Sveiki,
Pastaruoju
metu mane traukia masinis kinas, o tai nebūna taip jau ir dažnai, tai norisi
prieš atostogas, kol galva dar nenusiteikusi rimtesniam kinui, pasižvalgyti, ką
mums siūlo žiūroviškas kinas. Negalėjau atsisakyti David Yeto režisuotos
trečiosios dalies „Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys“ (angl. Fantastic
Beasts: The Secrets of Dumbledore) (2022), tad po „Daktaro Strendžo“
Marvelo serijos buvau nusiteikęs daug liūdnesniam reikalui, tačiau „Dumbldoro paslaptis“
kažkaip paveikė emocionaliau ir žmogiškiau nei „Daktaras Strendžas beprotybės
multivisatoje“ dalis.
Pradėkime
iš toli. Kalbant apie Hario Poterio veikėją Albą Dumbldorą, jau labai seniai
netilo kalbos apie jo homoseksualumą, nors Hario Poterio dalyse tiesiogiai tas
niekada nebuvo išsakyta, tačiau skaitytojai įskaitė Albo užsislaptinimą kaip
savaime aiškų dalyką. Nesidomėjau, ar rašytoja J. K. Rowling pritarė šioms
kalboms ar ne, bet puikiai pamenu, kad buvo prieš kelerius metus skandalingas
jos twitterinis pasisakymas prieš transeksualus ar transvestitus įžiebė
sumaištį. Žodžiu, skandalas kaip reikalas išpūstas, tad visai nenustebau, kad
šiam „atsiprašymo“ filmui ji sukalė LGBTQ palaikantį scenarijų, nes visi
savaime suprantame, kokia vaizduojama Dumbldoro paslaptis, o dabar retas „didysis
kinas“ neapsieina be juodaodžių aktorių ir LGBTQ antraplanių istorijų, nes
kitaip jo tiesiog niekas nefinansuotų ir negalėtų pretenduoti į „Oskarus“.
Deja, tokia tiesa...
Grįžtant
prie trečiosios „Fantastinių gyvūnų“ dalies, mes vėl pasineriame į magišką
burtų pasaulį, kuriame galioja vėl tos pačios gėrio ir blogio kovų istorijos. Šįkart
ašis – Albas Dumbldoras ir staiga jo mylimasis Gelertas Grindelvaldas staiga
atsiskyręs nuo Albo tampa garbėtroška ir užsiima juodąja magija stengdamasis
laimėti pasaulio burtininkų valdovo titulą. Veiksmas vyksta maždaug prieš
Antrąjį pasaulinį karą, šmėžuoja vokiečių nacistinių rinkimo gairės, tačiau
tas, kas galioja žiobarams, negalioja burtininkams. Kad Grindelvaldenas laimėtų
rinkimus ir visus išdurtų, turi apeiti Dumbldoro kliūtis, o tai jam padeda itin
reto gyvūno kraujas, kuris parodo ateitį. O ten, kur gyvūnai, ten ir
pagrindinis veikėjas Miglaputys...
Visgi
filmas vaizduoja magijos pasaulio rinkimus, žiaurų elgesį su gyvūnais bei
klastas. Žodžiu, nuotykių tikrai netrūksta, kaip ir intymios Albo bei Gelerto
meilės istorijos, kuri šiame filme labai santūriai pavaizduota (praktiškai be
menkiausios erotikos) ir tik kovos metu su lazdelėmis jie vienas kitą paliečia
ir atsitraukia. Taigi bijantiems, kad čia kažkoks paradas ar dirbtinis
brukalas, reiktų nusiraminti, išgerti valerijonų ir mėgautis filmo turiniu.
Kitą vertus filmas labai suveržtas ir struktūruotas pagal didaktinius niuansus
t. y. dialogai, gėrio ir blogio kovos bei ilgi ištęsti happy end
epilogai, kuriuose skamba ir teisingo rinkimo rezultatai bei vestuvės
kepyklėlėje, kiek per tvarkingai užraukti pasakojimo „rauktinukai“, todėl
primena tuos visus tvarkingai su intriga, kulminacija ir atomazga sudygsniuotas
„Saulėlydžio“, „Bado žaidynių“ sagas.
Stebina
tik tas atvejis, kad Albas visiems nė nemirktelėjęs, (kas skaitydavo ir
tebeskaito Hario Poterio dalis), kai jo paklausia apie santykius, aktoriaus Judo
Law skaidriosiomis akelėmis Albas be gėdos ir net su šiokiu tokiu
pasididžiavimu išpyškina, kad jis mylėjęs savo puikųjį niekšelį Gelertą. Ir ką
jūs visi į tai, ką? Jam net nusilenkia pats tyriausias fantastinis gyvūnas,
matąs tyriausias sielas. Tas, kuris spintoje nesėdi ir savo jausmų į vatą
nevynioja, ar begali būti geresnė didaktika ir Hario Poterio sukurto pasaulio panaudojimas
auklėjant paprasčiausią žmogiškumą kaip patį natūraliausią dalyką?
Mano įvardijimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 47/100
IMDb: 6.2
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą