Filmas: "Gyventi" / "Gyvenimas" / "Living"

 Sveiki,

Neslėpsiu, kad nemažai tikėjausi iš šiais metais „Kino pavasaryje“ pristatytos britų dramos „Gyventi“ (kai kur verčiama „Gyvenimas“) (angl. Living) (2022). Prie scenarijaus (jis gan senai parašytas) dirbo tokios žvaigždės kaip Kazou Ishiguro ir Akira Kurosawa. Istorija mus nukelia į 1950-ųjų Londoną, kur aiškiai po karo susikristalizavo moterų ir vyrų pozicijos, o svarbios miesto „galvos“ primena nepajudinamus diktatorius, kuriems preciziškai lankstomasi ir bijoma paprieštarauti, vyrauja nesmagi, šalta, niūri viršininko kulto dvasia. Pagrindinis veikėjas Viljamas, jau garbaus amžiaus žmogus, dirba svarbų biurokratinį darbą, nuo kurio priklauso miesto gerovė, tačiau darbas jam neteikia džiaugsmo, dirba atmestinai mechaniškai ir neatrodo, kad jam rūpėtų kitų problemos...

Visgi kortas sumaito Viljamo mirtina diagnozė, kuri apverčia biurokrato gyvenimą ir staiga (kaip netikėta!) suvokęs savo mirtingumą ima regėti ne tik pasaulį kitaip, bet ir bendrauti be socialinio statuso teikiamos arogancijos, pajausti gyvenimo džiaugsmą būnant tarp žmonių. Pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Bill Nighy išties susidorojo puikiai, už šį vaidmenį buvo nominuotas savo pirmajam „Oskarui“ ir, galiu pasakyti, kad jis gerai  perteikė snobiško, atbukusio ir šalto brito vaidmenį, susitelkdamas į tam tikrus charakterio ir išraiškos ypatumus.

Visgi, nors filmas puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, man jis vienas nuobodžiausių šiemet „Kino pavasaryje“. Filmo problema neįponuoja, netgi snobiškai įkyriai deklaratyvi kaip ir pats pagrindinis veikėjas. Žiūrėdamas vis prisimindavau Č. Dikenso „Kalėdų giesmės“ veikėją, kurį aplanko trys dvasios ir jam parodo jo gyvenimą, tad suvokęs savo skriaudas jis ima ir pasikeičia. Iš esmės ir Viljamas daro tą patį, tad visas filmas yra jo paskutinis pasispardymas, tiesa, labai šabloniškas ir nuobodus: išgėrimas bare, pokalbiai su jauna buvusia darbuotoja, keletas netikėtų tuo metu etiketų pažeidimų, naujos skrybėlės pirkimas ir keli geri nuveikti darbai iš profesinės perspektyvos. Visa kita tiesiog... nejaudina, kaip ir ta iki gyvo kaulo įgrisusi ir nusibodusi vėžio ir atsisveikinimo tema, kine matyta jau šimtus kartų, tad šis filmas absoliutus siužetine prasme šablonų šablonas.

Visgi likus 20 minučių iki filmo pabaigos, kai Viljamas galiausiai miršta taip savo sūnui ir nepasakęs, jog visą laiką žinojo savo diagnozę (banalu iki panagių!), o ponai darbininkai važiuodami traukiniu staiga ima drėbti didaktines frazes: „ponai, prisiekime, kad nuo šiol elgsimės taip, kaip elgėsi ponas Viljamas...“ Nebeištvėriau ir tiesiog išjungiau, nes sunkiai virškinu 90-ųjų literatūrinius dialogus su deklaratyviomis didaktinėmis nesąmonėmis, kurios akivaizdžiai sugriauna natūralų tikrovės vaizdinį, kurio, tiesa, per visą filmą beveik nėra, tad nepatikėjau nei Viljamu, nei ta preciziškai britiškai pabrėžiamą kultūrą, nei karikatūriškumu, nors filmas gal ir patiks laikmečio dekoracijas mėgstantiems žiūrovams su atpažįstamais siužetiniais vingiais.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Žydras' / "Moffie"

Sveiki,

Su Pietų Afrikos režisieriumi Oliver Hermanus susidūriau jau antrąkart. Pirmąkart teko matyti jo filmą „Grožis“ (2011), šįkart Kino pavasaris rodo naujausią jo filmą pavadinimu „Žydras“ (angl. Moffie) (2019), kuris pasakoja apie 1981 metų Pietų Afrikoje suklestėjusį militaristinį baltųjų režimą. Istorija apie jaunus šešiolikmečius, kuriuos pašaukia karo tarnybon, o juos ten muštruoja ir drožia kas tik netingi. Iš esmės filmas gana sadistinis, netgi truputį silpnų nervų žiūrovams rekomenduočiau gerai pagalvoti, ar kaip nors militaristinės muštravimo priemonės nepaveiks neigiamai.

Visgi režisierius netoli nutolsta nuo savo filmo „Grožis“. Abiejuose filmuose centrine problema yra susijusi su seksualine tapatybe, tik „Žydras“ tikrai geriau apgalvotas ir sutelktas filmas. Šešiolikmetis gražus ir švelnus berniokas patenka tarp sadistų karininkų ir juos visus mokina būti mėsos patrankos šoviniais. Ilgą laiką piktinausi tais jau ne kartą ir ne du matytais labai panašiais vaizdiniais, kai jaunus šauktinius kankina dėl pramogos, tačiau staiga ateina supratimas, kad ne vien dėl pramogos, bet ir dėl to (kaip kad filme ne kartą vienas veikėjas pasako „aš nieko nejaučiu“), kad jie nieko nebejaustų, ypač nebejaustų baimės numirti. Nes bebaimis karys, išmuštruotas (protiškai išromytas) gali būti naudingas ir besąlygiškai vykdyti įsakymus ekstremaliomis sąlygomis. Iš tikrųjų tas klasikinis proto pavergimo būdas iki absoliutaus palūžimo filme ne juokais vargina, tačiau atsvara ir intriga filme yra būtent vyriškumo ir homoseksualumo problemos sankirta, kuri, kaip žinia, karo lauke nepageidautina. Šiame filme kenčia visi nuo nepripažinimo, nuo slapstymosi, nuo santvarkos, nuo karo padėties... Tai kančios persmelktas laikmetis, kuris ne vieną jaunuolį Pietų Afrikoje išvedė iš proto.

Kodėl šįkart režisieriui pavyko labiau? Kai remiesi istoriniais įvykiais, kai turi ne vien personalizuotą istoriją, bet ir įtaigias aplinkybes, visada filmas atrodo įdomesnis ir universalesnis nei tik istorija apie homoseksualus. Žinoma, filmas brutalus, šiurkštus, nemielas, paliekantis gana slogią nuotaiką, tačiau kalbantis apie universalias problemas, apie pacifizmą, apie švelnumo poreikį visiems, nepriklausomai nuo orientacijos, poreikį, nes brutali jėga, kuri paprastai laikoma dominuojanti, gali pražudyti milijonus gyvenimų, kartais nepraliejant nė lašo kraujo. Įtaigu, stipru, bet, tiesą sakant, labai daug istorijos siužetinių vingių jau vienaip ar kitaip filmuose matyta.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:7.4

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Deividas Šlekys apie filmą „Žydras“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Grožis" / "Beauty" / "Skoonheid"

Sveiki visi,

Pietų Afrikos Respublikos jaunasis režisierius Oliver Hermanus 2011 metais pristatė savo antrą ilgametražį filmą „Grožis“ (Beauty). Juosta buvo atkeliavusi ir į Scanoramos festivalį Lietuvoje, ir tik dabar man teko progos ją pamatyti. Na, filmo įspūdžiai mano įvairūs. Pasakojimas apie pagyvenusį vyruką, kuris fanatiškai įsimyli savo gero draugo gražųjį sūnelį, pradeda jį persekioti ir nertis iš kailio, kad tik jį pamatytų. Daugelis šventeivų lietuvių jau purkštauja: „Va, dar vienas filmas apie pederastus“. Bet argi? Argi gyvenime taip nebūna? Drama gan reali, paprasta ir kartu sudėtinga – sudėtinga išlaikyti psichologiją logiškai, evoliucionuoti personažą ir patirti su juo kulminaciją. Ne, tai filmas ne apie pederastus, deja, nors homoerotikos čia nėra jau tiek ir mažai. Filmas apie žmogaus dvasinę degradaciją ir primena „Mirtis Venecijoje“ siužetą, chronišką ir nepaaiškinamą aistrą daug jaunesniam jaunuoliui. Tai kartu du pasauliai: vienas heteroseksualus ir niūrus, o kitas psichiškai pavojingas ir pilnas adrenalino...

Šiaip filmas patiks arba nepatiks, nes jis pakankamai „palaidas“. Kuria prasme palaidas? Toks jausmas, kad režisierius tyčia visko nesuveržia ir vaizduoja toli gražu ne taupiai, mano galva, kartais per daug užtęsia bereikšmių ir bereikalingų kadrų, kurie beveik nieko nepasako apie herojų, pvz. dvi minutes jis lanksto rūbus viešbutyje, laukdamas velniai žino ko, arba dar geriau – važiuoja automobiliu ir važiuoja šiaip sau... Vėliau supranti, kad tai jo nerimas, tai jo tyli evoliucija iki lemtingo įvykio, kuris tikrai įvyks – žiūrovas gali būti ramus kaip belgas. Taigi tas palaidumas gali šiek tiek atbaidyti žiūrovą, nes įneša perdėtos monotonijos, tačiau yra ir gerų dalykų, yra intriga, yra žvilgsniai, yra prakaitas, yra aistra, kuri dūsta žmoguje ir tai tikrai mane prikaustė prie filmo, norėjosi sužinoti, kuo pasibaigs ši žmogaus tragedija.

O šiaip tai patiko, nenusivyliau, nors pažįstamas kolega buvo įspėjęs, kad šis filmas pakankamai nuobodus ir jis jam nepatikęs, nors ir yra nemenkas kinomanas. Šiaip nesigailiu, kam pažiūrėjau, bet antrą kartą jau nebežiūrėčiau, bet tai nereiškia, kad Jums nerekomenduoju. 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela