Dienos daina: Cho Yong-pil (조용필) – Red Dragonfly (고추잠자리) [lyrics / žodžiai]

 
Sveiki,
 
Šią skambią dainą, absoliučiai man nebūdingo skonio, nes azijietiškos muzikos nelabai mėgstu, tačiau ji man įsiminė iš filmo „Nėra kitos išeities“ (2025), kurį rekomenduoju pasižiūrėti taip pat.
 
Cho Yong-pil, dažnai tituluojamas Pietų Korėjos „muzikos karaliumi“, yra viena įtakingiausių figūrų šalies popmuzikos istorijoje. Gimęs 1950 metais Hvasone, jis savo muzikinį kelią pradėjo kaip gitaristas roko grupėse, koncertuojančiose JAV kariuomenės bazėse. Ši ankstyvoji patirtis leido jam įsisavinti vakarietiško roko, bliuzo ir džiazo pagrindus, kuriuos jis vėliau meistriškai sujungė su tradiciniais korėjietiškais elementais. Jo kūrybinis universalumas ir gebėjimas nuolat keistis leido jam išlikti populiarumo viršūnėje daugiau nei penkis dešimtmečius, o jo įtaka korėjietiškos popmuzikos (K-pop) raidai yra neginčijama, nors, kaip sakiau K-pop muzika man nepatinka, ji pernelyg infantili ir paaugliška.
 
Atlikėjo diskografija yra turtinga ir įvairiapusė, o jo debiutinis albumas „Woman Outside the Window“ (1980 m.) tapo pirmuoju albumu Korėjos istorijoje, kurio pardavimai viršijo milijoną kopijų. Tarp svarbiausių jo darbų būtina paminėti trečiąjį studijinį albumą, išleistą 1981 metais, bei gerokai vėlesnį, 2013-ųjų albumą „Hello“, kuris įrodė, kad net būdamas vyresnio amžiaus Cho Yong-pil gali konkuruoti su šiuolaikinėmis žvaigždėmis ir užimti pirmąsias vietas muzikos topuose. Per savo karjerą jis pelnė daugybę apdovanojimų ir tapo pirmuoju korėjiečių atlikėju, surengusiu pasirodymus prestižinėse pasaulio scenose, pavyzdžiui, Niujorko „Carnegie Hall“.
 
Daina, kurią šįkart siūlau paklausyti, „Red Dragonfly“ (korėjietiškai „Gochujamjari“), pasirodžiusi 1981 metų albume, yra laikoma vienu drąsiausių ir novatoriškiausių jo kūrinių. Ši daina stebino to meto klausytojus savo psichodelinio roko elementais, sintezatorių naudojimu ir netradicine struktūra. Kūrinio pradžioje skambantis Cho Yong-pil falcetas ir energingas ritmas sukuria mistišką, kiek nostalgišką atmosferą. Dainos tekstas, kuriame kalbama apie vaikišką nuostabą ir sumišimą, tapo artimas milijonams žmonių, o pats „laumžirgio“ įvaizdis virto savotišku laisvės ir praėjusios jaunystės simboliu.
 
„Red Dragonfly“ populiarumas buvo milžiniškas – daina ištisas savaites dominavo radijo stočių topuose ir padėjo Cho Yong-pil įsitvirtinti kaip visos tautos dievukui. Net ir prabėgus dešimtmečiams, ši daina neprarado savo aktualumo ir yra nuolat perdainuojama jaunesnės kartos atlikėjų įvairiuose muzikiniuose projektuose. Ji vertinama ne tik dėl savo melodingumo, bet ir dėl techninio sudėtingumo bei meninės vertės, kuri tuo metu gerokai lenkė standartinę popmuzikos produkciją. Šis kūrinys iki šiol išlieka esminiu Pietų Korėjos muzikinio aukso fondo elementu, reprezentuojančiu laikotarpį, kai šalyje pradėjo formuotis modernioji muzikinė tapatybė.
 
Pasiklausykite.

 
 
Red Dragonfly (고추잠자리)
 
Eojeneun naega jeongmal mianhae
Oneuleun naega deo jalhaebolge
Ulineun gipeun daehwaga pilyohae
 
Geuleoda mundeug gogaeleul dollyeo
Neoui nunchileul salpida bomyeon
Sasileun mami gaeunhajiga anha
 
Aldagado moleugessneun neoui maeumi mwonji
Pyojeongeun wae geulaessneunjido
Muleobollamyeon (muleobomyeon)
Ihaehagi himdeun useumman (useumman)
Soljighi yaegileul haejwoya alji
Uuu
 
Ileohge hamyeon neoneun eotteonji
Jeoleohge haeya niga joheunji
Ulineun jinhan daehwaga pilyohae
 
Hogsina amu maldo eobsdaga
Eoseolpeun siganman bonaedaga
Gabjagi naleul beolil geosman gata
 
Aldagado moleugessneun neoui maeumi mwonji
Pyojeongeun wae geulaessneunjido
Muleobollamyeon (muleobomyeon)
Aladeudgi himdeun nongdamman(nongdamman)
Soljighi yaegileul haejwoya alji
 
Salanghandaneun mali mwo jigeum geuli daesuya
Ango ibmajchuneun ildo
 
Aldagado moleugessneun neoui maeumi
Domuji eotteon maminji
Museun maleul hago sipeunji
Yaegileul da haejwoya alji
Uuu
 
[Korean:]
 
어제는 내가 정말 미안해
오늘은 내가 더 잘해볼게
우리는 깊은 대화가 필요해
 
그러다 문득 고개를 돌려
너의 눈치를 살피다 보면
사실은 맘이 개운하지가 않아
 
알다가도 모르겠는 너의 마음이 뭔지
표정은 왜 그랬는지도
물어볼라면 (물어보면)
이해하기 힘든 웃음만 (웃음만)
솔직히 얘기를 해줘야 알지
우우우
 
이렇게 하면 너는 어떤지
저렇게 해야 니가 좋은지
우리는 진한 대화가 필요해
 
혹시나 아무 말도 없다가
어설픈 시간만 보내다가
갑자기 나를 버릴 것만 같아
 
알다가도 모르겠는 너의 마음이 뭔지
표정은 왜 그랬는지도
물어볼라면 (물어보면)
알아듣기 힘든 농담만(농담만)
솔직히 얘기를 해줘야 알지
 
사랑한다는 말이 뭐 지금 그리 대수야
안고 입맞추는 일도
 
알다가도 모르겠는 너의 마음이
도무지 어떤 맘인지
무슨 말을 하고 싶은지
얘기를 다 해줘야 알지
우우우
 
[English translation:]
 
I'm really sorry about yesterday
I will be better today
We need to have a serious conversation
 
Then I quickly turned my head
And looked to see how you were
But honestly, my heart is not at peace yet
 
Your heart is so hard to figure out
Why are you making that face?
When I ask you (when I ask you)
You just let out a laugh that's hard to understand (a laugh)
The only way I'll know is if you're honest with me
 
What do you think about this?
Would you like it if I did that?
We need to have a serious conversation
 
You might not say anything
And awkward time will pass
It feels like you might suddenly leave me
 
Your heart is so hard to figure out
Why are you making that face?
When I ask you (when I ask you)
You just let out a laugh that's hard to understand (a laugh)
The only way I'll know is if you're honest with me
 
What's the big deal about saying I love you?
What's the big deal about hugging and kissing?
 
Your heart is so hard to figure out
What exactly are you feeling?
What are you trying to say?
The only way I'll know is if you're honest with me
Maištinga Siela

Dienos daina: Antis – Pokštas (Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų) [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, skaitytojai ir muzikos klausytojai!
 
Šiandien besisukinėdamas virtuvėje vėl išgirdau šią dainą. Bandau atgaminti, kada tiksliai ją išgirdau pirmąkart ir prisiminimai labai neryškūs mane nukelia į laukinį dešimtą dešimtmetį. Tai turėjo būti 1995-1996 metai, kai dabar buvau vaikas, bet skirdavau tam tikras patinkančias dainas. Pamenu, kad patiko žodis „Amerika“, kuri tuo metu buvo idealizuojama kaip svajonių šalis posovietinėje Lietuvoje ir tas kažkoks kelionės autostrada motyvas, kurio, pasirodo, tekste nėra, tačiau visada įsivaizduodavau, kad šią dainą reikia klausytis važiuojant tarp Vilniaus ir Kauno. Sukėlė nostalgiją, kuri tikrovės neatitinka, bet vis tiek.
 
Nesu didelis grupės „Antis“ gerbėjas, man jų humoras tolimas ir nelabai suprantamas, tačiau suprantu muzikos grupę kaip laikmečio fenomeną. Grupė „Antis“ yra vienas ryškiausių Lietuvos roko muzikos reiškinių, susiformavęs 1984 metų pabaigoje kaip architektų humoro grupė naujametiniam vakarėliui, tačiau greitai tapęs dainuojančios revoliucijos simboliu. Algirdo Kaušpėdo vadovaujamas kolektyvas į šalies sceną įnešė iki tol nematytą teatralizuotą šou, aštrią satyrą ir postmodernistinę estetiką, kuri anuometinei sovietinei sistemai tapo nepatogia, bet masių dievinama kritika. Per savo gyvavimo laikotarpį grupė išleido tokius kultinius albumus kaip „Antis“, „Ša!“, „Dovanėlė“, o vėliau, po atsikūrimo, ir „Ančių dainas“ bei „Baisiai džiugu!“, palikdama neištrinamą pėdsaką Lietuvos muzikos istorijoje.
 
Viena ryškiausių ir labiausiai provokuojančių grupės ankstyvojo laikotarpio dainų yra kūrinys „Pokštas“ (Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų), kurio sukūrimo istorija glaudžiai susijusi su grupės įkūrėjo Algirdo Kaušpėdo ironišku požiūriu į aplinką. Ši daina pirmą kartą plačiau nuskambėjo ir buvo užfiksuota 1988 metais išleistame grupės albume, pavadintame tiesiog „Ša!“. „Pokštas“ nėra daina apie nekaltą pajuokavimą. Tai daina apie vidinę laisvę. Tai maištingos sielos manifestas, paslėptas po estrados elementais. „Antis“ čia sako: net jei mūsų dienos pilkos kaip fabrikas, mes vis tiek galime užlipti ant aukščiausių bokštų ir sviesti savo „akmenį“ (savo tiesą, savo meną) į sustingusį pasaulį. Kviečiu pasiklausyti.

 

Antis – Pokštas (Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų)
[žodžiai / lyrics]
 
Aš nežinau kodėl taip myliu
Tavo romantiškas akis,
Apsirengimo keistą stilių
Ir senamadiškas viltis.
 
Vėl dovanojau tau alyvų -
Gėlių, kurių pats nekenčiu,
Pavėsyje Kaukazo slyvų
Daugiau norėčiau paslapčių...
 
Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų
Kyla man noras pokštaut,
Numesti savo akmenį toli...
Per Lietuvą, Ameriką - toli...
 
Taip sueiliuotos mūsų dienos
Kaip celiuliozės fabrike.
Aš be tavęs jaučiuosi vienas,
Gražuole būtame laike.
 
Pasirinkau laimingą kelią
Ir pasipuošęs sušukau:
Ateik, romantiška panele,
Aš noriu su tavim keliaut!
 
Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų
Kyla man noras pokštaut,
Numesti savo akmenį toli...
Per Lietuvą, Ameriką - toli...
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Alfredas Bumblauskas apie tai, kas sugriovė Sovietų Sąjungą: džinsai, rokas ar Dainų šventės

 

Sveiki,

Viename interviu garsus istorijas Alfredas Bumblauskas yra pasakęs: „Taip, galbūt dabar nesu atskirų grupių fanas, bet klausausi ir šiuolaikinės muzikos, turinčios tam tikrą struktūrą, primenančios roką ar džiazroką. Klausausi radijo stočių, ten skambanti muzika man turi būti kaip fonas. Reikia pasakyti esminį dalyką, kurį daugelis žino, tai Vaclavo Havelo mintis, kad komunizmą sugriovė kompiuteriai, džinsai ir rokas. Tai sakau ir aš, nes visi lietuvybę vis tiek tapatina su „Duokim garo“. Kai rudenį Kanadoje skaičiau paskaitas, grioviau iliuzijas ir pasakiau, kad dainų šventės tikrai nepakėlė Lietuvos iš komunizmo į naują būtį.“

Maištinga Siela

Dienos daina: U2 – I Still Haven't Found What I'm Looking For [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, skaitytojai ir muzikos fanai!

 

Niekada nebuvau muzikos grupės U2 gerbėjas, žinojau ją esant labai įtakingą, žinojau, kad daug kas iš vyresnės kartos ją klausėsi ir tebesiklauso, tačiau tik šiandien atsitiktinai ėmiau niūniuoti jų vienos dainos melodiją, bet kaip visada... apie viską nuo pat pradžių.

 

Grupė U2 – paprastai daugelio laikoma viena įtakingiausių ir ilgaamžiškiausių roko grupių muzikos istorijoje, susikūrusi 1976 metais Dubline, Airijoje (bet kiek airiai mums geros muzikos padovanoję!). Viskas prasidėjo nuo paprasto skelbimo mokyklos lentoje, kurį pakabino būgnininkas Larry Mullenas jaunesnysis. Prie jo prisijungė bosistas Adamas Claytonas, gitaristas virtuozas The Edge (tikrasis vardas Davidas Evansas) ir charizmatiškasis vokalistas bei dainų autorius Bono (P. Hewsonas). Pradėję nuo post-punk energijos, jie greitai evoliucionavo į grandiozinį arenų roką, pasižymintį prasmingais tekstais apie politiką, tikėjimą ir žmogiškąsias paieškas.

 

Pasaulinę šlovę grupei atnešė devintojo dešimtmečio darbai, o sėkmingiausiais jų albumais laikomi „The Joshua Tree“ (1987) ir „Achtung Baby“ (1991). Šie įrašai ne tik parduoti milijoniniais tiražais, bet ir pelnė gausybę „Grammy“ apdovanojimų. Tačiau būtent „The Joshua Tree“ laikomas grupės kūrybiniu piku, kuriame U2 meistriškai sujungė amerikietiškas bliuzo bei gospel muzikos šaknis su savo firminiu europietišku roko skambesiu. Šiame albume pasirodė ir vienas ryškiausių jų kūrinių – „I Still Haven't Found What I'm Looking For“.

 

1987 m. gegužę daina išleista kaip antrasis albumo singlas, ji tapo absoliučiu hitu, pasiekusiu pirmąją vietą JAV „Billboard Hot 100“ sąraše. Kūrinio stilistika yra unikali: tai roko daina su itin stipria gospel muzikos įtaka. Jos skambesys erdvus ir gilus, kurį sukuria The Edge „aidinti“ gitara bei fone skambantys pritariančiųjų vokalų sluoksniai, primenantys bažnytinį chorą. Bono vokalas čia pasiekia emocinę viršūnę – jis skamba ne kaip užtikrintas pamokslininkas, o kaip nuolankus ieškotojas, kurio balsas svyruoja tarp vilties ir dvasinio alkio.

 

Dainos tekstas yra universalus dvasinių ieškojimų manifestas. Nors Bono kūrinį apibūdino kaip „evangelinę dainą parašytą žmogaus, kuris abejoja“, joje gausu religinių aliuzijų – nuo kalnų viršūnių iki nuodėmių atleidimo. Tai kūrinys apie nuolatinį žmogaus nepasitenkinimą esama būtimi ir tą vidinį variklį, kuris verčia mus siekti kažko aukštesnio, šventesnio ar tiesiog tikresnio. „I Still Haven't Found What I'm Looking For“ nėra daina apie atradimą; tai daina apie pačią kelionę ir pripažinimą, kad atsakymų dar neturime.

 

Šis kūrinys, kaip kai kurie teigia, padarė milžinišką poveikį populiariajai kultūrai ir muzikos industrijai. Jis įrodė, kad roko muzika gali būti giliai dvasinga, intelektuali ir tuo pačiu prieinama plačiajai masei. Daina tapo tikru himnu, kurį kartu su grupe stadionuose dainuoja tūkstančiai žmonių, jausdami tą patį bendrumo ir nebaigtos paieškos jausmą. Kritikų vertinimu, tai viena iš nedaugelio dainų, kurioms pavyko peržengti religines bei kultūrines ribas ir tapti universaliu kūriniu apie žmogaus sielos nerimą.

 

Net ir praėjus keliems dešimtmečiams, ši daina išlieka U2 koncertų ašimi. Jos įtaka matoma daugelio šiuolaikinių grupių kūryboje, kurios bando suderinti intymų tekstą su epiniu skambesiu. „I Still Haven't Found What I'm Looking For“ primena mums, kad augimas vyksta ne tada, kai randame visus atsakymus, o tada, kai turime drąsos toliau ieškoti. Gal dėl tos puikios filosofinės eilutės ir to sakralaus skambesio šiandien tokia sena daina patraukė mano dėmesį, nes keičiasi kartos, tačiau vis dar neturime dažnas ne tik atsakymų, bet ir klausimo, todėl siūlau pasiklausyti.

 

U2 - I Still Haven't Found What I'm Looking For

[lyrics / žodžiai]

 

I have climbed the highest mountains

I have run through the fields

Only to be with you

Only to be with you

 

I have run, I have crawled

I have scaled these city walls

These city walls

Only to be with you

 

But I still haven't found

What I'm looking for

But I still haven't found

What I'm looking for

 

I have kissed honey lips

Felt the healing in her fingertips

It burned like fire

This burning desire

 

I have spoke with the tongue of angels

I have held the hand of a devil

It was warm in the night

I was cold as a stone

 

But I still haven't found

What I'm looking for

But I still haven't found

What I'm looking for

 

I believe in the Kingdom Come

Then all the colours will bleed into one

Bleed into one

But yes, I'm still running

 

You broke the bonds and you loosed the chains

Carried the cross of my shame

Of my shame

You know I believe it

 

But I still haven't found

What I'm looking for

But I still haven't found

What I'm looking for

But I still haven't found

What I'm looking for

But I still haven't found

What I'm looking for

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Pink Floyd – Comfortably Numb [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki!

 

Vis pasiklausau šio legendinės muzikos grupės Pink Floyd kūrinio „Comfortably Nub“, kuris laikas sukosi mano sąraše 2025 metų kelionėse, tad nusprendžiau, kad geriausia metus užbaigti su šiuo kūriniu, bet apie viską nuo pradžių...

 

Pink Floyd – viena įtakingiausių visų laikų britų roko grupių, susikūrusi 1965 metais Londone ir, nors su pertraukomis bei narių kaitomis, aktyviai gyvavusi iki 1994-ųjų (su trumpu sugrįžimu 2005 m. ir paskutiniu albumu 2014 m.). Grupė išgarsėjo savo unikaliu psichodelinio ir progresyviojo roko skambesiu, pasižyminčiu filosofiniais tekstais, sudėtingomis garso tekstūromis bei grandioziniais, vizualiai pribloškiančiais koncertiniais pasirodymais. „Pink Floyd“ padarė milžinišką įtaką muzikos industrijai, išpopuliarindami konceptualius albumus ir eksperimentinius garso efektus, kurie pakeitė standartinio roko suvokimą ir tapo įkvėpimu ištisoms kartoms muzikantų bei prodiuserių.

 

Vienas ryškiausių grupės kūrinių „Comfortably Numb“ buvo išleistas 1979 metais kaip dvigubo konceptualaus albumo „The Wall“ dalis. Šiame albume pasakojama apie roko žvaigždę vardu Pinkas, kuris dėl gyvenimo traumų ir izoliacijos aplink save pasistato metaforišką sieną. Pati daina pasakoja apie akimirką, kai pagrindinis herojus, būdamas visiškai apatiškas ir atsiribojęs nuo realybės, sulaukia gydytojo vizito, kuris suleidžia jam vaistų, kad šis galėtų pasirodyti scenoje. Kūrinio tekstas, parašytas Rogerio Waterso, meistriškai perteikia tą slegiančią „jaukaus nutirpimo“ būseną, kurioje susilieja vaikystės prisiminimai ir dabarties šaltumas, sukuriant stiprią susvetimėjimo bei vidinės tuštumos emociją.

 

Muzikaliai „Comfortably Numb“ yra puikus Davido Gilmouro ir Rogerio Waterso bendradarbiavimo pavyzdys, kur pasiekiamas tobulas balansas tarp orkestrinių aranžuočių ir roko muzikos. Kūrinys prasideda niūriu, tačiau melodingu tonu, o jo skambesys yra sluoksniuotas, erdvus ir gilus. Stilistiškai daina priskiriama art rokui, tačiau ji labiausiai vertinama dėl dviejų įspūdingų gitaros solo partijų. Ypač antroji, baigiamoji solo dalis, dažnai tituluojama kaip viena geriausių per visą roko istoriją, pakylėja dainą į kitą lygmenį – ji skamba lyg emocinis proveržis, kuris išlaisvina visą kūrinyje susikaupusią įtampą ir desperaciją, tapdamas nemirtingu muzikinio meistriškumo simboliu. Man regis, šiemet ir šiaip dažnai išgyvenau panašius jausmus, tad lengvai asmeniškai galėjau tapatintis su šiuo kūriniu.

 

Pink Floyd – Comfortably Numb

[lyrics / žodžiai]

 

Hello

Is there anybody in there?

Just nod if you can hear me

Is there anyone at home?

 

Come on now

I hear you're feeling down

Well, I can ease your pain

Get you on your feet again

 

Relax

I'll need some information first

Just the basic facts

Can you show me where it hurts?

 

There is no pain, you are receding

A distant ship smoke on the horizon

You are only coming through in waves

Your lips move but I can't hear what you're saying

When I was a child I had a fever

My hands felt just like two balloons

Now I've got that feeling once again

I can't explain, you would not understand

This is not how I am

I have become comfortably numb

 

I have become comfortably numb

 

O.K.

Just a little pin prick

There'll be no more ah!

But you may feel a little sick

 

Can you stand up?

I do believe it's working, good

That'll keep you going through the show

Come on, it's time to go

 

There is no pain you are receding

A distant ship smoke on the horizon

You are only coming through in waves

Your lips move but I can't hear what you're saying

When I was a child

I caught a fleeting glimpse

Out of the corner of my eye

I turned to look but it was gone

I cannot put my finger on it now

The child is grown

The dream is gone

I have become comfortably numb

 

Maištinga Siela