Filmas: "Seksas" / "Sex"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man labai patiko norvegų režisieriaus Dag Johan Haugerud pandemijos metu matyta įtempto psichologinio siužeto drama „Atsargiai – vaikai!“ (2019), kurį iškart be eilės rekomenduočiau pažiūrėti daugeliui, ypač tiems, kurie dairosi į skandinavų ugdymo sistemas. Režisierius per tą laikotarpį nesnaudė ir sukūrė vadinamąją „Oslo trilogiją“, kurią sudaro trys dalys: „Seksas“, „Meilė“, „Svajonės“. Visos dalys rodytos Lietuvos kino festivalyje „Scanorama“, tad vedinas gerų prisiminimų apie ankstesnį filmą nutariau pasižiūrėti pirmąją trilogijos dalį „Seksas“ (norv. Sex) (2024) su tokia intencija: jeigu man patiks, žiūrėsiu ir likusias dvi dalis.

 

Istorija absoliučiai kitokia nei „Atsargiai – vaikai!“. Režisierius, kuris, beje, „Seksui“ parašė ir visą scenarijų, atrodo, kad sulėtėjo, tapo itin atidus psichoanalizei ir apskritai analizei. Istorija neįtikėtinai melancholiškai komiška, šie deriniai man filme labai patiko. „Seksas“ pasakoja apie du heteroseksius vyrus, kurie turi sukūrę šeimas, jų vaikai mokosi toje pačioje mokykloje, o jiedu dirba kaminkrėčiais (ar vis dar kas nors dirba tokį darbą šiuolaikiniame pasaulyje?). Vienos pertraukos metu du bendradarbiai vyrai pasipasakoja savo keistas pastarųjų dienų patirtis: vienas iš jų susapnavo David Bowie, kuris sapne į jį žiūrėjo kaip į moterį, todėl jam atrodo, kad tas sapnas jį kažin kaip pradeda keisti, jis ima abejoti savo vyriškumu, tačiau kartu tarsi ir išsilaisvina, nes nebepatiria lūkesčių. Kitas vyrukas prisipažįsta, kad dar vakar visiškai atsitiktinai, niekada nemėginęs to daryti, permiegojo pirmąkart su vyru ir tą papasakoja taip laisvai kaip kokią naują patirtį parduotuvėje perkant nežinomą prekę...

 

Tai pokalbių filmas! Keturi pagrindiniai veikėjai nuolat kalbasi ir bando suvokti, kas naujo vyksta jų seksualinės lyčių tapatybės gyvenime. Tai nėra dar vienas filmas apie gėjus, tikrai ne, tačiau du heteroseksualūs vyrai bando sudėlioti naujas vidutinio amžiaus vyriškumą plečiančias ribas. Pirmasis tyrinėja savo balsą, nes dainuoja chore, ir jam atrodo, kad jo balsas po sapnų moteriškėja (tai taip absurdiškai kafkiška!), o antrasis dėl liberalumo ir laisvumo ima abejoti, ar begalima atvirauti, nes skaudžiausiai dėl jo naujos patirties išgyvena žmona, keldama jam absurdiškas, nors tenka pripažinti, kad motyvuotas, scenas.

 

Kokie dialogai! Dieve mano! Beveik net neabejoju, kad režisierius lankosi pas kokį psichoanalitiką, nes scenarijus labai man patiko, jis stačiai analitinis. Taip, filmas angažuotas ir niuansuotas tarsi į psichoterapinio kabineto fragmentus, bet tie pasakojimai kartu ir tokie gyvi, privedantys prie tokių klausimų, dėl kurių visuomenė nėra apsisprendusi ir kažin, ar kada apsispręs. Filmas apie vyriškumą, tačiau jis netampa įprastų formų ir situacijų vaizdavimo būdu, tai galimybė veikėjams susivokti, kad asmeninis vyriškumas tėra tik apibrėžtis, kuri kinta. Labai patiko, kaip pačios moterys bando priimti vyriškumo krizę ir naujas patirtis, žmonų reakcijos tokios atpažįstamos, nors ir „įvilktos“ į psichoanalitinį kalbėjimą. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad filmo pokalbiai šitaip įtrauks ir leis apgalvoti, kodėl žmonės taip sureikšmina seksą, kodėl vieniems tai riba, o kitiems galimybė savo plėsti ir tyrinėti. Režisierius nemoralizuoja, nemokina jokių tolerancijos klišių, tiesiog priveda veikėjus prie tam tikro savęs senojo suvokimo pabaigos. Nemanau, kad patiks mūsų šalies homofobams, detektyvams, kurie ieško propagandinių ženklų – jiems teks nusivilti, nieko čia nėra, bet yra labai intymių ir stulbinančiai atvirų pokalbiuose dalykų, kuriuos pajus tikriausiai labiau vedusios poros ar šiokios tokios gyvenimiškos patirties turintys žiūrovai. Man patiko!

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nesiilsėkite ramybėje" / "Håndtering av udøde"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nemažai tikėjausi iš norvegų režisierės Thea Hvistendahl filmo „Nesiilsėkite ramybėje“ (norv. Håndtering av udøde) (2024), kurį pernai rodė „Scanorama“, nors buvau įspėtas, kad šis siaubo ir mistinio atspalvio turintis filmas – ne kiekvienam. Tą po seanso galiu paliudyti ir aš.

 

Istorija pasakojama koliažo principu, t. y. kelios viena tema susijusios aplinkybėmis novelės. Viena iš istorijų pasakoja motinos Anos sūnaus netektį, kita – autoavarijoje mirusios moters nelaimingas atsitikimas, dar kita – ilgametės senolės mirtis, kurią palaidoja jos širdies draugė. Trys besisukančios istorijos „nesusikerta“, tačiau išlaiko vientisą atmosferą ir mistinę idėją. Negalėdami susitaikyti su praradimo skausmu, likimas iškrečia piktą išdaigą, kadangi prikelia mirusiuosius mylimiesiems, kurie besąlygiškai juos priima į savo gyvenimą. Senolis išsikasa savo anūko palaikus, kurie vos funkcionuoja, o į mylimosios našlės namus iš šermenų salės sugrįžta mirusi draugė, ligoninėje prisikelia po autoavarijos mylimoji...

 

Siaubas tame, kad prisikėlimas nežada standartinės Gerosios Naujienos, priešingai – prikelti merdintys ir pūvantys kūnai suteikia tik laikiną iliuziją, jog galima aplenkti ir nugalėti mirtį. Netrukus visi mylimieji tą supranta, matydami, kad nei gyvi, nei mirę artimieji nebėra tokie patys, jų žmogiškumas ir tai, kas juos iš tikrųjų jungė yra antgamtinis pokštas, neturintis nieko bendra su prisikėlimu. Galiausiai zombiai, nesąmoningai neskirdami gyvųjų, ima juos ryti, tačiau režisierė nekuria standartinio siaubo ir zombių holivudinio reginio. Priešingai – režisierė atidi fiksuotai simbolikai ir metaforoms, todėl filme siaubas tampa galimybe kalbėti apie (ne)susitaikymą su praradimu ir laikinumu, o problema kyla iš to, kad kartais neįmanoma greitai visko paleisti, todėl ir veikėjai „prisirišę“ prie yrančių kūnų ir juose esančių antžmogių, o tai iš esmės yra galimybė savaip pratęsti saitus su mirusiaisiais.

 

Mintis akivaizdi ir ji išreikšta kino kalba labai lėtai. Siaubo elementus stelbia psichoanalitinis neskubus, sakyčiau, meditatyviai lėtas pasakojimas, neturintis kažin kokio nuoseklaus ir įprasto „suveržtumo“, todėl šios trys istorijos plūduriuoja tarp šokiruojančio absurdo ir metaforizuotos abstrakcijos. Nepatiko ir neįtikino, nors filmą rinkausi išskirtinai dėl norvegų aktorės Renate Reinsve, kuri, kaip visada, perteikė emocijas puikiai stambiu planu, tačiau filmo tekstūra pasirodė trikdančiai nuobodi. Stebino kai kada gan neblogai išgautas siaubo elementas, nejaukumas, aklas veikėjų mistinio pasaulio priėmimas ir susitaikymas su zombiais ant rankų ir miegamųjų lovose, kas, aišku, filmą dar labiau metaforizuoja ir sąlygoja nuo įprastinės logikos. Visgi filmą, manau, greitu metu pamiršiu ir dėl to nė kiek nesigraužiu.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 5.3

 

 

Maištinga Siela

Filmas: "Bjaurioji poseserė" ("Bjaurioji pamotė") / "The Ugly Stepsister" / "Den stygge stesøsteren"

 

Sveiki, kino pasaulio žmonės ir praeiviai,

 

Pastaruoju metu esu nutolęs nuo kino. Vakarus „suvalgo“ kokia nors įtraukaus serialo serija, o rimtesniam ir įdomesniam kinui nebelieka laiko. Bet norisi vėlei kino įtraukties, pasinerti į nepriklausomo kino istorijas, nematytas perspektyvas, o labiausiai, noriu likti apstulbęs ir paveiktas. Šitaip nutiko, kai visai neseniai žiūrėjau norvegų režisierės Emilie Blichfeldt filmą „Bjaurioji poseserė“, kai kas verčia kaip „Bjaurioji įseserė“ ar net „Bjaurioji pamotė“ (Norv. Den stygge stesøsteren) (2025).

 

Iš filmo tikėjausi patetiškos rokoko stiliaus juodojo humoro lengvos parodijos su saikingais ir kiek absurdiškais siaubo elementais. Žmonės, nieko panašaus! Filmas „Bjaurioji poseserė“ iš esmės nukelia į tariamą karalystę, kuri tarsi galėjo būti ir visai tikra istorija, įrėminta rokoko stiliaus rūmuose, kuriuose įvyksta Š. Pero pasakos „Pelenė“ interpretavimas. Iš vienos pusės istorija siurrealistinė, iš kitos – kur kas siaubingesnė, nei pasaka. Žanrų sintezė ir stilius – vienas puikiausių šio filmo pavykusių elementų.

 

Visi žino, apie ką pasaka „Pelenė“, šįkart dėmesys ne Pelenei, o vyriausiajai pamotės dukrai  Elvirai, kuri tampa savo motinos grožio projektu. Karalystėje paskelbiama, kad princas ieško nuotakos ir tam be proto imasi ruoštis pačios gražiausios šalies merginos. Jos ruošia šokį, meta svorį, darosi beprotiškai skausmingas operacijas ir visas tas procedūras tenka iškęsti Elvirai, kuri, prisiskaičiusi svajingų pasakojimų apie princą, trokšta už jo ištekėti ir įgyvendinti motinos troškimus. Galiausiai, pagal Pelenės pasakos struktūrą, aišku, jai nepavyksta...

 

Bet svarbiausias dėmesys yra tam, kad Evira yra savo aplinkybių ir tironiškos motinos auka, kas visiškai neakcentuojama literatūrinėje pasakoje. Režisierė hiperbolizuoja „standartinio grožio“ reiklumą, nes būti tobulai, reiškia, gyventi nuolatinėje disciplinoje ir emociniame bei fiziniame skausme. Filme Elvira praryja kaspinuočių kiaušinėlį, kad sulieknėtų, kapoja savo kojų pirštus, kad užsimautų mažesnį batelį, leidžiasi luošinama kaltu, kad nosis neturėtų kuprelės ir badauja, apimta sukurtos obsesijos, kad ji būtinai turi ištekėti už princo. Elvira tampa ne tik motinos projektu, bet ir savo sukurtų troškimų vergė.

 

Tai siaubinga istorija, bet pavykusi taip puikiai, kad stebėjausi viso filmo tekstūra ir provokacijomis. Kiekvienas sprendimas, kiekvienas žingsnis naikinti save dėl tobulumo veda į šių dienų grožio iškreiptus standartus. Filmą riektų pamatyti moterims ir vyrams, kurie gulasi po skalpeliais ir pumpuodami į savo kūną chemiją, nori atrodyti kuo nenatūraliau, o iš esmės tenori paslėpti neįtinkančius trūkumus, kuriuos susigalvojo ir įteigė, norėdami būti kaip ir visi.

 

Filmas nėra didaktinis, tačiau visos jo siaubo formos veda į socialinę šių dienų kritiką. Iš tikrųjų nauja „Pelenės“ interpretacija tampa šių dienų tikrovės iškreipto grožio ir standarto nemaloniu veidrodžiu, apgaubtu prigimtinio kūniškumo, erotizmo, baimių, nuojautų ir obsesijų, kylančių iš spaudimo nebūti bloga, prasta, negraži. Elvira išgyvena daugybę stadijų, kol ją nuveda prie gyvenimo suluošinimo. Filmo pabaigoje ji it elgeta vaikšto ant rankų, bet pagaliau ji šypsosi natūraliai, nes sumokėjo visiško grožio praradimo kainą, bet susigrąžino savo individualumą ir laisvę būti tokiai, kokia yra. Manau, filmas nepaprastai išraiškingai aktualus šiandien, o jo skandinaviška siaubo ekspresija primintų šiek tiek Yorgos Lantimas filmą „Favoritė“: veikėjos varomos pragaištingų obsesijų tampa aplinkybių marionetėmis, o mums, žiūrovams, tiesioginiu mūsų pačių veidrodžiu. Filmas labai patiko!

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu Dina" / "Jeg er Dina" / " I am Dina"

Sveiki, 

Kažkada lietuviai tiesiog kraustėsi iš proto skaitydami norvegų rašytojos H. Wassmo trilogiją „Dinos knyga“, kuri buvo ne kartą perleista ir sugraužta bibliotekose iki krentančių taukuotų puslapių. Kažkur ir pas mane voliojasi vienas leidimas, nors jos skaityti ir neteko. Štai pirmosios dalies ekranizacija „Aš esu Dina“ (norv. Jeg er Dina) (2002) taip pat susilaukė įvairių aikčiojimų ir susižavėjimų. Žiūrėjau ir tas šiaurietiškas pasaulis man kiek priminė „Elzę iš Gilijos“ A. Puipos filmą, tik mūsų nepalyginamai realistiškesnis.

„Aš esu Dina“ absoliučiai laikosi tik ant simpatijos stipriai jaunai moteriai, kuri turi vyrišką sielą ir nesibaimina gyventi stereotipų suskaldžiusioje visuomenėje. Įvairios Dinos situacijos dėl mylimųjų ir nemylimųjų primena kiek „Santą Barbarą“ tik šimtu metų atgal ir pagal Norvegijos standartus. Tai, aišku, nėra blogai, ypač tie, kurie mėgsta kostiumines dramas su neblogais laikmečio atmosferiniais vėjais, tačiau, tiesą sakant, pats filmas pasirodė vienplanis, melodramatinis. Stiprios moters portretas šiek tiek pritemptas, labiau konstrukcinis ir herojinis nei natūraliai derantis prie laikmečio ir pačios istorijos konteksto, tačiau akivaizdu, kad knygos autorė ir režisierius kūrė labiau fiktyvų moters charakterį nei realų. Kai kurios scenos neįtikino, dvelkė absurdiškumu ir pigia romantika, tačiau filmo pradžia buvo daug žadanti ir tikriausiai stipriausias visos istorijos dalis: didžiulis verdantis skalbinių katilas pražudęs motinos gyvybę ir tas amžinas kaltės jutimas tampa stipriausia personažo psichologine ašimi, o visa patetika apie tolimesnius herojės-didvyrės (amoralios ir moralios) Dinos veiksmus labiau primena kažkur jau panašiu stiliumi plakamą meladromatiškos istorijos kokteilį.

Filmas nėra prastas, jame yra išties puikių ir gerų scenų, tačiau visumoje jis visgi tampo labiau pramoginiu reginiu be didesnės gelmės. Skandinaviški vaizdai ir kultūra turėjo „ištempti“ filmą aukštėliau, tačiau laukinukės charakteris pernelyg priminė Lotynų Amerikos serialų charakterių tipažus. Daug gerų Europos aktorių pasirodo šiame filme, tačiau labiausiai žiba, žinoma, pagrindinė aktorė Maria Bonnevie, sukūrusi ne tiek gyvą, kiek literatūrišką povyzą turintį personažą.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnių salos karalius" / "Kongen av Bastøy"

Sveiki, skaitytojai,

Yra tokių filmų, kurie, regis, sukurti vien tam, kad sukrėstų žiūrovus savo žiauriais ir įtaigiais vaizdiniais. Tokias puikias juostas mėgsta kurti skandinavų kino režisieriai. „Mažojo skarmaliaus daina“ ar romano „Blogis“ ekranizacija tikriausiai daugeliui ne tiek patiko, kiek tiesiog pritrenkė. Norvegų režisieriaus Marius Holst filmas „Velnių salos karalius“ (norveg. Kongen av Bastoy) (2010), kuris buvo rodomas Kauno kino festivalyje, buvo apskritai pripažintas geriausiu Norvegų 2010 metų filmu taip pat skiria dėmesį žiauriems XX amžiaus pirmosios pusės žiaurioms perauklėjimo mokykloms.

Į atšiaurią Norvegijos salą atplukdomi nepaklusnūs ir nusikalstomą likimą turintys vaikai, kurie dirba sunkius fizinius darbus ir gyvena šiurpiomis sąlygomis – šiomis dienomis tokia įstaiga tikriausiai civilizuotoje Europoje sunkiai įsivaizduojama, tačiau tik ne 1915 metais. Režisierius sakosi, kad filmą įkvėpė sukurti archyvinė medžiaga, nes realiai tokia sala visgi egzistavo. Taigi, filmas prisodrintas ne tik skandinaviško niūrumo, bet kaip jau ir įprasta – nekuklaus prižiūrėtojo, kuris dar ir sadistiškai tvirkina salos vaikus, mėgaujasi bausmėmis, o svarbiausia, kad iš salos nėra galimybės pabėgti. Vyksta iš esmės jau lyg ir kituose filmuose matytas scenarijus, atpažįstami psichofiziniai vaikų elgsenos ypatumai, kai jie gali iškęsti bet kokias fizines bausmes be didesnių traumų, tačiau užtenka seksuliai prisiliesti – skyla pasauliai. Vaikai jaučia orumą vertę netgi tokiomis sąlygomis.

Visgi kai kas atrodo sintetiška, pritempta prie berniuko pavyzdingo herojaus su švaria sąžine demonstravimo. Kai kurie pasiaukojimo veiksmai primena pernelyg sukurtą literatūrinį siužeto vingį, nei norą perteikti viską realistiškai, nors kita vertus, kažkokiais veiksmais gi reikia užpildyti turinį. Filmui persiritus į antrą pusę jau darėsi šiek tiek nuobodoka ir viskas lyg ir aišku, tačiau scenaristams užteko kūrybinės galios nenutraukti įtampos, bet ją prikelti iš naujo ir finalas filmo išties puikus. Sala tampa tikrų velnių puota ir tai tikriausiai lūkesčius pateisinęs filmas, kadangi priešai gauna pelnytą atlygį ir žiūrovas gali patikėti, kad visgi filme viskas lyg ir teisinga – lazda turi du galus, tačiau gyvenime retai tokiose „auklėjimo“ situacijose būna atlyginama. 

Nepaisant kai kurių pastebimų klišių, filmas labai emocionaliai paveikus, nes vaizdai įtikina, kruopščiai kuriama atmosfera, charakteriai ir vaidyba. Tokių filmų vis pasirodo, tačiau jų nedaug, todėl siūlau nepraleisti progos gero, gurmaniško kino mėgėjams pažiūrėti „Velnių salos karalius“, kuriame rasite stipriai papasakotą istoriją, kuri Jūsų, mano manymu, neturėtų nuvilti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela