Saartjie (Sarah) Baartman – moteris dėl savo fizinių formų paversta dviem šimtmečiams eksponatu

Sveiki!

 

Apie šią asmenybę sužinojau skaitydamas „Įdomioji sekso istorija“, nutariau, kad bus ir atklydusiems skaitytojams.

 

Saartjie Baartman, gimusi apie 1789 metus Pietų Afrikoje, buvo Khoikhoi tautos atstovė, kurios gyvenimas tapo tragišku Europos kolonijinio rasizmo įrankiu. Ji pasižymėjo išskirtiniais kūno bruožais, įskaitant steatopigiją (riebalų kaupimąsi sėdmenų srityje) bei padidėjusias lytines lūpas, kas tuo metu europiečiams atrodė egzotiška ir nesuprantama. Būtent dėl šios fizinės išvaizdos ji tapo geidžiamu objektu, kurį vėliau, 1810 metais, pirklys išvedė iš gimtinės į Angliją, žadėdamas geresnį gyvenimą, tačiau realybė tapo brutalios eksploatacijos keliu.

 

Atvykusi į Londoną, ji nebuvo laisva moteris, o tapo „keistenybių šou“ atrakcija, kurioje ją, pramintą „Hotentotų Venera“, minios smalsuolių stebėjo kaip objektą. Ji buvo priversta pusnuogė demonstruotis scenose, patirdama ne tik fizinį viešumą, bet ir nuolatinį seksualizuotą vertinimą, nes jos kūnas buvo klaidingai interpretuojamas kaip laukinės gamtos ir ištvirkimo simbolis. Toks elgesys buvo fundamentaliai neteisingas, nes ji buvo traktuojama ne kaip žmogus, o kaip „mokslinis“ eksponatas, kuriuo buvo spekuliuojama siekiant pelno ir patenkinant rasistinį europiečių smalsumą.

 

Po kelerių metų patirties Anglijoje, ji buvo pervežta į Paryžių, kur jos padėtis dar labiau pablogėjo. Išnaudojimas pasiekė aukščiausią tašką, kai ji prarado bet kokią autonomiją ir tapo mokslininkų bei pramogų verslo stebėjimo objektu. Nuolatinis žeminimas, skurdas ir socialinė izoliacija palaužė jos sveikatą, todėl 1816 metų sausio 1 dieną ji mirė Paryžiuje, būdama vos 26 metų. Jos mirties priežastys dažnai siejamos su alkoholizmu, depresija ir plaučių ligomis, kurias išprovokavo ilgametis psichologinis bei fizinis išnaudojimas.

Perlaidojimo vieta Afrikoje.

 

Po jos mirties pasityčiojimas nesibaigė: prancūzų anatomas Georges’as Cuvier atliko skrodimą, siekdamas įrodyti savo rasistines teorijas apie tariamą „žemesnių rasių“ primityvumą. Jos kūnas buvo negailestingai sudarkytas: skeletas, smegenys ir lytiniai organai buvo atskirti, užkonservuoti stiklainiuose ir dešimtmečius demonstruojami Paryžiaus Žmogaus muziejuje kaip mokslo „atradimai“. Toks elgesys su jos palaikais buvo galutinis žmogaus orumo neigimas, paverčiantis ją nuolatiniu Europos rasinio pranašumo simboliu.

 

Tik po ilgų dešimtmečių, 1974 metais, jos palaikai buvo pašalinti iš viešos ekspozicijos ir padėti į muziejaus saugyklas. Vis dėlto, tik po dešimtojo dešimtmečio derybų tarp Pietų Afrikos vyriausybės ir Prancūzijos, buvo pasiektas susitarimas dėl jos grąžinimo į tėvynę. Šis procesas tapo svarbiu simboliniu gestu, žyminčiu Pietų Afrikos perėjimą prie orumo ir susitaikymo po apartheido laikotarpio.

 

2002 metais Saartjie Baartman palaikai pagaliau buvo sugrąžinti į gimtąją žemę, kur įvyko iškilmingos laidotuvės Hankejaus mieste. Rugpjūčio 9-ąją, minint Nacionalinę moterų dieną, ji buvo palaidota su derama pagarba, taip nutraukiant beveik du amžius trukusį jos kaip eksponato „gyvenimą“. Šiandien jos istorija yra vertinama kaip vienas ryškiausių mokslinio rasizmo ir kolonializmo pavyzdžių, primenantis apie būtinybę ginti žmogaus teises bei atpažinti praeities nusikaltimus prieš žmoniją.

 

Maištinga Siela

Europos žemėlapis: kokios socialinės grupės labiausiai diskriminuojamos kiekvienoje Europos šalyje

 

Europa negali be diskriminacijos?
 
Šis žemėlapis vizualiai suskirsto Europos žemyną į tam tikras zonas ir regionus pagal tai, kuri konkreti visuomenės grupė šalyje patiria daugiausia diskriminacijos ar išankstinio nusistatymo. Žemėlapio suskirstymas atspindi skirtingas sociopolitines realijas, istorines migracijos bangas bei kultūrinius kontekstus, kurie skiriasi priklausomai nuo Europos regiono – nuo Vakarų ir Šiaurės iki Rytų bei Pietų šalių.
 
Šiaurės Europos regionas, apimantis Skandinavijos šalis (Norvegiją, Švediją, Suomiją), bei žemėlapio pakraštyje esanti Turkija yra išskirti bendra juoda spalva. Šiame bloke kaip labiausiai diskriminaciją patirianti grupė įvardijami arabai. Tai glaudžiai susiję su pastarųjų dešimtmečių migracijos tendencijomis ir visuomenėje kylančiomis diskusijomis bei įtampomis dėl integracijos, kultūrinių skirtumų ir pabėgėlių politikos šiuose kraštuose.
 
Vakarų ir dalis Pietų Europos šalių žemėlapyje yra fragmentuotos į kelias skirtingas grupes, atspindinčias specifinius etninius ir religinius kontekstus. Prancūzijoje dominuoja žalia spalva, nurodanti musulmonus, o kaimyniniame Pirėnų pusiasalyje (Ispanijoje) bei Maroke (kuris žemėlapyje pažymėtas rožine spalva) išskiriami marokiečiai. Vokietija ir Austrija nuspalvintos pilkai, akcentuojant diskriminaciją prieš turkus, kas istoriškai paaiškinama didelėmis šių šalių turkų imigrantų bendruomenėmis. Tuo tarpu Jungtinė Karalystė ir Italija vizualiai susietos per juodaodžių bendruomenės patiriamą diskriminaciją.
 
Rytų Europos regionas, nusidriekęs per Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą bei Serbiją, yra nudažytas vientisa mėlyna spalva, o pagrindine diskriminacijos ašimi čia įvardijami gėjai (LGBTQ+ asmenys). Šis pasidalijimas rodo aiškią takoskyrą tarp labiau konservatyvių Rytų Europos visuomenių, kuriose tradicinės vertybės ir teisinės bazės trūkumas sukuria didesnę socialinę atskirtį seksualinėms mažumoms, palyginti su etninėmis ar religinėmis grupėmis. Iš šio bloko išsiskiria tik Rumunija, nuspalvinta raudonai, kur didžiausią atskirtį patiria romų tautybės žmonės.
 
Galiausiai, žemėlapyje pastebimos baltos „Nėra šaltinio“ (angl. No Source) zonos, apimančios Balkanų šalis, Šveicariją bei Baltijos šalis (Lietuvą, Latviją, Estiją). Šis suskirstymas rodo, kad pirminiame duomenų rinkinyje trūko tikslių ar palyginamų statistinių duomenų apie šias teritorijas. Vis dėlto, edukaciniame kontekste šios baltos dėmės atveria erdvę diskusijai apie tai, kaip svarbu atlikti vietinius tyrimus ir gebėti atpažinti neapykantos bei heiterinimo apraiškas savo artimoje aplinkoje.
 
Maištinga Siela

Šios dienos citata: Robert M. Sapolskį apie antisemitizmą, seksizmą, ksenofobiją ir propagandą

 

Sveiki,

Šią citatą perskaičiau Dovydo Kiauleikio rašinyje „Parazitai mūsų smegenyse“, kuriame autorius remiasi garsaus mokslininko Roberto M. Sapolsky mintimis. Turime keletą jo knygų, kurių neprisiruošiu niekaip perskaityti – „Nulemta“ ir „Elgesys“, – tačiau taip... Politikos manipuliacija akivaizdi, o mes ir šiandien, žvelgdami į rusas, manau, darome tą patį.

„Vienas iš pagrindinių ideologų ir propagandistų įrankių yra sukelti neapykantą ne mūsų bendruomenės nariams – juodaodžiams, žydams, musulmonams, tutsiams, armėnams ar romams, – vaizduojant juos kaip gyvulius, parazitus, tarakonus, ligą. Reikia pasirinkti kuo tolimesnį nuo savęs įvaizdį, kad tuos „kitus“ vargiai būtų galima laikyti žmonėmis.“ Robert M. Sapolsky

Maištinga Siela

Filmas: "Jei Bylo gatvė prabiltų" / "If Beale Street Could Talk"

Sveiki,

Po itin sėkmingos Barry Jenkins juostos „Mėnesiena“ (2016), režisierius grįžta vėl „Oskarui“ nominuotu filmu „Jei Bylo gatvė prabiltų“ (angl. If Beale Street Could Talk) (2018), kuris pasakoja apie XX amžiaus antrojoje pusėje vykusius rasistinius baltųjų išpuolius prieš juodaodžius, jų engimą, teisėsaugos sistemos baisumus. Filmą tikriausiai galima lyginti su panašiu metu pasirodžiusiu kitu filmu „Juodaodis iš Kukluksklano“ dėl bendro neapykantos juodaodžiams dešimtmečio bei panašios tematikos.

Kaip ir filme „Mėnesiena“, taip ir šiame, režisierius laikosi savito režisūros braižo. Žiūrovas protu suvokia, kad pasakojama apie itin žiaurius dalykus, tačiau pats filmo tonas toks minkštas, švelnus ir melancholiškas, kad nebereikia vaizduoti nei prievartos scenos, nei visų tų žiaurių įvykių vyrų kalėjime, juos iš esmės mums papasakoja garso takelis, priartintas aktoriaus veidas pirmame plane ir galų gale pati tyla, neištransliuotas žodžiais ir veiksmais veikėjų skausmas. Siužetinė linija gana paprasta: jauna mergina tampa nėščia, tačiau jos vaikinas pakištas ir apkaltintas išžaginimu ir įgrūdamas į kalėjimą. Niekas nenori imtis šios bylos, ji kainuoja didžiulius pinigus, o pagrindinė liudytoja išvykusi į Puerto Riką... Kuo viskas gali baigtis? Arba pavyks mylimąjį ištraukti iš kalėjimo, arba ne. Visa kita palikta režisūrinei galiai, kuri išties specifinė, kiek primenanti kitų režisierių manieras, bet bendrame B. Jenkinso kūrinyje tai susisluoksniuoja ir tampa savitu atspalviu.

Kai kurios scenos itin poetiškos ir estetiškai muzikalios, primenančios sąmonės svyravimą atminties labirintuose, todėl pati filmo kompozicija – tai kelionė iš dabarties į praeitį, sudurstyta prisiminimais ir dabarties įvykiais koliažo principu. Tai iš tikrųjų veikia, pavyzdžiui, kad ir gimimo sceną, kada močiutė padeda gimti savo anūkui. Trys kartos ir tas motiniškas pažadas nepalikti mažylio. Išties, atrodo, jau scena lyg idėjiškai nuvalkiota, bet vis tiek emocionaliai veikia tame neteisybės ir brutalumo pasaulyje.

Gražus atmosferinis filmas apie nelengvus laikus.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Elizabeth H. Winthrop "Paskutinė malonė"

Elizabeth H. Winthrop. „Paskutinė malonė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 264 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Labai daug kas paskutiniuoju metu rekomendavo amerikiečių rašytojos Elizabeth H. Winthrop (g. 1979) romaną Paskutinė malonė (angl. The Mercy Seat), tad nutariau šiek tiek nukrypti nuo suplanuotų skaitinių ir perskaityti kažko lengvesnio. Knygoje pasakojama istorija maždaug apie JAV penktąjį dešimtmečio pradžią, likus daugiau nei dešimčiai metų iki Martino Liuterio Kingo Pilietinės teisės akto pasirašymo, kuris garantavo juodaodžiams lygias teises. Iki tol juodaodžiai JAV-ose buvo laikomi antrarūšiais žmonėmis; juos engdavo, persekiodavo ir, žinoma, kur kas paprasčiau juos būdavo padaryti atpirkimo ožiais.

Paskutinėje malonėje pasakojama apie jaunuolį Vilį, kuris laukia egzekucijos kalėjimo kameroje. Jo paskutinės valandos, pokalbiai ir vakarienė labai gerai atpažįstami iš tokių slogių filmų kaip Žalioji mylia, Deganti Misisipė ar Monstrų puota. Nesunkiai galima šios knygos turinį paversti dar vienu panašiu filmu. Ganėtinai lengvu stiliumi autorė perpasakoja biblinė žmogaus apsivalymo, atgailavimo, atleidimo ir priešingai – kančios, smerkimo, abejojimo istorijas. Daugelis mano ankstėliau skaitytų knygų pasižymėjo giliomis įžvalgomis, sodriu ir daugiasluoskniu pasakojimu, o štai Paskutinėje malonėje protagonistas fokusuojasi istoriją papasakoti per veiksmą.

Knygoje mažai rasite vidinės veikėjų charakteristikos, kadangi pasakotojas akcentuoja veikėjų judesį, dažnai veikėjai reikšmingą emocinio sprogimo momentą nutyla, todėl knygoje pilna iškalbingų elipsių, retorinių nutylėjimų, kurie kuria bendrą istorijos rimtį ir slogumą. Gana marga knygos struktūra. Autorė, atsisakiusi vientisinio chronologinio pasakojimo, imasi istoriją durstyti iš skirtingų veikėjų perspektyvų ir žiūros taškų. Sakyčiau, toji knygos kompozicija yra viena iš stipriausių šios knygos privalumų, kadangi sukuria dinamišką pasakojimo mozaiką.

Beskaitydamas prisiminiau Žano Polio Sartro prozos rinkinį Siena, kuriame pasakojama mirtininko istorija. Autorius kruopščiai nupasakoja visus pagrindinio veikėjo virptelėjimus ir visą tą mirties baimės svaigulį, o štai E. H. Winthrop kur kas svarbiau „išeiti į viešumą“ t. y. atskleisti nuteisto mirti žmogaus fakto poveikį socialinei bendruomenei. Kai mirtis tokia racionali, tokia apčiuopiama ir pamatuojama netgi laikrodžio sekundėmis, visi gyvena savo tylų susidūrimą su laikino gyvenimo faktu – tiek prokuroras Polis, tiek jo sūnus Geibas, tiek nuo alkoholio bėgantis kunigas Haniganas, tiek kiti knygos personažai.

Veikėjų gausa ir lakoniški skyriai sukuria mažo miestelio įspūdį, jog visi yra suverti ant vieno likimo siūlo. Atrodo, kad centrinė romano problematika bus baltaodžių ir juodaodžių nelygybė ir rasizmas, bet netrukus tampa aišku, kad kur kas svarbiau tampa filosofiškoji kiek visus veikėjus traumuojanti gyvenimo pažeidžiamumo problema. Aišku, kontekste labai svarbi ir teisinė to meto JAV sistema, gana neanalizuojant ir neperkraunant grožinio teksto teisiniais terminais atskleidžiami vietos teisėsaugos interesai, manipuliacija bei grasinimai.

Frankas asilėne gabena savo sūnui antkapio granitą, savitą netekties kryžių. Tėvo ir vaiko santykiai romane išplėtojami ir tarp Deilo ir Oros, kurie, išleidę sūnų Tobį į karinę tarnystę, jo netenka. Atrodo, kad skausmas ir vaikų netektis yra kur kas sakralesnis potyris už ramią gyvenimo tėkmę, nes skausmas apvalo visuomenines taisykles ir neracionalius įstatymus bei padeda solidarizuotis, nepriklausomai nuo rasės. Štai kodėl rasistas Deilas padeda juodaodžiui Frankui nuvykti į miestelį, kur bus įvykdyta egzekucija. Skaitant kilo keista mintis: na, kodėl žmonės tokie kvaili, kad jiems reikia šitiek skausmo ir netekčių, kad jie galiausiai galėtų vienas kitam padėti? Negi kančia, o ne laimė yra toji išlyginamoji šios pamokančios istorijos dalis, kuri dėsningai veikia ir realiame gyvenime?

Elizabeth H. Winthrop

Grįžtant prie teksto raiškos, tekstas slyste slysta ir tirpte tirpsta tarsi jis būtų ne grožinis tekstas, bet veikiau filmo scenarijus. Autorė visa tai išdėlioja be galo kinematografiškai, kad net atrodo, jog nieko čia keisti ir nebereikia: scenos komponuojamos lakoniškai, perteikiant kiekvienoje iš jų kokią nors veikėjo esminį vidinį krūptelėjimą dėl paties žudymo ir mirties fakto. „Girdi, kaip nuo stalo atstumia kėdę ir į kriauklę pastato kavos puodelį, po akimirkos pajunta jo delną ant peties. Ji paliečia jo ranką – tik trumpai, ir šios nebelieka (p. 173).“ Tokių itin miniatiūrinių veiksmų aprašymai neatrodo itin meniški ar labai įtikinami, veikiau primena filmų scenarijaus remarkas, kurios fokusuoja vidinį veikėjų dažnį, tačiau tai tikriausiai skonio reikalas – kai kam labai patinka toks robotiškas veiksmų perteikimas, kuris, sakyčiau, labiau būdingas populiariosios, lengvosios literatūros raiškai.

Romane esama ir gerų literatūrinių pasažų, kurie leidžia pasimėgauti rašymo technika (kas man iš esmės yra labai svarbu geroje knygoje), pavyzdžiui, vidinius veikėjų mintelėjimus, kaip antai Nelės, kai ši sustingusi žiūri į ligos suparalyžiuotą uošvienę: „Žvelgia į savo uošvienės profilį, gražų, nuožulnų nosies kaulą, plačią kaktą, giliai įdubusias atmerktas akis. Spėlioja, kodėl ji nemiega, kiek valandų per naktį moteris praleidžia nemiegodama vienui viena, įkalinta savo nusiaubtame kūne. Ji tikisi, kad šiąnakt yra kitaip nei visada, galbūt, pagalvoja, motina supranta daugiau, nei jiems atrodo. Galbūt ji nemiega dėl tos pačios priežasties kaip ir Nelė (p. 239).“

Yra gausybė grožinės literatūros knygų, kurios šokiruoja savo nusikaltimų aprašymais, stebina žiaurumu ir detektyvų analitiniu mąstymu bandant atskleisti tiesą ir įvykdyti teisingumą. Tačiau tokia knyga kaip Paskutinį malonė iš tikrųjų leidžia pažvelgti kiek kitaip – mes patys teisiškai įtvirtiname moralinius nusikaltimus; taip įstatymus besąlygiškai priimame, kad nelinkstame net jais abejoti. Jeigu daugiau nei prieš 60 metų dar teisiškai galėjome pasodinti žmogų į elektros kėdę, kiek šiandien mes turime tokių nesąmoningų įstatymų, kurie atrodo „normalūs“? Teisiškai gal ir pamatuota, bet tikrai ne širdimi, pavyzdžiui, kai žmogus sulaikytas su kanapėmis sėdi į tą patį kalėjimą su žmogžudžiais. Jį tai traumuoja visam laikui.

Argi mes vis dar gyvenime teisingoje santvarkoje, kur kiekvienas iš mūsų vaizduojasi apsaugotas įstatymais ir naiviai save įtikiname, kad prasikaltęs žmogus, gavęs bausmę, iš tikrųjų keičiasi, užuot gavęs realią pagalbą ir reabilitaciją? Ar tikrai tikime, kad 10 metų kalėjimo sienų jį pakeis? Ar tik mes atsitversime save ta saugumo iliuzija? Žmogus per tuos 10 metų dar labiau sužvėrėja, jis būna brutalumo aptvare ir nesitikėkime, kad išėjęs į laisvę jis pradės nuostabų naują gyvenimą, nes... pasimokė. Jo gyvenimas sugriautas ne nusikaltimo, o bendruomenės, kuri turėjo jam padėti iš tikrųjų sunaikino jo paskutinį šansą. Nekalbu apie pavienius maniakus ir turinčius psichinį sutrikimą žmones.

Visgi knygą vertinu dvejopai. Vienaip ji atrodo iš techninės pusės, ji „prieinama“ visiems skaitytojams, ji lengva, ji netgi paskaitoma paaugliams ir tai kai kada tik privalumas. Iš kitos pusės romanas vienalytis, turintis savo poziciją – kūrinys, kuris neprovokuoja, tik konstatuoja. Čia mažai paliekama vietos interpretacijoms ar skaitytojo sielos kelionei po beletristines periferijas. Pasakysiu taip: tai konkreti knyga, kurioje pavaizduota istoriniame kontekste dėl valdžios galios išsigimęs ir iš esmės neteisingas visuomenės normų laikymasis, kuris grumiasi su fundamentaliąja nerašyta žmogaus prigimtimi ir šviesiais bibliniais moralės bei žmogiškumo aspektais.

Jūsų Maištinga Siela