Dienos daina: Antis – Pokštas (Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų) [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, skaitytojai ir muzikos klausytojai!
 
Šiandien besisukinėdamas virtuvėje vėl išgirdau šią dainą. Bandau atgaminti, kada tiksliai ją išgirdau pirmąkart ir prisiminimai labai neryškūs mane nukelia į laukinį dešimtą dešimtmetį. Tai turėjo būti 1995-1996 metai, kai dabar buvau vaikas, bet skirdavau tam tikras patinkančias dainas. Pamenu, kad patiko žodis „Amerika“, kuri tuo metu buvo idealizuojama kaip svajonių šalis posovietinėje Lietuvoje ir tas kažkoks kelionės autostrada motyvas, kurio, pasirodo, tekste nėra, tačiau visada įsivaizduodavau, kad šią dainą reikia klausytis važiuojant tarp Vilniaus ir Kauno. Sukėlė nostalgiją, kuri tikrovės neatitinka, bet vis tiek.
 
Nesu didelis grupės „Antis“ gerbėjas, man jų humoras tolimas ir nelabai suprantamas, tačiau suprantu muzikos grupę kaip laikmečio fenomeną. Grupė „Antis“ yra vienas ryškiausių Lietuvos roko muzikos reiškinių, susiformavęs 1984 metų pabaigoje kaip architektų humoro grupė naujametiniam vakarėliui, tačiau greitai tapęs dainuojančios revoliucijos simboliu. Algirdo Kaušpėdo vadovaujamas kolektyvas į šalies sceną įnešė iki tol nematytą teatralizuotą šou, aštrią satyrą ir postmodernistinę estetiką, kuri anuometinei sovietinei sistemai tapo nepatogia, bet masių dievinama kritika. Per savo gyvavimo laikotarpį grupė išleido tokius kultinius albumus kaip „Antis“, „Ša!“, „Dovanėlė“, o vėliau, po atsikūrimo, ir „Ančių dainas“ bei „Baisiai džiugu!“, palikdama neištrinamą pėdsaką Lietuvos muzikos istorijoje.
 
Viena ryškiausių ir labiausiai provokuojančių grupės ankstyvojo laikotarpio dainų yra kūrinys „Pokštas“ (Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų), kurio sukūrimo istorija glaudžiai susijusi su grupės įkūrėjo Algirdo Kaušpėdo ironišku požiūriu į aplinką. Ši daina pirmą kartą plačiau nuskambėjo ir buvo užfiksuota 1988 metais išleistame grupės albume, pavadintame tiesiog „Ša!“. „Pokštas“ nėra daina apie nekaltą pajuokavimą. Tai daina apie vidinę laisvę. Tai maištingos sielos manifestas, paslėptas po estrados elementais. „Antis“ čia sako: net jei mūsų dienos pilkos kaip fabrikas, mes vis tiek galime užlipti ant aukščiausių bokštų ir sviesti savo „akmenį“ (savo tiesą, savo meną) į sustingusį pasaulį. Kviečiu pasiklausyti.

 

Antis – Pokštas (Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų)
[žodžiai / lyrics]
 
Aš nežinau kodėl taip myliu
Tavo romantiškas akis,
Apsirengimo keistą stilių
Ir senamadiškas viltis.
 
Vėl dovanojau tau alyvų -
Gėlių, kurių pats nekenčiu,
Pavėsyje Kaukazo slyvų
Daugiau norėčiau paslapčių...
 
Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų
Kyla man noras pokštaut,
Numesti savo akmenį toli...
Per Lietuvą, Ameriką - toli...
 
Taip sueiliuotos mūsų dienos
Kaip celiuliozės fabrike.
Aš be tavęs jaučiuosi vienas,
Gražuole būtame laike.
 
Pasirinkau laimingą kelią
Ir pasipuošęs sušukau:
Ateik, romantiška panele,
Aš noriu su tavim keliaut!
 
Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų
Kyla man noras pokštaut,
Numesti savo akmenį toli...
Per Lietuvą, Ameriką - toli...
 
Maištinga Siela