Filmas: "Po vedybų" / "Efter brylluppet" / "After The Wedding"

 Sveiki,

 

Vis rečiau surizikuoju pažiūrėti filmą, sukurtą seniau nei 2012 metais! Tačiau tie, su kuriais jau rizikuojamu, beveik neabejoju, kad bus geri. Panašiai nutiko ir su danų režisierės Susanne Bier filmu „Po vedybų“ (dan. Efter brylluppet) (2006), pastaroji kūrėja, mano akimis, jau kaip režisierė patikrinta laiko. Jos filmai „Geresniame pasaulyje“ (2010), „Tai, ką mes praradome“ (2007) paliko apmąstymų. Žiūroviškesnio kino žiūrovai turėtų ją prisiminti iš mistinio fantastinio filmo „Paukščio narvelis“ (2018) su Sandra Bullock. Kita vertus, Susanne Bier geriausiai sekasi dirbti ne su amerikietiškomis kompanijomis, bet būtent su danų aktoriais savo autoriniuose filmuose, dėl ko, žinoma, ją ir pradėjo vertinti visas pasaulis. Šiuo metu autorė kuria neblogus ir kokybiškus amerikietiškus serialus, prieinamus legaliai populiariose platformose.

 

Filmas „Po vedybų“ pačioje Danijoje buvo be galo populiarus ir įvertintas Europoje, pretendavo į „Oskarą“ kaip geriausias užsienio šalių filmas. Nebuvau žiūrėjęs šio filmo. Susigundžiau absoliučiai dėl režisierės S. Bier ir dėl to, kad tai danų kinas, kuriame (OMG!) vaidina šiuolaikinio danų (ir ne tik!) kino gyva legenda Mads Mikkelsen, su kuriuo sunkiai praleidžiu bet kokį filmą.

 

Filmas pasakoja kone muilo operos siužetų vertą istoriją. 20 metų Indijoje prasibastęs ir spalvingą nuo alkoholiko iki indų beglobiams vaikams atsidavusio mokytojo nugyvenęs gyvenimą vyras labdaros tikslais grįžta į Daniją, kad išpeštų pinigų vaikams. Verslo sandėris su išpuikusiu verslininku ir labdaros steigėju nesiseka, tačiau jis pakviečia Jakobą į savo dukters vestuves. Neturėdamas ko prarasti, jis sudalyvauja ir sužino, jog labdaros steigėjo žmona iš tikrųjų prieš dvidešimt metų buvusi jo paliktoji, o besituokiančioji – jo dukra... Išties seriališkai suveltas siužetas, kuriame pilna paradoksų ir iš pirmo žvilgsnio atrodo netgi siužetiškai nuobodoka, nes primena tuos romanus po 2.50 eurų minkštais viršeliais iš spaudos kioske.

 

Bet! Žiūrisi tikrai neblogai, netgi įtraukiai, nes daug ką atperka puiki, juslinga, poetiška S. Bier režisūra, kuri bando į danų kultūrinius turtuolių asmeninius skandalus įpinti indiško hipnotizuojančio pulso. Operatoriaus dinamiškas darbas, vingri ir judri kamera padeda sujungti Indiją ir Daniją savitai. Tiesa, net nepasakytum, kad filmą režisavo moteris, nes puikiau už moterų charakterius perteikti vyrų pasaulio niuansai. Aišku, juntamas 2000-ųjų europietiško kino stacionaresnis stilius, tačiau nuo to nesižiūri prasčiau. Filmas nei šokiruoja, nei iškelia kokias nors nematytas problemas, tačiau nuo antros filmo pusės stebino dviejų vyrukų sandorių ir santykių gludinimas, kuris priminė tuos perdėtai didaktiškai altruistiškus amerikietiškus filmus, tačiau visa ta situacija įvilkta į kiek kitokį, sakyčiau, daniškai europietišką modelį ir dėl to pakylama į aukštesnį atmosferos lygį. Ir žinoma, jeigu dar abejojate žiūrėti, tai verta dėl šių aktorių magiškos trijulės: Mads Mikkelsen, Rolf Lassgard, Sidse Babett Knudsen. Pastarųjų veidus, žvilgsnius atsiminsite ir kitą dieną.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys" / "Fantastic Beasts: The Secrets of Dumbledore"

 

Sveiki,

Pastaruoju metu mane traukia masinis kinas, o tai nebūna taip jau ir dažnai, tai norisi prieš atostogas, kol galva dar nenusiteikusi rimtesniam kinui, pasižvalgyti, ką mums siūlo žiūroviškas kinas. Negalėjau atsisakyti David Yeto režisuotos trečiosios dalies „Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys“ (angl. Fantastic Beasts: The Secrets of Dumbledore) (2022), tad po „Daktaro Strendžo“ Marvelo serijos buvau nusiteikęs daug liūdnesniam reikalui, tačiau „Dumbldoro paslaptis“ kažkaip paveikė emocionaliau ir žmogiškiau nei „Daktaras Strendžas beprotybės multivisatoje“ dalis.

Pradėkime iš toli. Kalbant apie Hario Poterio veikėją Albą Dumbldorą, jau labai seniai netilo kalbos apie jo homoseksualumą, nors Hario Poterio dalyse tiesiogiai tas niekada nebuvo išsakyta, tačiau skaitytojai įskaitė Albo užsislaptinimą kaip savaime aiškų dalyką. Nesidomėjau, ar rašytoja J. K. Rowling pritarė šioms kalboms ar ne, bet puikiai pamenu, kad buvo prieš kelerius metus skandalingas jos twitterinis pasisakymas prieš transeksualus ar transvestitus įžiebė sumaištį. Žodžiu, skandalas kaip reikalas išpūstas, tad visai nenustebau, kad šiam „atsiprašymo“ filmui ji sukalė LGBTQ palaikantį scenarijų, nes visi savaime suprantame, kokia vaizduojama Dumbldoro paslaptis, o dabar retas „didysis kinas“ neapsieina be juodaodžių aktorių ir LGBTQ antraplanių istorijų, nes kitaip jo tiesiog niekas nefinansuotų ir negalėtų pretenduoti į „Oskarus“. Deja, tokia tiesa...

Grįžtant prie trečiosios „Fantastinių gyvūnų“ dalies, mes vėl pasineriame į magišką burtų pasaulį, kuriame galioja vėl tos pačios gėrio ir blogio kovų istorijos. Šįkart ašis – Albas Dumbldoras ir staiga jo mylimasis Gelertas Grindelvaldas staiga atsiskyręs nuo Albo tampa garbėtroška ir užsiima juodąja magija stengdamasis laimėti pasaulio burtininkų valdovo titulą. Veiksmas vyksta maždaug prieš Antrąjį pasaulinį karą, šmėžuoja vokiečių nacistinių rinkimo gairės, tačiau tas, kas galioja žiobarams, negalioja burtininkams. Kad Grindelvaldenas laimėtų rinkimus ir visus išdurtų, turi apeiti Dumbldoro kliūtis, o tai jam padeda itin reto gyvūno kraujas, kuris parodo ateitį. O ten, kur gyvūnai, ten ir pagrindinis veikėjas Miglaputys...

Visgi filmas vaizduoja magijos pasaulio rinkimus, žiaurų elgesį su gyvūnais bei klastas. Žodžiu, nuotykių tikrai netrūksta, kaip ir intymios Albo bei Gelerto meilės istorijos, kuri šiame filme labai santūriai pavaizduota (praktiškai be menkiausios erotikos) ir tik kovos metu su lazdelėmis jie vienas kitą paliečia ir atsitraukia. Taigi bijantiems, kad čia kažkoks paradas ar dirbtinis brukalas, reiktų nusiraminti, išgerti valerijonų ir mėgautis filmo turiniu. Kitą vertus filmas labai suveržtas ir struktūruotas pagal didaktinius niuansus t. y. dialogai, gėrio ir blogio kovos bei ilgi ištęsti happy end epilogai, kuriuose skamba ir teisingo rinkimo rezultatai bei vestuvės kepyklėlėje, kiek per tvarkingai užraukti pasakojimo „rauktinukai“, todėl primena tuos visus tvarkingai su intriga, kulminacija ir atomazga sudygsniuotas „Saulėlydžio“, „Bado žaidynių“ sagas.

Stebina tik tas atvejis, kad Albas visiems nė nemirktelėjęs, (kas skaitydavo ir tebeskaito Hario Poterio dalis), kai jo paklausia apie santykius, aktoriaus Judo Law skaidriosiomis akelėmis Albas be gėdos ir net su šiokiu tokiu pasididžiavimu išpyškina, kad jis mylėjęs savo puikųjį niekšelį Gelertą. Ir ką jūs visi į tai, ką? Jam net nusilenkia pats tyriausias fantastinis gyvūnas, matąs tyriausias sielas. Tas, kuris spintoje nesėdi ir savo jausmų į vatą nevynioja, ar begali būti geresnė didaktika ir Hario Poterio sukurto pasaulio panaudojimas auklėjant paprasčiausią žmogiškumą kaip patį natūraliausią dalyką?

Mano įvardijimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Teisingumo raiteliai" / "Retfærdighedens ryttere" / "Riders of Justice"

Sveiki,

Mėgstu danų kiną! Ir visai ne dėl puikaus Mads Mikkelsen vaidybos, bet apskritai per tiek metų festivaliuose stengiuosi pamatyti viską, kas daniška, nes visada palieka vienus geriausių įspūdžių. Šįkart teko matyti Anders Thomas Jensen režisuotą veiksmo komediją „Teisingumo raiteliai“ (dan. Retfærdighedens ryttere) (2020), kuri pasakoja apie teroro aktą Danijos didmiestyje, kur per lemtingą atsitiktinumą žūva mergaitės mama, o mokslininkas statistas išlieka per klaidą gyvas. Iš karo tarnystės grįžta tėvas, tačiau jis nenori matyti ne tik prislėgtos dukros, bet nepripažįsta, jog pats yra sutrikęs, tačiau nuolat prasiveržia nevaldomi agresyvūs pykčio priepuoliai... Galiausiai statistas susiranda kariškį ir saujelė vyrukų bando atkeršyti teroristams.

Visgi siužetas itin amerikietiškas, Holivudas mėgo ir mėgsta panašaus turinio filmus, tačiau šios istorijos komedijos rėmuose imasi Anders Thomas Jensen, kuris žinomas už savo savitas komedijas: „Adomo obuoliai“ (2005), „Vyrai ir viščiukai“ (2015). Kalbant apie „Vyrai ir viščiukai“ – pastarasis man buvo viena juokingiausių tų metų komedijų, žviegiau iki paspringimo kino salėje, viskas buvo kaip tikroje kvailių parodijoje, todėl neslėpsiu, kad pamatęs tą patį režisierių ir daugelį aktorių iš filmo „Teisingumo raiteliuose“, efekto ir pasakojimo kolorito tikėjausi labai panašaus. Teko nusivilti. Po 20 minučių seanso draugas palinko man prie ausies ir pakuždėjo: „Ar tai tikrai komedija, nes nieko juokingo jame nėra?“

Visgi pirmasis pusvalandis beveik be komedijos, vėliau režisierius įveda absurdiškus elementus, gaujelė protingų strategų tampa tiesiog kvailių kompanija, kurie apsimeta psichologais, tačiau įsirengę daržinėje sekimo laboratoriją stengiasi susekti teroristus... Iš viso to, kad po to matome, režisierius derina tam tikrus absurdiškus komedijos elementus su amerikietiško stiliaus veiksmo filmų šablonais ir perteikia kažką, ką pavadinčiau labai daniško. Visgi nepalyginsi su „Vyrais ir viščiukais“, kadangi komedijos ganėtinai mažai, o keršto istorija bei tėvo ir dukters santykių analizė ganėtinai lėkšta ir tipinė. Visumoje filmas kiek atmosferinis, savitas ir tai yra gerai, bet istorija chaotiška, pradžia sunkiai įtraukia, pseudomoksliniai dialogai, kurie lyg ir turėjo kelti juoką, atrodo nelabai įtikinami ir suprantami. Filmas nėra prastas, tačiau asmeniškai įspūdžio nepadarė, todėl likau šiek tiek nusivylęs.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dar po vieną" / "Druk" / "Another Round"

 

Sveiki,

Vienas garsiausių pasaulinio masto danų režisierių Thomas Vinterberg, manau, turi nemažą gerbėjų būrį ir Lietuvoje. „Toli nuo tolstančios minios“ (2015), „Komuna“ (2016), „Submarino“ (2010) bei man kol kas labiausiai patikęs provokuojantis ir nejaukus filmas „Medžioklė“ (2012) jau turi savo žiūrovų gretas, tad nenustebčiau, jeigu šiemet Scanoramoje žiūrimiausiu filmu taptų naujausias jo darbas „Dar po vieną“ (dan. Druk) (2020), kuriame pasakojama apie vieną opiausių žmonijos problemų – alkoholizmą. Filmą pažiūrėti, beveik neabejoju, pritrauks ir aktorius Mads Mikkelsen.

Istorija prasideda nuo prigesusios istorijos mokytojo kasdienybės. Mokytojo nori atsisakyti tėvai, nes šis negali įkvėpti mokinių ruoštis istorijos egzaminui, todėl jausdamasis atstumtas, nereikalingas ir be aistros, jis, švęsdamas draugo gimtadienį, galiausiai prisiliuobia tiek, kad kitą dieną nebesmagu gyventi apskritai. Keturi vienos mokyklos mokytojai draugai sugalvoja patikrinti praktiškai vieno mokslininko teoriją, kad jeigu žmogaus kraujyje bus pastovus 0,5 promilės alkoholis (toks neva būna kiekis ką tik gimusio kūdikio kraujyje), jis jausis užsidegęs, smalsus, entuziastingas, kūrybiškas. Vyrukai pradeda mokykloje slapta girtuokliauti ir, atrodo, teorija, iš tikrųjų veikia: pagerėja santykiai su mokiniais, su žmona ir vaikais, atrodo, vėl prasidėjo tikrasis džiugusis gyvenimas...

Energetiškai vartojant alkoholį žmogaus biolaukas suplonėja, todėl jis emociškai tampa labai pažeidžiamas, sunku išlaikyti vieną ritmą ir kiekį. Galiausiai esminiu lūžiu tampa, kai vyrukai nutaria laikytis maksimaliai šios gėrimo kultūros, bet tiesa tame, kad velnias gundo, o vyrukams tiesiog gyvenimas slysta iš rankų. Jie į darbą ateina labai girti, darosi tiesiog nepakeliamai gėda, kad tokie mokytojai, turintys galvą ant pečių, leidžiasi į tokius kvailus eksperimentus ir surizikuoja viskuo, kas gyvenime teikia užuovėją ir stabilumą. Kitą vertus, žiūrint tą baisų mokytojo darbą, kuris diena ir dienos primena karą su mokinių nuostatomis, atrodo, kad iš vyrukų išsunkia visą gyvenimo džiaugsmą. Kokia tada gyvenimo prasmė, jeigu reikia diena iš dienos tai kęsti? Alkoholis, galima sakyti, tebuvo tik vienas iš būdų išsimušti iš tos pilkos kasdienybės. Žinoma, galima diskutuoti, kiek morališkai buvo verta viską „sušikti“ ir ar negeriau būti pilku paniurėliu zombiu prieš skepticizmu apsistačiusius abiturientus?

Gerai sukonstruota istorija dvelkia profesionalumu, geras scenarijus vėl iškelia viešumon žmogaus vienišumo ir atskirties sprendimo galimybes. Gal iš tikrųjų žmonės taip daug geria, nes jie tiesiog negali pakelti tos baisios juos sunkiančios rutinos, kaltinimų, nuostatų ir vertinimų? Pamiršti realybę, to dažnais labai nori – aš pats ne išimtis – tad man suprantami visi tų vyrukų poelgiai. Filmas nors ir pamokantis, tačiau jis nebruka jokių sprendimo būdų, o filmo finele taip ir neaišku, ar mokytojų gyvenimas susitvarkė. Abitūros egzaminus išlaikę moksleiviai kartu su mokytojais krantinėje geria putojantį vyną ir tiesiog švenčia gyvenimą. Įspūdingas pabaigos šokis, kuriame nusifilmuoja Mads Mikkelsenas iš tikrųjų užduoda mįslę: ar artimojo netektis yra toji priežasties, įspėjamasis ženklas, nuo kurio mokytojai vėl grįš į kasdienybę iki eksperimento? Kol žiūrovas užduoda šį klausimą, mes regime begalinį džiaugsmą gyvenimu apkvaitus nuo promilių. Tik kas po to, kai šventė ir karnavalas anksčiau ar vėliau baigiasi? Ar bepajėgs žmonės surinkti save iš naujo?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb:8.1

 

Nuoroda į Scanoramą Čia.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prie amžinybės vartų" / "At Eternity's Gate"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstu visokiausius filmus apie rašytojus ir tapytojus, tačiau jau kuris laikas vis įsivaizduoju, kad žiūrėdamas tokius filmus, regiu visgi ne iš faktų sudurstytą tiksliai restauruotą gyvenimo audinį, o veikiau režisieriaus interpretacijos galią sukurti pagarbos gestą menininkui, bet ir pratęsti tas legendas apie rašytojus, kitaip sakant, neretai būna, kad filmas supažindindamas su tam tikrais kūrėjų darbais ir jų įtaka meno pasauliui, sukuria kiek dirbtiną, netikrą, tačiau dažno žiūrovo trokštama asmenybės kulto paminklą. Kad būtų sukurtas šis kultas, reikia neretai nusižengti faktams ir „naudoti“ visuotinai paplitusias, kiek pagražintas istorijas apie kūrėjus. Vicentas van Gogas tikrai tokių turėjo ne vieną, o žymiausias jo skiriamasis bruožas, (be to, kad nutapė apvytusias saulėgrąžas) yra biografijoje kaip viena ryškiausių žymių įsirašęs įvykis, kad neva tapytojas skustuvu nusipjovė ausį. Šis faktas taip pat panaudotas režisieriaus Julian Schanbel biografiniame apie tapytoją filme „Prie amžinybės vartų“ (angl. At Aternety‘s Gate) (2018). Tiesa, esu ne kartą „užskaitęs“, kad visgi van Gogas niekada savo ausies nebuvo nusipjovęs ir tai tėra tik visuotinai paplitęs mitas, kad būtų spalvingesnė tapytojo biografija. Kaip ten yra iš tikrųjų, neketinau aiškintis, nes nutariau, kad pasimėgausiu filmu toks, koks jis yra sukurtas, be išankstinių nusistatymų.

Tai jau trečiasis režisieriaus filmas, kurį man tenka matyti. Prieš tai „Kol dar ne naktis“ (2000) bei „Drugelis ir skafandras“ (2007) anuomet padarė man neišdildomą įspūdį. Iš tikrųjų režisierius jis puikus ir geba pateikti subtiliai biografinę medžiagą. Šis jo naujausias filmas apie Vincentą van Gogą iš tikrųjų įprasmina ne tiek pačius tapytojo biografinius siužetinius vingius, nes atmetus filmo raiškos mechanizmus, van Gogas apskritai atrodo nepatrauklus ekranizacijai, nes yra vos keletas įdomesnių jo gyvenimo vingių, kaip antai atsidūrimas beprotnamyje ar legenda apie nupjautą ausį, tačiau visumoje filme nėra aštrumo, kaip nėra aštrumo ir tapytojo gyvenime. Režisierius remiasi pasaulio pajautos ir regėjimo perspektyvomis, priartėja prie gaivališkos gamtos amžinybės, tapytojo regėjimo ir pasaulio jutiminio lauko, kurį galėtume pavadinti misterija, dvasiniu nušvitimu, kuris suteikė galimybę van Gogui jausti ir regėti kur kas daugiau nei įprastam žmogui duota, tačiau kartu tai (kaip neretai ir būna menininkui) tampo jo nesuprasto laikmečio prakeiksmu.

Vincentas van Gogas pasižymėjo staigiu ir greitu tapymu, jis per 80 dienų nutapė 75 paveikslus, jo judesiai neapskaičiuoti, jo pasąmonė veikia iš inercijos, o potėpiai stiprūs ir stori, išreiškiantys menininko charakteringumą ir temperamentą... Visgi pats filmas priartėja prie van Gogo paveikslo ritmikos ir filosofijos, joje maišosi spalvos, daug ryškių gamtos spalvų, dangaus ir žemės susiliejimo, todėl filmas nukreiptas į van Gogo dvasinį regėjimą, dažnai atitrūkstant nuo logiškos ir sąmoningos gyvenimo tėkmės. Įtariu, kad filmas daugeliui sukels pasipiktinimą, nes jame išties mažai veiksmo, viskas nukreipta į aktoriaus Willem Defoe perteiktą dvasinės kančios ir katarsio susijungimą ir proveržį. Vangogas gamtoje, tarp ryškių spalvų, savo regijimuose, archetipinių energijų susijungimą, virsmo tarp tvarkos ir chaoso suvokimo, o tai iš esmės tapo filosofiniu dailininko tapymo technikos pagrindu. Filmas kiek primena meditaciją, prisodrintą romios instrumentinės muzikos, spalvų, ryškių mistinių regėjimų pasakojimą, kai kurie kadrų jungimai labai priminė Terrencce Malick (ne)pagaulios akimirkos perteikimo elementus. Šiaip filmas man kaip pats meno kūrinys patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu Dina" / "Jeg er Dina" / " I am Dina"

Sveiki, 

Kažkada lietuviai tiesiog kraustėsi iš proto skaitydami norvegų rašytojos H. Wassmo trilogiją „Dinos knyga“, kuri buvo ne kartą perleista ir sugraužta bibliotekose iki krentančių taukuotų puslapių. Kažkur ir pas mane voliojasi vienas leidimas, nors jos skaityti ir neteko. Štai pirmosios dalies ekranizacija „Aš esu Dina“ (norv. Jeg er Dina) (2002) taip pat susilaukė įvairių aikčiojimų ir susižavėjimų. Žiūrėjau ir tas šiaurietiškas pasaulis man kiek priminė „Elzę iš Gilijos“ A. Puipos filmą, tik mūsų nepalyginamai realistiškesnis.

„Aš esu Dina“ absoliučiai laikosi tik ant simpatijos stipriai jaunai moteriai, kuri turi vyrišką sielą ir nesibaimina gyventi stereotipų suskaldžiusioje visuomenėje. Įvairios Dinos situacijos dėl mylimųjų ir nemylimųjų primena kiek „Santą Barbarą“ tik šimtu metų atgal ir pagal Norvegijos standartus. Tai, aišku, nėra blogai, ypač tie, kurie mėgsta kostiumines dramas su neblogais laikmečio atmosferiniais vėjais, tačiau, tiesą sakant, pats filmas pasirodė vienplanis, melodramatinis. Stiprios moters portretas šiek tiek pritemptas, labiau konstrukcinis ir herojinis nei natūraliai derantis prie laikmečio ir pačios istorijos konteksto, tačiau akivaizdu, kad knygos autorė ir režisierius kūrė labiau fiktyvų moters charakterį nei realų. Kai kurios scenos neįtikino, dvelkė absurdiškumu ir pigia romantika, tačiau filmo pradžia buvo daug žadanti ir tikriausiai stipriausias visos istorijos dalis: didžiulis verdantis skalbinių katilas pražudęs motinos gyvybę ir tas amžinas kaltės jutimas tampa stipriausia personažo psichologine ašimi, o visa patetika apie tolimesnius herojės-didvyrės (amoralios ir moralios) Dinos veiksmus labiau primena kažkur jau panašiu stiliumi plakamą meladromatiškos istorijos kokteilį.

Filmas nėra prastas, jame yra išties puikių ir gerų scenų, tačiau visumoje jis visgi tampo labiau pramoginiu reginiu be didesnės gelmės. Skandinaviški vaizdai ir kultūra turėjo „ištempti“ filmą aukštėliau, tačiau laukinukės charakteris pernelyg priminė Lotynų Amerikos serialų charakterių tipažus. Daug gerų Europos aktorių pasirodo šiame filme, tačiau labiausiai žiba, žinoma, pagrindinė aktorė Maria Bonnevie, sukūrusi ne tiek gyvą, kiek literatūrišką povyzą turintį personažą.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daktaras Streindžas" / "Doctor Strange"

Sveiki, skaitytojai,

Gerai, pradėsiu nuo to, kad tai buvo tikriausiai laukiamiausias komercinis filmas šį rudenį didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose ir jis vadinasi „Daktaras Streindžas“ (angl. Dactor Strange) (2016). Paskutiniuoju metu kino studija „Marvel Studio“ vis sužiba didingais kino reginiais apie super herojus. Nors nesu mėgėjas filmų apie Torą ir t. t., tačiau „Daktaras Streindžas“, sakyčiau, iš esmės pateisino visus mano tokio tipažo kino lūkesčius.

Žinote, neaušindamas klavišų ir be didesnių filmo analizių pasakysiu, kad filmas įspūdingas keliais aspektais. Visų pirma aktoriais – filme pasirodo talentingasis Benedict Cumberbatch, kuris, pasakysiu gana vyriškai, yra paskutiniu metu didelė meilė kine visomis prasmėmis. Į jį įdomu žiūrėti, jis charizmatiškas, nors per kino premjeras visiškai toks ant raudonojo kilimo neatrodo. Ir kita sena kino meilė – Tilda Swinton, kuri apskritai sėdi savo rogėse ir kaip visada atlieka keisčiausius vaidmenis dėl savo prigimtinių keistų galių ir, žinoma, dėl fizinių duomenų. Kitas svarbus dalykas, už ką verta pagirti filmą, yra filmo efektai. Dažniausiai kine vaizdo efektai būna „sausi“ tarsi be turinio, atliekantis tik vizualumo funkciją, todėl neretai atrodo neefektingi. Šiame filme efektais papildoma rebuso dalis, keisto matricos pasaulio ir įprasto realybės suvokimo išplėtimo ir žaismės mechanizmo funkciją. Šįkart vaizdo efektai išties veikia kaip sudedamoji istorijos dalis, nes jie pramuša stereotipinį pasaulio vaizdinį. Tokį vaizdinį galima pamatyti puikiame filme „Pradžia“, kada dėl paralelinių pasaulių atsiranda daugiamatis dimensijos vaizdinys.

Kad ir kokie stereotipiniai atrodytų veikėjai, kad ir kokie dialogai ir juokeliai apie Beyonce, blogio ir gėrio kovos laukas kažkur matyti ar regėti, šiame filme staiga viskas suspindi kažin kokiomis kitomis spalvomis. Efektingomis spalvomis, kad net nepastebi, kaip filmas stačiai įtikina ir įkalina žiūrovo sąmonę kaip Alisą veidrodžių karalystėje. Filmas man pasirodė stiprus, efektingas ir senos paprastos idėjos realizuotos šiuolaikiškai bei ne taip tiesmukai, kaip buvo galbūt galima tikėtis. Rekomenduoju visiems.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis; 74/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela