Nuotraukos: J. P. Sartre paminklas-skulptūra "Prieš vėja" Nidoje

Žano Polio Sartro (Jean-Paul Sartre) skulptūra „Prieš vėją“ Nidoje yra, sakyčiau, vienas iš tų objektinių paminklų Kuršių nerijoje, kurį reiktų aplankyti. Skulptūros atsiradimo istorija nukelia į 1965 metų vasarą, kai garsusis prancūzų egzistencialistas, filosofas ir rašytojas kartu su savo gyvenimo drauge, rašytoja Simone de Beauvoir penkioms dienoms apsilankė Lietuvoje. Nors ši kelionė buvo kontroliuojama sovietų valdžios ir naudota propagandos tikslais, Sartrui didžiausią įspūdį paliko neoficialioji vizito dalis – Nidos kopų peizažas. Vaikštant po pustomą smėlį, jaunasis lietuvių fotografas Antanas Sutkus užfiksavo Sartrą, einantį prieš vėją, susigūžusį, rankas susikišusį į kišenes ir palinkusį į priekį. Ši nuotrauka tapo pasauliniu šedevru, vizualiai įkūnijusiu pačią egzistencializmo esmę – žmogaus kovą su stichija, laiku ir pačiu savimi.
 
Skulptūros autorius, žinomas lietuvių skulptorius Klaudijus Pūdymas, nusprendė šį ikonišką fotografijos kadrą perkelti į trimatę erdvę. Paminklas ant Parnidžio kopos Nidoje buvo iškilmingai atidengtas 2018 metų birželį. Pūdymas ilgai brandino šią idėją, norėdamas įamžinti ne tik garsaus prancūzo vizitą, bet ir tą ypatingą dvasinę būseną, kurią filosofas išgyveno stovėdamas ant Nidos smėlio. Menininkas iš bronzos išliejo natūralaus dydžio Sartro figūrą, kuri lygiai taip pat, kaip ir Sutkaus nuotraukoje, palinkusi į priekį, grumiasi su nematomu pajūrio vėju.
 
Šis paminklas buvo sukurtas ne tik kaip istorinio vizito įamžinimas, bet ir kaip gilus filosofinis akcentas Nidos kraštovaizdyje. Kopų aplinka skulptūrai suteikia papildomos prasmės: smėlis, vėjas ir atvira erdvė tampa natūralia ekspozicija, kurioje Sartro figūra atrodo tarsi sustingusi amžinybėje. Skulptorius siekė, kad paminklas neturėtų tradicinio pjedestalo, todėl filosofas stovi tiesiog ant smėlio, tame pačiame lygmenyje su praeiviais. Tai leidžia lankytojams pasijusti vizito liudininkais, o pats kūrinys primena apie trapų žmogaus buvimą gamtos didybės akivaizdoje.
 
Įdomu tai, kad skulptūra papildyta ir paties Ž. P. Sartro mintimis, užrašytomis lietuvių ir prancūzų kalbomis. Viena iš jų cituoja jo garsiąją frazę, ištartą būtent Nidoje: „Jaučiuosi lyg stovėčiau prie rojaus vartų“ bei „Pirmą kartą debesis matau sau po kojomis“. Šie žodžiai liudija, kokį gilų pėdsaką prancūzų mąstytojui paliko Kuršių nerijos gamta. Paminklas „Prieš vėją“ tapo ne tik prancūzų ir lietuvių kultūrinių ryšių simboliu, bet ir viena labiausiai fotografuojamų bei lankomų vietų Nidoje, kviečiančia kiekvieną sustoti ir susimąstyti apie savo asmeninę kelionę prieš gyvenimo vėjus.
 
Maištinga Siela

Nuotraukos: Vytauto Kernagio paminklas Nidoje prie Kuršių marių krantų

Sveiki!
 
Kaskart, apsilankęs Nidoje, nueinu prie Vytauto Kernagio paminklo, kuris jau beveik kelis dešimtmečius sėdi ant suoliuko ir žvelgia su gitara į marias.
 
Vytauto Kernagio skulptūra Nidoje yra vienas populiariausių ir jautriausių Kuršių nerijos lankytinų objektų, tapęs neatsiejama kurorto kultūrinio identiteto dalimi. Šis atminimo ženklas dainuojamosios poezijos pradininkui, režisieriui ir ilgamečiui festivalių veidui buvo atidengtas 2009 metų pavasario pabaigoje, minint Neringos vasaros sezono pradžią. Paminklo autorius – žinomas skulptorius Romas Kvintas, kuris iš bronzos išliejo natūralaus dydžio maestro figūrą. Kernagis čia pavaizduotas itin gyvai ir betarpiškai: su jam būdinga kepuraite, gitara rankose ir žvelgiantis į dangų bei marių tolį. Skulptūros idėją labai palaikė atlikėjo artimieji bei bičiuliai, o lėšas jos sukūrimui rinko privatūs rėmėjai ir klubo „Rotary“ nariai.
 
Vieta šiam paminklui buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes Vytautas Kernagis dešimtmečius buvo glaudžiai susijęs su Nida ir jos tradiciniu vasaros sezono atidarymo festivaliu „Benai, plaukiam į Nidą“. Pati skulptūra tiesiogiai įamžina ne tik patį maestro, bet ir jo legendinį personažą Beną iš 1971 metų Algirdo Aramino kino filmo „Maža išpažintis“. Šis herojus tapo laisvės ir nerūpestingo Nidos gyvenimo simboliu. Skulptūra sukurta taip, kad kiekvienas praeivis gali prisėsti šalia maestro ant suolelio, nusifotografuoti ar tiesiog pasigėrėti Kuršių marių vaizdu.
 
Laikui bėgant, erdvė aplink paminklą buvo papildomai pritaikyta kultūriniams renginiams. Čia įkurtas Bardų skverelis, kuris buvo atnaujintas siekiant sukurti jaukią vietą gyvo garso koncertams bei poezijos skaitymams, o pati skulptūra po rekonstrukcijos buvo atsukta į marių pusę, kad dar geriau atspindėtų ramią pajūrio nuotaiką. Šiandien ši vieta traukia ne tik dainuojamosios poezijos gerbėjus, bet ir visus poilsiautojus, kurie nori pajusti gyvą maestro kūrybinį palikimą ir romantišką Nidos dvasią.
 
Maištinga Siela

Dailė: Sylvia Sleigh ir jos nuogų vyrų aktai paveiksluose

Sveiki, meno žmonės!
 
Sylvia Sleigh (1916-2010) – XX amžiaus antrosios pusės Didžiosios Britanijos ir JAV menininkių, sugebėjusi visiškai pakeisti tradicinį požiūrį į žmogaus kūno vaizdavimą. Tuo metu, kai meno pasaulyje dominavo abstrakcijos, o moterys tapytojos vis dar kovojo dėl lygių teisių su vyrais, Sleigh pasirinko eiti prieš srovę. Ji sugrįžo prie klasikinio realizmo ir portreto žanro, tačiau suteikė jam radikalų feministinį atspalvį. Menininkė labiausiai išgarsėjo tuo, kad atėmė istorinę teisę iš vyrų būti vieninteliais, kurie stebi ir vertina nuogą moters kūną, pati perimdama šį kūrybinį „žvilgsnį“ ir perkeldama jį į vyrų aktus.
 
Jos meninių idėjų ašis rėmėsi lyčių vaidmenų apvertimu ir siekiu dekonstruoti tradicinį grožio suvokimą. Sleigh pastebėjo, kad meno istorijoje moterys buvo vaizduojamos kaip pasyvūs, idealizuoti objektai vyro malonumui. Atsakydama į tai, ji pradėjo tapyti nuogus vyrus – dažnai savo draugus, meno kritikus bei poetus. Tačiau ji niekada jų neobjektino taip, kaip vyrai menininkai elgėsi su moterimis. Sleigh savo modelius vaizdavo kaip realius, asmeniškus ir psichologiškai gilius herojus, neslėpdama kūno netobulumų, o tai suteikė vyrų aktams netikėto jautrumo ir pažeidžiamumo.

Sylvia Sleigh

 
Vienas įdomiausių ir labiausiai pasikartojančių motyvų jos kūryboje buvo liekno, elegantiško kūno sudėjimo ir gausių garbanų vyro vaizdavimas. Šis konkretus estetinis pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Tokie modeliai, kaip jos vyras – įtakingas meno kritikas Lawrence'as Alloway – bei jaunas poetas ir muzikantas Paulas Rosano, įkūnijo Sleigh idealą, kuris tiesiogiai prieštaravo to meto stereotipiniam vyriškumui. Vietoj raumeningų, agresyvių ar herojiškų figūrų ji rinkosi vaizduoti švelnų, jautrų ir netgi šiek tiek androginišką grožį. Garbanos ir lieknas kūnas jos paveiksluose tapo simboliu, kuris leido vyro kūną pateikti kaip estetišką, poetišką ir juslingą meno kūrinį.
 
Garbanoto, liekno vyro aktai Sleigh taip pat tarnavo kaip tiesioginė ironiška užuomina į meno istorijos klasiką. Tapytoja savo modelius dažnai guldydavo į tokias pačias pozas, kokiomis praeities meistrai, pavyzdžiui, Ticianas ar Velázquezas, vaizdavo Venerą. Tokiu būdu plonos linijos ir vešlios garbanos tapdavo kontrastu pačiam nuogumo faktui, išryškindamos ironiją: vyras, istoriškai buvęs stebėtoju, dabar pats tapo stebimuoju objektu. Sleigh šiuos modelius tapė su ypatingu dėmesiu detalėms – kruopščiai išvedžiodama kiekvieną plauką, pabrėždama odos blyškumą ir minkštumą, kas kūriniams suteikė intymumo.
 
Šiandien Sylvios Sleigh palikimas vertinamas kaip esminis lūžis feministinėje dailėje. Jos sprendimas vaizduoti švelnų, neagresyvų vyrišką grožį ne tik išlaisvino moters žvilgsnį mene, bet ir pasiūlė naują, kur kas humaniškesnį būdą žiūrėti į patį žmogaus kūną. Ji įrodė, kad nuogumas mene gali būti ne apie galią ar dominavimą, o apie grožį, lygybę ir abipusį pasitikėjimą tarp menininko ir jo modelio.
 
Maištinga Siela

Dailė: Sergej Ovčaruk (Sulima) paroda "Spalvų priklausomybė"

 

Sveiki,
 
Šią paveikslų parodą, kurią užfiksavau nuotraukoje, buvo publikuojama Klaipėdos dramos teatro ekspozicijos salėje. Man daugelis paveikslų patiko, labai ryškūs, spalvingi, intensyvūs.
 
Ukrainietis Sergej Ovčaruk, meno pasaulyje taip pat žinomas Sulima pavarde, yra profesionalus dailininkas, kurio kūryboje ryškiai atsiskleidžia gilus vizualinis pasakojimas ir subtili estetika. Jo tapybos darbuose, dažniausiai atliekamuose aliejumi ant drobės, meistriškai jungiami realizmo ir simbolizmo elementai, kartais įpinant ir mistinių ar siurrealistinių motyvų. Autorius ypatingą dėmesį skiria šviesos ir šešėlių žaismui, spalvų gyliui bei tekstūrai, todėl jo paveikslai išsiskiria melancholiška, susimąstyti verčiančia nuotaika bei filosofine potekste.
 
Menininko kūrybinis kelias pasižymi aktyviu dalyvavimu kultūriniame gyvenime – jo darbai eksponuojami tiek asmeninėse, tiek grupinėse parodose, o dalis kūrinių yra iškeliavę į privačias kolekcijas Lietuvoje bei užsienyje. Nors S. Ovčaruk-Sulima nėra plačiai afišuojamas masinėje žiniasklaidoje, meno bendruomenėje ir tarp kolekcininkų jis yra vertinamas už savitą stilių ir gebėjimą drobėje užfiksuoti ne tik peizažo grožį, bet ir vidinę žmogaus bei gamtos būseną. Jo paveikslų periodiškai galima išvysti meno galerijose bei specializuotose meno platformose, kur jie pritraukia išskirtinio braižo ieškančių meno gerbėjų dėmesį.

 
Maištinga Siela

Dienos citata: Marius Ivaškevičius apie tai, kaip galima skaityti pjesę "Madagaskaras"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Kaip skaityti Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskarą“? Pats autorius 2004 metais atsako: „Kaip skaityti „Madagaskarą“? Taip, kaip žmogus 2084-aisiais skaitytų istoriją apie mus, manančius, kad viso pasaulio nesąmonės baigėsi prieš keturiolika metų ir mes – pirmieji, išbridę į tiesią, šviesią, nesibaigiančią magistralę. 2084-ųjų skaitytojui dėl to mažų mažiausiai būtų juokinga, daugių daugiausiai – graudu. Nes jis žinos keletą ateities datų, kurios sudaužys į šipulius visus mūsų šiandienos lūkesčius. To skaitytojo dar nėra, o jis jau už mus pranašesnis. <...> galima šią pjesę skaityti ir taip. Tarytum mus iš tikrųjų perkėlė ir dabar, pasitelkę teatrą, bando grąžinti atgal.“
 
Maištinga Siela