Knyga: Jaroslavas Melnikas "Te visad būsiu aš"

 

Jaroslavas Melnikas. „Te visad būsiu aš“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – p. 384.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Vadinamieji „brangūs prisiminimai“ atrodo kilnūs ir būtini tik iš pirmo žvilgsnio. Atidžiau įsižiūrėję imame suprasti, kad žmogus anaiptol nėra atmintis. Iš esmės ji jam beveik nereikalinga, veikiau išvis nereikalinga. Sutinku, vadinamoji asmenybė susijusi su atmintimi. Bet kiek akimirkų per dieną esame asmenybė? Kai sėdime ir žiūrime į jūrą, vandenyną – apie ką galvojame, ką prisimename? Apie nieką negalvojame ir nieko neprisimename. Mes tiesiog esame. <...> Pamiršome senolių išmintį – jie ragino gyventi čia ir dabar, tik tai laikė realybe. Argi jie nebuvo teisūs? Ar praeitis egzistuoja? Tai tik proto fikcija! Yra tik šios akimirkos, kuriomis gyvename. Realybė yra išgyvenama dabarties akimirka (p. 190-191).“

Neatsitiktinai pasirinkau šią citatą, kurios prasmė apie būvimą čia ir dabar greitėjančiame pasaulyje byloja įvairūs dvasinių seminarų koučeriai (ar jau yra koks patogesnis ir lietuviškesnis žodis, nes jau pats laikas?). Prisipažinsiu, ne vieną mokymą pas juos išėjau ir visi daugiau ar mažiau tvirtina, kad praeitį reikia paleisti, mėgautis šia akimirka ir mažiau ieškoti dramatiškų situacijų, o tuo labiau jas narplioti. Geriausia išeitis, anot daugelio, yra ignoravimas, sąmoningas proto atitraukimas nuo problemų, į kurias dažniausiai mes įkrentame ir kapanojamės, kol josios tampa mūsų tikrovės dalimi. Dar baisiau – mes savo asmenybę tapatiname su tuo, kaip tose situacijose pasireiškiame. Apie tai kurį laiką galvojau skaitydamas naujausią mūsų rašytojo Jaroslavo Melniko (g. 1959) distopinį romaną Te visad būsiu aš. Pavadinimas, beje, nugriebtas nuo paskutiniosios populiarios sovietiniais laikais dainelės Te visad šviečia saulė ir dangus būna žydras... priedainio posmelio eilutės. Pastarosios neteko zombiškai dainuoti, tačiau pamenu, kad prancūzų mokytoja užsimojo mūsų klasę priversti šią dainą giedoti kaip Tėve mūsų prancūziškai, todėl melodija man puikiai pažįstama.

Te visad būsiu aš romane pagrindinis veikėjas, pasakotojas Dio iš pradžių atskleidžia neįtikėtiną mokslo evoliucijos šuolį ir papasakoja apie novatorišką sistemą, kaip nusidėvėjus kūnui žmogaus smegenys išimamos ir persodinamos į naują kūną ir taip iš amžiaus į amžių, kol žmonės nebejaučia nei baimės numirti, nei patirti kažko netikėto, nes veikėjai atrodo plūduriuoja kaip moskitai gintaro sutirštėjusiame gabale, užsikonservavę savo idiliškame pasaulyje. Atrodo, kas gali būti nuostabiau, nei amžinas gyvenimas, totali ramybė, kuri tikrovėje vyrauja be jokių ligų, bado, skurdo, konkurencijos, ekonominio nuosmukio? Netgi dabar pas mus susiformavęs požiūris, kad geriausia pramoga, kai nieko nereikia veikti ir dėl nieko nereikia rūpintis, nes bet kokia kita veikla reikalauja pastangos, kantrybės ir laiko, o tai jau po kasdienių darbų nebėra taip įdomu. O romano pasaulis siūlo kaip tik nuostabiausius dalykus. Tik, savaime aišku, gyvenimo grožis atsiskleidžia suvokiant savo asmenybės ribotumą ir fizinio pavidalo laikinumą – tą J. Melnikas nepamiršta protarpiais romane pabrėžti, kad Dio, nepaisant to, kad keičia lytis, patiria moterišką gyvenimą, keičia profesijas, tačiau reikšmingų dalykų kaip ir nevyksta. Gyvenimas, kitaip sakant, nebėra joks stebuklas, nuobodumą pakeis kito gyvenimo nuobodumas.

Išties Dio yra nykus veikėjas, jis neturi nei kokių įdomybių, nei reikšmingesnių istorijų, nei ambicijų. Jis kaip koks metraštininkas dėsto net jam pačiam nuobodžią istoriją po Didžiojo šuolio, porina apie tai, kad motinos nebeatpažįsta savo vaikų, o vaikai savo motinų, kad per amžius keičiantis kūnams tas pats tėvas su sūnumi gali sukurti vieno gyvenimo šeimą, keisti lytį ir daugmaž visiems tai normalu ir gera kaip kokiame lėlių namelyje. Suprantu, kad tai būdas atskleisti galimos ateities perspektyvos kontekstus, tačiau pasakojime pristigo ugnies, pernelyg viskas dvelkia tipizavimu, pavyzdžiui, visame romane pabrėžiamas vyro ir moters kūniškumo, geismo, erotizmo dėmuo, kuris ateina ne iš pakitusios realybės, netgi ne iš manosios kartos tikrovės, bet tikriausiai iš pačios J. Melniko kartos seksualumo sampratos, išvengiant ne tik LGBTQ temų, bet gal ir galimo ateities belytiškumo? Vis galvojau, negi visi tie herojai su persodintomis smegenimis savo seksualumo sampratą grindžia 1970-ųjų sampratos modeliais?

Kad veikėjai ir pasaulis stigmatizuotas pagal mūsų tuos pačius modelius, prasiveržia ne tik per Dio veikėją, bet ir ateities visuomenės įsitikinimus, pavyzdžiui, laikraštyje Amžinvalis (man taip gražiai rimuojasi su Versalis ir Vivaldis) ir amžinasis gyvenimas teigiama, kad daugiausia į problemas reaguoja moterys, nes jos emocingesnės, jautresnės (turėkite galvoje, kad nebeaišku, kas tos moterys, nes jos gali būti ir vyrų smegenys, bet stereotipas vis dar gavus pagal elgesio tradicinius lytiškumo stereotipus): „Kažkodėl dauguma jų autorių moterys, nors, kita vertus, tai suprantama, juk būtent moterys emociškai reaguoja į aktualius mūsų gyvenimo klausimus. Kaip ir prašėme, jos nurodė, kiek susilaukė vaikų pastarajame gyvenime ir kiek per visus kitus gyvenimus (p. 130).“ Moters kaip seksualios būtybės, jų liemenis, persišviečiančios lytinės lūpos per kombinezoną bei korpų kūnų erotizmą pabrėžia tarsi nebe ateities žmogus, o tiesiog vyras rašytojas, kurio laki erotizuota galimybių fantazija šalia gana įdomios distopijos galėjo ir sukurti kažką išties novatoriškesnio, verčiančio susimąstyti apie kintančią lytiškumo sampratą, kitaip šie erotiniai intarpai romanui nieko neduoda, tik demonstruoja literatūrinį kičą.

Romane kūnų donorais vaizduojami korpai, kurie dažniausiai sulaukia tik dvidešimties, nes tik į tokį kūną telpa suaugusio žmogaus smegenys, man asmeniškai, labai siejosi su storais iš autoriaus ankstesniojo romano Maša, arba Postfašizmas. Akivaizdu, jeigu kas skaitė ankstesnius autoriaus kūrinius, jog autorius pakryps panašiu pasakojimo modeliu: pagrindinis veikėjas turi sužinoti, kad gražus ir nemirtingas gyvenimas kainuoja užmaskuotą sisteminę vergovinę santvarką, o  žmogus užliūliuotas gražios utopijos nė nesupranta, kad gyvena gražiose erčiose tarp koncentracijos stovyklų. Korpai – tokie pat žmonės, tik veisiami didžiulėse veisyklose, kurias kontroliuoja didžiulis jau visatoje išvešėjęs dirbtinis intelektas DIRSME. Iš esmės tai klasikinė distopija, kurioje žaidžiama tariama idiline visuomene, kai veikėjai nežino jos užkulisių arba, kaip šiuo atveju, tikint DIRSME kaip neabejotinai žmones ir jų nemirtingumą palaikantį intelektą. Kitą vertus, po daugiau nei tūkstančių metų atsiranda naujas judėjimas, kurio nariai suvokia, jog toks nemirtingumas žmogui kenkia, o tikrasis amžinasis gyvenimas yra visiškai kitoks, kai iš tikrųjų numiršti, o neišnaudoji donorų klasę savo nemirtingumui pratęsti. Atsiranda kova tarp mirtingųjų ir nemirtingųjų, o pagrindinis veikėjas sumišęs turi nuspręsti, kieno pusę palaikyti, todėl keliami moraliniai principai, ką visgi pasirinkti, kitaip sakant, ar pats skaitytojas, jeigu būtų tokiose sąlygose, pasirinktų ramų ir patogų gyvenimą, ar žūti už tiesą?

Neslėpsiu, jog esu Jaroslavo Melniko prozos gerbėjas, deja, lietuvių literatūros lauke neturime ryškesnio ir geresnio kalibro distopijų rašytojų, kurie taip gerai perteiktų diskutuotinas ir iki galo neatsakomus klausimus apie žmogaus gyvenimo prasmes bei sistemas, kuriose iš esmės jau seniai gyvename, tik jos tapusios mūsų tikrove. Distopija kaip niekas kitas leidžia lyginamuoju metodu įvertinti ir mūsų pasaulį, kuris irgi yra saviškai beprotiškas. Te visad būsiu aš yra stipri idėja apie smegenų transplantaciją, bet iš esmės kalba apie sielos, intelekto, prisiminimų perkėlimą į naują kūną, kad jo funkcionavimas tęstųsi ir tos transplantacijos padarinius vertybiniu ir tapatybės pakrikimo aspektais. Mokslininkai teigia, kad mūsų smegenys geba generuoti savo ląsteles, vadinasi, neuronai gali ir atsinaujinti, tad pati idėja, jog smegenys sensta lėtai keliamos iš kūno į kūną labai pritinka romanui. Tai iš dalies ir mokslinės fantastikos žanras, nes knygoje apstu žodžių naujadarų, autoriaus sugalvotų prietaisų (juos galite pamiršę bet kada pasižiūrėti knygos gale sudarytame žodynėlyje), kurios perteikia žmonijos mokslo potencialą.

Jaroslavas Melnikas 

Visgi mane labiausiai dominusi tema buvo atmintis ir jos pasikeitimas arba jos reikšmės nureikšminimas. Pagrindinis veikėjas dažnai kalbėdamas su Rojumi, ar kitais veikėjais vis traukia palyginimus ir detales iš Antikos, XIX amžiaus ir kitų epochų tarsi iš kokio užstrigusio ir senai praeitin nugrimzdusio pasaulio, tačiau vis traukia, nors tuo pačiu tyčiojasi iš mobiliųjų telefonų, neprisimindami jų pavadinimo. Tam tikrų veikėjų pasaulėžiūrą, sakyčiau, romane nėra sutvarkyta iki galo, atrodo pernelyg parašyta iš autoriaus praeities perspektyvos, pamirštant, kad istorija rutuliojasi 5-6 tūkstantmetyje. Sakyčiau, romanas kaip tik būtų gyvesnis, jeigu neliktų nei kvestionavimo krikščioniškuoju Dievu, Bibliniais pasakojimais, filosofais ir kitais mums, skaitytojams, atpažįstamais istoriniais-kultūriniais kontekstais. Kitą vertus, knygoje gana pretenzingai erzina pasakotojo pernelyg nuoseklus visko perfrazavimas ir aiškinimas, kas ką pasakė ar pajautė, nepaliekant vietos ir erdvės susidaryti pačių skaitytojų įspūdžiui, pvz.:

„– Taip. Manau, Dievas yra.

– Tai net nejuokinga, – pats nustebau, kad galiu taip drąsiai kalbėtis su DIRSME. – Mašina kalba apie Dievą, sako, kad Dievas yra (p. 334).“

Tai labai keista, nes mes supratome iš tiesioginės kalbos, ką pasakė mašina, kam perfrazuoti po frazės, juk ir taip suvokiame, kad pagrindinis veikėjas nustebęs. Tokių panašių tuštokų vietų romane yra nemažai.

Kai kada romane abejonių kelia ir pats Dio. Iš vienos pusės lyg ir aišku, jog galbūt jo kritinis mąstymas sumenkęs per tiek metų, tačiau jis pabrėžia savo profesijų gausą, įvairias skirtingų gyvenimo patirtis, tad tikėjausi, jog jis bus pastabesnis, sudėtingesnis. Autorius labai stengiasi perteikti veikėjo nuostabą, jog korpai – tai tie patys žmonės, tačiau pajungus skaitytojo smegenis tampa akivaizdu, jog Dio gavęs naują kūną apvaisina moteris arba apsivaisina to kūno savininko sėkla, o ne savo pirmine DNR, kuri jau seniai nebeegzistuoja, tai kodėl jis po tiek amžių staiga nustemba, jog jo paties vaikai galbūt yra su korpo DNR t. y. genetiškai net ne jo vaikai? Elementari biologija! Tiesa, manęs neįtikino ir Kajos bei Dio meilės pabaiga, Titaniko Rouzės ir Džeko vertos istorija. Prisiminiau nuostabaus amerikiečių rašytojo Michael Cunningham romano Dienų pavyzdžiai paskutiniąją istorijos dalį, kuriame skirtingų rasių sutvėrimai išsiskiria, tačiau yra būdų taip paprastai, išraiškingai ir nebanaliai pavaizduoti skaudžios meilės lemtį, kad net Kajos ir Dio istorija atrodo pernelyg plokščia, neįdomi.

Visgi per tiek skaitymo metų pas mane bus išsivysčiusi skaitytojo kritiko patirtis, nes Te visad būsiu aš romane mačiau daug techninių trūkumų, naivumo, šabloniškumo, kuriuos jau skaičiau pas Melniką jau seniau. Tais pačiais triukais kai kas bandoma išartikuliuoti vis taip pat, kas jau buvo pasakyta ankstesniuose kūriniuose (kitą vertus ar kas nors kaltina pasikartojimais kokį nors Stepheną Kingą?). Ir žinote, manau, autorius žino, kad yra puikus idėjų autorius, jis tikrai turi ką papasakoti, o romane keliami geresnės visuomenės bei ateities sisteminiai modeliai visada atskleidžia ir moralinių pasirinkimų problemą. Ir tie pasirinkimai nėra lengvi nei Tolimoje erdvėje, nei Maša, arba Postfašizmas, nei Te visad būsiu aš. Pastarasis man pasirodė su atsikartojančiomis melniškomis manieromis, kurios rodo, kad autorius absoliučiai susiformavęs, turi savo stilių.

Galgi visgi silpniausias ne pasakojimo šabloniškumas ar retkarčiais prasiveržiantys pernelyg nuspėjami pagrindinio veikėjo perfrazavimai (šiuo atveju, manau, lakoniškumas būtų tik stiprybė šiam romanui), bet dėl to, kad Jaroslavo Melniko stipriausioji pusė yra iškelta ir išskleista stulbinama idėja, kuri neranda šiame romane naujos literatūrinės pasakojimo perspektyvos. Būtent norėjosi išgirsti kitaip nei įprastai papasakotos istorijos, gal be visų šių dienų perspektyvos mąstymo ir vertinimo inkliuzų, o daugiau iš kažkokio pakitusio pagrindinio veikėjo perspektyvos, pakitusio vertybinio spektro, kuris tik koreliuotų su klasikiniais gero ir blogo žmogaus sampratomis pagal mūsų sistemos matą. Dabar skaitytojas šabloniškai suvokia DIRSMĖS galybę ir pavojų, kaip kad kosmonautas Stanislavo Lemo romane Soliaris mąstančio vandenyno baugumą, tačiau kodėl neapvertus pasakojimo iš dirbtinio intelekto pusės? Norėjosi rebuso, daugiau intrigų, perspektyvų, netikėtumo, tačiau romanas susiskaitė labai greitai, atpažįstant visas J. Melniko literatūrines galimybes, jo lakonišką vientisinio sakinio kampuotumą, vengiant kalbos lyriškumo (šiaip distopijai priimtinas stilius), bet vėlgi, kodėl vėl taip pat?

Nenoriu pasakyti, kad nusivyliau romanu ir autoriumi. Tikrai ne. Jaroslavas Melnikas Europoje pripažintas autorius, pelnė ne vieną apdovanojimą ir jo idėjos tikrai plečiančios ir bauginančios, galgi net pranašiškos (ne kartą pagalvojau, o gal mes jau panašiai gyvename? Gal kaip filme Matrica atjungs kas žarnelę ir pabusiu kokioje vandens pūslėje su amfibijos galūnėmis?). Rekomenduoju fantastinių ir distopinių romanų skaitytojams, bet kokiu atveju, J. Melnikas lietuvių literatūros lauke jau tampa tikru susiformavusiu klasiku, tad vis dar tikiu, kad galima dar labiau eksperimentuoti ne tik su pačia distopijos idėja, bet ir pasakojimo perspektyva ir stiliumi.

Jūsų Maištinga Siela