Filmas: "Laukinukė Roz" /"The Wild Robot"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“ (2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris, mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame, kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus pačius.

 

Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.

 

Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški – priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ – gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio žanro filme.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmasis ženklas" / "The First Omen"

 

Sveiki,

Niekada nebuvau didelis „The Omen“ siaubo frančizės gerbėjas, tik pamenu vieną tamsių plaukų surūgusį vaiką tarsi ištrūkusį iš paties pragaro. Net nustebau, jog naujasis siaubo filmas „Pirmasis ženklas“ (angl. The First Omen) (2024) pasakoja būtent apie šio siaubingo vaiko Damjano atsiradimą. Tiesa, pats veikėjas šioje serijoje nepasirodo, tiesą sakant, net nereikia matyti ankstesnių dalių, nes filmą kuo puikiausiai galima žiūrėti ir nieko nežinant apie „Ženklo“ pasakojimo tolimesnę istoriją.

Pirmoji serijos dalis pasirodė 1976 metais ir tapo savo žanro klasika, 2006 metais sukurtas perdirbinys, aišku, nebeįstengė pakartoti tokios pat sėkmės. Naujausiame filme pasakojama apie į Italiją atvykusią jauną amerikietę Margaret, kuri trokšta tapti vienuole ir pašvęsti savo gyvenimą Dievui. Visgi tikriausiai siaubo filmams nėra tinkamesnės vietos nei Bažnyčia, ten tiek to šventumo maža, kad blogis įsišaknijęs ant kiekvieno kryžiaus. Galiausiai vienuolė apsvaiginta (naktiniame klube!) ima suprasti, kad ji papuolė ne pas šventą Petrą, o į keistą vienuolyną, kuris toli gražu nepasižymi humaniškais ir krikščioniškais atjautos bruožais. Priešingai – mėgsta viduramžiškai pasavavaliauti.

Tai jau antras filmas, kurį šiemet matau, kada būtent Italijos vienuolynuose vyksta kažkokie neaiškūs genetiniai eksperimentai. Ankstesnis filmas vadinosi „Nekaltoji“ (2024), sakyčiau, lyg scenarijų būtų rašęs prie to paties darbo stalo dirbęs dvynys arba labai geras nusirašinėtojas, nes siužetai neįtikėtinai panašūs. Kaip, beje, ir pati režisūra: tamsi ir gotikinių kančios vaizdinių pripumpuotas pasakojimas, kuris vietomis išties baugina, o vietomis, atrodo, kad kažkas išplėšė scenarijaus lapus ir trūksta nuoseklumo. Pavyzdžiui, pagrindinė veikėja tik post factum sužino, kad ant galvos turi žymę. Kas per nesąmonė? Lyg būtų tik vakar gimusi. Filme esama keletas pavykusių ir nenuspėjamų pasažų, kai galvoji, kad čia tai jau tikrų tikriausia klišė, o režisūra pakeičia kryptį ir kažkaip „pagerina“ sceną natūraliais štrichais, nors visumoje, aišku, filmui pritrūko organikos, ypač kai prasideda sektantinis „Plačiai užmerktos akys“ maskaradas šalia gimdyvės pjaustymo kėdės. Vis galvoju: kodėl katalikų dvasininkai filmuose kaip susisukę nuo trydos bando išgelbėti tą pasaulį per hibridinius pabaisų ir monstrų eksperimentus? Kodėl scenarijaus motyvai amžinai tokie kaip iš Marvel serijos primityvūs ir neįtikinantys? Kelyje sutraiškomi žmonės, tačiau kunigėliai išlipę iš automobilių kad bent kiek atjaustų mirusiuosius į juos atsisukę, bet ne... verčiau išgelbės pasaulį išpjaudami iš moters gimdos palikuonį.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyventi" / "Gyvenimas" / "Living"

 Sveiki,

Neslėpsiu, kad nemažai tikėjausi iš šiais metais „Kino pavasaryje“ pristatytos britų dramos „Gyventi“ (kai kur verčiama „Gyvenimas“) (angl. Living) (2022). Prie scenarijaus (jis gan senai parašytas) dirbo tokios žvaigždės kaip Kazou Ishiguro ir Akira Kurosawa. Istorija mus nukelia į 1950-ųjų Londoną, kur aiškiai po karo susikristalizavo moterų ir vyrų pozicijos, o svarbios miesto „galvos“ primena nepajudinamus diktatorius, kuriems preciziškai lankstomasi ir bijoma paprieštarauti, vyrauja nesmagi, šalta, niūri viršininko kulto dvasia. Pagrindinis veikėjas Viljamas, jau garbaus amžiaus žmogus, dirba svarbų biurokratinį darbą, nuo kurio priklauso miesto gerovė, tačiau darbas jam neteikia džiaugsmo, dirba atmestinai mechaniškai ir neatrodo, kad jam rūpėtų kitų problemos...

Visgi kortas sumaito Viljamo mirtina diagnozė, kuri apverčia biurokrato gyvenimą ir staiga (kaip netikėta!) suvokęs savo mirtingumą ima regėti ne tik pasaulį kitaip, bet ir bendrauti be socialinio statuso teikiamos arogancijos, pajausti gyvenimo džiaugsmą būnant tarp žmonių. Pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Bill Nighy išties susidorojo puikiai, už šį vaidmenį buvo nominuotas savo pirmajam „Oskarui“ ir, galiu pasakyti, kad jis gerai  perteikė snobiško, atbukusio ir šalto brito vaidmenį, susitelkdamas į tam tikrus charakterio ir išraiškos ypatumus.

Visgi, nors filmas puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, man jis vienas nuobodžiausių šiemet „Kino pavasaryje“. Filmo problema neįponuoja, netgi snobiškai įkyriai deklaratyvi kaip ir pats pagrindinis veikėjas. Žiūrėdamas vis prisimindavau Č. Dikenso „Kalėdų giesmės“ veikėją, kurį aplanko trys dvasios ir jam parodo jo gyvenimą, tad suvokęs savo skriaudas jis ima ir pasikeičia. Iš esmės ir Viljamas daro tą patį, tad visas filmas yra jo paskutinis pasispardymas, tiesa, labai šabloniškas ir nuobodus: išgėrimas bare, pokalbiai su jauna buvusia darbuotoja, keletas netikėtų tuo metu etiketų pažeidimų, naujos skrybėlės pirkimas ir keli geri nuveikti darbai iš profesinės perspektyvos. Visa kita tiesiog... nejaudina, kaip ir ta iki gyvo kaulo įgrisusi ir nusibodusi vėžio ir atsisveikinimo tema, kine matyta jau šimtus kartų, tad šis filmas absoliutus siužetine prasme šablonų šablonas.

Visgi likus 20 minučių iki filmo pabaigos, kai Viljamas galiausiai miršta taip savo sūnui ir nepasakęs, jog visą laiką žinojo savo diagnozę (banalu iki panagių!), o ponai darbininkai važiuodami traukiniu staiga ima drėbti didaktines frazes: „ponai, prisiekime, kad nuo šiol elgsimės taip, kaip elgėsi ponas Viljamas...“ Nebeištvėriau ir tiesiog išjungiau, nes sunkiai virškinu 90-ųjų literatūrinius dialogus su deklaratyviomis didaktinėmis nesąmonėmis, kurios akivaizdžiai sugriauna natūralų tikrovės vaizdinį, kurio, tiesa, per visą filmą beveik nėra, tad nepatikėjau nei Viljamu, nei ta preciziškai britiškai pabrėžiamą kultūrą, nei karikatūriškumu, nors filmas gal ir patiks laikmečio dekoracijas mėgstantiems žiūrovams su atpažįstamais siužetiniais vingiais.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Knygynas" / "The Bookshop"

 

Sveiki,

Ispanų režisierė Isabel Coixet ne kartą pakliuvo su savo filmais į mano žiūros lauką. Jos filmai pripažinti tarptautiniu mastu: „Elegija“ (2008), „Niekas nenori nakties“ (2015), „Mano gyvenimas be manęs“ (2003)... Nors režisierė kuria filmus tiek anglų, tiek ispanų, tiek prancūzų kalbomis, negalėčiau pasakyti, kad tai mano režisierė favoritė. Nors ir turi ji savitumo, istorijos ir projektai gana skirtingi, todėl mane asmeniškai veda smalsumas, su kokiais aktoriais ir kokia medžiaga šįkart ji dirbs. Vienas naujesnių jos kino darbų „Knygynas“ (angl. The Bookshop) (2017), parengtas su britų aktoriais pagal Penelope Fitzgerald tuo pačiu pavadinimu parašytą romaną, pelnė net tris ispaniškais oskarais vadinamas „Goyos“ statulėles.

Istorija mus nukelia į 6 dešimtmečio lyčių standartų sukaustytą britų provinciją, kuriame našlė įsigijo senąjį namą ir jame netikėtai įrengia knygyną, tačiau to namo gviešiasi vietos turtingiausioji moteris, norėdama įrengti ten savo meno centrą. Knygyne pradedama pardavinėti V. Nabokovo „Lolita“ ir knygynas tampa modernus tų vietų traukos centras, bet ant kulnų moteriai lipa negailestingos intrigos...

Iš tikrųjų filmas nufilmuotas gerai, kaip iš gero, bet dulkėto britiško kino vadovėlio. Istorija tvarkinga, organiška, išvystyta ir su kulminacija (čia dėkoti romano siužeto apmatams), visgi žiūrint buvo nuobodu. Viskas atgyventa, viskas vienkryptiška, nes pagrindinė veikėja besąlygiškai pasižymi altruistės aukos vaidmeniu, o kerštingoji aristokratė muilo operos blogietės tipažu.

Siužetas laikosi vien ant knygyno naikinimo ir klestėjimo idėjos ir akivaizdu nuo pat pradžių, kad turtuolė sužlugdys varguolę ir kitaip negali būti. Išties toks siužetas ir pasakojimo ritmas tinka masiniam žiūrovui, istorija lengva, primena lengvus kino XX amžiaus pamokymus žiūrovui, todėl istorija nuobodi, kad ir kaip bepažiūrėsi. Žiūrėdamas vis galvojau, kad viskas lyg ir gerai su tuo filmu, bet ką aš tokio britiškai dailaus ir pataikaujančio buvau jau matęs? Ir prisiminiau tą nelemtą beveik visiems patikusį „Bulvių lupenų pyragą“ – lėkštą ir pasaldintą badaujančių žmonių meilės istoriją su Volto Disnėjaus štrichais. Iš esmės „Knygynas“ irgi karikatūrinis, pasaka apie Pelenę, kuri netapo princese ir gyvenimiškai už savo patiklumą ir perdėtą naivumą gavo į dantis. Gal tai ir yra teisingiausias ir geriausias šio filmo pamokslas t. y. kad nuolankumas kartais gali iš tavęs padaryti atmatos duobę, į kurią tuštinasi kas netingi. Kad ir kaip patiktų man aktoriai ir prijausčiau režisierei, šio filmo, kad ir apie knygas (o kaip aš mėgstu filmus apie knygas, knygynus, leidybą ir rašytojus!) toli gražu nesukėlė nei žavesio, nei snobiško mąslumo prie britiškos arbatėlės.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ištikimasis sodininkas" / "The Constant Gardener"

Sveiki, skaitytojai ir filmų žiūrėtojai,

Gal paskutiniu metu nuklydęs į serialus praradau gebėjimą mėgautis didžiuoju kinu? Tokį klausimą sau uždaviau pažiūrėjęs brazilų režisieriaus Fernando Meirelles filmą „Ištikimasis sodininkas“ (angl. The Constant Gardener) (2005), kuris tiesiog buvo kritikų liaupsinamas, nominuotas net keturiems „Oskaro“ apdovanojimams, tiesa, aktorei Rachel Weisz pavyko pelnyti tiek „Oskarą“, tiek „Auksinį gaublį“ kaip geriausiai antro plano aktorei.

Visgi filmas šiek tiek mane nuvylė, nes tikėjausi kur kas daugiau. Žymiai daugiau. Štai ankstesnis režisieriaus filmas „Dievo miestas“ (2002) apie brazilų lūšnynų mafiją sukėlė mano galvoje tikrą audrą ir ilgai negalėjau savęs nuraminti, o „Ištikimasis sodininkas“, pagal 2001 metais išėjusį romaną pastatyta juosta buvo, švelniai tariant, rimta tema pakalbėta skystokai. Visų pirma filmas dvelkia romantiniu maištavimu – nei iš šio, nei iš to atsiranda veikėja, ginanti pasaulį nuo globalinio susinaikinimų ir pamilsta naivų daktarą Džastiną. Filmas konstruojamas iš pradžių, kaip romantinė drama, apie santykių pasiaukojimą ir bla bla bla, tiesiog migdė, o dar tie iškarpyti kadrai, kurie kaip įkaitintas lituoklis pjaustė nechronologišką istoriją, isteriškai nervino. Tas tiesa. Vėliau viskas su pirmuoju veikėjos nėštumu slinko į pakankamai aiškias viso filmo vėžias – nešvarius formacijų kompanijų žaidimėlius trečiosiose Afrikos, Lotynų Amerikos šalyse. Prasideda didžiųjų medicinos kompanijų ir teisėsaugos bei mokslininkų maištininkų šachmatinių figūrų žaidimas, o šalia to ir Džastino byrančios meilės iliuzijos ir abejonių domino vorelė. Kaip ir „Dievo miestas“, taip ir čia, režisieriui svarbi išlieka įmantri filmo pasakojimo struktūra laiko atžvilgiu – tai išties sveikintina, tačiau pats filmas kažkaip mažai kuo jaudino.

Tiesa, surinkti puikūs aktoriai. R. Weisz gavusi „Oskaro“ ne be pagrindo, ji šiame filme išties natūrali, praktiškai be grimo, spuoguota, susivėlusi ir visa „naminė“. Puikiai pasirodė Ralph Fiennes, kostiminių-istorinių dramų sunkiasvoris, kuriam ir šiuolaikiškos juostos visai tinka. Nežinau, gal per daug vyno užsiurbiau, bet mano jausmų receptoriai šiam iš esmės neblogam filmui buvo itin abejingi ir net pykau ant savęs, kad nepatyriu to katarsio, kurį rengiausi ir maniausi patirsiąs taip kruopščiai atsirinkęs šią kino juostą. Ką gi. Būna dienų lyg tyčia...

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Orumas" / "Pride"

Sveiki, kino žiūrovai,

Britų drama su komedijos elementais „Orumas“ (angl. Pride) (2014) savo tėvynėje susilaukė nemenko pripažinimo, nominuotas keliems BAFA (britų „Oskarams“), pelnė įvairiausių prestižinių apdovanojimų... Ir aš galvoju, kad visa tai neatsitiktinai. Filmas išties nuotaikingas, kalbėti apie LGBT problemas pusiau juokingai, bet kartu ir atsargiai ginant žmogaus laisves ir teises, nėra lengva, jau vien dėl savo tematikos daugelį lietuvių ištinka stagnacija ir filmo atmetimo reakcija. Tai kodėl verta žiūrėti šį filmą visiems?

Visų pirma dėl aktorių. Filme surinkta nemenka pačių garsiausių britų kino aktorių. Kas nors kiek susivokia filmų šalių kontinentuose, manau, pastebės, kad britų aktoriai turi savito šarmo ir savitą režisūrą bei energetiką. Freddie Fox, Monica Dolan, Andrew Scott, Imelda Staunton, Bill Nighy ir kiti aktoriai, kurie turėtų būti daugiau ar mažiau atpažįstami kinomano akims. Kita priežastis yra komedijos elementų subtilumas ir savitumas, kuris tikriausiai būdingas tik britams – tai šiek tiek intelektualesni komedijos elementai, susiję ne „su antruoju galu“, o su santykiais, stereotipais, šaržuojami homofobiniai niuansai ir kiti su mąstymu ir nuostatomis susiję žmogiškieji šablonai. Kitas dalykas – britiškas stilius, pasirinktas devintas dešimtmetis ir iš pirmo žvilgsnio neįtikėtina situacija – LGBT žmonės remia skurstančius kalnakasius, kai jiems patiems reikia socialinės ir finansinės paramos kaip bendruomenei. Tačiau visa istorija pasirodo yra tikra, paremta tikrais įvykiais, tikrais žmonėmis, kurių biografijos vienaip ar kitaip atsispindi juostoje, todėl tai dar viena priežastis, kodėl verta pamatyti filmą – autentiškas istorijos liudijimas.

Šiaip filmas tik pačioje pradžioje kelia abejonių, bet kuo toliau, tuo darosi linksmiau. Aišku, realybėje šiems žmonėms teko susidurti su daugiau kliūčių, filme dėl komedijinių elementų viskas atrodo kiek spalvingiau ir lengviau, tačiau tai tik režisieriaus pasirinkta pasakojimo forma, kuri suteikė filmui savito britiško šviežumo. Man išties pakėlė nuotaiką ir kartu praturtino žinias apskritai apie pasaulinio masto įvykius Britanijoje. Ar to neužtenka, kad susidarytume nuomonę, jog tai geras filmas?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tegyvuoja meilė" / "Love Actually"

Sveiki,

Noriu pristatyti to paties režisieriaus, kuris sukūrė filmą „Laiko tiltas“ (2013) senesnę Richard Curčio romantinę kino juostą „Tegyvuoja meilė“ (angl. Love Actually) (2003) – taip jau nutiko, kad visai atsitiktinai pažiūrėjau to paties režisieriaus filmus vienas po kito. „Tegyvuoja meilė“ man, jaučiu, kaip ir daugeliui, išsiskyrė savo aktorių žvaigždžių gausa, jame pasirodo šiuolaikinės Holivudo ir britų kino legendos, tokios kaip Emma Thompson, Liam Neeson, Colin Firth, Bill Nighy, Keira Knightley ir kitas būrys žinomų aktorių. Na, išties gera matyti tiek gausiai surinktų aktorių vienoje kino juostoje.

Filmas man pasirodė miniatiūrinių kalėdinių meilės istorijų almanachas, į kurį įeina mažos, viena su kieta šiek tiek sušlietos, sakyčiau, per kalėdinę dvasią istorijos apie tai, kaip svarbu kartais išsižadėti savo taisyklių, darbų, prioritetų, ydų ir kitų mus draskančių ir kaustančių dalykų ir pasijausti laimingiems. Meilė nieko nekainuoja. Manau, ši juosta anksčiau ar vėliau taps (o gal jau ir tapo) tikra kalėdine klasika ir gulsis greta tokių kalėdinių kino legendų kaip „Vienas namuose“ ar filmas „Atostogos“...

Visgi man šis filmas susižiūrėjo, kad ir labai gražiai, bet skystokai. Gal pernelyg nugrimzdau į komercinio kino užkambarius ir pasiilgau rimtų monolitų? Galimas daiktas. Filmas pasirodė gražus, mielas, paprastas, aišku, skleidžiantis ir aukštinantis meilę, idealizuojantis žmonių santykius, skleidžiantis nekomercinę Kalėdų dvasią, bet viskas gan išliko sentimentalu, aktoriai negalėjo pademonstruoti savo ypatingų sugebėjimo, o gal jų ir nereikėjo, tačiau norėjosi kažko įsimintinesnio. Neliko nieko – siužetai tuoj išgaruos, liko tik kažkoks jausmas, lyg ir kažkas kažkur matyta... Tai tikrai nėra ta kino juosta, kurią būtina pamatyti. Ne. Veikiau, jei norite tiesiog praleisti ramiai ir jaukiai vakarą, kad ir per Kalėdų atostogas, manau, šis filmas tiks, kol skrandyje virškinsis kalėdiniai mandarinai ir baltoji mišrainė.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela