Knygos: didieji romanai grįžta lietuviškai – John Fowles "Magas", Julio Cortazar "Žaidžiame klases"

 

Tikriausiai daugelis sutiksite, kad šie du kūriniai nėra tiesiog knygos – tai intelektualūs labirintai, skirti tiems, kurie literatūroje ieško ne pramogos, o transformuojančios patirties. Jų dar nesu skaitęs, nors mano knygų lentynoje jau laukia seniai savo eilės. Štai kodėl verta pasinerti į šiuos „mega romanus“:

John Fowles „Magas“

Šis romanas yra vienas meistriškiausių psichologinių žaidimų literatūros istorijoje, įtraukiantis skaitytoją į tirštą, mistišką ir pavojingą atmosferą atokioje Graikijos saloje. Jį verta skaityti dėl neprilygstamos įtampos ir autoriaus gebėjimo nuolat trinti ribą tarp realybės ir iliuzijos, tiesos ir melo. Skaitytojas čia atras negailestingą savęs pažinimo veidrodį: pagrindinio herojaus Nikolajaus klystkeliai priverčia kelti esminius klausimus apie asmeninę laisvę, atsakomybę už savo veiksmus ir tai, kiek mes patys esame savo gyvenimo režisieriai, o kiek – tik aktoriai svetimuose scenarijuose. Tai knyga, kuri nepalieka komforto zonoje; ji manipuliuoja jūsų lūkesčiais taip pat, kaip paslaptingasis Konchis manipuliuoja Nikolajumi, kol galiausiai lieka tik gryna, apnuoginta egzistencinė tiesa.

Julio Cortázar „Žaidžiame klases“

Tai antiliteratūros šedevras, kuris sugriovė tradicinio pasakojimo taisykles ir pasiūlė skaitytojui tapti aktyviu kūrinio bendraautoriumi. Vertėtų leistis į šį nuotykį dėl unikalios romano struktūros – knygą galima skaityti eilės tvarka arba šokinėjant tarp skyrių pagal autoriaus pateiktą schemą, taip kaskart sukuriant vis kitokią prasmę. Skaitytojas šiame kūrinyje atras džiazuojantį Paryžiaus ir Buenos Airių intelektualų gyvenimą, persmelktą metafizinių ieškojimų, meilės, absurdo ir begalinio ilgesio. Cortázaras meistriškai parodo, kad gyvenimas, kaip ir vaikiškas žaidimas klasėmis, yra bandymas pasiekti „dangų“, tačiau svarbiausia yra pats procesas, improvizacija ir drąsa klaidžioti savo paties sąmonės koridoriais. Tai kūrinys tiems, kurie nori pajusti kalbos laisvę ir atrasti, kad literatūra gali būti gyvas, kvėpuojantis ir nenuspėjamas organizmas.

Maištinga Siela

Filmas: "Prancūzų leitenanto moteris" / "The French Lieutenant's Woman"

Sveiki,

Jau seniai svajojau atiduoti duoklę aktorei Meryl Streep, kurios senus gerus filmus ėmiau pernai žiūrėti, bet taip ir nepabaigiau. Šiemet ketinu atgaminti ryšius su šia aktore ir jos „Oskarui“ nominuotais senaisiais vaidmenimis, todėl pradėjau su filmu „Prancūzų leitenanto moteris“ (angl. The French Lieutenant‘s Woman) (1981), kurį režisavo režisierius Karel Reisz, su pastaruoju buvau susipažinęs, kai masiškai peržiūrinėjau Jessica Lange filmus ir pamačiau jo režisuotą „Saldžios svajonės“ (1985). Talentingas režisierius, nieko nepridursi, nors ir nesukūrė daug filmų...

„Prancūzų leitenanto moteris“ – tai John Fowles romano pagrindu sukurtas filmas. Šio romano vertimą į lietuvių kalbą turime net tris skirtingas laidas, todėl pasikapstę bibliotekose dar tikrai turėtumėte rasti egzempliorių. Na, o filmas išties jausmingas. Bet ne toks banalus, kokį galbūt galėjau tikėtis, kažkaip nemažai sentimentų ir aukštų Viktorijos laikų jausmų raiškos, bet viskas susižiūrėjo taip estetiškai ir gražiai, kad iš režisūros nepajutau to kičo, kurį kartais pajuntu žiūrėdamas šiuolaikines kostiumines dramas. Filmas vizualiai gražus, scenos apgalvotos, dialogai geri. Tiesiog geras ir skoningas klasikinis filmas, sakyčiau. 

Žinoma, labiausiai mane nustebino, kad prisiminiau, jog vaikystėje visgi buvau matęs šitą filmą – nuotrupos ir nuolaužos visgi iškilo atmintyje. Filme taip pat stebino ir tai, kad tai filmas filme (padėkokime rašytojui) – tai Viktorijos laikų filmas, kurį stato devinto dešimtmečio aktoriai, tačiau filmų perėjimai tokie specifiniai, lyg žiūrėtume du filmus atskirai ir tik pabaigoje, kai aktoriai parodomi ano filmo dekoracijų apsuptyje, paaiškėja, kad perėjimas padarytas išties gražus. Aišku, analogiškai ir paraleliai eina tos pačios meilės istorijos, todėl aktoriai sukuria dvigubus vaidmenis skirtingose epochose, todėl istorija nevienkryptė, o paraleliai daugiasluoksnė. Už šį vaidmenį Meryl Streep buvo nominuota „Oskarui“ ir ji filme atrodo išties puikiai. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie mano mėgstamą Jeremy Irons, kuris šiam vaidmeniui įdėjo ne ką mažiau sielos, tik „Oskarui“ kažkodėl nebuvo įvertintas. 

Filmas gražus, nebanalus ir tiesiog man tiko ir patiko. Geri aktoriai, scenarijus, kostiumai, atmosfera, vaidyba ir garso takelis. Nežinau, kodėl filmas neturėtų patikti kino gurmanui.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela