Filmas: "Pirmasis ženklas" / "The First Omen"

 

Sveiki,

Niekada nebuvau didelis „The Omen“ siaubo frančizės gerbėjas, tik pamenu vieną tamsių plaukų surūgusį vaiką tarsi ištrūkusį iš paties pragaro. Net nustebau, jog naujasis siaubo filmas „Pirmasis ženklas“ (angl. The First Omen) (2024) pasakoja būtent apie šio siaubingo vaiko Damjano atsiradimą. Tiesa, pats veikėjas šioje serijoje nepasirodo, tiesą sakant, net nereikia matyti ankstesnių dalių, nes filmą kuo puikiausiai galima žiūrėti ir nieko nežinant apie „Ženklo“ pasakojimo tolimesnę istoriją.

Pirmoji serijos dalis pasirodė 1976 metais ir tapo savo žanro klasika, 2006 metais sukurtas perdirbinys, aišku, nebeįstengė pakartoti tokios pat sėkmės. Naujausiame filme pasakojama apie į Italiją atvykusią jauną amerikietę Margaret, kuri trokšta tapti vienuole ir pašvęsti savo gyvenimą Dievui. Visgi tikriausiai siaubo filmams nėra tinkamesnės vietos nei Bažnyčia, ten tiek to šventumo maža, kad blogis įsišaknijęs ant kiekvieno kryžiaus. Galiausiai vienuolė apsvaiginta (naktiniame klube!) ima suprasti, kad ji papuolė ne pas šventą Petrą, o į keistą vienuolyną, kuris toli gražu nepasižymi humaniškais ir krikščioniškais atjautos bruožais. Priešingai – mėgsta viduramžiškai pasavavaliauti.

Tai jau antras filmas, kurį šiemet matau, kada būtent Italijos vienuolynuose vyksta kažkokie neaiškūs genetiniai eksperimentai. Ankstesnis filmas vadinosi „Nekaltoji“ (2024), sakyčiau, lyg scenarijų būtų rašęs prie to paties darbo stalo dirbęs dvynys arba labai geras nusirašinėtojas, nes siužetai neįtikėtinai panašūs. Kaip, beje, ir pati režisūra: tamsi ir gotikinių kančios vaizdinių pripumpuotas pasakojimas, kuris vietomis išties baugina, o vietomis, atrodo, kad kažkas išplėšė scenarijaus lapus ir trūksta nuoseklumo. Pavyzdžiui, pagrindinė veikėja tik post factum sužino, kad ant galvos turi žymę. Kas per nesąmonė? Lyg būtų tik vakar gimusi. Filme esama keletas pavykusių ir nenuspėjamų pasažų, kai galvoji, kad čia tai jau tikrų tikriausia klišė, o režisūra pakeičia kryptį ir kažkaip „pagerina“ sceną natūraliais štrichais, nors visumoje, aišku, filmui pritrūko organikos, ypač kai prasideda sektantinis „Plačiai užmerktos akys“ maskaradas šalia gimdyvės pjaustymo kėdės. Vis galvoju: kodėl katalikų dvasininkai filmuose kaip susisukę nuo trydos bando išgelbėti tą pasaulį per hibridinius pabaisų ir monstrų eksperimentus? Kodėl scenarijaus motyvai amžinai tokie kaip iš Marvel serijos primityvūs ir neįtikinantys? Kelyje sutraiškomi žmonės, tačiau kunigėliai išlipę iš automobilių kad bent kiek atjaustų mirusiuosius į juos atsisukę, bet ne... verčiau išgelbės pasaulį išpjaudami iš moters gimdos palikuonį.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šokantys arabai" / "Dancing Arabs"

Sveiki,

„Kino pavasario“ repertuaras jau savaime yra kokybės rodiklis, todėl nepraleidžiu pažiūrėti ir seniau rodytus šio festivalio filmus. Šįkart apie izraelietišką filmą „Šokantys arabai“ (angl. Dancing Arabs) (2014), kuris jau savaime sufleruoja, jog bus kažkuo politiškai karštas ir, kaip neretai būna šios šalies filmams, militaristiškas. Na, gal pradėsiu nuo tokio nevykusio vertinimo, kaip „tikėjausi kažko daugiau“. Ir žinoma, tikėjausi, tačiau jau nuo pat pradžių keistai pinasi tarpusavyje nederantys žanrai.

Filmo pradžia, kai berniukas nukrenta besukiodamas anteną, panaši į komediją, kai supuola šeima, o kitą akimirką jau visi kvatoja spoksodami TV ant sofos. Palaukit, kur aš papuoliau? Toliau – bėga metai, politinė atmosfera Izraelyje keičiasi, berniukas suauga, išvažiuoja į sostinę studijuoti ir prasideda naujas žanras – romantinė drama, kur svarbi socialinė atskirtis, kultūrų draugystė ir priešiškumas, jis, būdamas arbų kilmės, pamilsta žydę. Toliau kiti etapai – nauja moteris, kuri padovanoja savo sūnaus tapatybę... lyg ir viskas gerai, lyg ir įtikina, tačiau kažkaip visumoje filmas pasirodė banalus, lyg ir komedija, lyg ir norėjo parodyti politinius ir istorinius niuansus, lyg ir išvis tapatybės virsmą... Filmas gana eklektiškas, todėl visumoje, kur lyg ir nugali meilė, viskas atrodo brokuota filme. Jeigu siužetą perkeltumėme į Holivudą ir tą pačią istoriją pasakotume amerikietiškoje aplinkoje, tai filmo išvis nebūtų įmanoma žiūrėti. 

Taigi, darau išvadą, kad filmas, bent man, pasirodė įdomus tiek, kiek egzotiškumo davė politiniai niuansai ir istorinis kontekstas. Paties herojaus asmeninis gyvenimas ir jo meilė bei drama mažai kuo jaudino, lyg būtų nutolusios kasdieniškos paauglių santykių problemos, kurios trukdo mokslams ir kitiems siekiams. Tik politiškumas, dėmesys istorinei eigai ir šiaip edukacinių barjerų ištroškusioms gurmano lietuviškoms akims gali pasirodyti visgi įdomus šis filmas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela