Sveiki!
Apie šią asmenybę sužinojau skaitydamas „Įdomioji
sekso istorija“, nutariau, kad bus ir atklydusiems skaitytojams.
Saartjie Baartman,
gimusi apie 1789 metus Pietų Afrikoje, buvo Khoikhoi tautos atstovė, kurios
gyvenimas tapo tragišku Europos kolonijinio rasizmo įrankiu. Ji pasižymėjo
išskirtiniais kūno bruožais, įskaitant steatopigiją (riebalų kaupimąsi sėdmenų
srityje) bei padidėjusias lytines lūpas, kas tuo metu europiečiams atrodė
egzotiška ir nesuprantama. Būtent dėl šios fizinės išvaizdos ji tapo geidžiamu
objektu, kurį vėliau, 1810 metais, pirklys išvedė iš gimtinės į Angliją,
žadėdamas geresnį gyvenimą, tačiau realybė tapo brutalios eksploatacijos keliu.
Atvykusi į Londoną, ji nebuvo laisva moteris, o tapo
„keistenybių šou“ atrakcija, kurioje ją, pramintą „Hotentotų Venera“,
minios smalsuolių stebėjo kaip objektą. Ji buvo priversta pusnuogė
demonstruotis scenose, patirdama ne tik fizinį viešumą, bet ir nuolatinį
seksualizuotą vertinimą, nes jos kūnas buvo klaidingai interpretuojamas kaip
laukinės gamtos ir ištvirkimo simbolis. Toks elgesys buvo fundamentaliai
neteisingas, nes ji buvo traktuojama ne kaip žmogus, o kaip „mokslinis“
eksponatas, kuriuo buvo spekuliuojama siekiant pelno ir patenkinant rasistinį
europiečių smalsumą.
Po kelerių metų patirties Anglijoje, ji buvo pervežta
į Paryžių, kur jos padėtis dar labiau pablogėjo. Išnaudojimas pasiekė
aukščiausią tašką, kai ji prarado bet kokią autonomiją ir tapo mokslininkų bei
pramogų verslo stebėjimo objektu. Nuolatinis žeminimas, skurdas ir socialinė
izoliacija palaužė jos sveikatą, todėl 1816 metų sausio 1 dieną ji mirė
Paryžiuje, būdama vos 26 metų. Jos mirties priežastys dažnai siejamos su
alkoholizmu, depresija ir plaučių ligomis, kurias išprovokavo ilgametis
psichologinis bei fizinis išnaudojimas.
Po jos mirties pasityčiojimas nesibaigė: prancūzų
anatomas Georges’as Cuvier atliko skrodimą, siekdamas įrodyti savo rasistines
teorijas apie tariamą „žemesnių rasių“ primityvumą. Jos kūnas buvo
negailestingai sudarkytas: skeletas, smegenys ir lytiniai organai buvo
atskirti, užkonservuoti stiklainiuose ir dešimtmečius demonstruojami Paryžiaus
Žmogaus muziejuje kaip mokslo „atradimai“. Toks elgesys su jos palaikais buvo
galutinis žmogaus orumo neigimas, paverčiantis ją nuolatiniu Europos rasinio
pranašumo simboliu.
Tik po ilgų dešimtmečių, 1974 metais, jos palaikai
buvo pašalinti iš viešos ekspozicijos ir padėti į muziejaus saugyklas. Vis
dėlto, tik po dešimtojo dešimtmečio derybų tarp Pietų Afrikos vyriausybės ir
Prancūzijos, buvo pasiektas susitarimas dėl jos grąžinimo į tėvynę. Šis
procesas tapo svarbiu simboliniu gestu, žyminčiu Pietų Afrikos perėjimą prie
orumo ir susitaikymo po apartheido laikotarpio.
2002 metais Saartjie Baartman palaikai pagaliau buvo
sugrąžinti į gimtąją žemę, kur įvyko iškilmingos laidotuvės Hankejaus mieste.
Rugpjūčio 9-ąją, minint Nacionalinę moterų dieną, ji buvo palaidota su derama
pagarba, taip nutraukiant beveik du amžius trukusį jos kaip eksponato
„gyvenimą“. Šiandien jos istorija yra vertinama kaip vienas ryškiausių
mokslinio rasizmo ir kolonializmo pavyzdžių, primenantis apie būtinybę ginti
žmogaus teises bei atpažinti praeities nusikaltimus prieš žmoniją.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą