Nuotraukos: J. P. Sartre paminklas-skulptūra "Prieš vėja" Nidoje

Žano Polio Sartro (Jean-Paul Sartre) skulptūra „Prieš vėją“ Nidoje yra, sakyčiau, vienas iš tų objektinių paminklų Kuršių nerijoje, kurį reiktų aplankyti. Skulptūros atsiradimo istorija nukelia į 1965 metų vasarą, kai garsusis prancūzų egzistencialistas, filosofas ir rašytojas kartu su savo gyvenimo drauge, rašytoja Simone de Beauvoir penkioms dienoms apsilankė Lietuvoje. Nors ši kelionė buvo kontroliuojama sovietų valdžios ir naudota propagandos tikslais, Sartrui didžiausią įspūdį paliko neoficialioji vizito dalis – Nidos kopų peizažas. Vaikštant po pustomą smėlį, jaunasis lietuvių fotografas Antanas Sutkus užfiksavo Sartrą, einantį prieš vėją, susigūžusį, rankas susikišusį į kišenes ir palinkusį į priekį. Ši nuotrauka tapo pasauliniu šedevru, vizualiai įkūnijusiu pačią egzistencializmo esmę – žmogaus kovą su stichija, laiku ir pačiu savimi.
 
Skulptūros autorius, žinomas lietuvių skulptorius Klaudijus Pūdymas, nusprendė šį ikonišką fotografijos kadrą perkelti į trimatę erdvę. Paminklas ant Parnidžio kopos Nidoje buvo iškilmingai atidengtas 2018 metų birželį. Pūdymas ilgai brandino šią idėją, norėdamas įamžinti ne tik garsaus prancūzo vizitą, bet ir tą ypatingą dvasinę būseną, kurią filosofas išgyveno stovėdamas ant Nidos smėlio. Menininkas iš bronzos išliejo natūralaus dydžio Sartro figūrą, kuri lygiai taip pat, kaip ir Sutkaus nuotraukoje, palinkusi į priekį, grumiasi su nematomu pajūrio vėju.
 
Šis paminklas buvo sukurtas ne tik kaip istorinio vizito įamžinimas, bet ir kaip gilus filosofinis akcentas Nidos kraštovaizdyje. Kopų aplinka skulptūrai suteikia papildomos prasmės: smėlis, vėjas ir atvira erdvė tampa natūralia ekspozicija, kurioje Sartro figūra atrodo tarsi sustingusi amžinybėje. Skulptorius siekė, kad paminklas neturėtų tradicinio pjedestalo, todėl filosofas stovi tiesiog ant smėlio, tame pačiame lygmenyje su praeiviais. Tai leidžia lankytojams pasijusti vizito liudininkais, o pats kūrinys primena apie trapų žmogaus buvimą gamtos didybės akivaizdoje.
 
Įdomu tai, kad skulptūra papildyta ir paties Ž. P. Sartro mintimis, užrašytomis lietuvių ir prancūzų kalbomis. Viena iš jų cituoja jo garsiąją frazę, ištartą būtent Nidoje: „Jaučiuosi lyg stovėčiau prie rojaus vartų“ bei „Pirmą kartą debesis matau sau po kojomis“. Šie žodžiai liudija, kokį gilų pėdsaką prancūzų mąstytojui paliko Kuršių nerijos gamta. Paminklas „Prieš vėją“ tapo ne tik prancūzų ir lietuvių kultūrinių ryšių simboliu, bet ir viena labiausiai fotografuojamų bei lankomų vietų Nidoje, kviečiančia kiekvieną sustoti ir susimąstyti apie savo asmeninę kelionę prieš gyvenimo vėjus.
 
Maištinga Siela

Knyga: Elizabeth H. Winthrop "Paskutinė malonė"

Elizabeth H. Winthrop. „Paskutinė malonė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 264 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Labai daug kas paskutiniuoju metu rekomendavo amerikiečių rašytojos Elizabeth H. Winthrop (g. 1979) romaną Paskutinė malonė (angl. The Mercy Seat), tad nutariau šiek tiek nukrypti nuo suplanuotų skaitinių ir perskaityti kažko lengvesnio. Knygoje pasakojama istorija maždaug apie JAV penktąjį dešimtmečio pradžią, likus daugiau nei dešimčiai metų iki Martino Liuterio Kingo Pilietinės teisės akto pasirašymo, kuris garantavo juodaodžiams lygias teises. Iki tol juodaodžiai JAV-ose buvo laikomi antrarūšiais žmonėmis; juos engdavo, persekiodavo ir, žinoma, kur kas paprasčiau juos būdavo padaryti atpirkimo ožiais.

Paskutinėje malonėje pasakojama apie jaunuolį Vilį, kuris laukia egzekucijos kalėjimo kameroje. Jo paskutinės valandos, pokalbiai ir vakarienė labai gerai atpažįstami iš tokių slogių filmų kaip Žalioji mylia, Deganti Misisipė ar Monstrų puota. Nesunkiai galima šios knygos turinį paversti dar vienu panašiu filmu. Ganėtinai lengvu stiliumi autorė perpasakoja biblinė žmogaus apsivalymo, atgailavimo, atleidimo ir priešingai – kančios, smerkimo, abejojimo istorijas. Daugelis mano ankstėliau skaitytų knygų pasižymėjo giliomis įžvalgomis, sodriu ir daugiasluoskniu pasakojimu, o štai Paskutinėje malonėje protagonistas fokusuojasi istoriją papasakoti per veiksmą.

Knygoje mažai rasite vidinės veikėjų charakteristikos, kadangi pasakotojas akcentuoja veikėjų judesį, dažnai veikėjai reikšmingą emocinio sprogimo momentą nutyla, todėl knygoje pilna iškalbingų elipsių, retorinių nutylėjimų, kurie kuria bendrą istorijos rimtį ir slogumą. Gana marga knygos struktūra. Autorė, atsisakiusi vientisinio chronologinio pasakojimo, imasi istoriją durstyti iš skirtingų veikėjų perspektyvų ir žiūros taškų. Sakyčiau, toji knygos kompozicija yra viena iš stipriausių šios knygos privalumų, kadangi sukuria dinamišką pasakojimo mozaiką.

Beskaitydamas prisiminiau Žano Polio Sartro prozos rinkinį Siena, kuriame pasakojama mirtininko istorija. Autorius kruopščiai nupasakoja visus pagrindinio veikėjo virptelėjimus ir visą tą mirties baimės svaigulį, o štai E. H. Winthrop kur kas svarbiau „išeiti į viešumą“ t. y. atskleisti nuteisto mirti žmogaus fakto poveikį socialinei bendruomenei. Kai mirtis tokia racionali, tokia apčiuopiama ir pamatuojama netgi laikrodžio sekundėmis, visi gyvena savo tylų susidūrimą su laikino gyvenimo faktu – tiek prokuroras Polis, tiek jo sūnus Geibas, tiek nuo alkoholio bėgantis kunigas Haniganas, tiek kiti knygos personažai.

Veikėjų gausa ir lakoniški skyriai sukuria mažo miestelio įspūdį, jog visi yra suverti ant vieno likimo siūlo. Atrodo, kad centrinė romano problematika bus baltaodžių ir juodaodžių nelygybė ir rasizmas, bet netrukus tampa aišku, kad kur kas svarbiau tampa filosofiškoji kiek visus veikėjus traumuojanti gyvenimo pažeidžiamumo problema. Aišku, kontekste labai svarbi ir teisinė to meto JAV sistema, gana neanalizuojant ir neperkraunant grožinio teksto teisiniais terminais atskleidžiami vietos teisėsaugos interesai, manipuliacija bei grasinimai.

Frankas asilėne gabena savo sūnui antkapio granitą, savitą netekties kryžių. Tėvo ir vaiko santykiai romane išplėtojami ir tarp Deilo ir Oros, kurie, išleidę sūnų Tobį į karinę tarnystę, jo netenka. Atrodo, kad skausmas ir vaikų netektis yra kur kas sakralesnis potyris už ramią gyvenimo tėkmę, nes skausmas apvalo visuomenines taisykles ir neracionalius įstatymus bei padeda solidarizuotis, nepriklausomai nuo rasės. Štai kodėl rasistas Deilas padeda juodaodžiui Frankui nuvykti į miestelį, kur bus įvykdyta egzekucija. Skaitant kilo keista mintis: na, kodėl žmonės tokie kvaili, kad jiems reikia šitiek skausmo ir netekčių, kad jie galiausiai galėtų vienas kitam padėti? Negi kančia, o ne laimė yra toji išlyginamoji šios pamokančios istorijos dalis, kuri dėsningai veikia ir realiame gyvenime?

Elizabeth H. Winthrop

Grįžtant prie teksto raiškos, tekstas slyste slysta ir tirpte tirpsta tarsi jis būtų ne grožinis tekstas, bet veikiau filmo scenarijus. Autorė visa tai išdėlioja be galo kinematografiškai, kad net atrodo, jog nieko čia keisti ir nebereikia: scenos komponuojamos lakoniškai, perteikiant kiekvienoje iš jų kokią nors veikėjo esminį vidinį krūptelėjimą dėl paties žudymo ir mirties fakto. „Girdi, kaip nuo stalo atstumia kėdę ir į kriauklę pastato kavos puodelį, po akimirkos pajunta jo delną ant peties. Ji paliečia jo ranką – tik trumpai, ir šios nebelieka (p. 173).“ Tokių itin miniatiūrinių veiksmų aprašymai neatrodo itin meniški ar labai įtikinami, veikiau primena filmų scenarijaus remarkas, kurios fokusuoja vidinį veikėjų dažnį, tačiau tai tikriausiai skonio reikalas – kai kam labai patinka toks robotiškas veiksmų perteikimas, kuris, sakyčiau, labiau būdingas populiariosios, lengvosios literatūros raiškai.

Romane esama ir gerų literatūrinių pasažų, kurie leidžia pasimėgauti rašymo technika (kas man iš esmės yra labai svarbu geroje knygoje), pavyzdžiui, vidinius veikėjų mintelėjimus, kaip antai Nelės, kai ši sustingusi žiūri į ligos suparalyžiuotą uošvienę: „Žvelgia į savo uošvienės profilį, gražų, nuožulnų nosies kaulą, plačią kaktą, giliai įdubusias atmerktas akis. Spėlioja, kodėl ji nemiega, kiek valandų per naktį moteris praleidžia nemiegodama vienui viena, įkalinta savo nusiaubtame kūne. Ji tikisi, kad šiąnakt yra kitaip nei visada, galbūt, pagalvoja, motina supranta daugiau, nei jiems atrodo. Galbūt ji nemiega dėl tos pačios priežasties kaip ir Nelė (p. 239).“

Yra gausybė grožinės literatūros knygų, kurios šokiruoja savo nusikaltimų aprašymais, stebina žiaurumu ir detektyvų analitiniu mąstymu bandant atskleisti tiesą ir įvykdyti teisingumą. Tačiau tokia knyga kaip Paskutinį malonė iš tikrųjų leidžia pažvelgti kiek kitaip – mes patys teisiškai įtvirtiname moralinius nusikaltimus; taip įstatymus besąlygiškai priimame, kad nelinkstame net jais abejoti. Jeigu daugiau nei prieš 60 metų dar teisiškai galėjome pasodinti žmogų į elektros kėdę, kiek šiandien mes turime tokių nesąmoningų įstatymų, kurie atrodo „normalūs“? Teisiškai gal ir pamatuota, bet tikrai ne širdimi, pavyzdžiui, kai žmogus sulaikytas su kanapėmis sėdi į tą patį kalėjimą su žmogžudžiais. Jį tai traumuoja visam laikui.

Argi mes vis dar gyvenime teisingoje santvarkoje, kur kiekvienas iš mūsų vaizduojasi apsaugotas įstatymais ir naiviai save įtikiname, kad prasikaltęs žmogus, gavęs bausmę, iš tikrųjų keičiasi, užuot gavęs realią pagalbą ir reabilitaciją? Ar tikrai tikime, kad 10 metų kalėjimo sienų jį pakeis? Ar tik mes atsitversime save ta saugumo iliuzija? Žmogus per tuos 10 metų dar labiau sužvėrėja, jis būna brutalumo aptvare ir nesitikėkime, kad išėjęs į laisvę jis pradės nuostabų naują gyvenimą, nes... pasimokė. Jo gyvenimas sugriautas ne nusikaltimo, o bendruomenės, kuri turėjo jam padėti iš tikrųjų sunaikino jo paskutinį šansą. Nekalbu apie pavienius maniakus ir turinčius psichinį sutrikimą žmones.

Visgi knygą vertinu dvejopai. Vienaip ji atrodo iš techninės pusės, ji „prieinama“ visiems skaitytojams, ji lengva, ji netgi paskaitoma paaugliams ir tai kai kada tik privalumas. Iš kitos pusės romanas vienalytis, turintis savo poziciją – kūrinys, kuris neprovokuoja, tik konstatuoja. Čia mažai paliekama vietos interpretacijoms ar skaitytojo sielos kelionei po beletristines periferijas. Pasakysiu taip: tai konkreti knyga, kurioje pavaizduota istoriniame kontekste dėl valdžios galios išsigimęs ir iš esmės neteisingas visuomenės normų laikymasis, kuris grumiasi su fundamentaliąja nerašyta žmogaus prigimtimi ir šviesiais bibliniais moralės bei žmogiškumo aspektais.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jean-Paul Sartre "Siena"

Jean-Paul Sartre. „Siena“. – Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Tikriausiai daugeliui prancūzų klasikas Jean-Paul Sartre (1905–1980) yra žinomas, jeigu ne kaip prozininkas, tai kaip egzistencializmo filosofijos vienas iš vėliavnešių. Vienas žymiausių jo romanų Šleikštulys (1938) Lietuvoje sulaukė ne vienos leidos ir yra laikomas egzistencializmo manifestu. Na, apie tai, kokia įdomi pati Jean-Paul Sartre asmenybė plačiau nekalbėsiu, gal tik paminėsiu, kad 1964 metais jam buvo skirta Nobelio literatūros premija, kurios jis atsisakė, tą patį dešimtmetį jis svečiavosi su Simone de Beauvoir Lietuvoje (buvusioje Sovietų sąjungoje)... Novelių knyga Siena pasirodė Prancūzijoje 1939 t. y. devyneriems metams po filosofijos studijų baigimo, galima sakyti, kad jos rašytos prieš Antrojo pasaulinio karo išvakares. Tiesą sakant, nemažai politinių to metų spektrų atsispindi, nulėmusių bendrą Europos politinę atmosferą, šioje knygoje.

Na, novelių rinkinį Siena, sakyčiau, sunku pavadinti novelių rinkiniu, nes mes novelę tradiciškai suprantame kaip itin griežtą ir visų kanonų besilaikantį žanrą ir, manding, Sienos rinkinyje nėra nė vienos klasikinės novelės, tiek apimtimi, tiek savo vidinėmis ir išorinėmis struktūromis kūriniai turėtų vadintis tiesiog apsakymais. Penkis J. P. Sartre apsakymus išties galima laikyti neprasta literatūra, tą sufleruoja ir tekstai, kuriuos leidykla Baltos lankos išleido puikioje knygų serijoje Rinktinė proza. Šiaip vengiu ir nelabai prisileidžiu skaityti verstinius trumposios prozos tekstus, kadangi bijau, kad jie pernelyg išdils, neatsiminsiu nei kas juose buvo rašoma, nei personažų (juk taip neretai nutinka netgi su romanais). Visgi stengiuosi šią nuostatą laužyti ir išsaugoti bendrą novelių-apsakymų ar eseistikos knygų „kvapą“. Kas išliks iš rinktinės Siena ateityje, sunku prognozuoti, tačiau kol aks nesigailiu, jog ėmiau ir „perskaičiau Sartrą“.

Bendrai visi apsakymai siejasi savo temomis – personažai susitinka su savo vidinėmis nuostatomis, kurios prieštarauja ir neatitinka visuomenės nustatytų standartų. Laisvas vertybių ir problemos sprendimo pasirinkimas bei akistata su gyvenimo baigtimi yra šių tekstų esminė egzistencinė riba, tarp to, kas slypi anapus ir koks retkarčiais atrodo realus pasaulis. Apie kiekvieną apsakymą pabandysiu glaustai pakalbėti.

Siena

Siena – vienas trumpiausių knygos apsakymų, kuris tampa pagrindiniu raktu į kitus kūrinius. Asmeniškai, man gal tai nebuvo geriausias kūrinys, tačiau pirmojo kūrinio įspūdis buvo gana neblogas. Visų pirma stilius. Laisvas, paprastas, tipinis XX a. romanisto rašymo būdas, kuris turi ką pasakyti, turi idėją, egzistencinį skausmą ir nė iš tolo neprimena Albert Camus Svetimo sterilimu. Apsakyme kalbama apie per Ispanijos pilietinį karte sugautus maištininkus, kuriems paskelbiama mirties bausmė. Jie paskutinę naktį praleidžia tamsioje ir šaltoje kameroje, prie jų budi gydytojas. J. P. Sartrui svarbu, kas dedasi veikėjų galvoje, kai šie žino, jog jie bus sušaudyti. Fiziniai parametrai (drebulys, karščiavimas, apsišlapinimas ir t. t.) taip pat padeda išskleisti ribines veikėjų situacijas. Apsakyme Siena veikėjai susitinka su savimi pačiu, iš naujo įvertina gyvenimą ir nuveiktus darbus, šalia kūnas atrodo pilnas nebesuvaldomų juslių, ypač mirties baimės. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, ją mums pasakoja vienas iš įkalintų maištininkų, kuriam per plauką pavyksta išgyventi mirties naktį. Klausimas: ar prie šio išgyvenimo atsitiktinumo prisidėjo tai, kad pasakotojas buvo susitaikęs su mirties faktu ir netgi savotiškai ėmė tyčiotis iš gyvųjų? Paskutinė mirtininkų mirtis tampa apibendrinama paradoksali žmogaus gyvenimo prasmių ir vertybių (išpažinties) sankirta. 

Kambarys

Apsakymas pavadinimu Kambarys kaip ir Siena tapo neatsitiktiniu, kadangi jis žymi tam tikras personažų pasaulėvokos ir pasaulėjautos ribas, galgi net savotiškus ribotumo spąstus, kurių negali įveikti žmonės. Kambarys pasakoja apie moterį, kuri visomis išgalėmis yra prisirišusi prie savo protine liga sergančio vyro ir jo kambario, kitaip sakant, jo pasaulio. Apsakymas įgyja apskritai santykių ir psichologinių traumų, numatomų kompleksų simboliu. Evos (pagrindinės veikėjos) tėvas nujaučia, kad dukra atsidūrė tikruose spąstuose ir ji nesistengia iš jų ištrūkti – moters prieraišumas ir įprastinis pasiaukojimas vardan savo vyro tampa jos likimo kapinėmis. Skraidančios statulos, kurių taip bijo Evos vyras, apsakymo pabaigoje priartėja ir prie pačios Evos. Ji galėjo išgelbėti save ir savo gyvenimą, bet laisva valia pasirinko pražūti kartu su vyru. Tik klausimas, ar Eva tai padarė iš meilės, ar kažkokių kitokių paskatų?

Herostratas 

Šiame apsakyme J. P. Sartre nagrinėja žmogaus gėrio ir blogio visuomenėje ir pačiame žmoguje iškreiptas proporcijas. Apysakos veikėjas, anksčiau patyręs patyčias ir smurtą, įsigyja ginklą ir sąmoningai ima augti „viduje“, jausdamas kitų likimo valdovu – šitaip jis kompensuoja savo patirtą silpnumą ir pažeminimą. Jis nešiojasi ginklą ir džiūgauja, kad bet kada juo gali parodyti savo galybę. Herostratas – tai asmuo, kuris, norėjęs įeiti į istoriją, sudegino Artėmidės šventyklą (vieną iš septynių pasaulio stebuklų). Su juo apsakymo veikėjas tapatinasi, pateisindamas savo agresiją, ir taip pat stengiasi įsivaizduoti, kaip jis pats įeis į istoriją. Iškreipti autoritetai būdingi ir Fiodoro Dostojevskio personažui R. Raskolnikovui, kuris siekė būti kaip Napoleonas Bonapartas romane Nusikaltimas ir bausmė. Tai ne vienintelės apsakymo ryškios sąsajos su šiuo romanu, bet svarbiausia, kad J. P. Sartre šiuo veikėju nusako sudėtingą psichologinę traumą, kada veikėjas, dvasiškai praeityje sužeistas ir patyręs silpnumą, tampa dar didesniu visuomenės priešu, nei jo skriaudikai. Mažieji monstrai gimdo didžiuosius monstrus.

Intymumas

Lulu – pagrindinė Intymumo veikėja turi impotentą vyrą ir jaučiasi nelaiminga. Pradžioje apsakymo daug dėmesio skiriama erotikai ir objektams bei subjektams, kurie sukelia Lulu įvairias fantazijas. Ji prieš miegą glosto savo vyrą, prisimena, kaip lietė jo lytinius organus, fantazuoja apie savo draugę ir Pjerą (apie seksą trise), tačiau Lulu negali palikti savo vyro, nors visas pasaulis t. y. jos artimieji trokšta, kad Lulu pagaliau atsipeikėtu ir palikusi vyrą gyventų visavertį moters gyvenimą. Šis apsakymas apie pareigą ir prieraišumą, apie užslėptas seksualines fantazijas ir troškulį gyventi spontanišką gyvenimą. Manding, nemažai sąsajų turi su apsakymu Kambarys, tik čia rašytojas skiria daug dėmesio erotiškumui.

Viršininko vaikystė

Be jokios abejonės t. y. pats stipriausias apsakymas visoje rinktinėje. Galgi net ne apsakymas, o jau ištisa apysaka, nes tiek apimtimi, tiek išplėtotu epiniu pasakojimu, kuris apima Liusjeno gimimą iki pat brandos. Neslėpsiu – tai pats įdomiausias knygos kūrinys ir vien dėl jo buvo verta skaityti visą apsakymų rinkinį. Sodrus pasakojimas, visažinis pasakotojas, įdomi augančio vaiko ir bręstančios asmenybės psichologijos ir vertybinių spektro fiksacija. J. P. Sartre sukūrė kažką panašaus į Richard Linklater filmą Vaikystė (angl. Boyhood), tik Sartro personažas daugiau keistas, jo psichologija bauginanti ir skaitytoją jaudina – koks visgi užaugs viršininko sūnus, ar jis paseks tėvo pėdomis, ar taps kokiu nors antžmogiu. Priešingai nei kituose apsakymuose, čia plėtojamos kur kas platesnės visuomenės ir žmogaus visapusės raidos problemiškos sankirtos – auklėjimo, pasaulėžiūros, lytiškumo, brandos, vertybių, politinių pažiūrų, draugystės, meilės, tapatybės, seksualinių potyrių ir net antisemitizmo problemos. Veikėjo nemeilė tėvams, atskirtis ir kitoniškumas mokykloje, pirmieji intymūs homoseksualūs santykiai su vyru, vėliau – su moterimis, vertybių ir nuotaikos kaitos – visa tai J. P. Sartre brėžia punktyrą per visuomenę veikiančią vertybinių, politinių tendencijų ir įsitikinimų kontinentą. Apskritai tai istorija apie augantį žmogų, kurį veikia įvairios atsitiktinės gyvenimo aplinkybės ir kaip tos aplinkybės atsiliepia jo sąmonei, charakteriui ir likimui.

Jūsų Maištinga Siela