Sveiki,
mielieji skaitytojai!
2024 metai būta Imanuelio Kanto (1724–1804),
didžiojo Prūsijos filosofo ir Apšvietos epochos architekto, metai, kurie sietini
šiek tiek ir su pačia Lietuva, tiksliau – Memeliu, dabartiniu Klaipėdos kraštu,
iš kurio kilo Kanto protėviai, tad ir renginių šiam iškiliam filosofui tikrai
netrūko. Vienas ryškiausių – paties Mariaus Ivaškevičiaus parašyta pjesė „Kantas.
Kambarys, kuriame negalvojama“, kurios ėmėsi genialusis režisierius Oskaras
Koršunovas. Keista, kad 2026 metais atvežtas parodyti į Klaipėdą, kai visi jau
apdovanojimai pasibaigę, o Kanto minėjimas šiame krašte taip pat jau išsikvėpė,
tačiau gauti bilietus priekyje – tikra laimė, turint galvoje, kad jie ištirpo
kai sniegas per vieną pavasario dieną. Kiek nustebau, kad pats Kantas, nors ir
rašė apie žmogaus išsilavinimą bei proto galimybes, pats mažai kur keliavo ir
visą gyvenimą nugyveno Karaliaučiuje, taip ir nepamatęs savo akimis plačiojo
pasaulio.
Mėgstu Koršunovo spektaklius, manau, kad paskutiniuoju
metu jis pasikeitė, ypač su „Laukinės anties“ premjera. Staiga iš itin
pokštaujančio ir seksualiai provokuojančio režisieriaus jis tapo skaudulių
režisieriumi, o „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojame“ tai tarsi patvirtina. Nors
galima ir kitaip: aš pats ėmiau ir kažkaip pasikeičiau, ėmiau į jo spektaklius
žiūrėti kiek kitaip. Režisierius su Mariumi Ivaškevičiumi turi ilgą sceninės
kūrybos ryšį, jų projektai išties turi įspūdingą savitą chemiją (puikūs darbai „Išvarymas“,
„Miegantys“) ir tampa tikrais teatriniais hitais, kurie išsilaiko ilgus
dešimtmečius. Naujausias darbas, sakyčiau, beveik barokinis, vaizduoja
Imanuelio Kanto namus, kuriuose galioja savita darbo ir poilsio, pramogų ir
pareigos disciplina. Kantas valgomajame su draugais valgo, plepa, tačiau visomis
išgalėmis stengiasi pailsėti nuo mintijimo ir intensyvaus galvojimo, nebent...
Nebent šovusią genialią mintį galima užrašyti ir dėti į urną.
Dėmesio centre – neseniai paties Kanto parašyta ir 1781
metais išleista „Grynojo proto kritika“, kuri tapo pamatine Kanto filosofija,
tačiau spektaklyje konstruojami keli klodai, susiję su šiuo veikalu: pjesė
konstruoja ir vaizduoja pačią teatro teoriją ir imituoja paties veikalo
suvokimo perspektyvas kaip veikėjų naują suvokimo patirtį. „Grynojo proto
kritika“ iš esmės nagrinėja žmogaus pažinimo galimybes ir ribas, klausiant, ką
mes galime žinoti ir kaip mūsų protas iš anksto struktūruoja gaunamą patirtį. Vieną
dieną į vyrišką Kanto draugiją pasibeldžia Fobi Gryn, tariama vieno Kanto draugo,
realiai egzistavusio anglų pirklio Joseph Green (1727-1786) dukterėčia, kurią
puikiai perteikė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Naujoji
viešnia trokšta Kanto autografo, tačiau nuolat provokuoja kambaryje, kuriame
negalvojama mąstyti, nes ji kaip škotų keliautoja-pabėgėlė trokšta tikrojo
pažinimo, tačiau drauge lyg ir flirtuodama koketuoja su prūsų intelektualais
vyrais, stebi ir užrašinėja vyrų elgesį kambaryje ir tarsi akimirkai pati tampa
moteriškojo Kanto išraiškos projekcija, metraštininkė.
Naratyvas nėra man iki galo aiškus, nes Marius
Ivaškevičius nesilaiko vientisos pasakojimo linijos, tačiau dėl to tik dar
smagiau! Spektaklis susideda iš trijų dalių, tačiau labiausiai dėmesį prikaustė
antroji įspūdingiausioji dalis, kai bandoma nušauti Kanto tarną Martiną Lampę. Tas
šūvis turi keletą pasakojimo perspektyvų, jos perteiktos laiko ir erdvės
pažinumo ir kartu nepažinumo samprata: ar įmanoma įveikti patį likimą ir
išsisukti nuo mirties? Aktorius Ramūnas Cicėnas, mano galva, šiame spektaklyje
bene labiausiai sužibo, labai charizmatiškai perteikė liokajaus vaidmenį! Šiaip
retai taip būna, bet šioje spektaklio dalyje ne kartą atvipo žandikaulis, nes
iš esmės Koršunovas suprojektuoja tai, ką galbūt galime pamatyti kokiame „Matricos“
(1999) filme ar Christopherio Nolano „Pradžia“ (2010) – jis sukinėja laiką ir
perspektyvas kaip kino kadrus ir tai daro taip efektingai ir įtaigiai, kad net vietomis
nubėgo šiurpas pagaugais.
Pats Koršunovas interviu teigė: „Visuomenei įdomus
mitas – tą mitą man ir svarbu apmąstyti. Dėl to spektaklis yra ne apie Kantą ir
ne apie jo veikalą. Ir ne apie protą. Spektaklis yra apie mitą – tiek Kanto,
tiek proto, apie patį mito būvimą, kuris savaime yra labai iškalbingas, apie
galimas jo interpretacijas. <...> Tokiu atveju spektaklis tampa kūriniu
apie patį teatrą, apie mūsų laiką, apie mus, apie mūsų žinojimus ir
nežinojimus, apie gyvenimą ir mirtį. Mirtis čia tampa viena svarbiausių temų.“
Visgi spektaklis nėra lengvas, po žaidybiniais teatro elementais kalbėti apie proto
kuriamas iliuzijas ir jų griūtį kaip apie šiandienos pasaulio suvokimo esmę
labai sudėtinga. Viešojoje erdvėje vis girdžiu, kaip pamažu teatras vis
prastėja ir prastėja, bet ar tik ne dėl to, kad pasiekėme tariamą teatro
supratimo ribą, kurią manomės jau perpratę dėl pertekliaus? Man regis, „Kantas.
Kambarys, kuriame negalvojama“ tarsi paneigia tą iliuziją, kad teatras
devalvavo(si), nes pats spektaklis pranoksta tam tikrus mano ir kitų žiūrovų,
su kuriais kalbėjausi po spektaklio, lūkesčius.
Veikėjai vienu metu nusimaukšlina perukus prie stalo
ir baigia savo prūsiškas kalbas, vadinasi, baigia ir epochos idėjinį teatrą
tarsi paliudydami, jog tikrovė visada privaidinta pagal to laikmečio sampratą
kaip ir pats pažinimas. Epocha ryja epochą, mirtis šiame spektaklyje, bent jau
man, yra transformuojanti visuomenę būtinoji dominantė, išvarginanti savo
laikmečio vaikus iki beprotybės, bet kartu ir išvaduojanti iš tariamo žinojimo.
Ekspresyvus spektaklis, kalbantis apie pažinimo iliuzijas, istoriją ir mitus,
lipdomus iš lūpų į lūpas, todėl, man regis, po spektaklio spragtelėjo galvoje
dar viena mintis: mes net negalime būti tikri dėl praeities, kuri perkuriama ir
iškreipiama mitų, o ką jau kalbėti apie dabarties momentą? Vienas geriausių nuo
rudens (kartu su „Laukine antimi“) matytų spektaklių šį mano žiūros sezoną. Ar begaliu
būti laimingesnis ir dėkingesnis, nei esu Koršunovui, aktoriams, Ivaškevičiui
ir apskritai teatrui?
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą