Filmas: "Gucci mados namai" / "House of Gucci"

 

Sveiki,

Ridley Scott režisierius yra nemirtingas. Šiuo metu sulaukęs tokio garbingo amžiaus, o vis dar kuria didelio masto grandiozinius kino projektus ir neketina nurimti. Šiuo metu kuria filmą „Napoleonas“, nors dar visai neseniai pristatė visus kino žiūrovus sudominusią kriminalinę dramą „Gucci mados namai“ (angl. House fo Gucci) (2021). Dėl dviejų priežasčių į kiną traukė visi, kas netingėjo t. y. dėl to, kad filmą statė R. Scott ir dėl to, kad jame pirmu numeriu pasirodo Lady Gaga, kurios nepamirštamas rimtas debiutas filme „Taip gimė žvaigždė“ vėlei žadėjo nepamirštamas emocijas.

Filmas pasakoja apie 25 metų moterį Patrizia Reggiani, kuri susipažįsta su turtuoliu Mauricijumi Gucci ir netrukus jaunuolio tėvui prieštaraujant jiedu susituokia ir susilaukia dukters. Bėgant metams Patrizia vis labiau ima kištis į vyro šeimos reikalus, kol sukurpia ambicingą planą, kaip prikelti Gucci mados namus, paveržiant iš giminaičių akcijas. Galiausiai suskaldžiusi šeimą ir vyrą pastačiusi į nemalonę, ji patiria vyro neištikimybę. Pasitarusi su savo būrėja ji ryžtasi labai prastam sprendimui, kas iš esmės sudrebins viso pasaulio žiniasklaidą...

Tiesą sakant, filmas neprailgo, nors ir beveik pustrečios valandos. Kadangi nesidomiu nei Armani, nei Gucci, ir apskritai apie italų kilmės madų grandus žinojau tik apie Versaci nužudymo tragediją iš puikiai sukalto mini serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ antrojo sezono. Kalbant apie šį filmą, jis tipiškai epiškas R. Scott filmas, kuris režisūrine prasme lyg nieko naujo ir nepasiūlo, tačiau išlaiko klasiškai tvarkingą pasakojimo naratyvą. Kadangi nieko nežinojau apie Gucci užkulisius, man visų pirma filmas patiko dėl praplečiančios medžiagos: kas galėjo patikėti, kad tokioje giminėje įmanomi tokie dalykai? Žinoma, filmas spalvingas, puikūs veikėjų kostiumai, charizmatiški vaidmenys. Lady Gaga vėl pasirodė puikiai. Filme su draugu susiginčijome dėl kvailelio Paolo aktoriaus. Pasirodo, kad buvau teisus – Jared Leto vėl sunkiai atpažįstamas. Filme pasirodo kino legendos – Jeremy Irons ir Al Pacino, Salma Hayek bei būsima legenda Adam Driver. Nežinau nė vienos priežasties, kodėl šis filmas gali būti laikomas prastu. Netgi tiems, kurie absoliučiai nesidomi mada, manau, filmas susižiūrės kaip nebloga kriminalinė drama.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktinis traukinys į Lisaboną" / "Night Train to Lisbon"

Sveiki,

Kai pasirodė romanas „Naktinis traukinys į Lisaboną“, jį puikiai pasitiko literatūros kritikai ir tik laiko klausimas, kada kas nors imsis šį kūrinį ekranizuoti. Tai visgi nutiko ir „Naktinis traukinys į Lisaboną“ (angl. Night Train to Lisbon) (2013) pasirodė su pritrenkiančio sukirpimo aktoriumi Jeremy Irons, tačiau filmas kino kritikams taip neįtiko, kad bemaž filmą supeikė visi, kas tik galėjo.

Visgi nusprendžiau surizikuoti, nes norėjosi kažko romantiškai poetiško, pasivaikščioti po Lisaboną ir, galima sakyti, kad iš dalies šis filmas pateisino mano lūkesčius. Šveicarijos Berne gyvenantis profesorius ima elgtis keistai – meta visus darbus ir išvyksta į Lisaboną, rankoje turėdamas mažą knygutę, kurią parašė revoliucionierius iš Lisabonos. Nuolat skaitydamas jo filosofinę rašliavą, jis kone žurnalistiškai narplioja mirusio autoriaus gyvenimą, susipažįsta su gausybe žmonių ir pats pamažu iš nuobodžiaujančio snobo keičiasi... Jeigu tikitės įtempto detektyvo – pamirškite. Filme iš esmės pasakojamos dvi istorijos – anų laikų Lisabonoje gyvenusių revoliucionierių ir J. Ironso atliekamo personažo šių laikų Lisabonoje. Iš nuolaužų lipdoma politinė ir meilės istorija, čia nusikeliant į praeitį, čia vėl pasakojant iš šių dienų perspektyvos.

Visgi nepasakyčiau, kad išties neblogos fabulos filmas mane jaudintų. Kažko jame visgi trūko arba buvo per daug. Tie sintetiniai poetiniai intarpai, na gerai, dovanoti, tačiau atrodo, kad filmas ištęstas, jame trūksta kibirkšties iš pagrindinio veikėjo, toks jausmas, kad J. Ironsas neišnaudotas iki galo, toks tylenis profesorius, kartais itin erzinantis, atrodo net nelogiškas, kodėl dabar, jau sulaukęs garbaus amžiaus, leidžiasi kaip koks jauniklis neracionaliems ir instinktyviems sprendimams. Kitą vertus lyg ir viskas logiška: visą gyvenimą nugyvenęs racionalų gyvenimą troško tikrojo gyvenimo nuotykio. Filmas vizualiai papildytas Lisabonos gatvelėmis – žavu ir gražu. Šiek tiek pačios Portugalijos istorijos ir kitų dalykų, bet visumoje pažiūrėjus filmą, neapleidžia jausmas, kad puiki knyga nugrybavo iki vidutiniškos ekranizacijos, stokodama originalesnių sprendimų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raudonasis žvirblis" / "Red Sparrow"

Sveiki, skaitytojai,

Galvoju, kiek daug pastangų, darbo ir profesionalumo reikia įdėti, kad būtų sukurtas toks filmas kaip „Raudonasis žvirblis“ (angl. Red Sparrow) (2018). „Bado žaidynių“ režisierius pasikviečia vėl savo mūzą Jennifer Lawrence ir kuria filmą apie šiuolaikinę rusų ir amerikiečių šnipinėjimo mokyklą. Visgi filmas nors ir itin profesionalus, jis nemažai gavo kritikos...

Beveik pustrečios valandos juosta truputėli prailgsta ir nežinia, kas joje yra negerai. Lyg ir efektingai pasakojama žlugusios balerinos ir tapusios rusų šnipe istorija, ar ta rusiška nacionalistinė mokykla, primenanti Stalino epochą, ar dar kažkas... Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad tiesiog šioji Džeimsą Bondą primenanti istorija apie į pogrindį nugrimzdusį Šaltąjį karą pernelyg kine išsikvėpusi. Na, kiek tokių panašių juostų jau matėme? Vien su aktore Angelina Jolie galima suskaičiuoti kelis – seksuali rusų agentė spardo vyrukams šiknas. Visgi yra vienas momentas, kuris jaudina t. y. pagrindinės veikėjos užsispyrimas, emocinis lūžis ir apsisprendimas būti stumdoma šachmatų figūra ir jos santykiai su dėde, kankinimai... Tačiau pati detektyvinė-kriminalinė, kitaip sakant, misija Vakarų pasaulyje atrodo nepasiteisinusi istorija ir pernelyg lėkšta. Tiesą sakant, nebuvo dėl ko jaudintis, netgi taip ir neaišku, ką ji turėjo iki galo įvykdyti, bet gal ir gerai, kad ne viskas sukramtyta žiūrovui?

Žinoma, J. Lawrence yra aukšto pilotažo aktorė ir šis režisierius ją be galo mėgsta ir ja naudojasi. Neturiu priekaištų tai visai prabangai ir dinamikai, kurią režisierius sukūrė šiame filme, tačiau pati istorija kiek lėkštoka, jau daugiau ar mažiau kine narstyta įvairiais rakursais ir, tiesą sakant, pabodusi – o šitiek pinigų sukišta! Norėtųsi, kad Holivudas investuotų į kur kas ambicingesnius projektus su originaliomis idėjomis. Po to besidomėdamas filmu, visgi aptikau, kad jame švysteli ir lietuvių kilmės aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, tačiau nors mirk, jos niekur neprisimenu... Tokiam filmui reikia nusiteikti, jis ilgas, vizualus, patogus tiems, kurie atpažįsta Holivudinį kalbėjimą, tačiau originalumo nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra" / "Batman v Superman: Dawn of Justice"

Sveiki,

Yra tokių didingų kino projektų, kurie iškart suklumpa, kai tik debiutuoja. Tą lyg ir sufleruoja kritikų atsiliepimai apie „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ (angl. Batman v Superman: Dawn of Justice) (2016), kuris pretendavo būti gana įspūdingu holivudiniu užmoju, tačiau akivaizdu, jog filmas nepateisino daugelio lūkesčių.

Tenka sutikti, kad šiek tiek gaila dėl šio filmo. Taip, jis pilnas prabangos, veiksmo, efektų ir vizualiai tikrai gerai žiūrisi, tačiau turinio, scenarijaus ir režisūros prasme filmas silpnokas. Jau daugelis pasijuokė iš Ben Affleck, kuris interviu metu absoliučiai neslėpė susikrimtimo dėl prastoko filmo vertinimo, nes į tokius projektus aktoriai deda milžiniškas jėgas ir nufilmuoti kelių minučių sceną kartais tenka ruoštis ištisus mėnesius fiziškai ir psichiškai, todėl, sakyčiau, reikia kaip tik kuo preciziškiau rinktis režisierius. Žiūrint šį filmą, susidaro toks įspūdis, kad filmo pradžia tiesiog stumia žiūrovą išeiti iš salės: nėra intrigos, padrikos Betmeno ir Supermeno istorijos klijuojamos koliažo principu, todėl atrodo siužetas nesuveržtas, pabiręs, primena skausminga gumos tempimą. Nedėkingas ir tas „komiksams“ būdingas žanras, nuo kurio neįmanoma pabėgti, todėl kai kada atrodo filmas pernelyg šabloniškas, ką jau kalbėti apie veikėjų kalbą – ji negyva, literatūriška, o veikėjų sprendimai tiesiog pribloškia susenusia psichologija. Tiesiog pernelyg laikytasi klasikinės superdidvyrių pasakojimo struktūros, todėl tie, kurie tikisi filmo kaip iššūkio su inovacijomis, teks gerokai nusivilti.

Filmo pradžios tempas nevykęs, lėtas, nors jau nuo pat pradžių prabangus, aktoriai atsidavę kaip šunys ir atiduoda visą save tokiam projektui, tačiau jų pastangos negali atpirkti pačios istorijos paviršutiniškumo ir naujo požiūrio. Tai kur tas įvykis? Kur Betmeno ir Supermeno konfliktas? Viena gera jų batalinė kova nesudaro įspūdžio, kad du herojai iš tikrųjų konfliktavo, nes priešas visai ne tas... Apskritai trūko intrigos, nenuspėjamumo ir naujo požiūrio, nes dabar filmas liko didelis prabangus išpūstas burbulas su puikiais Holivudo aktoriais, todėl drąsiai galiu sakyti, kad pirmoji dalis „Supermenas“, nors irgi laikėsi klasikinių komikso taisyklių, buvo kur kas labiau vykęs produktas nei „Betmenas prieš Supermeną“.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prancūzų leitenanto moteris" / "The French Lieutenant's Woman"

Sveiki,

Jau seniai svajojau atiduoti duoklę aktorei Meryl Streep, kurios senus gerus filmus ėmiau pernai žiūrėti, bet taip ir nepabaigiau. Šiemet ketinu atgaminti ryšius su šia aktore ir jos „Oskarui“ nominuotais senaisiais vaidmenimis, todėl pradėjau su filmu „Prancūzų leitenanto moteris“ (angl. The French Lieutenant‘s Woman) (1981), kurį režisavo režisierius Karel Reisz, su pastaruoju buvau susipažinęs, kai masiškai peržiūrinėjau Jessica Lange filmus ir pamačiau jo režisuotą „Saldžios svajonės“ (1985). Talentingas režisierius, nieko nepridursi, nors ir nesukūrė daug filmų...

„Prancūzų leitenanto moteris“ – tai John Fowles romano pagrindu sukurtas filmas. Šio romano vertimą į lietuvių kalbą turime net tris skirtingas laidas, todėl pasikapstę bibliotekose dar tikrai turėtumėte rasti egzempliorių. Na, o filmas išties jausmingas. Bet ne toks banalus, kokį galbūt galėjau tikėtis, kažkaip nemažai sentimentų ir aukštų Viktorijos laikų jausmų raiškos, bet viskas susižiūrėjo taip estetiškai ir gražiai, kad iš režisūros nepajutau to kičo, kurį kartais pajuntu žiūrėdamas šiuolaikines kostiumines dramas. Filmas vizualiai gražus, scenos apgalvotos, dialogai geri. Tiesiog geras ir skoningas klasikinis filmas, sakyčiau. 

Žinoma, labiausiai mane nustebino, kad prisiminiau, jog vaikystėje visgi buvau matęs šitą filmą – nuotrupos ir nuolaužos visgi iškilo atmintyje. Filme taip pat stebino ir tai, kad tai filmas filme (padėkokime rašytojui) – tai Viktorijos laikų filmas, kurį stato devinto dešimtmečio aktoriai, tačiau filmų perėjimai tokie specifiniai, lyg žiūrėtume du filmus atskirai ir tik pabaigoje, kai aktoriai parodomi ano filmo dekoracijų apsuptyje, paaiškėja, kad perėjimas padarytas išties gražus. Aišku, analogiškai ir paraleliai eina tos pačios meilės istorijos, todėl aktoriai sukuria dvigubus vaidmenis skirtingose epochose, todėl istorija nevienkryptė, o paraleliai daugiasluoksnė. Už šį vaidmenį Meryl Streep buvo nominuota „Oskarui“ ir ji filme atrodo išties puikiai. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie mano mėgstamą Jeremy Irons, kuris šiam vaidmeniui įdėjo ne ką mažiau sielos, tik „Oskarui“ kažkodėl nebuvo įvertintas. 

Filmas gražus, nebanalus ir tiesiog man tiko ir patiko. Geri aktoriai, scenarijus, kostiumai, atmosfera, vaidyba ir garso takelis. Nežinau, kodėl filmas neturėtų patikti kino gurmanui.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvasių namai" / "The House of the Spirits"

Sveiki, 

Jau seniai ketinau pažiūrėti I. Allende romano ekranizaciją ir pagaliau pavyko! „Dvasių namai“ (angl. The House of the Spirits) (1993). Meryl Streep, kaip jau galite įspėti, buvo viena iš tų priežasčių, kodėl šį filmą buvo būtina pamatyti. Prieš daugiau nei dešimt metų esu skaitęs „Dvasių namus“ ir galiu pasakyti, kad tada knyga paliko nepaprastai didelį įspūdį, tokį, kad iki šios dienos menu magiško realizmo vaizdus. Nuostabi knyga, bet panašiai galiu pasakyti ir apie ekranizaciją.

Iš pradžių maniau, kad knygą gali ekranizuoti tik patys Lotynų amerikiečiais, nes šiaurės amerikiečiai tiesiog nesugebės perteikti atmosferos. Klydau. Tiesa, ekranizacija visgi nėra knyga, bet ji man labai patiko. Žinoma, didelis filmo pliusas yra aktorių kolektyvas, kuris stulbina savo žinomumo gausa. Meryl Streep kaip visada puiki. Winona Ryder – grožio įsikūnijimas, aš tiesiai šviesiai pasakysiu – aš esu ją įsimylėjęs! Antonio Banderes? Kas jo gali nemėgti? Ak. Glenn Close – nepakartojama kaip ir M. Streep, šitas jos „užsislaptintos“ senmergės lesbietės vaidmuo buvo tiesiog pritrenkiantis, o jau tos liūdesio akys, stotas. Iš tikrųjų ji šiame filme buvo kraupiai įdomi. Na, ir žinoma, Jeremy Irons – po „Lolitos“, maniau, kad greitai jo nebepamatysiu, bet jis sukūręs išties daug ir įdomių vaidmenų, ir tikiuosi, kad su juo dar susitiksiu, juolab kad dar laukia jo ir M. Streep filmas „Prancūzo leitenanto moterys“...

Kadras iš filmo "Dvasių namai".

„Dvasių namai“ patiko savo ilgu pasakojimu – pustrečios valandos istorija su mano mėgstamais aktoriais. Puiki istorija apie vienatvę ir meilę, apie švelnumą ir atsidavimą, apie prievartą ir Čilės istorinius, politinius vingius. Puikūs peizažai, atmosfera ir tiesiog filmui pavyko išlikti „dvasingam“, čia nepasigesi, jog kažko trūko, jis savaime pilna dvasios, gyvenimo ir šiek tiek magijos. Priekaištų neturiu, praleidau puikias valandas su sena gera kino juosta ir, kaip sakant, niekada nevėlu atrasti geras kino juostas.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela