Sveiki!
Bašaras Mozės istoriją ir Išėjimo knygos įvykius
aiškina kaip susitikimą su aukštesnės dimensijos būtybėmis, kurias ano meto
žmonės, neturėdami atitinkamos terminologijos, identifikavo kaip dieviškas
jėgas iš dangaus. Jis patikslina, kad šie kontaktai ant Sinajaus kalno buvo ne
vien dvasiniai, bet ir realūs – apimantys telepatinį bendravimą bei fizinius
apsilankymus nežemiškų būtybių erdvėlaiviuose. Pasak jo, Mozė buvo
instruktuotas būtent taip, kaip buvo būtina to meto žmonių sąmonei, todėl dalis
jo patirties buvo užšifruota arba „užmiršta“, kad būtų išlaikytas reikiamas
santykis tarp tų būtybių ir žmonijos, siekiant juos tinkamai nukreipti.
Šiame kontekste Dovydo žvaigždė (heksagrama) įgauna
ypatingą reikšmę, nes Bašaras ją įvardija kaip simbolį, žymintį ryšį tarp
aukštesnių dimensijų ir fizinės realybės. Tai nėra tik kultūrinis ar religinis
ženklas; tai „Merkabos“ – šviesos ir energijos lauko, leidžiančio sąmoningai
keliauti tarp dimensijų – vizualizuota, suplokštinta forma. Tokiu būdu šis
simbolis iš esmės reprezentuoja „aukščiau“ ir „žemiau“ egzistuojančių sričių
sąlyčio tašką. Nors istoriškai šis ženklas tapo konkrečios tautos simboliu dėl
to, kad atspindėjo jų ryšį su minėtomis būtybėmis, Bašaras pabrėžia, kad
plačiąja prasme tai yra universalus žmogaus ir aukštesnės sąmonės sąveikos
atvaizdas.
Atsakydamas į klausimą, kodėl nežemiškos civilizacijos
nesikišo į Holokaustą, Bašaras pabrėžia laisvos valios principą. Jis teigia,
kad tam tikru momentu žmonijai buvo leista perimti dominavimą ir pačiai priimti
sprendimus – tiek gerus, tiek tragiškus. Įsikišimas būtų pažeidęs šią
fundamentalią laisvę. Pasak jo, įsikišama tik tiek, kiek reikia genetiniam Anunaki
linijos išlikimui, tačiau toliau žmonijos istorija tampa mūsų pačių atsakomybe
ir mūsų pačių pasirinktų patirčių visuma.
Jis taip pat nagrinėja paukščių ir „senovės patirčių“
ryšius. Bašaras paukščius vadina „aviniais dinozaurais“ ir teigia, kad
bendraudami su jais mes tarsi susisiekiame su senąja Žemės energija. Jis
skatina žmones labiau pasitikėti savo vaizduote ir intuicija – jei jaučiame
impulsą bendrauti su paukščiais ar kitais gamtos reiškiniais, neturėtume savęs
stabdyti abejonėmis, ar tai „tikra“. Kiekviena tokia patirtis yra kvietimas
išplėsti savo sąmonę ir suvokimą apie paralelines tikroves.
Bašaras taip pat paliečia demencijos ir Alzheimerio
ligos temą, teigdamas, kad tai dažnai yra sielos pasirinktas „disociacijos“
procesas. Siela, siekdama tam tikrų pamokų, tarsi atjungia tam tikras asmenybės
dalis, norėdama per šią patirtį vėliau suvokti, kad „atsiskyrimas“ yra
iliuzija. Tai yra paradoksalus būdas sielai integruoti skausmingus prisiminimus
ar įveikti pasipriešinimą natūraliai būčiai, nors ne visos sielos šiame
gyvenime renkasi šį procesą iki galo išspręsti.
Bašaro aiškinimas apie „Pilkųjų“ kilmę ir žmonijos
ateitį yra glaudžiai susijęs su paralelinių realybių ir mūsų kolektyvinės
evoliucijos koncepcija. Bašaras paneigia populiarų įsitikinimą, kad „Pilkieji“
yra visiškai svetima, su mumis nesusijusi nežemiška civilizacija. Jis teigia,
kad „Pilkieji“ iš tiesų yra žmonijos atšaka iš alternatyvios paralelinės
realybės. Ši grupė, susidūrusi su katastrofiška savo planetos ekologine būkle,
buvo priversta drastiškai pakeisti savo fiziologiją, kad išgyventų. Tai, ką mes
matome kaip mutaciją, pavyzdžiui, mažą ūgį, pilkšvą odą ir dideles akis, buvo
evoliucinis būtinumas, leidęs jiems prisitaikyti prie uždaros, sterilios
aplinkos. Būtent dėl šios bendros kilmės, nes jie yra mes iš kitos laiko
linijos, jų DNR yra pakankamai suderinama su mūsiške, kas ir leidžia jiems
atlikti genetinius eksperimentus bei kurti hibridus, siekiant ištaisyti savo
pačių genetinius pažeidimus.
Savo ruožtu mūsų DNR taip pat turi senovinį „Anunaki“
pėdsaką, nes ši civilizacija prieš tūkstančius metų atliko genetines
manipuliacijas su Homo erectus, siekdama sujungti savo genus su Žemės
evoliucijos produktais. Tai nebuvo atsitiktinumas, o tikslingas veiksmas,
skirtas sukurti rūšį, kuri galėtų būti sąmoningesnė ir pajėgi „laikyti“ didesnį
dažnį. Šis genetinis palikimas yra mūsų ryšys su platesne visatos bendruomene,
tačiau kartu tai ir mūsų atsakomybė, nes esame hibridinė rasė, kurioje
susijungia tiek žemiška, tiek ekstradimensionali prigimtis.
Kalbėdamas apie 120–150 metų žmonių gyvenimo trukmę,
Bašaras remiasi ne vien medicininiais proveržiais, o vibraciniu pokyčiu. Jo
teigimu, senėjimas yra tiesioginė pasekmė to, kaip suvokiame laiką ir erdvę:
jei žmogus gyvena linijiniu būdu, nuolat skubėdamas ar nerimaudamas dėl
ateities, jo ląstelės patiria stresą ir greičiau dėvisi. Priešingai, gyvenimas
„čia ir dabar“ arba vibracinis buvimas dabarties momente mažina šį
pasipriešinimą ir tarsi sulėtina senėjimo mechanizmą. Kuo labiau žmogus
suderina savo veiksmus su savo aukštesniuoju „Aš“, tuo mažiau biologinio streso
patiria organizmas.
Šis biologinis pokytis nėra tik individualus
pasiekimas, tai kolektyvinis procesas. Bašaras prognozuoja, kad per ateinančius
50–75 metus tokia gyvenimo trukmė taps nauja norma, nes vis daugiau žmonių
kolektyviai „sutars“, jog žmogaus kūno potencialas yra daug didesnis nei 80
metų. Tai priklauso nuo mūsų tikėjimo sistemų, nes kai žmonija kaip visuma
atsisakys ribojančio įsitikinimo, kad 100 metų yra mirties riba, biologija
natūraliai seks šia nauja informacija. Tai yra tiesioginis įrodymas, kad
biologinė forma yra tik energijos kostiumas, kuris keičiasi priklausomai nuo
to, kokią sąmonės programą mes pasirenkame vykdyti.
Visas Bašaro mokymas šiame pokalbyje veda prie esminės
idėjos: visatos pažinimas niekada nesibaigia, ir mes nuolat esame procese,
kuriame mentoriai padeda mentoriams. Mūsų pagrindinis įrankis išlieka tas pats
– aistros formulės laikymasis, lūkesčių paleidimas ir atvirumas informacijai,
kuri atsklinda per mūsų pačių aukštesnįjį „Aš“. Kiekvienas iš mūsų turi
galimybę aktyviau sąveikauti su šiomis aukštesnėmis dimensijomis, jei tik
drįstame patikėti savo intuicija.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą