Restoranas-kavinė "Nidos Kuršis": meniu, kainos, atsiliepimai, užeigos istorija (Adresas: Naglių g. 29, Nida)

 

Sveiki, skaitytojai!

Ko visi nori atvykę į Nidą? Ogi šviežios ir skanios žuvies. Gastronominis taškas bet kurioje naujoje vietoje yra tikriausiai jau neatsiejamas žingsnis, norint ne tik pailsėti ir pažinti, bet ir patirti naujų pojūčių. Šį savaitgalį ieškojau kur pavalgyti Nidoje. Daugelis rekomendavo „Nidos Kuršis“ užeigą, nors jis ir neturėjo aukščiausių žvaigždučių, tačiau čia visi plūdo ir rikiavosi į eilę, o tai jau daug ką pasako...

Užsisakėme, žinoma, žuvies. Bene brangiausių patiekalų iš meniu ir, nors lenkų turistinė grupė susėdo lauke ir viduje taip, kad vietos nebeliko, tačiau laukti daugiau nei 20 minučių nereikėjo. Vienas iš mūsų paėmė sterką su baravykų padažu, o kitas – upėtakį su krienais. Abu patiekalai skanūs, tačiau juos užbaigę visgi pripažinome, kad iki pilnos laimės visgi kažko šiems patiekalams trūko. Gal skonio intensyvumo, netikėtumo? Tai tarsi šiek tiek greitesnis naminis variantas, tik upėtakis su krienais buvo pagardintas dėl grilio poskonio, o sterkas dėl baravykų. Nusprendėme, kad sterkas buvo šiek tiek skanesnis.

Upėtakis su krienais vertiname 7.5 balų.

Sterkas su baravykų padažu - apvalų 8.

Labai patogu vėliau susimokėti bet kuriuo metu, nuskenavus apmokėjimo kodą nuo butelio. Priešingai nei daug kur, ši sistema „Nidos Kuršyje“ veikė. Palikome ir arbatpinigių.

Nidos širdyje, adresu Naglių g. 29, jau daugiau nei du dešimtmečius veikia kavinė-restoranas „Nidos Kuršis“, tapęs neatsiejama kurorto kulinarinio žemėlapio dalimi. Įsteigta kaip jauki šeimos užeiga, bėgant metams ši vieta evoliucionavo į modernią, bet tradicijas išlaikiusią maitinimo įstaigą, kuri išlieka viena iš nedaugelio Nidos vietų, lankytojus priimančių ne tik vasaros sezono įkarštyje, bet ir ištisus metus. Pagrindinė restorano koncepcija ir idėja sukasi aplink žvejišką Kuršių nerijos dvasią, svetingumą bei namų šilumą – čia siekiama, kad kiekvienas svečias jaustųsi jaukiai, o pavalgytų sočiai ir skaniai.

Ši vieta itin populiari tiek tarp vietinių gyventojų, tiek tarp Nidos svečių, o vasarą čia nuolat verda gyvenimas, mat lankytojus vilioja ne tik erdvios vidaus patalpos, bet ir didelė lauko terasa. Restorano meniu pasižymi išskirtine įvairove: čia galima rasti ir tradicinių lietuviškų patiekalų, tokių kaip cepelinai ar bulviniai blynai, ir firminių žuvies valgių, atspindinčių Kuršių marių regiono identitetą. Svečiai „Nidos Kuršį“ vertina už nuoseklią maisto kokybę, žvejišką interjero atmosferą ir itin gausias porcijas, kurios per daugelį metų tapo savotiška šios šeimos kavinės vizitine kortele.

Maištinga Siela

Thomo Manno muziejus Nidoje: Thomo Manno namo istorija, muziejaus vidaus nuotraukos, įspūdžiai

 

Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Thomo Manno muziejuje, įkurtame jo paties pastatytame vasaros rezidencijoje Nidoje lankiausi jau trečią kartą. Pirmąkart – prieš maždaug 18 metų, atrodo, 2008 metų vasarą. Tada ne viskas dar buvo atidaryta, pamenu kai kuriuos dalykus kitaip, tad šįkart buvo smagu trečiąkart grįžti į Thomo Manno rezidenciją ir viską pamatyti kitaip. Gausiai šįkart dalijuosi savo padarytomis nuotraukomis ir šio namo istorija.
 
APIE THOMĄ MANNĄ
 
Tomas Manas (Thomas Mann, 1875–1955) buvo vienas iškiliausių XX amžiaus vokiečių rašytojų, eseistų ir visuomenės veikėjų, pelnęs pasaulinę šlovę dėl savo gilių psichologinių romanų bei intelektualiosios prozos. Gimęs Liubeke, pasiturinčio pirklio šeimoje, jis anksti pasinėrė į literatūrą ir sugebėjo meistriškai aprašyti Europos buržuazijos nuosmukį, menininko ir visuomenės konfliktą bei žmogaus dvasios krizes. Jo kūrybai būdinga subtili ironija, sudėtinga simbolika ir gilus filosofinis kontekstas, dėl kurių jis tapo neatsiejama moderniosios Vakarų literatūros klasikos dalimi.
 
Didžiausias jo kūrybinis pasiekimas buvo įvertintas 1929 metais, kai rašytojui buvo paskirta Nobelio literatūros premija, daugiausia už jo monumentalų debiutinį romaną „Budenbrokai“, kuriame vaizduojama vienos giminės žlugimo istorija. Ne mažesnio tarptautinio pripažinimo sulaukė ir kiti jo šedevrai, tokie kaip „Užburtas kalnas“, nagrinėjantis ligos, laiko ir Europos civilizacijos būklę prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bei novelė „Mirtis Venecijoje“, tyrinėjanti grožio ir mirties estetiką. Be grožinės literatūros, Manas aktyviai reiškėsi kaip humanistas ir antifašistas: Antrojo pasaulinio karo metais, būdamas emigracijoje Jungtinėse Valstijose, jis garsiai kritikavo nacizmą savo radijo laidose ir straipsniuose, tapdamas „kitos“, demokratiškos Vokietijos balsu.
 
Lietuvai Tomas Manas yra ypač artimas dėl jo ryšio su Nida, kur jis 1930–1932 metų vasaromis gyveno paties pasistatytame vasarnamyje ant Uošvės kalno. Sužavėtas Kuršių nerijos gamtos grožio, rašytojas čia ne tik ilsėjosi, bet ir intensyviai dirbo, rašydamas savo garsiąją romanų tetralogiją „Juozapas ir jo broliai“. Šiandien šis vasarnamis veikia kaip Tomo Mano memorialinis muziejus ir kultūros centras, kuriame kasmet vyksta jo vardo tarptautinis festivalis, tęsiantis rašytojo puoselėtas humanizmo idėjas bei kultūrinį dialogą.
 
APIE THOMO MANNO VASAROS REZIDENCIJĄ IR MUZIEJŲ NIDOJE
 
Tomo Mano vasarnamio statybos Nidoje prasidėjo po to, kai rašytojas su šeima 1929 metų vasarą pirmą kartą apsilankė Kuršių nerijoje ir liko visiškai pakerėtas vietos kraštovaizdžio bei ramybės. Nusprendęs čia įsigyti būstą, jis pasirinko sklypą ant Uošvės kalno, nuo kurio atsiveria įspūdinga panorama į marias. Namą pagal vietos žvejų trobų stilių suprojektavo jaunas architektas Herbertas Reissmannas, o statybos buvo baigtos 1930 metais. Tai buvo elegantiškas medinis pastatas su nendriniu stogu, nudažytas tradicine žvejo namų spalva – mėlyna ir ruda. Tris vasaras Manas čia praleido kurdamas bei ilsėdamasis, tačiau 1933 metais, Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, rašytojas buvo priverstas emigruoti, o jo turtas Nidoje buvo konfiskuotas ir paverstas nacių elito poilsio baze, vėliau pavadinta „Briedžių giria“.
 
Po Antrojo pasaulinio karo apgriautas ir nuniokotas pastatas kurį laiką buvo apleistas, tačiau netrukus buvo perduotas valstybinėms žinyboms, o vėliau – Klaipėdos viešajai bibliotekai. Sovietmečiu, praėjus keleriems metams po rašytojo mirties, kilo idėja atkurti šį istorinį objektą. Didžiausi nuopelnai atkuriant rašytojo atminimą Nidoje priklauso lietuvių šviesuoliams, kultūros darbuotojams ir architektams, kurie 1967 metais pastatą restauravo ir įrengė pirmąją memorialinę ekspoziciją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1995–1996 metais vasarnamis buvo dar kartą kapitaliai restauruotas, o jame įkurtas Tomo Mano kultūros centras, kurį kartu su lietuvių intelektualais aktyviai puoselėjo ir Vokietijos partneriai.
 
Šiandien šiame istoriniame pastate veikia Tomo Mano memorialinis muziejus, kuris kartu su kultūros centru atlieka gyvo kultūrinio židinio vaidmenį. Muziejaus lankytojai gali išvysti autentiškai atkurtą rašytojo darbo kambarį, kuriame stovi ano meto baldai, o pro langą matosi tas pats vaizdas į marias, kurį pats Manas vadino „Italijos vaizdu“. Ekspozicijoje saugomi unikalūs archyviniai dokumentai, rašytojo laiškai, pirmieji jo knygų leidimai, rankraščiai ir asmeniniai daiktai. Modernizuota paroda taip pat pristato interaktyvius sprendimus, leidžiančius giliau pažinti rašytojo biografiją, jo kūrybą bei šeimos gyvenimo Nidoje akimirkas.
 
Namo aplinka ir pats muziejus yra viena labiausiai lankomų vietų visoje Kuršių nerijoje, pritraukianti tūkstančius lankytojų iš viso pasaulio. Čia ypač gausiai lankosi vokiečių turistai, literatūros tyrinėtojai bei kultūros mylėtojai iš Lietuvos ir užsienio. Kiekvieną vasarą šiame name ir jo terasoje vyksta Tomo Mano tarptautinis festivalis, suburiantis muzikos, literatūros ir kino kūrėjus bei intelektualus diskusijoms apie Europos kultūrinę ateitį. Tai jau nebe šiaip muziejus, o gyva susitikimų erdvė, kurioje puoselėjama humanizmo dvasia, tolerancija ir dialogas tarp skirtingų tautų.
 
Siūlau pasidairyti po muziejų mano fotoreportaže.

Thomo Manno darbo kabinetas, labai mažas, tačiau čionai rašytojas ilgai užsidaręs rašydavo. Šiandien ant sienos – projektoriumi sukurta jo atvaizdą būtent iš to paties kambario.

Thomo Manno biblioteka.

Thomo Manno pagrindinė svetainė su židiniu.

Atminimo lentelė ant namo.

Audio, kuris papildomai nieko nekainuos, galėsite išklausyti 26 trumpas istorijas apie rašytoją, jo gyvenimą ir šio namo istoriją įvairiomis kalbomis.

Vienas žymiausių Thomo Manno romanų „Užburtas kalnas“, kurį galite įsigyti kasoje lietuviškai, kaip ir kitus kūrinius apie Thomą Manną už priimtiną kainą. Šįkart pasipildžiau savo namų biblioteką šituo.

Trumpas reportažas iš pagrindinio kambario.

Maištinga Siela

Nuotraukos: J. P. Sartre paminklas-skulptūra "Prieš vėja" Nidoje

Žano Polio Sartro (Jean-Paul Sartre) skulptūra „Prieš vėją“ Nidoje yra, sakyčiau, vienas iš tų objektinių paminklų Kuršių nerijoje, kurį reiktų aplankyti. Skulptūros atsiradimo istorija nukelia į 1965 metų vasarą, kai garsusis prancūzų egzistencialistas, filosofas ir rašytojas kartu su savo gyvenimo drauge, rašytoja Simone de Beauvoir penkioms dienoms apsilankė Lietuvoje. Nors ši kelionė buvo kontroliuojama sovietų valdžios ir naudota propagandos tikslais, Sartrui didžiausią įspūdį paliko neoficialioji vizito dalis – Nidos kopų peizažas. Vaikštant po pustomą smėlį, jaunasis lietuvių fotografas Antanas Sutkus užfiksavo Sartrą, einantį prieš vėją, susigūžusį, rankas susikišusį į kišenes ir palinkusį į priekį. Ši nuotrauka tapo pasauliniu šedevru, vizualiai įkūnijusiu pačią egzistencializmo esmę – žmogaus kovą su stichija, laiku ir pačiu savimi.
 
Skulptūros autorius, žinomas lietuvių skulptorius Klaudijus Pūdymas, nusprendė šį ikonišką fotografijos kadrą perkelti į trimatę erdvę. Paminklas ant Parnidžio kopos Nidoje buvo iškilmingai atidengtas 2018 metų birželį. Pūdymas ilgai brandino šią idėją, norėdamas įamžinti ne tik garsaus prancūzo vizitą, bet ir tą ypatingą dvasinę būseną, kurią filosofas išgyveno stovėdamas ant Nidos smėlio. Menininkas iš bronzos išliejo natūralaus dydžio Sartro figūrą, kuri lygiai taip pat, kaip ir Sutkaus nuotraukoje, palinkusi į priekį, grumiasi su nematomu pajūrio vėju.
 
Šis paminklas buvo sukurtas ne tik kaip istorinio vizito įamžinimas, bet ir kaip gilus filosofinis akcentas Nidos kraštovaizdyje. Kopų aplinka skulptūrai suteikia papildomos prasmės: smėlis, vėjas ir atvira erdvė tampa natūralia ekspozicija, kurioje Sartro figūra atrodo tarsi sustingusi amžinybėje. Skulptorius siekė, kad paminklas neturėtų tradicinio pjedestalo, todėl filosofas stovi tiesiog ant smėlio, tame pačiame lygmenyje su praeiviais. Tai leidžia lankytojams pasijusti vizito liudininkais, o pats kūrinys primena apie trapų žmogaus buvimą gamtos didybės akivaizdoje.
 
Įdomu tai, kad skulptūra papildyta ir paties Ž. P. Sartro mintimis, užrašytomis lietuvių ir prancūzų kalbomis. Viena iš jų cituoja jo garsiąją frazę, ištartą būtent Nidoje: „Jaučiuosi lyg stovėčiau prie rojaus vartų“ bei „Pirmą kartą debesis matau sau po kojomis“. Šie žodžiai liudija, kokį gilų pėdsaką prancūzų mąstytojui paliko Kuršių nerijos gamta. Paminklas „Prieš vėją“ tapo ne tik prancūzų ir lietuvių kultūrinių ryšių simboliu, bet ir viena labiausiai fotografuojamų bei lankomų vietų Nidoje, kviečiančia kiekvieną sustoti ir susimąstyti apie savo asmeninę kelionę prieš gyvenimo vėjus.
 
Maištinga Siela

Nuotraukos: Vytauto Kernagio paminklas Nidoje prie Kuršių marių krantų

Sveiki!
 
Kaskart, apsilankęs Nidoje, nueinu prie Vytauto Kernagio paminklo, kuris jau beveik kelis dešimtmečius sėdi ant suoliuko ir žvelgia su gitara į marias.
 
Vytauto Kernagio skulptūra Nidoje yra vienas populiariausių ir jautriausių Kuršių nerijos lankytinų objektų, tapęs neatsiejama kurorto kultūrinio identiteto dalimi. Šis atminimo ženklas dainuojamosios poezijos pradininkui, režisieriui ir ilgamečiui festivalių veidui buvo atidengtas 2009 metų pavasario pabaigoje, minint Neringos vasaros sezono pradžią. Paminklo autorius – žinomas skulptorius Romas Kvintas, kuris iš bronzos išliejo natūralaus dydžio maestro figūrą. Kernagis čia pavaizduotas itin gyvai ir betarpiškai: su jam būdinga kepuraite, gitara rankose ir žvelgiantis į dangų bei marių tolį. Skulptūros idėją labai palaikė atlikėjo artimieji bei bičiuliai, o lėšas jos sukūrimui rinko privatūs rėmėjai ir klubo „Rotary“ nariai.
 
Vieta šiam paminklui buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes Vytautas Kernagis dešimtmečius buvo glaudžiai susijęs su Nida ir jos tradiciniu vasaros sezono atidarymo festivaliu „Benai, plaukiam į Nidą“. Pati skulptūra tiesiogiai įamžina ne tik patį maestro, bet ir jo legendinį personažą Beną iš 1971 metų Algirdo Aramino kino filmo „Maža išpažintis“. Šis herojus tapo laisvės ir nerūpestingo Nidos gyvenimo simboliu. Skulptūra sukurta taip, kad kiekvienas praeivis gali prisėsti šalia maestro ant suolelio, nusifotografuoti ar tiesiog pasigėrėti Kuršių marių vaizdu.
 
Laikui bėgant, erdvė aplink paminklą buvo papildomai pritaikyta kultūriniams renginiams. Čia įkurtas Bardų skverelis, kuris buvo atnaujintas siekiant sukurti jaukią vietą gyvo garso koncertams bei poezijos skaitymams, o pati skulptūra po rekonstrukcijos buvo atsukta į marių pusę, kad dar geriau atspindėtų ramią pajūrio nuotaiką. Šiandien ši vieta traukia ne tik dainuojamosios poezijos gerbėjus, bet ir visus poilsiautojus, kurie nori pajusti gyvą maestro kūrybinį palikimą ir romantišką Nidos dvasią.
 
Maištinga Siela