Rodomi pranešimai su žymėmis Thomas Mann. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Thomas Mann. Rodyti visus pranešimus

2026 m. gegužės 2 d., šeštadienis

Thomo Manno muziejus Nidoje: Thomo Manno namo istorija, muziejaus vidaus nuotraukos, įspūdžiai

 

Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Thomo Manno muziejuje, įkurtame jo paties pastatytame vasaros rezidencijoje Nidoje lankiausi jau trečią kartą. Pirmąkart – prieš maždaug 18 metų, atrodo, 2008 metų vasarą. Tada ne viskas dar buvo atidaryta, pamenu kai kuriuos dalykus kitaip, tad šįkart buvo smagu trečiąkart grįžti į Thomo Manno rezidenciją ir viską pamatyti kitaip. Gausiai šįkart dalijuosi savo padarytomis nuotraukomis ir šio namo istorija.
 
APIE THOMĄ MANNĄ
 
Tomas Manas (Thomas Mann, 1875–1955) buvo vienas iškiliausių XX amžiaus vokiečių rašytojų, eseistų ir visuomenės veikėjų, pelnęs pasaulinę šlovę dėl savo gilių psichologinių romanų bei intelektualiosios prozos. Gimęs Liubeke, pasiturinčio pirklio šeimoje, jis anksti pasinėrė į literatūrą ir sugebėjo meistriškai aprašyti Europos buržuazijos nuosmukį, menininko ir visuomenės konfliktą bei žmogaus dvasios krizes. Jo kūrybai būdinga subtili ironija, sudėtinga simbolika ir gilus filosofinis kontekstas, dėl kurių jis tapo neatsiejama moderniosios Vakarų literatūros klasikos dalimi.
 
Didžiausias jo kūrybinis pasiekimas buvo įvertintas 1929 metais, kai rašytojui buvo paskirta Nobelio literatūros premija, daugiausia už jo monumentalų debiutinį romaną „Budenbrokai“, kuriame vaizduojama vienos giminės žlugimo istorija. Ne mažesnio tarptautinio pripažinimo sulaukė ir kiti jo šedevrai, tokie kaip „Užburtas kalnas“, nagrinėjantis ligos, laiko ir Europos civilizacijos būklę prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bei novelė „Mirtis Venecijoje“, tyrinėjanti grožio ir mirties estetiką. Be grožinės literatūros, Manas aktyviai reiškėsi kaip humanistas ir antifašistas: Antrojo pasaulinio karo metais, būdamas emigracijoje Jungtinėse Valstijose, jis garsiai kritikavo nacizmą savo radijo laidose ir straipsniuose, tapdamas „kitos“, demokratiškos Vokietijos balsu.
 
Lietuvai Tomas Manas yra ypač artimas dėl jo ryšio su Nida, kur jis 1930–1932 metų vasaromis gyveno paties pasistatytame vasarnamyje ant Uošvės kalno. Sužavėtas Kuršių nerijos gamtos grožio, rašytojas čia ne tik ilsėjosi, bet ir intensyviai dirbo, rašydamas savo garsiąją romanų tetralogiją „Juozapas ir jo broliai“. Šiandien šis vasarnamis veikia kaip Tomo Mano memorialinis muziejus ir kultūros centras, kuriame kasmet vyksta jo vardo tarptautinis festivalis, tęsiantis rašytojo puoselėtas humanizmo idėjas bei kultūrinį dialogą.
 
APIE THOMO MANNO VASAROS REZIDENCIJĄ IR MUZIEJŲ NIDOJE
 
Tomo Mano vasarnamio statybos Nidoje prasidėjo po to, kai rašytojas su šeima 1929 metų vasarą pirmą kartą apsilankė Kuršių nerijoje ir liko visiškai pakerėtas vietos kraštovaizdžio bei ramybės. Nusprendęs čia įsigyti būstą, jis pasirinko sklypą ant Uošvės kalno, nuo kurio atsiveria įspūdinga panorama į marias. Namą pagal vietos žvejų trobų stilių suprojektavo jaunas architektas Herbertas Reissmannas, o statybos buvo baigtos 1930 metais. Tai buvo elegantiškas medinis pastatas su nendriniu stogu, nudažytas tradicine žvejo namų spalva – mėlyna ir ruda. Tris vasaras Manas čia praleido kurdamas bei ilsėdamasis, tačiau 1933 metais, Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, rašytojas buvo priverstas emigruoti, o jo turtas Nidoje buvo konfiskuotas ir paverstas nacių elito poilsio baze, vėliau pavadinta „Briedžių giria“.
 
Po Antrojo pasaulinio karo apgriautas ir nuniokotas pastatas kurį laiką buvo apleistas, tačiau netrukus buvo perduotas valstybinėms žinyboms, o vėliau – Klaipėdos viešajai bibliotekai. Sovietmečiu, praėjus keleriems metams po rašytojo mirties, kilo idėja atkurti šį istorinį objektą. Didžiausi nuopelnai atkuriant rašytojo atminimą Nidoje priklauso lietuvių šviesuoliams, kultūros darbuotojams ir architektams, kurie 1967 metais pastatą restauravo ir įrengė pirmąją memorialinę ekspoziciją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1995–1996 metais vasarnamis buvo dar kartą kapitaliai restauruotas, o jame įkurtas Tomo Mano kultūros centras, kurį kartu su lietuvių intelektualais aktyviai puoselėjo ir Vokietijos partneriai.
 
Šiandien šiame istoriniame pastate veikia Tomo Mano memorialinis muziejus, kuris kartu su kultūros centru atlieka gyvo kultūrinio židinio vaidmenį. Muziejaus lankytojai gali išvysti autentiškai atkurtą rašytojo darbo kambarį, kuriame stovi ano meto baldai, o pro langą matosi tas pats vaizdas į marias, kurį pats Manas vadino „Italijos vaizdu“. Ekspozicijoje saugomi unikalūs archyviniai dokumentai, rašytojo laiškai, pirmieji jo knygų leidimai, rankraščiai ir asmeniniai daiktai. Modernizuota paroda taip pat pristato interaktyvius sprendimus, leidžiančius giliau pažinti rašytojo biografiją, jo kūrybą bei šeimos gyvenimo Nidoje akimirkas.
 
Namo aplinka ir pats muziejus yra viena labiausiai lankomų vietų visoje Kuršių nerijoje, pritraukianti tūkstančius lankytojų iš viso pasaulio. Čia ypač gausiai lankosi vokiečių turistai, literatūros tyrinėtojai bei kultūros mylėtojai iš Lietuvos ir užsienio. Kiekvieną vasarą šiame name ir jo terasoje vyksta Tomo Mano tarptautinis festivalis, suburiantis muzikos, literatūros ir kino kūrėjus bei intelektualus diskusijoms apie Europos kultūrinę ateitį. Tai jau nebe šiaip muziejus, o gyva susitikimų erdvė, kurioje puoselėjama humanizmo dvasia, tolerancija ir dialogas tarp skirtingų tautų.
 
Siūlau pasidairyti po muziejų mano fotoreportaže.





Thomo Manno darbo kabinetas, labai mažas, tačiau čionai rašytojas ilgai užsidaręs rašydavo. Šiandien ant sienos – projektoriumi sukurta jo atvaizdą būtent iš to paties kambario.




Thomo Manno biblioteka.









Thomo Manno pagrindinė svetainė su židiniu.
















Atminimo lentelė ant namo.



Audio, kuris papildomai nieko nekainuos, galėsite išklausyti 26 trumpas istorijas apie rašytoją, jo gyvenimą ir šio namo istoriją įvairiomis kalbomis.



Vienas žymiausių Thomo Manno romanų „Užburtas kalnas“, kurį galite įsigyti kasoje lietuviškai, kaip ir kitus kūrinius apie Thomą Manną už priimtiną kainą. Šįkart pasipildžiau savo namų biblioteką šituo.

Trumpas reportažas iš pagrindinio kambario.


Maištinga Siela

2025 m. birželio 7 d., šeštadienis

Šios dienos citata: rašytojas Thomas Mann apie laiką rašymui ir gyvenimui

 

Sveiki, skaitytojai,

Kai laiko iš tikrųjų nėra, pasirodo, pagal žymųjį vokiečių rašytoją Thomą Manną, jo vis tiek labai daug. Tikriausiai bernardinai.lt pirmieji paskelbė, kad 2025 m. birželio 6 dieną sukanka 150 metų, kai gimė Nobelio laureatas.

„Yra tolimų dangaus kūnų, kurių medžiagų tankis toks neįtikimai didelis, kad vienas tenykštis kubinis colis čia, Žemėje, svertų dvidešimt centnerių. Panašiai galima pasakyti ir apie žmonių laiką – jis kitokios sandaros, kitokio tankumo; kitokią naudą teikia negu praskydęs, lengvai pro pirštus slystantis daugumos kitų žmonių laikas. Dažnas stebisi, kad tiek daug galima nuveikti per tą patį laiką, netgi klausia: kaip tu suspėjai tą viską padaryti? <...> Net jei laiko jau visai maža, vis vien dar jo labai daug...“ Thomas Mann

Maištinga Siela

2018 m. gegužės 27 d., sekmadienis

Filmas: "Amityvilio siaubas: Pabudimas" / "Amityville: The Awakening"


Sveiki,

Siaubo filmas „Amityvilio siaubas: Pabudimas“ (angl. Amityville: The Awaking) (2017) yra naujos siaubo serijos tęsinys. Tiesą sakant, nieko neprisimenu, kas buvo pirmojoje dalyje, bet žinoti tikriausiai ir nebūtina, jeigu norite pamatyti šį filmą.

Apie dvasių ir piktųjų jėgų apsėstus namus – pilna filmų. Vieni geresni, kiti šiaip sau, kiti veikiau primena komediją nei siaubą. Šis filmas iš esmės nieko naujo nepasiūlo, nors nieko gero ir nesitikėjau. Istorija pasakoja, kaip jau įprasta, pernelyg šabloninę istoriją: nauja šeima atsikrausto į namą, kuriame tvyro blogis. Palaipsniui vyksta mistiniai ir nepaaiškinami dalykai. Naujovė tik viena – vienas iš veikėjų guli komoje ir į kurį, žinoma, kėsinasi piktoji jėga.

Tiesą sakant, filme yra keletas šiurpių vietų, dėl ko galbūt ir galima žiūrėti šį filmą, tačiau vertinant visą šį „šedevrą“, galiu pasakyti, kad tai vienas iš tų vienadienių siaubo filmų, kurie pasimiršta su visais savo pavadinimais. Istorija paprasta, scenarijus prikamšytas klišių, vaidyba abejotina, nes reikia gi įgyvendinti prasto scenarijaus šabloniškus vaidmenų tipažus. Labiausiai, kaip galima numanyti, klišių klišė tampa pagrindinė veikėja – užsispyrusi kvaila paauglė, kuri įsivelia į nemalonumus. Vakaro fonui skirtas filmas nieko gero nežada...

Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 42/100
IMDb: 4.9


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. gegužės 14 d., sekmadienis

Thomas Mann "Budenbrokai" / "Buddenbrooks"

Sveiki,

Siūlau susipažinti su knygomis iš knygos „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“. Didžiulį leidinį išleido „Naujoji Rosma“ 2007 metais. Jau praėjo dešimt metų, tačiau šis puikus knygų gidas vis dar tarnauja kaip puiki literatūros enciklopedija. Niekada nesižavėjau tokiais leidiniais, tačiau šis man išties patiko. Dalijuosi keletą įdomesnių puslapių iš šios su savo skaitytojais.

P. S. Paspauskite ant paveikslėlio ir jis išdidės.

Jūsų Maištinga Siela

2015 m. lapkričio 22 d., sekmadienis

Filmas: "Aš ir Erlas, ir mirštančioji" / "Me and Earl, and the Dying Girl"




Sveiki, skaitytojai,

Šįkart labai trumpai apie filmą „Aš ir Erlas, ir Mirštančioji“ (angl. Me and Earl and the Dying Girl) (2015). Tai kino kritikų ir žiūrovo pripažinta režisieriaus Alfonso Gomez-Rejon kino juosta, kuri itin turėtų patikti paauglių ir jaunuolių auditorijai. Istorija pasakoja mirštančios nuo vėžio merginos istoriją, bet iš esmės istorija apie jauną vaikinuką ir jo besiplečiantį pasaulį – viename fronte jo santykiai su vaikystės draugu, o kitoje mirštančioji, kuri moko jį pareigos jausmo ir šiaip brandina kaip asmenybę.

Viskas būtų labai paprasta ir netgi banalu, nes filmų apie jaunus žmones, sergančius vėžiu, yra tiek prikurta, kad nors vežimu vežk, paskutinį kartą tikriausiai mačiau „Dabar viskas bus gerai“ ir „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ ir, tiesą sakant, ši tema kuo toliau, tuo darosi nuobodi kine – gailesčio išspaudimas ir žaidimas rimta tema jau nebestebina, nebestebina ir vis originalesni ir žaidybiniu pagrindu pateikti požiūriai į mirštančiuos jaunuolius. Tiesiog viskas mano akims darosi banalu. Šis filmas visgi pasakoja neeiliniu tonu, jame gausybė įdomių situacijų, originaliai pateiktų ir surežisuotų. Čia nemažai liūdnojo humoro elementų, atmosferos ir nuotaikų, kurie su realiomis situacijomis neturi nieko bendra, bet žavu žiūrėti vien dėl pateikimo ir režisūros, o šiaip tema gana pasirodė „išėsta“ ir nuobodoka.

Filmas tikrai daug kam tiks ir patiks. Paskutinės filmo minutės išties „sugriebė už širdies“, gražūs simboliniai elementai, kai filmus kuriantis jaunasis mėgėjiškas režisierius pats ligoninės palatoje, projektoriaus šviesoje atsiduria filmo kadruose... Tokie smagūs ir talentingai apgalvoti filmo judesiai ir sprendimai išties teikia malonumo, bet, dievaži, nustokite kurti tuos „Įsimintino kelio“ siužetus, kiek galima apie tą patį ir tą patį? Greitai pradėsiu vengti tokių filmų.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 7.9 


Jūsų Maištinga Siela

2013 m. gegužės 12 d., sekmadienis

Filmas: "Nemirtingųjų kronikos: nuostabūs sutvėrimai" / "Beautiful Creatures"




Sveiki visi,

„Nemirtingųjų kronikos: nuostabūs sutvėrimai“ (Beautiful Creatures) (2013) yra vienas šviežiausių filmų apie dar vienas antgamtines būtybes bei meilę tarp turinčių galių ir paprasto žmogaus. Jau daugiau nei dešimtmetį tokio pobūdžio filmai dominuoja kino teatruose ir kol kas jų populiarumui nebematyti galo, kad net galima pagalvoti, jog komercinio kino žiūrovams mūsų realus pasaulis ir žmonių likimai yra tik blankuma, palyginus su vampyrais, raganom, kerėtojais, vilkolakiais, demonais ir velniai žino kokiais dar monstrais.

Šis filmas tai dar vienas „Saulėlydžio“ pobūdžio filmas, kur drama rutuliojama labai panašiu principu – paauglių meilė tarp skirtingų prigimčių (stebuklinės ir mirtingojo). Nieko naujo. Išties ši paaugliška meilė nė kiek nejaudino, netgi buvo šiek tiek nuobodoka. Kur kas smagiau buvo stebėti techninius filmo dalykus, ypatingai specialiuosius efektus, kurių gal ir nebuvo prikaišiota kas kiekvieną žingsnį, tačiau jų taip pat netrūko. Filmas gali pasigirti neįtikėtinai įtakingų aktorių kolektyvu, iš kurių išskirčiau nebent visiškai naujame amplua pasirodžiusią „Operos fantomo“ žvaigždę Emmy Rossum bei kažkiek Emma Thompson, kurios buvo šio filmo piktadarės. Bet juk ne paslaptis, kad dažniausiai žiūrovai ir simpatizuoja blogiukams – jų charakteriai žavūs, įdomūs, spalvingi. Na, o naujosios kartos įsimylėjėliai nė iš tolo neprilygo „Saulėlydžio“ sagos porelei, kurie buvo gal ir tyleniai, tačiau viduje turėjo kažkokį užkastą magnetą, o šitie rodėsi pernelyg atpažįstami, kažkur matyti ir nelabai išsiskiriantys.

Apskritai filmas žiūrėjosi gan lengvai, smagiai ir įdomiai, tačiau pavadinti juo „kažkuo nauju“ tokio tipažo kino fronte būtų šioks toks įžeidimas. Nepaisant gerų techninių dalykų ir aktorių kolektyvo, filmas tiek siužetine plotme, tiek režisūriniais sprendimais tapo dar vienu vidutiniu filmeliu tenkinti ir atpalaiduoti žiūrovą. Kyla klausimas – kada bus šiuose apkasuose sukurta kažkas išties įdomaus, originalaus ir išskirtinio? Kartais atrodo, kad tai neįmanoma... Bet ar tikrai?

Filmas patiks tiems, kuriems patiko „Saulėlydis“, „Nakties šešėliai“ bei kita ištisa virtinė filmų.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 52/100
IMDb: 6.2


Jūsų Maištinga Siela