Sveiki,
Neslėpsiu,
kad nemažai tikėjausi iš šiais metais „Kino pavasaryje“ pristatytos britų
dramos „Gyventi“ (kai kur verčiama „Gyvenimas“) (angl. Living)
(2022). Prie scenarijaus (jis gan senai parašytas) dirbo tokios žvaigždės kaip
Kazou Ishiguro ir Akira Kurosawa. Istorija mus nukelia į 1950-ųjų Londoną, kur aiškiai
po karo susikristalizavo moterų ir vyrų pozicijos, o svarbios miesto „galvos“
primena nepajudinamus diktatorius, kuriems preciziškai lankstomasi ir bijoma
paprieštarauti, vyrauja nesmagi, šalta, niūri viršininko kulto dvasia.
Pagrindinis veikėjas Viljamas, jau garbaus amžiaus žmogus, dirba svarbų biurokratinį
darbą, nuo kurio priklauso miesto gerovė, tačiau darbas jam neteikia džiaugsmo,
dirba atmestinai mechaniškai ir neatrodo, kad jam rūpėtų kitų problemos...
Visgi
kortas sumaito Viljamo mirtina diagnozė, kuri apverčia biurokrato gyvenimą ir
staiga (kaip netikėta!) suvokęs savo mirtingumą ima regėti ne tik pasaulį
kitaip, bet ir bendrauti be socialinio statuso teikiamos arogancijos, pajausti
gyvenimo džiaugsmą būnant tarp žmonių. Pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Bill
Nighy išties susidorojo puikiai, už šį vaidmenį buvo nominuotas savo pirmajam „Oskarui“
ir, galiu pasakyti, kad jis gerai
perteikė snobiško, atbukusio ir šalto brito vaidmenį, susitelkdamas į tam
tikrus charakterio ir išraiškos ypatumus.
Visgi,
nors filmas puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, man jis vienas
nuobodžiausių šiemet „Kino pavasaryje“. Filmo problema neįponuoja, netgi
snobiškai įkyriai deklaratyvi kaip ir pats pagrindinis veikėjas. Žiūrėdamas vis
prisimindavau Č. Dikenso „Kalėdų giesmės“ veikėją, kurį aplanko trys dvasios ir
jam parodo jo gyvenimą, tad suvokęs savo skriaudas jis ima ir pasikeičia. Iš
esmės ir Viljamas daro tą patį, tad visas filmas yra jo paskutinis
pasispardymas, tiesa, labai šabloniškas ir nuobodus: išgėrimas bare, pokalbiai
su jauna buvusia darbuotoja, keletas netikėtų tuo metu etiketų pažeidimų,
naujos skrybėlės pirkimas ir keli geri nuveikti darbai iš profesinės perspektyvos.
Visa kita tiesiog... nejaudina, kaip ir ta iki gyvo kaulo įgrisusi ir
nusibodusi vėžio ir atsisveikinimo tema, kine matyta jau šimtus kartų, tad šis
filmas absoliutus siužetine prasme šablonų šablonas.
Visgi
likus 20 minučių iki filmo pabaigos, kai Viljamas galiausiai miršta taip savo
sūnui ir nepasakęs, jog visą laiką žinojo savo diagnozę (banalu iki panagių!),
o ponai darbininkai važiuodami traukiniu staiga ima drėbti didaktines frazes: „ponai,
prisiekime, kad nuo šiol elgsimės taip, kaip elgėsi ponas Viljamas...“ Nebeištvėriau
ir tiesiog išjungiau, nes sunkiai virškinu 90-ųjų literatūrinius dialogus su
deklaratyviomis didaktinėmis nesąmonėmis, kurios akivaizdžiai sugriauna natūralų
tikrovės vaizdinį, kurio, tiesa, per visą filmą beveik nėra, tad nepatikėjau
nei Viljamu, nei ta preciziškai britiškai pabrėžiamą kultūrą, nei karikatūriškumu,
nors filmas gal ir patiks laikmečio dekoracijas mėgstantiems žiūrovams su atpažįstamais
siužetiniais vingiais.
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą