Sveiki, Šią
skambią dainą, absoliučiai man nebūdingo skonio, nes azijietiškos muzikos
nelabai mėgstu, tačiau ji man įsiminė iš filmo „Nėra kitos išeities“ (2025),
kurį rekomenduoju pasižiūrėti taip pat. Cho
Yong-pil, dažnai tituluojamas Pietų Korėjos „muzikos
karaliumi“, yra viena įtakingiausių figūrų šalies popmuzikos istorijoje. Gimęs
1950 metais Hvasone, jis savo muzikinį kelią pradėjo kaip gitaristas roko
grupėse, koncertuojančiose JAV kariuomenės bazėse. Ši ankstyvoji patirtis leido
jam įsisavinti vakarietiško roko, bliuzo ir džiazo pagrindus, kuriuos jis
vėliau meistriškai sujungė su tradiciniais korėjietiškais elementais. Jo
kūrybinis universalumas ir gebėjimas nuolat keistis leido jam išlikti
populiarumo viršūnėje daugiau nei penkis dešimtmečius, o jo įtaka korėjietiškos
popmuzikos (K-pop) raidai yra neginčijama, nors, kaip sakiau K-pop muzika man
nepatinka, ji pernelyg infantili ir paaugliška. Atlikėjo
diskografija yra turtinga ir įvairiapusė, o jo debiutinis albumas „Woman
Outside the Window“ (1980 m.) tapo pirmuoju albumu Korėjos istorijoje, kurio
pardavimai viršijo milijoną kopijų. Tarp svarbiausių jo darbų būtina paminėti
trečiąjį studijinį albumą, išleistą 1981 metais, bei gerokai vėlesnį, 2013-ųjų
albumą „Hello“, kuris įrodė, kad net būdamas vyresnio amžiaus Cho Yong-pil gali
konkuruoti su šiuolaikinėmis žvaigždėmis ir užimti pirmąsias vietas muzikos
topuose. Per savo karjerą jis pelnė daugybę apdovanojimų ir tapo pirmuoju
korėjiečių atlikėju, surengusiu pasirodymus prestižinėse pasaulio scenose,
pavyzdžiui, Niujorko „Carnegie Hall“. Daina,
kurią šįkart siūlau paklausyti, „Red Dragonfly“ (korėjietiškai
„Gochujamjari“), pasirodžiusi 1981 metų albume, yra laikoma vienu drąsiausių ir
novatoriškiausių jo kūrinių. Ši daina stebino to meto klausytojus savo
psichodelinio roko elementais, sintezatorių naudojimu ir netradicine struktūra.
Kūrinio pradžioje skambantis Cho Yong-pil falcetas ir energingas ritmas sukuria
mistišką, kiek nostalgišką atmosferą. Dainos tekstas, kuriame kalbama apie
vaikišką nuostabą ir sumišimą, tapo artimas milijonams žmonių, o pats
„laumžirgio“ įvaizdis virto savotišku laisvės ir praėjusios jaunystės simboliu. „Red
Dragonfly“ populiarumas buvo milžiniškas – daina ištisas savaites dominavo
radijo stočių topuose ir padėjo Cho Yong-pil įsitvirtinti kaip visos tautos
dievukui. Net ir prabėgus dešimtmečiams, ši daina neprarado savo aktualumo ir
yra nuolat perdainuojama jaunesnės kartos atlikėjų įvairiuose muzikiniuose
projektuose. Ji vertinama ne tik dėl savo melodingumo, bet ir dėl techninio
sudėtingumo bei meninės vertės, kuri tuo metu gerokai lenkė standartinę
popmuzikos produkciją. Šis kūrinys iki šiol išlieka esminiu Pietų Korėjos
muzikinio aukso fondo elementu, reprezentuojančiu laikotarpį, kai šalyje
pradėjo formuotis modernioji muzikinė tapatybė. Pasiklausykite.
Red
Dragonfly (고추잠자리) Eojeneun
naega jeongmal mianhae Oneuleun
naega deo jalhaebolge Ulineun
gipeun daehwaga pilyohae Geuleoda
mundeug gogaeleul dollyeo Neoui
nunchileul salpida bomyeon Sasileun
mami gaeunhajiga anha Aldagado
moleugessneun neoui maeumi mwonji Pyojeongeun
wae geulaessneunjido Muleobollamyeon
(muleobomyeon) Ihaehagi
himdeun useumman (useumman) Soljighi
yaegileul haejwoya alji Uuu Ileohge
hamyeon neoneun eotteonji Jeoleohge
haeya niga joheunji Ulineun
jinhan daehwaga pilyohae Hogsina
amu maldo eobsdaga Eoseolpeun
siganman bonaedaga Gabjagi
naleul beolil geosman gata Aldagado
moleugessneun neoui maeumi mwonji Pyojeongeun
wae geulaessneunjido Muleobollamyeon
(muleobomyeon) Aladeudgi
himdeun nongdamman(nongdamman) Soljighi
yaegileul haejwoya alji Salanghandaneun
mali mwo jigeum geuli daesuya Ango
ibmajchuneun ildo Aldagado
moleugessneun neoui maeumi Domuji
eotteon maminji Museun
maleul hago sipeunji Yaegileul
da haejwoya alji Uuu [Korean:] 어제는내가정말미안해 오늘은내가더잘해볼게 우리는깊은대화가필요해 그러다문득고개를돌려 너의눈치를살피다보면 사실은맘이개운하지가않아 알다가도모르겠는너의마음이뭔지 표정은왜그랬는지도 물어볼라면
(물어보면) 이해하기힘든웃음만 (웃음만) 솔직히얘기를해줘야알지 우우우 이렇게하면너는어떤지 저렇게해야니가좋은지 우리는진한대화가필요해 혹시나아무말도없다가 어설픈시간만보내다가 갑자기나를버릴것만같아 알다가도모르겠는너의마음이뭔지 표정은왜그랬는지도 물어볼라면
(물어보면) 알아듣기힘든농담만(농담만) 솔직히얘기를해줘야알지 사랑한다는말이뭐지금그리대수야 안고입맞추는일도 알다가도모르겠는너의마음이 도무지어떤맘인지 무슨말을하고싶은지 얘기를다해줘야알지 우우우 [English
translation:] I'm
really sorry about yesterday I
will be better today We
need to have a serious conversation Then
I quickly turned my head And
looked to see how you were But
honestly, my heart is not at peace yet Your
heart is so hard to figure out Why
are you making that face? When
I ask you (when I ask you) You
just let out a laugh that's hard to understand (a laugh) The
only way I'll know is if you're honest with me What
do you think about this? Would
you like it if I did that? We
need to have a serious conversation You
might not say anything And
awkward time will pass It
feels like you might suddenly leave me Your
heart is so hard to figure out Why
are you making that face? When
I ask you (when I ask you) You
just let out a laugh that's hard to understand (a laugh) The
only way I'll know is if you're honest with me What's
the big deal about saying I love you? What's
the big deal about hugging and kissing? Your
heart is so hard to figure out What
exactly are you feeling? What
are you trying to say? The
only way I'll know is if you're honest with me Maištinga
Siela
Sveiki,
skaitytojai ir muzikos klausytojai! Šiandien
besisukinėdamas virtuvėje vėl išgirdau šią dainą. Bandau atgaminti, kada
tiksliai ją išgirdau pirmąkart ir prisiminimai labai neryškūs mane nukelia į
laukinį dešimtą dešimtmetį. Tai turėjo būti 1995-1996 metai, kai dabar buvau
vaikas, bet skirdavau tam tikras patinkančias dainas. Pamenu, kad patiko žodis „Amerika“,
kuri tuo metu buvo idealizuojama kaip svajonių šalis posovietinėje Lietuvoje ir
tas kažkoks kelionės autostrada motyvas, kurio, pasirodo, tekste nėra, tačiau
visada įsivaizduodavau, kad šią dainą reikia klausytis važiuojant tarp Vilniaus
ir Kauno. Sukėlė nostalgiją, kuri tikrovės neatitinka, bet vis tiek. Nesu
didelis grupės „Antis“ gerbėjas, man jų humoras tolimas ir nelabai
suprantamas, tačiau suprantu muzikos grupę kaip laikmečio fenomeną. Grupė
„Antis“ yra vienas ryškiausių Lietuvos roko muzikos reiškinių, susiformavęs
1984 metų pabaigoje kaip architektų humoro grupė naujametiniam vakarėliui,
tačiau greitai tapęs dainuojančios revoliucijos simboliu. Algirdo Kaušpėdo
vadovaujamas kolektyvas į šalies sceną įnešė iki tol nematytą teatralizuotą
šou, aštrią satyrą ir postmodernistinę estetiką, kuri anuometinei sovietinei
sistemai tapo nepatogia, bet masių dievinama kritika. Per savo gyvavimo
laikotarpį grupė išleido tokius kultinius albumus kaip „Antis“, „Ša!“,
„Dovanėlė“, o vėliau, po atsikūrimo, ir „Ančių dainas“ bei „Baisiai džiugu!“,
palikdama neištrinamą pėdsaką Lietuvos muzikos istorijoje. Viena
ryškiausių ir labiausiai provokuojančių grupės ankstyvojo laikotarpio dainų yra
kūrinys „Pokštas“ (Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų), kurio sukūrimo
istorija glaudžiai susijusi su grupės įkūrėjo Algirdo Kaušpėdo ironišku
požiūriu į aplinką. Ši daina pirmą kartą plačiau nuskambėjo ir buvo užfiksuota
1988 metais išleistame grupės albume, pavadintame tiesiog „Ša!“.„Pokštas“
nėra daina apie nekaltą pajuokavimą. Tai daina apie vidinę laisvę. Tai
maištingos sielos manifestas, paslėptas po estrados elementais. „Antis“ čia
sako: net jei mūsų dienos pilkos kaip fabrikas, mes vis tiek galime užlipti ant
aukščiausių bokštų ir sviesti savo „akmenį“ (savo tiesą, savo meną) į
sustingusį pasaulį. Kviečiu pasiklausyti.
Antis
– Pokštas (Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų) [žodžiai
/ lyrics] Aš
nežinau kodėl taip myliu Tavo
romantiškas akis, Apsirengimo
keistą stilių Ir
senamadiškas viltis. Vėl
dovanojau tau alyvų - Gėlių,
kurių pats nekenčiu, Pavėsyje
Kaukazo slyvų Daugiau
norėčiau paslapčių... Nuo
Vilniaus ir Kauno bokštų Kyla
man noras pokštaut, Numesti
savo akmenį toli... Per
Lietuvą, Ameriką - toli... Taip
sueiliuotos mūsų dienos Kaip
celiuliozės fabrike. Aš
be tavęs jaučiuosi vienas, Gražuole
būtame laike. Pasirinkau
laimingą kelią Ir
pasipuošęs sušukau: Ateik,
romantiška panele, Aš
noriu su tavim keliaut! Nuo
Vilniaus ir Kauno bokštų Kyla
man noras pokštaut, Numesti
savo akmenį toli... Per
Lietuvą, Ameriką - toli... Maištinga
Siela
Viename interviu garsus
istorijas Alfredas Bumblauskas yra pasakęs: „Taip, galbūt dabar nesu atskirų
grupių fanas, bet klausausi ir šiuolaikinės muzikos, turinčios tam tikrą
struktūrą, primenančios roką ar džiazroką. Klausausi radijo stočių, ten
skambanti muzika man turi būti kaip fonas. Reikia pasakyti esminį dalyką, kurį
daugelis žino, tai Vaclavo Havelo mintis, kad komunizmą sugriovė kompiuteriai,
džinsai ir rokas. Tai sakau ir aš, nes visi lietuvybę vis tiek tapatina su
„Duokim garo“. Kai rudenį Kanadoje skaičiau paskaitas, grioviau iliuzijas ir
pasakiau, kad dainų šventės tikrai nepakėlė Lietuvos iš komunizmo į naują būtį.“
Niekada nebuvau muzikos grupės U2 gerbėjas, žinojau ją
esant labai įtakingą, žinojau, kad daug kas iš vyresnės kartos ją klausėsi ir
tebesiklauso, tačiau tik šiandien atsitiktinai ėmiau niūniuoti jų vienos dainos
melodiją, bet kaip visada... apie viską nuo pat pradžių.
Grupė U2 – paprastai daugelio laikoma viena
įtakingiausių ir ilgaamžiškiausių roko grupių muzikos istorijoje, susikūrusi
1976 metais Dubline, Airijoje (bet kiek airiai mums geros muzikos padovanoję!).
Viskas prasidėjo nuo paprasto skelbimo mokyklos lentoje, kurį pakabino
būgnininkas Larry Mullenas jaunesnysis. Prie jo prisijungė bosistas Adamas
Claytonas, gitaristas virtuozas The Edge (tikrasis vardas Davidas
Evansas) ir charizmatiškasis vokalistas bei dainų autorius Bono (P. Hewsonas).
Pradėję nuo post-punk energijos, jie greitai evoliucionavo į grandiozinį arenų
roką, pasižymintį prasmingais tekstais apie politiką, tikėjimą ir žmogiškąsias
paieškas.
Pasaulinę šlovę grupei atnešė devintojo dešimtmečio
darbai, o sėkmingiausiais jų albumais laikomi „The Joshua Tree“ (1987)
ir „Achtung Baby“ (1991). Šie įrašai ne tik parduoti milijoniniais
tiražais, bet ir pelnė gausybę „Grammy“ apdovanojimų. Tačiau būtent „The Joshua
Tree“ laikomas grupės kūrybiniu piku, kuriame U2 meistriškai sujungė
amerikietiškas bliuzo bei gospel muzikos šaknis su savo firminiu europietišku
roko skambesiu. Šiame albume pasirodė ir vienas ryškiausių jų kūrinių – „I
Still Haven't Found What I'm Looking For“.
1987 m. gegužę daina išleista kaip antrasis albumo
singlas, ji tapo absoliučiu hitu, pasiekusiu pirmąją vietą JAV „Billboard Hot
100“ sąraše. Kūrinio stilistika yra unikali: tai roko daina su itin stipria
gospel muzikos įtaka. Jos skambesys erdvus ir gilus, kurį sukuria The Edge
„aidinti“ gitara bei fone skambantys pritariančiųjų vokalų sluoksniai,
primenantys bažnytinį chorą. Bono vokalas čia pasiekia emocinę viršūnę – jis
skamba ne kaip užtikrintas pamokslininkas, o kaip nuolankus ieškotojas, kurio
balsas svyruoja tarp vilties ir dvasinio alkio.
Dainos tekstas yra universalus dvasinių ieškojimų
manifestas. Nors Bono kūrinį apibūdino kaip „evangelinę dainą parašytą žmogaus,
kuris abejoja“, joje gausu religinių aliuzijų – nuo kalnų viršūnių iki nuodėmių
atleidimo. Tai kūrinys apie nuolatinį žmogaus nepasitenkinimą esama būtimi ir
tą vidinį variklį, kuris verčia mus siekti kažko aukštesnio, šventesnio ar
tiesiog tikresnio. „I Still Haven't Found What I'm Looking For“ nėra daina apie
atradimą; tai daina apie pačią kelionę ir pripažinimą, kad atsakymų dar
neturime.
Šis kūrinys, kaip kai kurie teigia, padarė milžinišką
poveikį populiariajai kultūrai ir muzikos industrijai. Jis įrodė, kad roko
muzika gali būti giliai dvasinga, intelektuali ir tuo pačiu prieinama plačiajai
masei. Daina tapo tikru himnu, kurį kartu su grupe stadionuose dainuoja
tūkstančiai žmonių, jausdami tą patį bendrumo ir nebaigtos paieškos jausmą.
Kritikų vertinimu, tai viena iš nedaugelio dainų, kurioms pavyko peržengti
religines bei kultūrines ribas ir tapti universaliu kūriniu apie žmogaus sielos
nerimą.
Net ir praėjus keliems dešimtmečiams, ši daina išlieka
U2 koncertų ašimi. Jos įtaka matoma daugelio šiuolaikinių grupių kūryboje,
kurios bando suderinti intymų tekstą su epiniu skambesiu. „I Still Haven't
Found What I'm Looking For“ primena mums, kad augimas vyksta ne tada, kai
randame visus atsakymus, o tada, kai turime drąsos toliau ieškoti. Gal dėl tos
puikios filosofinės eilutės ir to sakralaus skambesio šiandien tokia sena daina
patraukė mano dėmesį, nes keičiasi kartos, tačiau vis dar neturime dažnas ne
tik atsakymų, bet ir klausimo, todėl siūlau pasiklausyti.
Vis pasiklausau šio legendinės muzikos grupės Pink
Floyd kūrinio „Comfortably Nub“, kuris laikas sukosi mano sąraše
2025 metų kelionėse, tad nusprendžiau, kad geriausia metus užbaigti su šiuo
kūriniu, bet apie viską nuo pradžių...
Pink Floyd
– viena įtakingiausių visų laikų britų roko grupių, susikūrusi 1965 metais
Londone ir, nors su pertraukomis bei narių kaitomis, aktyviai gyvavusi iki
1994-ųjų (su trumpu sugrįžimu 2005 m. ir paskutiniu albumu 2014 m.). Grupė
išgarsėjo savo unikaliu psichodelinio ir progresyviojo roko skambesiu,
pasižyminčiu filosofiniais tekstais, sudėtingomis garso tekstūromis bei
grandioziniais, vizualiai pribloškiančiais koncertiniais pasirodymais. „Pink
Floyd“ padarė milžinišką įtaką muzikos industrijai, išpopuliarindami
konceptualius albumus ir eksperimentinius garso efektus, kurie pakeitė
standartinio roko suvokimą ir tapo įkvėpimu ištisoms kartoms muzikantų bei
prodiuserių.
Vienas ryškiausių grupės kūrinių „Comfortably Numb“
buvo išleistas 1979 metais kaip dvigubo konceptualaus albumo „The Wall“
dalis. Šiame albume pasakojama apie roko žvaigždę vardu Pinkas, kuris dėl
gyvenimo traumų ir izoliacijos aplink save pasistato metaforišką sieną. Pati
daina pasakoja apie akimirką, kai pagrindinis herojus, būdamas visiškai
apatiškas ir atsiribojęs nuo realybės, sulaukia gydytojo vizito, kuris
suleidžia jam vaistų, kad šis galėtų pasirodyti scenoje. Kūrinio tekstas,
parašytas Rogerio Waterso, meistriškai perteikia tą slegiančią „jaukaus
nutirpimo“ būseną, kurioje susilieja vaikystės prisiminimai ir dabarties
šaltumas, sukuriant stiprią susvetimėjimo bei vidinės tuštumos emociją.
Muzikaliai „Comfortably Numb“ yra puikus Davido
Gilmouro ir Rogerio Waterso bendradarbiavimo pavyzdys, kur pasiekiamas tobulas
balansas tarp orkestrinių aranžuočių ir roko muzikos. Kūrinys prasideda niūriu,
tačiau melodingu tonu, o jo skambesys yra sluoksniuotas, erdvus ir gilus.
Stilistiškai daina priskiriama art rokui, tačiau ji labiausiai vertinama dėl
dviejų įspūdingų gitaros solo partijų. Ypač antroji, baigiamoji solo dalis,
dažnai tituluojama kaip viena geriausių per visą roko istoriją, pakylėja dainą
į kitą lygmenį – ji skamba lyg emocinis proveržis, kuris išlaisvina visą
kūrinyje susikaupusią įtampą ir desperaciją, tapdamas nemirtingu muzikinio
meistriškumo simboliu. Man regis, šiemet ir šiaip dažnai išgyvenau panašius
jausmus, tad lengvai asmeniškai galėjau tapatintis su šiuo kūriniu.
Pink Floyd – Comfortably Numb
[lyrics / žodžiai]
Hello
Is there anybody in there?
Just nod if you can hear me
Is there anyone at home?
Come on now
I hear you're feeling down
Well, I can ease your pain
Get you on your feet again
Relax
I'll need some information first
Just the basic facts
Can you show me where it hurts?
There is no pain, you are receding
A distant ship smoke on the horizon
You are only coming through in waves
Your lips move but I can't hear what
you're saying
When I was a child I had a fever
My hands felt just like two balloons
Now I've got that feeling once again
I can't explain, you would not understand
This is not how I am
I have become comfortably numb
I have become comfortably numb
O.K.
Just a little pin prick
There'll be no more ah!
But you may feel a little sick
Can you stand up?
I do believe it's working, good
That'll keep you going through the show
Come on, it's time to go
There is no pain you are receding
A distant ship smoke on the horizon
You are only coming through in waves
Your lips move but I can't hear what
you're saying