti režisieriaus mūza. Reiktų paaiškinti filmo pavadinimą: Bugonija (gr. Bugonia) – tai senovės graikų ir egiptiečių mitas arba tikėjimas, kad bitės gimsta (spontaniškai generuojasi) iš negyvo jaučio ar galvijo skerdenos.

 

Esu didelis Y. Lanthimos gerbėjas, kiekvienas jo filmas daugiau ar mažiau yra dirgiklis, kuris ne tik leidžia išsižioti ir būti sudirgintam kartais itin brutaliai beprotiškų kino idėjų, bet ir apmąstyti, ką mes patys darome savo pačių tikrovėje ir gyvenime. Pačia plačiausia prasme Lanthimą, sakyčiau, domina socialinio nukrypimo ir monstro kūrimo aplinkybės. Kaip nutinka, kad sukuriame ir savo socialinėje dorovinėje terpėje leidžiame atsirasti monstrui. Ar tai būtų Frankenšteino prototipė Bela „Prastuose reikaluose“, ar žmones valganti moteris, išgyvenusi negyvenamoje saloje „Malonės rūšyse“, o gal depresija serganti ir proto ribų nepaisanti karalienė Marija filme „Favoritė“?

 

Naujausiame filme „Bugonija“ autorius imasi senai naujos temos, jis iš tikrųjų perkuria 2003 m. Pietų Korėjos juodojo humoro mokslinės fantastikos filmą „Save the Green Planet!“ (liet. Išgelbėkime žaliąją planetą!), kurį režisavo Jang Joon-hwan. Scenarijus išties beprotiškas: du atokaus gyvenvietės vyrukai, Tėdis (aktorius Jesse Plemons) ir pusbrolis Donas (aktorius Aidan Delbis) bando kabintis į gyvenimą, kol Tedžio motina guli komoje ligoninėje, augindami bites. Tedis valdo ne visai viso proto pusbrolį, aiškina jam apie nykstančias bites ir iš to kylančias sąmokslo teorijas apie neva Žemę apėmusią paslaptingą Andromedos ateivių rasę, dėl kurios gali išnykti ne tik bitės ir pavergtoji žmonija.

 

Tedis ir Donas išties beprotiški, jie pasidaro cheminę kastraciją, kad nebūtų seksualiai išnaudojami ateivių, o galų gale jiedu pagrobia svarbią vietos korporacijos vadovę Michelle Fuller (aktorė Emma Stone), kuriai nuskuta plaukus ir laiko ją absurdiškomis sąlygomis rūsyje, nes mano, kad ji ateivė. Michellei nelieka nieko kito, tik kaip nors pasistengti įtikinti Tedį ir Doną, kad ji nėra ateivė (arba yra labai svarbi ateivė) ir įveikti sąmokslo teorijos apimtus vyrukus jų pačių sukurtais spąstais. Bet po neįtikėtinai absurdiška ir pavojinga situacija, kurias Yorgos išties sukuria įtemptai ir įtikinamai, slypi Tedo nuoskaudos Michellei dėl motinos, tai jis paveldėjo iš motinos visą tikėjimą sąmokslu prie žmoniją, todėl Michellę laiko andromediete iš paslėpto keršto dėl motinos nepermainomos būklės...

 

Iš vienos pusės filmas apie sąmokslo apimtus teoretikus, kurie bando pagrįsti savo psichologines traumas, dvasinius palūžimus kažkokiomis aukštesnėmis, žmogiškąją tikrovę pranokstančiomis istorijomis. Argi ne iš to atsiranda fanatizmas ir monstrai? Negalėdami susitvarkyti su tikrove Tedas ir Donas renkasi kraštutinius ir maniakiškai psichopatiškus sprendimus. Lanthimos tarisi šiuo filmu įspėja, kokios gali tapti tamsios ir nenuspėjamos sąmokslo teorijos tamsiam protui. Iš kitos pusės Lanthimos neapsiriboja vien tik socialinių reiškinių kraupia satyra, jis filmą išties pakelia į mokslinės fantastikos lygį ir sukuria pačios tiesos dviprasmybę: gal tikrieji pamišėliai nėra jau tokie pamišėliai, o normatyvusis gyvenimas yra tikroji diagnozė?

 

Ir vėl man filmas patiko! Ne kartą išsižiojau dėl puikaus ir intriguojančio scenarijaus, puikių aktorių Emmos Stone ir Jesse Plemons pasirodymo. Tai iš vienos pusės absurdiškas, iš kitos pusės labai įtikinantis filmas, kuris tampa ir provokacija, ir meno kūriniu. Labai rekomenduoju nepraleisti!

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tėvas" / "Otac" / "Father"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pamažu vėl grįžau nuo komercinio kino prie nepriklausomo ir šįkart – kažkada kino festivalyje Scanorama praleistas serbų režisieriaus Srdan Golubović filmas „Tėvas“ (serb. Otac) (2020). Balkanų kinas iš esmės yra kitoks, kad ir kaip bebūtų susipriešinusios šios šalys po kruvinųjų Balkanų karų, jų kinas visada turi kažkokį sunkiai įvardijamą, bet jaučiamą, bendrąjį vardiklį – tą vėlei pagalvojau žiūrėdamas „Tėvą“. Skurdas, provincija, socialinė nelygybė, korupcija, moraliniai apsisprendimai – visa tai toli nuo Kusturicos čigoniškai karnavalinio pasaulio.

 

„Tėvas“ – niūrokas filmas, bet geras. Pradžia išties šokiruojanti ir daug žadanti. Vaikų nebegalinti išmaitinti motina, kuri namuose nebeturi nei vandentiekio, nei elektros ateina į buvusią vyro darbovietę ir grasina dėl neišmokėtos išeitinės vyro kompensacijos susideginti. Deja, jos žodžiais tikėti neįmanoma, nes ji apsipila benzinu ir pasidega... Toks žmonos poelgis sukrečia pagrindinį veikėją Nikolą, iš jo šeimos vietos inspektoriaus (?) paliepimu ir socialinės rūpybos komisijos sprendimu atimami vaikai. Tėvas negali su jais pasimatyti. Deja, čia veikia laukinė Serbija, vietos valdytojas naudojasi soc. rūpybos vaikais, nes už kiekvieną vaiką jis į kišenę gauna metinių išmokų procentus, o jo pažįstami teisme ir aplinkinėse institucijose garantuoja jo viršenybę ir neliečiamybę. Nikolas netrukus supranta, kad yra absoliučiai bejėgis susigrąžinti vaikus, nors ir sutvarkė namus, įvedė elektrą, vėl yra vandentiekis, deja, savivaldybės klerkams rūpi ne tai...

 

Šokiruoja Nikolo apsisprendimas pėsčiomis eiti 500 kilometrų į sostinę Belgradą, kad įteiktų pareiškimą vyriausybei. Nevalgęs, dvasiškai palūžęs jis leidžiasi į kelionę, kuri, beje, tampa didžiąja filmo dalimi. Man tai žmogiškumo išlikimo ir orumo išsaugojimo filmas, labai subtiliai ir kankinančiai perteiktas žmogaus sutryptas orumas ir patirtas neteisingumas, kuris verčia Nikolą elgtis be baimės. Įdomiausia, kad visi kelyje sutikti žmonės jį atkalbėjo (primena Kristaus gundymą dykumoje) nuo ėjimo į Belgradą, tačiau Nikolas nebeturi ko prarasti, jis juda iš psichologinio palūžimo, kartais, atrodo, kad inertiškai, nes tai vienintelė galimybė neišprotėti. Ir staiga šiame filme įvyksta stebuklas... tam tikras visiškai kitoks tėvystės suvokimo atskleidimas. Ilgą laiką dėl socialinio skurdo nesirūpinęs vaikais ir buitimi Nikolas turi gyvenimišką pamoką, suvokia, kad be šeimos nieko jis nebeturi. Filme supriešinami socialinis sisteminis „teisingumas“ su prigimtiniu tėvų ir vaikų ryšiais, akivaizdu, kad dažnu atveju institucijos, dirbdamos dėl sistemos, o ne dėl žmogaus, nuskriaudžia skurdo paliestas šeimas. Nikolo susitikimas su vaikais itin jautri scena visame filme, kurią verta empatiškai kiekvienam žiūrovui išgyventi savaip.

 

Nors filmas „Tėvas“ pabaigoje nepateikia galutinės istorijos baigties, tačiau baigiasi viltingai ir metaforiškai. Nikolas po klajonių grįžta į tuščius ir kaimynų išvogtus namus. Jam tenka iš kiekvieno susigrąžinti kėdes, stalą, televizorių, vaikų žaislus... Vėl susirinkti save ir išvogtą gyvenimą. Tai simboliškas veiksmas, apimantis naują Nikolo gyvenimo kryptį, dvasinį persitvarkymą. Toks ryžtingas išvogtų daiktų susigrąžinimas perteikia Nikolo pasiryžimą tęsti prasmingą vaikų susigrąžinimo kovą ir stoti visomis jėgomis prieš vietos korumpuotą valdžią. Filmas išties puikus, jautrus ir vertas daugelio žiūrovų, mėgstančių europietišką nekomercinį kiną.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Medžiotojai baltame lauke" / "Jakt" / "Hunters on a White Field"

 

Sveiki,

 

Šiemet Scanoramos festivalyje klasikinėje sekcijoje „Naujienos iš šiaurės“ pristatoma trileris apie vyrų pasaulį „Medžiotojai baltame lauke“ (šved. Jakt) (2024). Pamačiau anonsą ir aprašą, ir man iškart patiko. Tikėjausi įtempto ir tamsaus psichologinio trilerio, atskleidžiančio žvėriškąsias vyro puses unikaliomis konkurencingomis sąlygomis, tačiau gavau šiek tiek kitokį variantą.

 

Filmą režisuoti imasi švedų režisierė Sarah Gyllenstierna ir kalba ji apie vyrų (ne)draugystės pasaulį. Tai nėra klasikinis trileris. Veiksmas vyksta atokiame švediškame miškų vienkiemyje, kur automobiliu atvyksta du draugužiai pas trečiąjį. Naujokas nori išmėginti medžioklę, o labiau pažengę jo draugai lyg ir bando iš jo tyčiotis, „pakrikštyti“ susitepant krauju rankas. Vyrai vakare aristokratiškai geria vyną ir doroja medžioklės mėsas, o iš ryto vėl leidžiasi šaudyti ančių ir elnių, kol vieną dieną nė vienas nieko nenušauna. Galiausiai vyrams taip apsisuka smegenys, kad jie pradeda žaisti savo pačių gyvybėmis ir nustato taisykles, kaip jie vienas kitą medžios miške ir šaudys vienas į kitą tikromis kulkomis...

 

Pradėkime nuo to, kad filmas gerai pastatytas, tačiau viskas abejotina arba neįtikinama iki galo. Vyrų režisieriai dažnai kaltinami, kad moteris jie savo kine pernelyg dažnai vaizduoja kaip kokias seksualias viliokes arba jau visiškas daugiavaikes matronas ir puodų verges. Režisierė pasuko truputį irgi feministiniu ir klišiniu rakursu – veikėjai absoliučiai pusdebilai, kuriems svarbu pakelti vienas prieš kitą savivertę, pasidemonstruoti, tapti medžioklės karaliais ir pasipuikuoti – žodžiu, įrodyti savo vyriškumo standartus, siejamus tradiciškai su brutalumu ir bebaimiškumu. Vyrai čionai staugia, išgėrinėja ir elgiasi kaip kokiame Holivudo standartiniame filme apie prisigėrusius sadistinius studentus, nejaučiančius pagarbos ir ribų. Galiausiai vyrukai prisižaidžia ir pyškina vienas į kitą kulkas, bet ne šiaip sau, bet taip, kad kitą dieną atsikėlę žaizdoti ir prakiurę, tiesiogine to žodžio prasme, jie vis tiek nenutraukia savo beprotybės. Klausimas kyla tik vienas – kodėl? Čionai prisiminiau „Bado žaidynes“, nes principas išgyvenimo labai paprastas – tai teikia adrenalino ir pažadina gyvasties impulsą. Dažniausiai vidutinio amžiaus vyrai visuomenėje prigesę, „įsisūdę“ į socialinius darbinius reikalus, mechaniškai atlieka savo veiksmus, o laukinėje gamtoje atsiveria išgyvenimo instinktas ir jis, nors ir žiaurus, tačiau leidžia pasireikšti panykusiems išgyvenimo prigimtiniams instinktams. Kiek tai susieta su lytiškumu ir hormonais – nežinau.

 

Galiausiai filmas kažkuo lyg ir rimtas, bet kartu turintis satyros poskonį. Pagrindinis veikėjas tikriausiai dėl prisiskintų nuodingų žolelių patiria psichodelinius reginius, atrajoja kažkokius vikšrus, tačiau kartu leidžiasi į girią žaisti mirties žaidimų. Nesu tikras, ar man filmas patiko, jis, sakyčiau, šiek tiek prailgo, nes tos įtampos, prie kokios trileriuose esame pripratę, nėra. Idėjinis filmo matmuo koreliuoja su pernelyg šabloniškais ir primityvokais vyrų charakteriais, todėl jų asmenybės dvelkia karikatūromis, nei žmogiškumu. Idėja lyg ir aiški – Žanas Žakas Ruso sakė „Atgal į gamtą!“, nes ten tampame tikri. Bet ar tikrai tas tikrumas pasireiškia būtent tokiu būdu, kaip tą iš savo reakcijų ir baimių bando išgauti šie vyrukai? Man kelia daug klausimų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.0

 

Maištinga Siela

Scanorama 2024, reklaminis logotipas, dizainas, užrašas, reklama, programos popierinis lankstinukas

 

Kaip ir kasmet – vis tokie patys, bet kaskart vis skirtingi. Scanoramos 2024 metų dizainas vėl kitoks. Džiugu, kad vis dar ne viskas elektroninė erdvėje ir prie kino teatrų vis dar galima gauti festivalio programas tokiais pavidalais.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Motina ir dukra, arba Naktis nėra amžina" / "Deda-Shvili an rame ar aris arasodes bolomde bneli"

 

Sveiki,

 

Pirmuoju šio sezono „Scanoramos“ filmu tapo Sakartvelo dokumentinis filmas „Motina ir dukra, arba naktis nėra amžina“ (angl Mother and Daughter, or the Night Is Never Complete) (2024). Su dokumentika kino festivaliuose retai kada prašausi, šįkart taip pat neprašoviau, nes filmas iš tikrųjų emocionaliai ir svaiginančiai intymiai išsiskleidė, apimdamas tris sakartveliečių moterų režisierių kartas. Filmas fokusuojasi į 94 metų garsią Sakartvelo režisierę Laną Gogoberidzę, kuri per savo santykį su jau kadaise mirusia motina, permąsto savo tarpukario likimą ir kino filmus.

 

Mane visada labai sujaudina tokios intymios šeimų dokumentikos, savitos išpažintys, pastarosios, beje, kaip šioji, stebina skaudžiais ir nesumeluotais likimų smūgiais. Senutė Lana prisimena savo motiną, gimusią dar XX amžiaus pačioje pradžioje ir ketvirto dešimtmečio pradžioje sukūrusią du unikalius kino filmus, kuriuos beregint pasikeitusi valdžia iškart uždraudė, Lanos tėvą, beje, komunistą, nušovę, o motiną ištrėmė 10 metų į gulagą sunkiųjų darbų. Tbilisyje likusi mažoji Lana prisimena gerųjų dėdžių globą, sumaištį namuose, besikeičiančią sovietinę valdžią ir motinos ilgesį. Režisierė nuotraukomis, daiktais ir prisiminimais rekonstruoja šeimos istoriją ir taip įprasmina savo motinos, pirmosios gruzinų moters režisierės atminimą. Istorija verta išties dėmesio, nes motina, grįžusi iš tremties, niekada nekalbėjo apie savo filmus, nors dukra pasuko režisierės keliu, vėliau tą padarys ir anūkė. Po motinos mirties Lana galiausiai su didelėmis pagalbomis senuose užsienio archyvuose visgi aptiko motinos filmus, juos pademonstravo Vakarams ir Vakarai buvo sužavėti. Tų filmų ištraukas galima interpretuoti kaip šeimos moterų likimų ir kartu netrukus prasidėsiančio tautos valymo juodąją pranašystę.

 

Iš tikrųjų filmas graudina ir sukrečia. Jis dar kartą paliudija ir tai, ką gerai žinome iš pačių lietuvių tremtinių, grįžusių į Lietuvą, liudijimų. Visi labai norėjo gyventi ir išgyventi, nė vienas sunkią valandą nepasikorė, nenusižudė, nes viltis tikriausiai tokią valandą yra kur kas stipresnė. Perėjus tokį likimą, tikriausiai niekas nebebaisu. Filme Lana daug cituoja ir deklamuoja poezijos, kuri buvo laikoma kaip viena iš pasipriešinimų formų toms baisioms okupantų represijoms. Pabaigoje ji padeklamuoja vieno mylimo savo poeto iš Prancūzijos verstas eiles, kurios dar ilgai man skambėjo po šio puikaus ir jautraus filmo. Perfrazuojant būtų panašu į tai: net ir tamsiausia naktis negali būti juoda žmogui, perėjusiam sielvartą... Filmas toks ir yra, jis kalba apie sielvartą, bet jo nesmerkia, gyvenimas su duotomis tragiškomis aplinkybėmis ir savomis dovanomis, kurios nustelbia baisiausias tragedijas ir iškelia bendražmogiškumą kaip didžiausią atsvarą barbariškumui ir nužmoginimui. Labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: "Scanoramos" vadovė Gražina Arlickaitė apie Franco Kafkos sąsajas su mūsų tikrove ir kinu

 

Sveiki,

 

„Kafkos kūriniai prieš daug metų nupiešė mūsų dabartinio gyvenimo paveikslą, kupiną sutrikimo, priverstinio užimtumo, subyrėjusių tarpusavio ryšių ir kančios. O šių dienų sociologai rimtai nagrinėja pagreičio visuomenės paradoksą, kai normalūs gyvenimo aspektai tampa prabanga ir deficitu. Šių dienų žmogui nebėra kada susimąstyti, sustoti <...> Jį įsuka kafkiškas procesas, versdamas nenatūraliai elgtis, daryti, bėgti, siekti, orientuotis į rezultatą, bet ne į turinį. <...> Būtent Kafkos sukurtas kančios pasaulis šiandien tampa didžiąja inspiracija keistis, atsigręžti į alternatyvų egzistencijos būda, gyvenimą be televizoriaus, nepervertinant socialinių tinklų, nuomonės formuotojų poveikio ir dirbtinio intelekto visagalybės, bruzdesį pakeičiant lėtu ir prasmingu savo kelio ieškojimu.“  Gražina Arlickaitė

 

Puikus ir įžvalgus „Scanoramos“ festivalio interviu su Europos šalių kino festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadove Gražina Arlickaitė. Kafkiška ne tik literatūra, bet ir kinas, tačiau abi šios meno šakos, sakyčiau, labai panašiai geba atliepti šiandienos tikrovę.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mokytojų kambarys" / "Das Lehrerzimmer"

 

Sveiki,

2023 metų rudens „Scanoramos“ programoje buvo rodytas kino kritikų pripažintas filmas „Mokytojų kambarys“ (vok. Das Lehrerzimmer) (2023). Pastarasis daugeliui žiūrovų palieka nevienareikšmiškas emocijas ir pamintijimus apie tai, kokia sudėtinga visgi yra mokykla kaip institucija, kokia pažeidžiama ir kiek joje dažnai slepiasi įtampos ne tik tarp pačių mokinių, bet ir tarp mokytojų.

Istorija pasakoja apie naujojoje mokykloje pradėjusią dirbti mokytoją Karlą. Ji – pradinių klasių mokytoja, kuri stengiasi atliepti mokinių poreikius, elgtis etiškai ir adekvačiai, bet svarbiausia – sąžiningai, nes yra įsitikinusi, kad sąžiningumas yra viso gyvenimo pagrindas, todėl ji gana griežtai reaguoja į savo nusirašinėjančius mokinius, verčia juos prisiimti atsakomybę ir jausti kaltę. Bet mokykla nėra vien tik pamoka, joje atsiveria visos bendruomenės vaizdinys, o Karlos mokykloje nuolat pažeidžiamas sąžiningumas, tą Karla pastebi ir mokytojų kambaryje, matydama, kaip kolegos nesusimoka už kavą, kaip iš bendrai sumokėtų pinigų kai kas įsimeta sau į kišenę ir nejaučia nei gėdos, nei sąžinės graužaties. Pagausėjus vagystės atvejams Karla nusprendžia mokytojų kambary palikti piniginę ir slapta įjungtą kompiuterio kamerą (čia ji nusižengia bendruomenės taisyklėms ir už tai teks skaudžiai sumokėti), bet ji prigauna vagį ir reaguodama impulsyviai netrukus paviešina.

Iš esmės medžiaga šiek tiek primena Kazio Binkio pjesę „Atžalynas“: mokykloje įvyksta vagystė, kai kas pašalintas, o kai kas nepelnytai kenčia. Visgi filme ši problema paplėtota įvairiau ir įdomiau, nes Karla, pasielgusi teisingai, galiausiai įtraukia visą bendruomenę į susikiršinimą ir susiskaldymą, kuriame pažeidžiama tampa ne tik Karla, bet ir vienas iš mokinių vardu Oskaras. Oskaro ir jo šeimos orumas sumenkinami viešai, o viešai aptariamos problemos ir smerkimas yra didžiulė trauma ir stresas kiekvienam socialiai pažeistam individui. Oskaras bando iš Karlos išsipirkti jos viešą atsiprašymą, atiduodamas visas savo santaupas, bet Karla principingai laikosi savų vertybių ir bando paaiškinti vaikui, kad kalba eina ne apie atsiprašymą, o apie teisingo pasaulio atstatymą. Visai kaip simboliškai Oskarui paskolintas Rubiko kubas, kurį sustatyti kaip pasaulio tvarką Oskarui pavyksta tik filmo pabaigoje. Iš tikrųjų ši atrodytų gana vaikiška vagystės situacija sprendžiama taip, kaip įprasta ne tik mokyklos bendruomenėje, bet labiau plačiojoje visuomenėje: didžiuliai skandalai, aptarinėjimai, žiniasklaidos užaštrinimas. Mokykla kaip visuomenės veidrodis, viskas tas pats, nors ir bandoma vaikus ir pedagogus įstatymiškai apsaugoti, slepiant duomenis, stengiantis nenaudoti jokios prievartos ir spaudimo, tačiau gyvenime būna tokių situacijų, kad norint atstatyti gyvenimą tenka pasielgti nestandartiškai.

Filmas lieka tarsi be pabaigos. Atsakymai nepateikiami ir Oskaras lyg karalius išnešamas iš mokyklos. Ar tai Karlos pralaimėjimas? Ar tai savitas Oskaro naujas brandos lūžis, nauja orumo gynimo(si) patirtis? Filmas atveria tam tikrus suaugusiųjų ir vaikų elgsenos modelius ir jie gana panašūs, nes vaikai imituoja suaugusiųjų sąžiningumo ir melo modelius, tačiau labiausiai filme mane stebino pedagogiška Karlos laikysena, nes... Ar kartais gindama nekaltojo Oskaro interesus ir suvokdama jo pažeistą orumą pati nepamynė savo orumo ir savigarbos? Kaip dažnai pedagogai, įtikėję misija visur elgtis teisingai ir ugdyti, nepalikti vaiko jokiomis aplinkybėmis likimo valiai, pamiršta savo gyvenimą ir savigarbą? Kitą vertus, filme vaizduojami Karlos kolegos priminė nebrandžių ir imitatyvių infantilių pedagogų būrelį, kurie nieko pedagogiško savyje neturi, nebent išdidumo atstovėti savo interesus. Kas yra geriau? Geri ketinimai, kurie pakenkia, ar nutylėjimai ir apkalbos? Rekomenduočiau pasižiūrėti vyresniųjų klasių mokiniams, pedagogams, o ypač supermamytėms (nors dabar, kaip suprantu, šis žodis turi neigiamą konotaciją ir net žemina?).

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:  7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepageidaujamas asmuo" ("Persona non grata")/ "Hvor kragerne vender"

 

Sveiki,

 

Kas būdamas jaunas ir vos tik baigęs mokyklos netroško kuo greičiau išvykti iš savo gimtųjų kraštų ir išbandyti visai kitokį gyvenimą? Taip, kaip dabar mūsų perspektyvus jaunimas skuodžia iš Lietuvos, arba provincijos gyventojai į didmiesčius, tikėdamiesi pamiršti daugelis visas nuoskaudas ir įgyvendinti kuo griaučiai lūkesčius? Apie tai iš dalies danų filmas „Nepageidaujamas asmuo“ (Scanoramoje filmo pavadinimas buvo pristatytas lotynų populiaria fraze „Persona non grata“) (dan. Hvor kragerne vender) (2021). Žiūrėdamas filmą, nepalioviau galvoti apie jaunus nelaimingus žmones, kurie bėga ir griauna vieni kitų gyvenimus.

 

Filme vaizduojama Laura, kuri iš Danijos po daugel metų grįžta į brolio vestuves provincijoje. Kažkada įsiskaudinusi dėl patyčių, atmetimo reakcijos ir negalėjimo savęs realizuoti, ji išvyko iš tėvų ūkio ir didmiestyje tapo rašytoja, tarp menininkų susikūrė tapatybę, nubraukdama visus savo provincialumo bruožus. Deja, grįžusi iš namų aplinkos sulaukia vien šaltumo. Motina ją kritikuoja dėl berniokiškos šukuosenos, vaikystės draugas nepraleidžia progos jai įgelti dėl to, kad ji paliko jį nė neatsisveikinusi, bet didžiausia išdavystė – brolis veda didžiausią Lauros jaunų dienų priešininkę ir persekiotoją Kateriną. Be Lauros, atrodo, gyvenimas čia paprastas ir nesudėtingas, tad netrukus buvusi provincialė suvokia, jog yra šį bei tą ne tik susikūrusi, bet ir praradusi: motinos prielankumą ir supratingumą, jos čia niekas nevertina kaip rašytojos ir mena tik tai, kas ji buvo iki tol, o varžovė Katerina kaip marčia užėmė net Lauros kaip dukters tapatybės vietą. O ir Lauros gyvenimas neatrodo nusisekęs, jos draugas, kuris išsireikalavo atvirų santykių, nepraleidžia progos flirtuoti ir susitikinėti su kitomis. Atrodo, kad sugrįžusi namo Laura patiria tapatybių tam tikrą susvyravimą; ji nesijaučia čia mylima, bet ir kaip menininkė ir užkietėjusi vegetarė mieste taip pat nėra laiminga. Tai kas iš jos beliko?

 

Laura nusimauna batelius ir branda į šviežias karvės išmatas, bando susigrąžinti ir pajusti tai, nuo ko ji bėgo.

 

Iš tikrųjų filmas tarp kaimiškosios ir miestietiškosios danų kultūros gali lengvai koreliuoti ir su lietuvių patirtimis, keičiant socialines tapatybes, bandant prisitaikyti kitoje terpėje bei kuriant iš naujo savo pasaulį. Iš kitos – filmas apie pyktį ir atleidimą, apie nuoskaudas ir savęs išlaisvinimą arba to negalėjimą padaryti. Kultūriniais kontrastais sudurstytas pasakojimas primena kažkuo mūsų buvusį serialą „Giminės“, pasakojama iš esmės apie sunkius ir slogius dalykus, tačiau režisierė retkarčiais karčioje dramoje randa juodosios komedijos elementų ir juos panaudoja. Kuria savitą psichologinę įtampą tarp Lauros ir Katerinos, nors iš kitos pusės lyg ir aišku, kad vestuvių dieną tarp moterų anksčiau ar vėliau įvyks muštynės. Visada kine nepatikiu, kai dvi besipešančios moterys, susidraskiusios sukneles ir išsirovusios plaukus, gali nei iš šio, nei iš to nuleidusios garą pasipasakoti savo traumas ir nuoskaudas, apsikabinti, nusiprausti, „nugręžti ašarą“ ir grįžti į gyvenimą. Tai taip nelogiška ir holivudiška, kad tai tampa šio filmo kulminacine kliše, nors, atrodo, pati pasakojimo medžiaga išties gera. Gal pernelyg nueita į klišes dėl to, kad istoriją bandoma užbaigti pozityviai ir viltingai?

 

Visgi filmą vertinčiau kaip danų pusėtinai pavykusi, kurį nesunku žiūrėti, ypač tiems, kurie mėgsta europietišką kiną. Danų ūkio laukai, karvės, vestuvės daržinėje – kaip lietuviška, patikėkite! Veikėjai šaržuojami, labiau primena komedijos veikėjus, nei rimtos dramos, bet ne tiek, kad taptų absoliučiomis karikatūromis, nes pats geriausias dalykas – Lauros besiveriantis dvilypumas, kuris tampa viso filmo akstinu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela