"Latviešu sarkanā" un karmīnsarkanais: kāda ir atšķirība starp sarkaniem toņiem un kā sarkanā krāsa parādījās Latvijas valsts karogā

 

Karmīnsarkanā krāsa, kas radusies no rūpīgas košenila bruņutu apstrādes Centrālamerikas un Dienvidamerikas plašumos, ilgu laiku bija viens no dārgākajiem pasaules pigmentiem, kura piesātinātais tonis simbolizēja greznību, varu un garīgo dziļumu. Šī krāsa, kas ar savu vēsturi saista acteku kultūru ar Eiropas dižciltīgo apģērbu un glezniecības šedevriem, negaidīti rezonē ar Latvijas valsts karogu, kura tumši sarkanais tonis, lai gan tam nav tieša sakara ar kukaiņu pigmentu, izriet no tās pašas asiņu krāsas simbolikas. Saskaņā ar leģendu, kas fiksēta vēl 13. gadsimta "Atskaņu hronikā", latviešu cilšu karotāja varonība kļuva par karoga pamatu, kad kaujā ievainotā vīra asinis iekrāsoja baltā palaga malas, atstājot vidū gaišu joslu, kas kļuva par uzvaru un pašuzupurēšanās simbolu.

 

Šis arhaiskais karogs, kas ilgus gadsimtus lolojis latviešu tautas pašapziņu, ar laiku kļuva par neatņemamu identitātes daļu, kuras specifisko toni senči ieguva, izmantojot dabiskas augu krāsvielas, piemēram, madaru sakņu ekstraktu. Viduslaiku amatnieki prata no šīm saknēm iegūt ārkārtīgi stabilu, piesātinātu toni, kas atšķīrās no citu Eiropas valstu izmantotās spilgti sarkanās krāsos. Šāds "latviskais sarkanums" nebija nejaušs – tas atspoguļoja ziemeļniecisku atturību, vienlaikus saglabājot karotāju asiņu un zemes saiknes garu, tāpēc kļuva par unikālu vizuālo kodu, kas atpazīstams pat starp daudzām citām heraldiskām karogiem.

 

Vēsturiskā aspektā īpaši interesants fakts ir tas, ka karogs ilgu laiku nebija stingri standartizēts, un tā "latviskās sarkanās" tonis variēja no ķieģeļkrāsas līdz pat gandrīz bordo krāsai, atkarībā no reģiona un izmantoto krāsu avota. Tikai 1918. gadā, veidojoties modernai Latvijas valstij, radās nepieciešamība unificēt karoga parametrus, lai tas atspoguļotu vienotu tautu. Mākslinieks Ansis Cīrulis, kuram tika uzticēts šis svarīgais darbs, balstījās uz etnogrāfiskajiem atradumiem un vēsturisko atmiņu, izveidojot tādu karoga proporciju un krāsu balansu, kas kļuva par etalonu un palika nemainīgs līdz pat okupācijas sākumam, simbolizējot brīvības alkas un nacionālo atdzimšanu.

 

Pēc gadu desmitiem ilgušās padomju okupācijas, kuras laikā karogs bija stingri aizliegts, tā atjaunošana 1988. gadā kļuva par varenu politisku un emocionālu notikumu. Latvijas neatkarības atgūšanas periodā tika veikti vispusīgi vēsturiski pētījumi, cenšoties noteikt īsto, to pašu 13. gadsimta garā dvesojošo toni. Eksperti analizēja senus audumu atlikumus un hroniku aprakstus, visbeidzot izvēloties oficiālo "Pantone 1807C" kodu, kas savieno senatnes varoņu asinis ar modernu valsts vīziju. Šī krāsu precizitāte kļuva kā tilta celšana starp pagātnes cīņām un nākotnes radīšanu, pierādot, ka tauta caur simboliem spēj atjaunot pat to, ko bija mēģināts izdzēst no atmiņas.

 

Šodien Latvijas karogs ne tikai rotā valsts iestādes, bet arī paliek kā dziļa cieņa un pilsoniskuma simbols, atgādinot, ka brīvība nav tikai dāvana, bet patstāvīga izvēle. Tieši šāda attieksme saskan ar seno stoiķu filozofiju, atgādinot, ka cilvēks, un līdz ar to arī tauta, ir jāuzņemas atbildība par savu likteni pat tad, kad pagātnes ēnas draud sagraut visu radīto. Tā karogs, ar savu vēsturi saistot arhetipisko sarkano krāsu ar drosmi mirt par brīvību, kļūst ne tikai par audumu, bet arī par dzīvu liecību par tautu, kura pat caur ciešanām, līdzīgi kā "Īstās mīlestības" varoņi, spēj atrast stiprāku saikni ar savām saknēm un saglabāt cieņu.

 

Maištinga Siela

"Latvių raudona" ir karmino raudona: kuo skiriasi raudoni atspalviai ir kaip raudona spalva atsirado Latvijos nacionalinėje vėliavoje

 

Karmino raudona spalva, kilusi iš kruopštaus košenilio skydamarių apdorojimo Centrinės ir Pietų Amerikos platybėse, ilgą laiką buvo vienas brangiausių pasaulio pigmentų, kurio sodrus atspalvis simbolizavo prabangą, galią ir dvasinę gelmę. Ši spalva, savo istorija siejanti actekų kultūrą su Europos didikų drabužiais ir tapybos šedevrais, netikėtai rezonuoja su Latvijos nacionaline vėliava, kurios tamsiai raudonas atspalvis, nors ir neturintis tiesioginio ryšio su vabzdžių pigmentu, kyla iš tos pačios kraujo spalvos simbolikos. Pasak legendos, užfiksuotos dar XIII amžiaus „Eiliuotojoje Livonijos kronikoje“, latvių genčių kario didvyriškumas tapo vėliavos pagrindu, kai mūšyje sužeisto vyro kraujas nuspalvino baltos paklodės kraštus, palikdamas viduryje šviesų ruožą, kuris tapo pergalių ir pasiaukojimo simboliu.

 

Ši archajiška vėliava, ilgus amžius puoselėjusi latvių tautos savimonę, ilgainiui tapo neatsiejama tapatybės dalimi, kurios specifinį atspalvį protėviai išgaudavo naudodami natūralius augalinius dažus, pavyzdžiui, madaros šaknų ekstraktą. Viduramžių amatininkai sugebėdavo iš šių šaknų išgauti nepaprastai stabilų, sodrų atspalvį, kuris skyrėsi nuo kitų Europos šalių naudotos ryškios raudonos spalvos. Toks „latviškas raudonumas“ nebuvo atsitiktinis – jis atspindėjo šiaurietišką santūrumą, kartu išlaikydamas kovotojų kraujo ir žemės ryšio dvasią, todėl tapo unikaliu vizualiniu kodu, atpažįstamu net ir tarp gausybės kitų heraldinių vėliavų.

 

Istoriniu požiūriu itin įdomus faktas yra tai, kad vėliava ilgą laiką nebuvo griežtai standartizuota, o jos „latviškos raudonos“ atspalvis varijavo nuo plytinės iki beveik bordo spalvos, priklausomai nuo regiono ir naudotų dažų šaltinio. Tik 1918 metais, formuojantis moderniai Latvijos valstybei, kilo būtinybė suvienodinti vėliavos parametrus, kad ji atspindėtų vieningą tautą. Menininkas Ansis Cīrulis, kuriam buvo patikėtas šis svarbus darbas, rėmėsi etnografiniais radiniais ir istorine atmintimi, sukurdamas tokį vėliavos proporcijų bei spalvinį balansą, kuris tapo etalonu ir išliko nepakitęs iki pat okupacijos pradžios, simbolizuodamas laisvės siekį ir tautinį atgimimą.

 

Po dešimtmečius trukusios sovietinės okupacijos, kurios metu vėliava buvo griežtai uždrausta, jos atkūrimas 1988-aisiais tapo galingu politiniu ir emociniu įvykiu. Latvijos nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu buvo atlikti išsamūs istoriniai tyrimai, siekiant nustatyti tikrąjį, tą patį XIII amžiaus dvasia alsuojantį atspalvį. Ekspertai analizavo senovinius audinių likučius ir kronikų aprašymus, galiausiai pasirinkdami oficialų „Pantone 1807C“ kodą, kuris sujungia senovės didvyrių kraują su modernia valstybės vizija. Šis spalvinis tikslumas tapo tarsi tilto statymu tarp praeities kovų ir ateities kūrimo, įrodydamas, kad tauta per simbolius gali atkurti net ir tai, kas buvo bandoma ištrinti iš atminties.

 

Šiandien Latvijos vėliava ne tik puošia valstybines įstaigas, bet ir išlieka gilaus orumo bei pilietiškumo simboliu, primenančiu, kad laisvė nėra tik duotybė, o nuolatinis pasirinkimas. Būtent toks požiūris dera su senąja stoikų filosofija, primenančia, kad žmogus, o kartu ir tauta, turi prisiimti atsakomybę už savo likimą net tada, kai praeities šešėliai grasina sugriauti viską, kas sukurta. Taip vėliava, savo istorija susiejanti archetipinę raudoną spalvą su drąsa mirti už laisvę, tampa ne tik audiniu, bet ir gyvu liudijimu apie tautą, kuri net ir per kančią, panašiai kaip „Tikrosios meilės“ herojai, geba atrasti stipresnį ryšį su savo šaknimis ir išsaugoti orumą.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Markas Tulijus Ciceronas apie vergus ir laisvus žmones

 

„Vergas svajoja ne apie laisvę, o apie savo paties vargus.“ Markas Tulijus Ciceronas

 

Šis Cicerono, manyčiau, pasakymas atskleidžia gilią psichologinę priklausomybės prigimtį: žmogui, ilgą laiką gyvenusiam svetimos valios rėmuose, laisvė tampa ne trokštamu tikslu, o bauginančiu nežinomybės lauku, todėl jis pasąmoningai pasirenka guostis pažįstamais, nors ir slegiančiais, „savais“ vargais. Tai – savotiška dvasinės vergijos diagnozė, parodanti, kad komforto zona neretai yra labiau gąsdinanti nei kančia, nes atsakomybė už savo gyvenimą reikalauja drąsos, kurios asmuo, praradęs savo orumą ir autonomiją, jau nebėra pajėgus sukaupti.

 

Markas Tulijus Ciceronas (pr. Kr. 106-43 m.), kaip žinia, buvo vienas įtakingiausių Senovės Romos valstybės veikėjų, teisininkų ir oratorių, kurio intelektualinis palikimas suformavo Vakarų politinę mintį. Nors jis gyveno Romos Respublikos saulėlydžio epochoje ir pats buvo sistemos, kurioje egzistavo vergovė, dalis, Ciceronas savo filosofiniuose veikaluose akcentavo prigimtinę teisę bei moralinę kiekvieno žmogaus vertę. Jo požiūriu, orumas ir laisvė nebuvo tik privilegija, o pilietiškumo pagrindas, nes tik per aktyvų dalyvavimą valstybės gyvenime ir įstatymų laikymąsi žmogus galėjo pasiekti tikrąją dvasinę nepriklausomybę.

 

Savo kalbose ir traktatuose Ciceronas pabrėždavo, kad tikrasis žmogaus orumas priklauso nuo jo sugebėjimo valdyti savo aistras ir tarnauti bendram gėriui, o ne vien išoriniam statusui. Nors istoriniame kontekste jis neneigė vergovės kaip socialinės institucijos, jis visgi kėlė klausimą apie moralinę atsakomybę elgtis su pavaldiniais humaniškai, teigdamas, kad net ir vergas turi tam tikras teises bei orumą, kylančius iš bendros žmogiškos prigimties. Laisvę Ciceronas suprato ne kaip visiško savivalės buvimą, o kaip gyvenimą pagal teisingus įstatymus, tad bet kokia priklausomybė nuo tirono ar nekontroliuojamų savo paties ydų jam buvo viena didžiausių įmanomų dvasinių nelaisvių.

 

Jo mirtis buvo tragiška ir tiesiogiai susijusi su jo politine veikla. Po Julijaus Cezario nužudymo Ciceronas aktyviai pasisakė prieš Marką Antonijų, savo garsiosiose „Filipikose“ viešai smerkdamas jį kaip tironą. Kai Markas Antonijus, Oktavianas (būsimasis Augustas) ir Lepidas sudarė Antrąjį triumviratą, jie sudarė mirties sąrašus (proskripcijas), kuriuose atsidūrė jų politiniai priešai. Ciceronas, kaip vienas aršiausių Antonijaus kritikų, buvo įtrauktas į šį sąrašą ir tapo taikiniu. 43 m. pr. m. e. gruodžio 7 d. jis buvo užpultas ir nužudytas savo vilos apylinkėse, mėginant pabėgti. Pabrėžiant jo, kaip oratoriaus, „kaltę“ už kritiškus žodžius, nupjauta jo galva ir dešinioji ranka buvo atvežtos į Romą ir viešai išstatytos ant Forumo tribūnų.

 

Maištinga Siela

Telenovela «Amor real» (2003): historia, reparto, rodaje y 10 datos sorprendentes sobre la telenovela

 

 

GARANTÍA DE PRODUCCIÓN MEXICANA

 

Amor real fue uno de los proyectos más ambiciosos de la productora Televisa, cuyo propósito, bajo la dirección de la productora Carla Estrada, fue elevar el estándar de las telenovelas a un nivel de producción superior. La serie no es una obra original, sino una adaptación de la telenovela Bodas de odio (1983), basada en la novela homónima de Caridad Bravo Adams. La adaptación del guion contó con la participación de la guionista italiana María Zarattini, cuya profesionalidad aportó al proyecto un peso literario inusual para producciones de este género.

 

La escala de producción de la serie fue sin precedentes: el rodaje duró ocho meses en el estado de Hidalgo y el equipo creativo incluyó a más de 1 000 actores, extras, personal técnico y artesanos. Con el fin de recrear con la máxima autenticidad la atmósfera de la México de mediados del siglo XIX, se construyeron complejos enteros de edificios y plazas en la hacienda real de Tetlapayac y sus alrededores. Se prestó especial atención a los elementos visuales: la iluminación, la dirección de cámara y el vestuario diseñado específicamente para esa época, elementos que se convirtieron en la carta de presentación del proyecto y permitieron a los espectadores sumergirse por completo en otra era.

 

El proceso de casting fue sumamente minucioso, ya que la productora buscaba no solo actores populares, sino también técnicamente sólidos, capaces de encarnar a los personajes históricos con el espíritu de la época. Este rigor en la selección tuvo su recompensa: la serie fue acogida con gran éxito en México, donde en 2004 ganó el premio TVyNovelas a la Mejor Telenovela del año. El éxito no se limitó al país de origen: la obra se convirtió en un producto de exportación global, emitido en Estados Unidos, España, Rusia y muchos otros países.

 

Un reconocimiento excepcional a esta producción fue el lanzamiento de su formato en DVD en 2005, que pasó a la historia como la primera telenovela en incluir subtítulos en inglés, abriendo así las puertas del género al mercado angloparlante. La productora Carla Estrada subrayó que fue precisamente la dedicación del equipo creativo y la estética visual lo que permitió a los espectadores experimentar las emociones de los personajes a través de un prisma completamente diferente y sofisticado. Amor real sigue siendo mencionada como un ejemplo de cómo una telenovela puede transformarse en un drama histórico de alta calidad, manteniendo una gran popularidad y un valor duradero.

 

TRAMA Y CONCEPTO DE LA SERIE «AMOR REAL»

 

Esta serie es un drama ambientado en la México de mediados del siglo XIX, donde las normas morales de la época victoriana chocan con la libertad personal y la pasión. La trama comienza con Matilde Peñalver y Beristáin, una joven aristócrata que mantiene un romance con Adolfo Solís, un soldado humilde pero de carácter íntegro. Aunque el padre de Matilde es partidario de esta unión, su madre, Augusta, y su hermano, Humberto, lo arruinan todo. Con el fin de salvar a la familia de la bancarrota y preservar su estatus social, recurren a numerosas intrigas: falsifican información sobre la «familia» de Adolfo, lo encarcelan y obligan a Matilde a casarse con un terrateniente adinerado, Manuel Fuentes Guerra. Él es un hombre de buen corazón, pero un extraño para Matilde, que heredó una inmensa fortuna solo tras ser reconocido como heredero legítimo por su padre en su lecho de muerte.

 

Se produce un matrimonio forzado que, al principio, se convierte en un verdadero tormento. Matilde se traslada a la hacienda de Manuel, donde le esperan no solo la distancia de su amado, sino también un entorno hostil, especialmente representado por Antonia, la hija del administrador de la hacienda, quien desea conquistar el corazón de Manuel. Mientras tanto, Adolfo, tras escapar de prisión, no se da por vencido y, bajo una identidad falsa, consigue trabajo como administrador en la hacienda de Manuel. Esto crea una situación de tensión paradójica: Manuel, sin conocer la verdadera identidad del «administrador», comienza a confiar en él e incluso a entablar una amistad. Más tarde, la verdad sobre la traición de los intrigantes sale a la luz, pero la alegría se ve ensombrecida por el sentimiento natural, profundo e inesperado que Matilde empieza a sentir por su propio marido.

 

La dinámica de la serie cambia cuando Matilde se da cuenta de que su amor por Adolfo se desvanece, mientras que la nobleza y devoción de Manuel conquistan su corazón. Cuando finalmente decide revelar la verdad y romper con el pasado, una coincidencia fatal revela a Manuel quién era realmente su «administrador». En el último momento, cuando Matilde le anuncia que está embarazada, la confianza de su marido se desploma: se siente doblemente traicionado. Lleno de ira y dudas sobre la paternidad del niño, Manuel expulsa a su esposa de la casa, dando inicio a un camino de reconciliación y redención largo, doloroso y complejo, en el que se entrelazan disturbios civiles, barreras sociales e intrigas políticas constantes.

 

Al comparar esta obra con la versión anterior de 1983 (Bodas de odio), Amor real destaca no tanto por sus giros argumentales, que en esencia permanecen fieles al original literario, sino por un retrato psicológico más profundo. En adaptaciones anteriores, la atención se centraba principalmente en los arquetipos de la «víctima» y el «villano», pero la versión de 2003 pinta a todos sus personajes con matices grises. Aquí no hay personajes unidimensionales; incluso aquellos que cometen errores tienen una motivación, y el protagonista, Manuel, se presenta como un hombre cuya lucha interna entre el amor y el orgullo herido es profundamente humana. Esta versión transforma magistralmente el tropo del matrimonio forzado, pasando de ser un sufrimiento melodramático a una transformación lenta y madura, donde el amor se convierte no en un regalo del destino, sino en el fruto del trabajo duro y el entendimiento mutuo.

 

En la etapa final de la serie se acentúa una idea fundamental: el amor verdadero no es un sentimiento ciego ni un contrato social, sino la capacidad de perdonar y aceptar la verdad del otro incluso cuando todo a su alrededor incita a la desconfianza. Amor real analiza la naturaleza del sentimiento «real»: no es ideal, está herido por traiciones, convulsiones políticas y el egoísmo humano, pero es precisamente a través de estas crisis como se vuelve «verdadero». La serie concluye resumiendo que el amor requiere no solo pasión, sino también la elección decidida de permanecer juntos incluso cuando las sombras del pasado amenazan con destruir todo lo construido. Es una obra sobre cómo dos personas, unidas por las circunstancias y la intriga, descubren a través del sufrimiento un vínculo mutuo más fuerte de lo que jamás hubieran imaginado en su etapa de ingenuidad inicial.

 

LOS ACTORES Y PERSONAJES DE LA SERIE «AMOR REAL»

 

El casting de Amor real fue, como he mencionado, un proceso cuidadosamente planificado por la productora Carla Estrada. Su objetivo era crear un conjunto de actores que no solo encajara en el contexto histórico, sino que tuviera el carisma suficiente para mantener la atención de los espectadores a lo largo de 95 episodios. Fernando Colunga y Adela Noriega ya eran estrellas de Televisa en aquel entonces, pero Estrada quería extraer de ellos una actuación diferente, más madura, de lo que era habitual en los melodramas de la época. Los actores admitieron posteriormente en entrevistas que trabajar en este proyecto fue distinto debido a la estricta disciplina, la complejidad del vestuario y la exigencia de la directora de interpretar todo con «verdad histórica» y no con el dramatismo excesivo de las «telenovelas».

 

Fernando Colunga (Manuel) fue elegido por su capacidad para transmitir dignidad y fuerza, y no solo por su imagen de «chico guapo» (aunque, personalmente, creo que también se debió a que era el actor más popular del momento). En sus entrevistas, a menudo subrayaba que el personaje de Manuel fue uno de los mayores retos de su carrera, ya que tuvo que aprender a montar a caballo, usar pesados trajes del siglo XIX y equilibrar una terquedad agresiva con una profunda angustia interior. El actor confesó que las condiciones de rodaje en la hacienda de Hidalgo fueron físicamente agotadoras —el calor, el polvo y las largas horas de trabajo—, pero precisamente este entorno ascético le ayudó a crear la integridad del personaje, lo que resultó increíblemente auténtico para los espectadores.

Matilde (Adela Noriega) fue elegida por su capacidad para transmitir una pureza que gradualmente se transforma en fortaleza femenina. En sus declaraciones, la actriz destacó que Matilde fue su papel más querido, ya que el personaje evolucionaba: de ser una joven ingenua a convertirse en una mujer que se atreve a desafiar el dominio patriarcal de su madre, Augusta. Por su parte, Helena Rojo, quien interpretó a Augusta, fue seleccionada como la antagonista «gélida», cuya carisma era esencial para que los espectadores sintieran una amenaza real hacia Matilde. En entrevistas, Rojo solía recalcar que le resultaba interesante explorar la psicología del «amor maternal convertido en tiranía», y que la química entre ella y Adela en el set de rodaje era sumamente tensa, lo que ayudó a crear conflictos verosímiles.

 

La elección de Chantal Andere (Antonia) fue un movimiento estratégico, ya que ella ya gozaba de la reputación de ser la mejor «villana de telenovelas». Para la actriz, el papel supuso un desafío agradable: se esforzó por representar a Antonia no como una villana caricaturesca, sino como una mujer infeliz y sedienta de amor, cuyas acciones nacen de la desesperación. Todo el equipo actoral destacaba a menudo la atmósfera «familiar» en el set: a pesar de las estrictas exigencias, Estrada logró reunir a un grupo en el que los actores experimentados (como Ricardo Blume o Ana Martín) compartían su experiencia con los colegas más jóvenes. Fue precisamente este profesionalismo mutuo y el respeto hacia un proyecto tan complejo lo que se convirtió en la razón principal por la que la serie mantuvo una calidad artística tan elevada.

Knyga: Rimantas Kmita "Pietinia kronikas"

 

Rimantas Kmita. „Pietinia kronikas“ – Vilnius: Tyto alba, 2017. – p. 368.

 

Sveiki, knygų skaitytojai!

 

Rimanto Kmitos (g. 1977) garsųjį romaną Pietinia kronikas įsigijau dar tais pačiais metais, kai jis tik pasirodė, bet neskaičiau. Matyt, buvau, kaip japonai sako, ištiktas tsundoku, kai prisiperki knygų, kurių nepajėgi suskaityti, svarbu įsigyti. Metai bėgo, o šis kūrinys susilaukė nemažai dėmesio, o knyga mano namų bibliotekoje tyliai rinko dulkes. Antruoju šio kūrinio atgimimu galima laikyti prieš kelerius metus pasirodžiusį filmą, dėl kurio kaip toks popromano reiškinys šiuo metu net įtrauktas į kontekstinius dvyliktos klasės vadovėlius, knyga perleista vakarietiškai – kišeniniu formatu, o Pietinia kronikas tapo ir savotišku kultūriniu fenomenu: yra išleistas net stalo žaidimas, o tada sulaukė ir tęsinio Editas kompleksas! Tai toks retas atvejis, kada knyga gyvena savo pačios gyvenimą, gal tokį ryškesnį komercinį akcentą bandė padaryti Andrius Tapinas su savo Vilko valandos epopėja (mačiau, kad ir šitą perleido), tad populiarioji lietuvių literatūra iš esmės skinasi kelią, ji yra matoma, ekranizuojama ir sėkmingai komerciškai platinama, nesibijant jokių populiariosios literatūros etikečių.

 

Priešingai! Autorius tarsi pats pasiskiepijo ant viršelio užrašęs, jog Pietinia kronikas knyga yra popromanas – ir ką jūs man į tai?! Ogi nieko. Šiandien būti populiariu nebėra gėdinga, ši stigma, sakyčiau, pamažu nunyko, o ji atėjo tikriausiai su post-sovietiniais inteligentijos įsitikinimais, kad tai, kas populiaru, vadinasi, nesudėtinga, vadinasi, gal dar ir pernelyg lėkšta, nerimta. Apie tai jau kuris laikas nebematau kalbant, šis literatūros vertinimo – elitinė ir populiarioji literatūra – sunyko, asimiliavo gal dar ir dėl to, kad susimaišė aukštosios ir populiariosios literatūros ne tik žanrai, bet ir temos: staiga pradėta vertinti autentiškas „chuliganiškas sakinys“, kuriuo autoriai siekia ne tik autentiškumo, bet ir suardyti akademinio kaip savaiminio gėrio rašymo kultą. Šiam uždaviniui įgyvendinti labai tinka atsigręžti į tarmes, patarmes ir šnektas, prikelti kalbos slengus kaip autentiškos savasties išskirtinoje kultūrinėje ir socialinėje erdvėje patirtį ir išreikšti visa tai gyvąja kalba, užuot bandžius suteikti bendrinės kalbos formą. Juk, šiaip ar taip, parašyti gerai populiarią knygą reikia kūrybinių galių, visų pirma – geros idėjos ir šioje sferoje atsiranda galimybė Rimantui Kmitai kalbėti pietų šiauliškių šnekta, įterpiant dešimto dešimtmečio subkultūrinio kalbinio klodo slengą. Apie tai autorius užsimena daugiau pateiktame straipsnyje romano pabaigoje Apie šios knygos kalbą.

 

Visgi ne kalba yra šios knygos populiarumo garantas. Dažnas visgi grumsis su neįprasta kalbine raiška, sutrumpinimais ar 90-ųjų vietovei būdingais terminais, atėjusios neretai iš kalėjimų ir nusikalstomojo pasaulio ir virtusiais neprestižinių rajonų kalbinėmis ypatybėmis. Sakyčiau, Pietinia kronikas sėkmė yra laikmečio nostalgija, paremta absoliučiai atpažįstama emocija, kurią daugiau ar mažiau patyrė daugelis 1990-2000-ųjų jaunuolių. Tas beprotiškos laisvės ilgesys, tačiau ir nesaugumas, laukinis gariūnmetis, atnešęs laukinį verslumą, kuo, aišku, ir užsiėminėja Rimas ir Mindaugas, pagrindinio romano herojai, važinėdami į Rygą prekiauti dešromis, neturėdami licencijų. Laukinio gariūnmečio laikai – tai turgaus laikai, tai korumpuotų Princų, Agurkinių ir Daktarų klanai, valdę ištisus rajonus ir miestus, laikai, kai: „Ka i to, ka gatvėj pardaviniej kaskes i gali rast‘ ne tik Viktoriją i Vitražą, Aliukus, Zakarauska bajerius, Pugačiovą i Leontjevą, bet i Nirvana, Green Dayg, Prodigy, Red Hot Chili Peppers, Pearl Jam, Soundgarden, Spin Doctors i panašiai. Reik‘ tik žinot‘, ko nori i ko ieškai (p. 266).“

 

Laikmečio turgaus ir manyk, ką gali, laikai visgi demonstruoja tai, ką daugelis paprastų darbininkų patyrė. Visgi tai žemojo socialinio sluoksnio pasaulis, kuris nepretenduoja į elitą, nors Monika, pagrindinė Rimanto pasija, kaip tik yra iš elitinės mokyklos ir pasiturinčios šeimos, todėl, savaime aišku, nelabai Rimanto nosiai. Kas šį romaną daro popromanu ir kodėl jis veikia taip lengvai atpažįstamai? Ogi lengvai atpažįstama siužetinė Monikos ir Rimanto meilės linija, kuri truputį primintų pirmuosius lietuviškus serialus po 2000-ųjų, pertransformuoti šiaurietiškiau Lotynų Amerikos variantai. Pavyzdžiui, Monika įmeta atsisveikinimo laišką į Rimanto pašto dėžutę ir taip nutraukia jųdviejų santykius, nors Rimantas iš tikrųjų naiviai tikėjosi pratęsti draugystę kartu studijuodami Vilniuje. Ak.

 

Visgi romanas yra remiasi asmenybės tapsmo naratyvu, todėl nesudėtinga susitapatinti ir suprasti, kaip keičiasi veikėjas. Veikėjas auginamas, jis kaskart auga, suvokia vis daugiau ir pradeda priimti vis brandesnius sprendimus, nors kai kurie impulsyviai ir natūraliai nepamatuoti, dažnai iškylantys vėlyvosios paauglystės laikotarpiu maišto modeliai irgi veikia: „Vakare motinai prišnekėjau, ka aisiu i profke. Nafik ta mokykla, sakau, reik‘ apie gyvenimą galvot‘, a ne? Ką čia mokysies. Visi po turgus laksta: Lenkija, Rusija, Latvija. O tu čia i šūlę vaikštai. Jokia tolka, laiką tik gaišti, i viskas. Sakau, va, artimiausia profke, pažiejau, ten an staliaus moka, nu i gerai (p. 104).“ Kitą vertus, meilė Rimantui diktuoja troškimą pažinti kitokį gyvenimą, norėdamas pateikti į Monikos pasaulio suvokimo aktualijų lauką, jis ryžtasi skaityti Dostojevskį ir Jurgos Ivanauskaitės Raganą ir lietų, o tai padeda galų gale gauti gerus pažymius iš lietuvių kalbos ir net įstoti Klaipėdoje į filologiją. Turint galvoje, kad Rimantas žaidžia regbį ir yra potencialus kietas sportininkas, svajojantis apie Naujosios Zelandijos regbio rinktinę išeina tokia keista nestandartinė tapatybė: vaikinukas filologas. Buvęs regbistas, iš Pietinios.

Rimantas Kmita

 

Visgi romanas vadovaujasi stereotipiniais standartais apie tai, kas anuomet buvo vyriška ir kas moteriška. Pavyzdžiui, Rimas save cenzūruoja, nes „...skaita tik bobas, o vyrai jeigu i skaita, tai tik laikraščius. Man atruode, ka žaisdams regbį aš labiausiai esu tas tikrasis aš, bet kode važiuojant su komandas draugais man atruoda, ka geriau, jeigu jie nematytų, ka aš skaitau? (p. 135).“ Iš visuomenės standartų romane kyla nemažai komizmo, nes rašytojai tikrai suvokia, kaip veikė postsovietinis pasaulis. Iš Lenkijos Rimantas parsiveža naują džemperį su Chicago Bulls užrašu ir tai tampa pasipuikavimu, nes savivertę veikėjui kelia importinė (geriausia, kad originali) koža (striukė), nes žmogaus vertę apibrėžia turėjimas to, ko kiti anuomet socialinėje erdvėje negalėjo turėti. Kad ir kaip bepažiūrėsime, vyriškumas Rimantui labai svarbu, o jis formuojamas pagal įsitikinimus, jog kiekvienas vyras turi būti savarankus, turėti iš Vakarų parsivarytą automobilį, todėl nemaža romano siužetinių vingių yra apie veikėjo pastangas kaip nors užsidirbti pinigų ir pasijusti šio to vertu.

 

Romanas neturi herojų, jis turi veikėjus. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vyrauja deheroizmas, nes su juo lengva tapatintis, skaitytojas linkęs simpatizuoti veikėjams, kurie dažnai klysta, atrodo, kvailai absurdiškos aplinkybės, bet savo elgsena nėra piktadariai, jie atstovauja tam tikrą socialinį naivumą, todėl tampa savotiškais donkihotais – šis seniai primirštas asmenybės tipas tampa ypač linksmas, nes per jį galima dekonstruoti gero ir pikto sankirtas: priešų nebeliko, liko tik komplikuotas individo santykis su tikrove, nes kapitalizmas padiktuoja, kad reikia stengtis gyventi geriau, bet ir nepamiršti romantiškų idealų, išlikti sau sąžiningu. Manau, Rimantui Kmitai absoliučiai pavyko šis koktelis: autentiška, spalvinga, juokinga ir kartu šiek tiek graudu, nes suvokiame prabėgusį laiką ne vien kaip margą jau praeitin nugrimzdusią tikrovę, bet ir, iš šių dienų perspektyvos žiūrint, mes buvome nepaprastai kultūriškai ir visaip kitaip skurdūs. Orumas buvo formuojamas ne iš žmogaus įstymiškai įprasminto galimybių lauko, o taip, kaip individas geba apsisukti, nepaisydamas įstatymų, ir gauti pinigų. Valstybė ir įstatymai dar buvo suprantami kaip priešai, tie, kurie riboja žmones, todėl neverti pasitikėjimo – tai post-sovietinis palikimas. Trumpa laimė – pakilimas iš bačkos, kaip tikriausiai pasakytų Rimantas iš knygos.

 

Labai smagiai perskaičiau Pietinia kronikas. Vietomis kikenau, bet labiausiai mane nervino, kad buvau jau matęs ekranizaciją, todėl Monikos ir Rimanto meilės siužetai, kurie suintensyvėja po 100 puslapių, tapo nebeįdomūs, tačiau daug ką atpirko kultūriniai-istoriniai kontekstai, kurie ne visi buvo perteikti filme, nes filmas laikosi meilės siužeto, o Rimanto Kmitos romanas tarsi sudurstytas iš atskirų etiudų apie gariūnmečio Lietuvą, o tikroji siužetinė sąranga ima atsirasti perkopus 100 puslapių. Gal dėl to, kaip autorius yra sakęs, kad romano tam tikrus juokelius dar prieš visą rašymo procesą yra panaudojęs stand-up‘ams baruose ir galiausiai tam tikros idėjos įsiliejo į bendrą romano kontekstą. Šiaip labai sveikintas ir gaivus kūrinys, žymintis kitokią lietuvių grožinės literatūros atkarpą.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Hermann Göring, nacių nusikaltėlis, apie tai, kaip lengva tautą valdyti patriotizmo idėjomis

 

Sveiki!

 

„Aišku, paprasti žmonės nenori karo [...] Bet, šiaip ar taip, politiką lemia šalies vadovai, taigi visai nesunku priversti žmones dalyvauti, ar tai būtų demokratija, ar fašizmas, ar parlamentas arba komunistinė diktatūra. [...] Tai labai paprasta. Nereikia nieko daryti, tik pasakyti liaudžiai, kad ją puola, o pacifistus apkaltinti neturint patriotizmo ir tvirtinti, neva jie kelia šaliai pavojų. Šis metodas veikia bet kurioje šalyje.“ Hermann Göring

 

Hermannas Göringas buvo vienas įtakingiausių Trečiojo reicho veikėjų, nacių partijos narys nuo pat ankstyvųjų jos gyvavimo metų bei pagrindinis Adolfo Hitlerio bendražygis. Jis užėmė aukščiausias pareigas valdžioje: buvo Liuftvafės (Vokietijos oro pajėgų) vadas, „ketverių metų plano“ vadovas ir ilgą laiką laikytas oficialiuoju Hitlerio įpėdiniu. Jų ryšys buvo grindžiamas visiška ištikimybe fiureriui, o Göringas, pasinaudodamas savo įtaka, tiesiogiai prisidėjo prie nacių diktatūros įtvirtinimo, ekonominės kontrolės bei vėliau vykdytų karo nusikaltimų organizavimo. Apie jį iš esmės sukurtas 2025 metų filmas „Niurnbergas“, sakyčiau, verta pažiūrėti.  

 

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Göringas buvo suimtas sąjungininkų ir Niurnbergo procese pripažintas kaltu dėl nusikaltimų žmoniškumui bei karo nusikaltimų. Nelaisvėje, laukdamas nuosprendžio, jis bendravo su psichologu Gustavu Gilbertu. Šiuose pokalbiuose Göringas atvirai demonstravo cinizmą dėl valdžios mechanizmų veikimo, pabrėždamas, kad politinę kryptį visada diktuoja šalies vadovai, nepriklausomai nuo valstybės santvarkos. Jis teigė, kad manipuliuoti visuomene yra itin paprasta: užtenka sukurti išorinės grėsmės iliuziją, o visus taikos šalininkus apkaltinti nepatriotizmu ir šalies išdavyste, taip efektyviai nutildant bet kokią opoziciją.

 

Šis Göringo komentaras atskleidžia sisteminį požiūrį į žmonių masinį valdymą per baimę ir propagandą, kuris buvo esminis nacių režimo įrankis. Visgi, Göringo gyvenimas baigėsi prieš pat įvykdant mirties bausmę. 1946 metų spalio 15 dieną, likus vos kelioms valandoms iki numatytos egzekucijos pakariant, jis kalėjime nusižudė išgėręs paslėptą kalio cianido kapsulę. Tokiu būdu jis išvengė mirties per koriką, tačiau paliko istorijoje itin tamsų palikimą kaip vienas pagrindinių Holokausto ir agresyvaus karo architektų.

 

Maištinga Siela

Filmas: "21 gramas" / "21 Grams"

 

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje, tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014), „Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis, man regis, nė kiek nepaseno.

 

Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21 gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite, kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro širdį...

 

Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus, demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Vėtrų kalnas" / "Wuthering Heights"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šį filmą daug nesiplėsiu. Tikriausiai daugelis jį žiūrėjote, nes puikiai žinote britų rašytojos Emily Brontė romaną „Vėtrų kalnas“, pagal kurį garsi režisierė Emerald Fennell pastatė naujausią šio XIX amžiaus romano ekranizaciją tuo pačiu pavadinimu „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering Heights) (2026). Šiaip režisierė labai vertinama ir giriama už išties įtikinamus kino projektus, pvz., „Soltbernas“ (2023) ar tas pats spalvingai intriguojantis kino projektas „Perspektyvi mergina“ (2020), tačiau už „Vėtrų kalną“ gavo šiek tiek per nagus. Reikia didelės drąsos lįsti prie britų literatūros klasikos kūrinių ir bandyti padaryti ką nors kitaip, nei tą darė kiti ekranizatoriai.

 

Gerai... Daugelis mano, kad naujoji „Vėtrų kalno“ versija prasta, nes ji neatitinka knygos turinio ir fokusuojasi ne į romantizmo dramatizmą, o į erotiką. Dar labai svarbu paminėti, kad režisierė neekranizuoja visos E. Brontė knygos, tik pasiremia pirmąją knygos istorijos puse ir gana drąsiai interpretuoja, išlaikydama Ketės ir Hitklifo meilės liniją itin hiperbolizuodama siužetinius vingius, įvesdama ne tik naujų spalvų, bet daugybę mizanscenų, kurių romane nė su žiburiu nerasite, pvz., Ketės masturbacija laukuose ar jo ir Hitklifo stebėjimas, kaip darbininkų pora arklidėse užsiima BDSM seksu...

 

Jeigu atvirai, manau, kad filmas pranoko mano lūkesčius. Gal dėl to, kad buvau nusiteikęs pačiam prasčiausiam ir banaliausiam šio romano variantui, tačiau iš „Vėtrų kalno“ padaryti įtampą ir truputį Tinto Braso primenančią erotiką – išties netikėta perspektyva, turint galvoje, kad kostiuminis (?!) erotinis žanras kino industrijoje labai nuvertinamas, nes sudėtinga padaryti ką nors labai originalaus. Manau, režisierė laikosi gotikinės pašėlusios erotikos braižo. Filmas man pasirodė itin atmosferinis, trykštantis pagrindinių veikėjų geismais ir pritrauktais estetiniais pirmo plano kadrais, kuriuose didžiumą dalį vaizdinių sukūrė pagrindiniai jau kine seniai įsitvirtinę savo kartos aktoriai Margot Robbie ir Jackob Elordi, kurie tikriausiai atrinkti dar ir dėl fizinių patrauklių parametrų.

 

Suprantu daugelio žiūrovų nusivylimą, kurie norėjo dar vienos techniškai patobulinto Peter Kosminsky 1992 metų versijos su Juliette Binoche ir Ralph Fiennes, kuri, beje, yra gana tiksli romano ekranizacija. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad naujausioji versija nebedarė to, ką jau ir taip kine puikiai žinome iš šios klasikinės istorijos. Iš tikrųjų, kad ir kaip bepažiūrėsi, labiausiai sukrečia tai, kad Ketė buvo be galo šioje interpretacijoje įsimylėjusi Hitklifą, o tikrame romane išreiškiama tik kaip prielankumas savo vaikystės draugui. Visgi reikėjo padaryti tik viena, mano nuožiūra, koreguoti paties filmo pavadinimą su prierašu, kad filmo medžiaga tik remiasi „Vėtrų kalno“ medžiaga, o nėra ekranizacija, todėl gal ir minios žiūrovų dalis būtų kiek kitaip priėmę šį filmą. Visgi džiaugiuosi, kad asmeniškai pagaliau pamačiau ir man filmas iš tikrųjų patiko, nes jis deda visai kitokius akcentus „Vėtrų kalno“ istorijoje. Beje, techniškai filmas labai kokybiškai ir nufilmuotas, ir sukonstruotas. Puikus Charli XCX įtaigus garso takelis buvo išleistas net vinilinės plokštelės pavidalu kaip nestudijinis albumas, o tai rodo, kokio masto komercijai buvo pasiruošta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

1863-1864 metų sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas: 200 metai, kai gimė sukilimo vadas!

Sveiki!

 

Gegužės 30-oji – ypatinga data Lietuvos istorinėje atmintyje. Prieš 200 metų, 1826-aisiais, Lisove gimė Zigmantas Sierakauskas – vienas iškiliausių 1863–1864 m. sukilimo vadų, kurio slapyvardis „Dolenga“ tapo nepalaužiamumo sinonimu. Tai nebuvo atsitiktinis kovotojas: iki sukilimo Sierakauskas buvo profesionalus Rusijos imperijos kariuomenės karininkas, baigęs Generalinio štabo akademiją Sankt Peterburge. Jis priklausė slaptai karininkų organizacijai, svajojusiai apie demokratines reformas, ir buvo pažįstamas su tokiais šviesuoliais kaip Nikolajus Černyševskis. Puikus strategas, jis suprato, kad sukilimas prieš imperiją yra milžiniška rizika, tačiau meilė Tėvynei ir laisvės troškimas buvo stipresni už asmeninį saugumą.

 

Jo gyvenimo kelias nutrūko dramatiškai: po sužeidimo 1863 m. gegužės mėnesį Biržų krašte, Gudiškyje, jis buvo išduotas ir suimtas. Vilniuje, Lukiškių aikštėje, „koriku“ praminto Michailo Muravjovo įsakymu Z. Sierakauskas buvo viešai pakartas. Jis mirė kaip tikras karininkas – neišdavęs savo bendražygių ir neprašęs malonės. Jo žmona Apolonija Dalinskaitė, su kuria jis susituokė vos prieš metus, dėl vyro veiklos buvo ištremta į Sibirą, o jų lauktas kūdikis taip ir nesulaukė tėvo. Ši tragiška meilė liko įamžinta garsiajame sužadėtuvių žiede su įrašu „Zygmund Apolonija“, kuris 2017 m. padėjo archeologams atpažinti sukilėlio palaikus Gedimino kalne.

 

Zigmantas Sierakauskas šiandien yra daugiau nei istorinis paveikslas – jis yra moralinis stuburas, liudijantis, kad vertybės yra svarbesnės už gyvybę. Jo perlaidojimas 2019 m. Rasų kapinėse tapo valstybiniu įvykiu, simbolizuojančiu galutinę pergalę prieš istorijos klastojimą. Biržų girios Anglių kalnas, kur ilsisi apie 200 sukilėlių, tapo šventa vieta, kurioje vėliau priesaikas davė ir Lietuvos partizanai. Ši vieta sujungia skirtingų kartų kovotojus dėl Lietuvos laisvės.

 

Kiekvienais metais liepos 6-ąją čia vykstantys minėjimai ir Šv. Mišios nėra tik formalumas. Tai kvietimas mums visiems atsigręžti į „tvirtųjų ir ištikimųjų filosofiją“. Kai dr. Olga Mastianica ar kiti istorikai pasakoja apie 1863-ųjų įvykius Biržų krašte, jie primena, kad kiekviena laisvės kaina yra mokama brangiausiais žmonių likimais. Istorinė atmintis – tai galia, neleidžianti mums pamiršti, kieno dėka šiandien esame laisvi. Tai priesakas išlikti ištikimiems savo valstybei, net kai aplinkybės atrodo beviltiškos.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Tilda Swinton apie chaosą, kūrybiškumą, tikro ir paprasto gyvenimo pajautimą

 

Sveiki!

 

„Aš esu didelė chaoso draugė. Tai viskas, ką mes turime... gyvenimas yra rizika, gyvenimas yra atsitiktinumas, gyvenimas yra atvirumas netikėtumams. Geriausi dalykai mano gyvenime atsirado tiesiog leidžiant vėjui mus nupūsti nuo kurso.“

 

„Jei paklaustumėte, ko mane išmokė mano šunys, atsakyčiau: kantrybės, džiaugsmo, lojalumo ir jų džiaugsmo paprastumo. Kai nutinka kas nors blogo, tiesiog vedu juos į paplūdimį ir galvoju; „Gerai, dabar aš matau pasaulį.“

Tilda Swinton

 

Tilda Swinton yra visame pasaulyje pripažinta škotų aktorė, garsėjanti savo nežemiška, androginiška išvaizda bei gebėjimu meistriškai įsikūnyti į pačius įvairiausius, dažnai avangardinius personažus. Bandau prisiminti, kada ją pirmąkart išvydau kine, bet negaliu. Gal tai buvo filme „Konstantinas“ (2005)? Ar „Narnijos kronikos“? Per daugiau nei tris karjeros dešimtmečius ji pelnė „Oskaro“ apdovanojimą bei tapo viena iškiliausių nepriklausomo ir autorinio kino figūrų, sėkmingai balansuojanti tarp eksperimentinių meno projektų ir didelio biudžeto Holivudo produkcijų. Jos kūrybinis braižas pasižymi drąsa kvestionuoti nusistovėjusias socialines normas, o ekrane demonstruojamas chameleoniškumas leidžia jai tapti neatsiejama daugelio kritikų pripažintų filmų dalimi.

 

Maištinga Siela