Sveiki,
mieli skaitytojai! Thomo
Manno muziejuje, įkurtame jo paties pastatytame vasaros rezidencijoje Nidoje lankiausi
jau trečią kartą. Pirmąkart – prieš maždaug 18 metų, atrodo, 2008 metų vasarą. Tada
ne viskas dar buvo atidaryta, pamenu kai kuriuos dalykus kitaip, tad šįkart
buvo smagu trečiąkart grįžti į Thomo Manno rezidenciją ir viską pamatyti kitaip.
Gausiai šįkart dalijuosi savo padarytomis nuotraukomis ir šio namo istorija. APIE
THOMĄ MANNĄ Tomas
Manas (Thomas Mann, 1875–1955) buvo vienas iškiliausių XX amžiaus vokiečių
rašytojų, eseistų ir visuomenės veikėjų, pelnęs pasaulinę šlovę dėl savo gilių
psichologinių romanų bei intelektualiosios prozos. Gimęs Liubeke, pasiturinčio
pirklio šeimoje, jis anksti pasinėrė į literatūrą ir sugebėjo meistriškai
aprašyti Europos buržuazijos nuosmukį, menininko ir visuomenės konfliktą bei
žmogaus dvasios krizes. Jo kūrybai būdinga subtili ironija, sudėtinga simbolika
ir gilus filosofinis kontekstas, dėl kurių jis tapo neatsiejama moderniosios
Vakarų literatūros klasikos dalimi. Didžiausias
jo kūrybinis pasiekimas buvo įvertintas 1929 metais, kai rašytojui buvo
paskirta Nobelio literatūros premija, daugiausia už jo monumentalų debiutinį
romaną „Budenbrokai“, kuriame vaizduojama vienos giminės žlugimo istorija. Ne
mažesnio tarptautinio pripažinimo sulaukė ir kiti jo šedevrai, tokie kaip
„Užburtas kalnas“, nagrinėjantis ligos, laiko ir Europos civilizacijos būklę
prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bei novelė „Mirtis Venecijoje“, tyrinėjanti
grožio ir mirties estetiką. Be grožinės literatūros, Manas aktyviai reiškėsi
kaip humanistas ir antifašistas: Antrojo pasaulinio karo metais, būdamas
emigracijoje Jungtinėse Valstijose, jis garsiai kritikavo nacizmą savo radijo
laidose ir straipsniuose, tapdamas „kitos“, demokratiškos Vokietijos balsu. Lietuvai
Tomas Manas yra ypač artimas dėl jo ryšio su Nida, kur jis 1930–1932 metų
vasaromis gyveno paties pasistatytame vasarnamyje ant Uošvės kalno. Sužavėtas
Kuršių nerijos gamtos grožio, rašytojas čia ne tik ilsėjosi, bet ir intensyviai
dirbo, rašydamas savo garsiąją romanų tetralogiją „Juozapas ir jo broliai“.
Šiandien šis vasarnamis veikia kaip Tomo Mano memorialinis muziejus ir kultūros
centras, kuriame kasmet vyksta jo vardo tarptautinis festivalis, tęsiantis
rašytojo puoselėtas humanizmo idėjas bei kultūrinį dialogą. APIE
THOMO MANNO VASAROS REZIDENCIJĄ IR MUZIEJŲ NIDOJE Tomo
Mano vasarnamio statybos Nidoje prasidėjo po to, kai rašytojas su šeima 1929
metų vasarą pirmą kartą apsilankė Kuršių nerijoje ir liko visiškai pakerėtas
vietos kraštovaizdžio bei ramybės. Nusprendęs čia įsigyti būstą, jis pasirinko
sklypą ant Uošvės kalno, nuo kurio atsiveria įspūdinga panorama į marias. Namą
pagal vietos žvejų trobų stilių suprojektavo jaunas architektas Herbertas
Reissmannas, o statybos buvo baigtos 1930 metais. Tai buvo elegantiškas medinis
pastatas su nendriniu stogu, nudažytas tradicine žvejo namų spalva – mėlyna ir
ruda. Tris vasaras Manas čia praleido kurdamas bei ilsėdamasis, tačiau 1933
metais, Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, rašytojas buvo priverstas
emigruoti, o jo turtas Nidoje buvo konfiskuotas ir paverstas nacių elito
poilsio baze, vėliau pavadinta „Briedžių giria“. Po
Antrojo pasaulinio karo apgriautas ir nuniokotas pastatas kurį laiką buvo
apleistas, tačiau netrukus buvo perduotas valstybinėms žinyboms, o vėliau –
Klaipėdos viešajai bibliotekai. Sovietmečiu, praėjus keleriems metams po
rašytojo mirties, kilo idėja atkurti šį istorinį objektą. Didžiausi nuopelnai
atkuriant rašytojo atminimą Nidoje priklauso lietuvių šviesuoliams, kultūros
darbuotojams ir architektams, kurie 1967 metais pastatą restauravo ir įrengė
pirmąją memorialinę ekspoziciją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1995–1996
metais vasarnamis buvo dar kartą kapitaliai restauruotas, o jame įkurtas Tomo
Mano kultūros centras, kurį kartu su lietuvių intelektualais aktyviai puoselėjo
ir Vokietijos partneriai. Šiandien
šiame istoriniame pastate veikia Tomo Mano memorialinis muziejus, kuris kartu
su kultūros centru atlieka gyvo kultūrinio židinio vaidmenį. Muziejaus
lankytojai gali išvysti autentiškai atkurtą rašytojo darbo kambarį, kuriame
stovi ano meto baldai, o pro langą matosi tas pats vaizdas į marias, kurį pats
Manas vadino „Italijos vaizdu“. Ekspozicijoje saugomi unikalūs archyviniai
dokumentai, rašytojo laiškai, pirmieji jo knygų leidimai, rankraščiai ir
asmeniniai daiktai. Modernizuota paroda taip pat pristato interaktyvius
sprendimus, leidžiančius giliau pažinti rašytojo biografiją, jo kūrybą bei
šeimos gyvenimo Nidoje akimirkas. Namo
aplinka ir pats muziejus yra viena labiausiai lankomų vietų visoje Kuršių
nerijoje, pritraukianti tūkstančius lankytojų iš viso pasaulio. Čia ypač
gausiai lankosi vokiečių turistai, literatūros tyrinėtojai bei kultūros
mylėtojai iš Lietuvos ir užsienio. Kiekvieną vasarą šiame name ir jo terasoje
vyksta Tomo Mano tarptautinis festivalis, suburiantis muzikos, literatūros ir
kino kūrėjus bei intelektualus diskusijoms apie Europos kultūrinę ateitį. Tai
jau nebe šiaip muziejus, o gyva susitikimų erdvė, kurioje puoselėjama humanizmo
dvasia, tolerancija ir dialogas tarp skirtingų tautų. Siūlau
pasidairyti po muziejų mano fotoreportaže.
Thomo
Manno darbo kabinetas, labai mažas, tačiau čionai rašytojas ilgai užsidaręs
rašydavo. Šiandien ant sienos – projektoriumi sukurta jo atvaizdą būtent iš to
paties kambario.
Thomo
Manno biblioteka.
Thomo
Manno pagrindinė svetainė su židiniu.
Atminimo
lentelė ant namo.
Audio,
kuris papildomai nieko nekainuos, galėsite išklausyti 26 trumpas istorijas apie
rašytoją, jo gyvenimą ir šio namo istoriją įvairiomis kalbomis.
Vienas
žymiausių Thomo Manno romanų „Užburtas kalnas“, kurį galite įsigyti kasoje
lietuviškai, kaip ir kitus kūrinius apie Thomą Manną už priimtiną kainą. Šįkart
pasipildžiau savo namų biblioteką šituo.
Kai laiko iš tikrųjų
nėra, pasirodo, pagal žymųjį vokiečių rašytoją Thomą Manną, jo vis tiek labai daug.
Tikriausiai bernardinai.lt pirmieji paskelbė, kad 2025 m.
birželio 6 dieną sukanka 150 metų, kai gimė Nobelio laureatas.
„Yra tolimų dangaus kūnų,
kurių medžiagų tankis toks neįtikimai didelis, kad vienas tenykštis kubinis
colis čia, Žemėje, svertų dvidešimt centnerių. Panašiai galima pasakyti ir apie
žmonių laiką – jis kitokios sandaros, kitokio tankumo; kitokią naudą teikia
negu praskydęs, lengvai pro pirštus slystantis daugumos kitų žmonių laikas. Dažnas
stebisi, kad tiek daug galima nuveikti per tą patį laiką, netgi klausia: kaip
tu suspėjai tą viską padaryti? <...> Net jei laiko jau visai maža, vis
vien dar jo labai daug...“ Thomas Mann
Siaubo filmas „Amityvilio siaubas: Pabudimas“ (angl. Amityville:
The Awaking) (2017) yra naujos siaubo serijos tęsinys. Tiesą sakant,
nieko neprisimenu, kas buvo pirmojoje dalyje, bet žinoti tikriausiai ir
nebūtina, jeigu norite pamatyti šį filmą.
Apie dvasių ir piktųjų
jėgų apsėstus namus – pilna filmų. Vieni geresni, kiti šiaip sau, kiti veikiau
primena komediją nei siaubą. Šis filmas iš esmės nieko naujo nepasiūlo, nors
nieko gero ir nesitikėjau. Istorija pasakoja, kaip jau įprasta, pernelyg
šabloninę istoriją: nauja šeima atsikrausto į namą, kuriame tvyro blogis. Palaipsniui
vyksta mistiniai ir nepaaiškinami dalykai. Naujovė tik viena – vienas iš
veikėjų guli komoje ir į kurį, žinoma, kėsinasi piktoji jėga.
Tiesą sakant, filme yra
keletas šiurpių vietų, dėl ko galbūt ir galima žiūrėti šį filmą, tačiau
vertinant visą šį „šedevrą“, galiu pasakyti, kad tai vienas iš tų vienadienių
siaubo filmų, kurie pasimiršta su visais savo pavadinimais. Istorija paprasta,
scenarijus prikamšytas klišių, vaidyba abejotina, nes reikia gi įgyvendinti
prasto scenarijaus šabloniškus vaidmenų tipažus. Labiausiai, kaip galima
numanyti, klišių klišė tampa pagrindinė veikėja – užsispyrusi kvaila paauglė,
kuri įsivelia į nemalonumus. Vakaro fonui skirtas filmas nieko gero nežada...
Siūlau susipažinti su
knygomis iš knygos „1001 knyga, kurią
privalai perskaityti per savo gyvenimą“. Didžiulį leidinį išleido „Naujoji
Rosma“ 2007 metais. Jau praėjo dešimt metų, tačiau šis puikus knygų gidas vis
dar tarnauja kaip puiki literatūros enciklopedija. Niekada nesižavėjau tokiais
leidiniais, tačiau šis man išties patiko. Dalijuosi keletą įdomesnių puslapių
iš šios su savo skaitytojais.
P. S. Paspauskite ant
paveikslėlio ir jis išdidės.
Šįkart labai trumpai
apie filmą „Aš ir Erlas, ir Mirštančioji“
(angl. Me and Earl and the Dying Girl)
(2015). Tai kino kritikų ir žiūrovo pripažinta režisieriaus Alfonso Gomez-Rejon
kino juosta, kuri itin turėtų patikti paauglių ir jaunuolių auditorijai. Istorija
pasakoja mirštančios nuo vėžio merginos istoriją, bet iš esmės istorija apie
jauną vaikinuką ir jo besiplečiantį pasaulį – viename fronte jo santykiai su
vaikystės draugu, o kitoje mirštančioji, kuri moko jį pareigos jausmo ir šiaip
brandina kaip asmenybę.
Viskas būtų labai
paprasta ir netgi banalu, nes filmų apie jaunus žmones, sergančius vėžiu, yra
tiek prikurta, kad nors vežimu vežk, paskutinį kartą tikriausiai mačiau „Dabar
viskas bus gerai“ ir „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ ir, tiesą sakant, ši
tema kuo toliau, tuo darosi nuobodi kine – gailesčio išspaudimas ir žaidimas
rimta tema jau nebestebina, nebestebina ir vis originalesni ir žaidybiniu
pagrindu pateikti požiūriai į mirštančiuos jaunuolius. Tiesiog viskas mano
akims darosi banalu. Šis filmas visgi pasakoja neeiliniu tonu, jame gausybė
įdomių situacijų, originaliai pateiktų ir surežisuotų. Čia nemažai liūdnojo
humoro elementų, atmosferos ir nuotaikų, kurie su realiomis situacijomis neturi
nieko bendra, bet žavu žiūrėti vien dėl pateikimo ir režisūros, o šiaip tema
gana pasirodė „išėsta“ ir nuobodoka.
Filmas tikrai daug kam
tiks ir patiks. Paskutinės filmo minutės išties „sugriebė už širdies“, gražūs
simboliniai elementai, kai filmus kuriantis jaunasis mėgėjiškas režisierius
pats ligoninės palatoje, projektoriaus šviesoje atsiduria filmo kadruose...
Tokie smagūs ir talentingai apgalvoti filmo judesiai ir sprendimai išties
teikia malonumo, bet, dievaži, nustokite kurti tuos „Įsimintino kelio“
siužetus, kiek galima apie tą patį ir tą patį? Greitai pradėsiu vengti tokių
filmų.
„Nemirtingųjų kronikos: nuostabūs sutvėrimai“ (Beautiful Creatures) (2013)
yra vienas šviežiausių filmų apie dar vienas antgamtines būtybes bei meilę tarp
turinčių galių ir paprasto žmogaus. Jau daugiau nei dešimtmetį tokio pobūdžio
filmai dominuoja kino teatruose ir kol kas jų populiarumui nebematyti galo, kad
net galima pagalvoti, jog komercinio kino žiūrovams mūsų realus pasaulis ir
žmonių likimai yra tik blankuma, palyginus su vampyrais, raganom, kerėtojais,
vilkolakiais, demonais ir velniai žino kokiais dar monstrais.
Šis filmas tai dar vienas „Saulėlydžio“ pobūdžio filmas, kur drama
rutuliojama labai panašiu principu – paauglių meilė tarp skirtingų prigimčių
(stebuklinės ir mirtingojo). Nieko naujo. Išties ši paaugliška meilė nė kiek
nejaudino, netgi buvo šiek tiek nuobodoka. Kur kas smagiau buvo stebėti
techninius filmo dalykus, ypatingai specialiuosius efektus, kurių gal ir nebuvo
prikaišiota kas kiekvieną žingsnį, tačiau jų taip pat netrūko. Filmas gali
pasigirti neįtikėtinai įtakingų aktorių kolektyvu, iš kurių išskirčiau nebent
visiškai naujame amplua pasirodžiusią „Operos fantomo“ žvaigždę Emmy Rossum bei
kažkiek Emma Thompson, kurios buvo šio filmo piktadarės. Bet juk ne paslaptis,
kad dažniausiai žiūrovai ir simpatizuoja blogiukams – jų charakteriai žavūs,
įdomūs, spalvingi. Na, o naujosios kartos įsimylėjėliai nė iš tolo neprilygo „Saulėlydžio“
sagos porelei, kurie buvo gal ir tyleniai, tačiau viduje turėjo kažkokį užkastą
magnetą, o šitie rodėsi pernelyg atpažįstami, kažkur matyti ir nelabai
išsiskiriantys.
Apskritai filmas žiūrėjosi gan lengvai, smagiai ir įdomiai, tačiau
pavadinti juo „kažkuo nauju“ tokio tipažo kino fronte būtų šioks toks
įžeidimas. Nepaisant gerų techninių dalykų ir aktorių kolektyvo, filmas tiek
siužetine plotme, tiek režisūriniais sprendimais tapo dar vienu vidutiniu
filmeliu tenkinti ir atpalaiduoti žiūrovą. Kyla klausimas – kada bus šiuose
apkasuose sukurta kažkas išties įdomaus, originalaus ir išskirtinio? Kartais atrodo,
kad tai neįmanoma... Bet ar tikrai?
Filmas patiks tiems, kuriems patiko „Saulėlydis“, „Nakties šešėliai“ bei
kita ištisa virtinė filmų.