Filmas: "Nosferatu" / "Nosferatu"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man, kaip dideliam siaubo kino žanro entuziastui, buvo lauktas Roberto Eggerso filmas „Nosferatu“ (angl. Nosferatu) (2024), kuris vėlei atgaivina ir prikelia klasikinius Bremo Stokerio ekranizacijas apie Rumunijos Transilvanijoje kadaise gyvenusį vampyrą Vladą Drakulą (šią vasarą jau tikiuosi aplankyti šią pilį ir apylinkes). Mačiusiems įspūdingus plakatus ir šešėlinius anonsus su aktore Lily-Rose Depp, tikriausiai, neabejojo, kad Eggersas dėjo nemažai pastangų vėl naujai kartai papasakoti kraupią klasikinę istoriją apie prakeiktą Rumunijos grafą.

 

Filmas siužetiškai gana tikslus ir sukaltas pagal Stokerio romano programą, daugmaž tokį, kokį galėjome matyti kraupaus nebyliojo kino versijoje ar kiek suromantizuotoje 1992 metų Francio Fordo Coppolo versijoje „Bremo Stokerio „Drakula“ – pastarasis dar iš vaikystės man labai patiko ir įtiko. Ką siūlo Eggersas? Ogi beveik nieko naujo, nes istorijos režisierius nesistengia kaip nors kitaip eksperimentuoti ar kaip nors pateikti netikėtą interpretacijos versiją. Kūrėjas, matyt, laikosi senųjų filmų stiliaus ir dvasios, tad ir mėgaujasi žaisdamas estetiniais ir vizualiniais sprendimais, juos, beje, puikiai išnaudoja. Kai advokatas Tomas, kurį suvaidino aktorius Nicholas Hoult, apsilanko Rumunijoje ir grafo pilyje, išties labai įsijautus gali pasišiaušti oda. Režisierius, sakyčiau, puikiai žaidžia paslaptimis ir šešėliais, nors visi žino istorijos eigą, tačiau tos paslaptys ir tikslingas kameros darbas veikia labai paveikiai – tą Eggersas puikiai išmoko kurdamas ankstesnius siaubo ir mistinius filmus.

 

Visgi nuo filmo vidurio darosi šiek tiek nuobodoka. Daug tokių pauzuojančių ir teatralizuotai „išpustų“ dėl efekto scenų, pvz., advokatas stovi vidury kelio ir mato, kaip į jį lekia didžiulė karieta su juodais arkliais. Normalus žmogus pasitrauktų į kelkraštį, nes tam ir laiko yra ir refleksai suveiktų, bet ne mūsų advokatui Tomui, kuris tik ir laukia, kol jį karietaitė tiesiog pervažiuos... Tokių nelabai logiškų mizanscenų režisieriui nepavyko išvengti, tad nelabai žinau, ką jis laimėjo palikdamas jas: ar kad XIX amžiaus, Viktorijos laikų žmonės, buvo abejotinos elgsenos žmonės, kurie nemokėjo tinkamai reaguoti pavojaus akimirką? Nežinau. Aišku, autorius žaidžia racionalumo ir iracionalumo idėjomis, ypač, kai vampyras atkeliauja į Vakarų civilizaciją ir žmonės pradeda mirti – tai kraupu ir veikia, bet labiausiai, sakyčiau, manęs neįtikino Elenos ir vampyro Orloko keista erotinė užvalymo istorija, kurią režisierius bandė ryškinti kaip individualią moters kovą su „sveikomis“ Viktorijos laikotarpio socialinio gyvenimo įdiegtomis vertybėmis bei religiją prieš laukinį ir nevaržomą prigimtinį geismą. Pabaiga išties labai nuvilianti, nes besimaitindamas savo naujosios meilužės krauju vampyras pamiršta, kad jau aušta rytas ir saulės spinduliai jį sunaikins (?!), tad miršta tiesiog ant nuogosios Elenos, o šalia dar gražiai išdėliotos alyvų šakelės ir nuoga Lily-Rose Depp su pabaisos pasmurgusiu maketu, kuris priminė sukriošusį Demi Moore personažą iš „Substancijos“ – visas nepavykusio maitinimosi ir sekso ritualas priešaušryje įgauna makabriško estetinio vaizdinio parodiją, kuri tikriausiai suprojektuota masinio kino žiūrovui ir iš esmės atėmė bet kokį viltį pamatyti išties vientisai išlaikytą unikalų gotikinio siaubo reginį.

 

Visgi filmo stiprioji pusė išlieka vizualumas ir mokėjimas kurti Viktorijos laikų tamsią gotikinę atmosferą, kurioje vis dar moterys „žino savo vietą“, vaikšto papūstomis sukniomis ir atsiprašinėja pritūpčiodamos, o vyrai atstovauja tik mokslo proto paremtai tikrovei, kitaip sakant, kur visi veikėjai elgiasi schematiškai ir dėl to atrodo dekoratyviai naivūs. Vienąkart pamatyti dėl filmo estetikos gal ir verta, tačiau nesitikint užbaigto ir hermetiškai unikalaus siaubo, nes pastarasis pasiduoda Holivudo suprimityvintiems sprendimams, tad filmas visgi pasuoja ir renkasi pataikauti, nei būti tikru meninio siaubo kino pavyzdžiu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Maištinga Siela

Filmas: "Pirmasis ženklas" / "The First Omen"

 

Sveiki,

Niekada nebuvau didelis „The Omen“ siaubo frančizės gerbėjas, tik pamenu vieną tamsių plaukų surūgusį vaiką tarsi ištrūkusį iš paties pragaro. Net nustebau, jog naujasis siaubo filmas „Pirmasis ženklas“ (angl. The First Omen) (2024) pasakoja būtent apie šio siaubingo vaiko Damjano atsiradimą. Tiesa, pats veikėjas šioje serijoje nepasirodo, tiesą sakant, net nereikia matyti ankstesnių dalių, nes filmą kuo puikiausiai galima žiūrėti ir nieko nežinant apie „Ženklo“ pasakojimo tolimesnę istoriją.

Pirmoji serijos dalis pasirodė 1976 metais ir tapo savo žanro klasika, 2006 metais sukurtas perdirbinys, aišku, nebeįstengė pakartoti tokios pat sėkmės. Naujausiame filme pasakojama apie į Italiją atvykusią jauną amerikietę Margaret, kuri trokšta tapti vienuole ir pašvęsti savo gyvenimą Dievui. Visgi tikriausiai siaubo filmams nėra tinkamesnės vietos nei Bažnyčia, ten tiek to šventumo maža, kad blogis įsišaknijęs ant kiekvieno kryžiaus. Galiausiai vienuolė apsvaiginta (naktiniame klube!) ima suprasti, kad ji papuolė ne pas šventą Petrą, o į keistą vienuolyną, kuris toli gražu nepasižymi humaniškais ir krikščioniškais atjautos bruožais. Priešingai – mėgsta viduramžiškai pasavavaliauti.

Tai jau antras filmas, kurį šiemet matau, kada būtent Italijos vienuolynuose vyksta kažkokie neaiškūs genetiniai eksperimentai. Ankstesnis filmas vadinosi „Nekaltoji“ (2024), sakyčiau, lyg scenarijų būtų rašęs prie to paties darbo stalo dirbęs dvynys arba labai geras nusirašinėtojas, nes siužetai neįtikėtinai panašūs. Kaip, beje, ir pati režisūra: tamsi ir gotikinių kančios vaizdinių pripumpuotas pasakojimas, kuris vietomis išties baugina, o vietomis, atrodo, kad kažkas išplėšė scenarijaus lapus ir trūksta nuoseklumo. Pavyzdžiui, pagrindinė veikėja tik post factum sužino, kad ant galvos turi žymę. Kas per nesąmonė? Lyg būtų tik vakar gimusi. Filme esama keletas pavykusių ir nenuspėjamų pasažų, kai galvoji, kad čia tai jau tikrų tikriausia klišė, o režisūra pakeičia kryptį ir kažkaip „pagerina“ sceną natūraliais štrichais, nors visumoje, aišku, filmui pritrūko organikos, ypač kai prasideda sektantinis „Plačiai užmerktos akys“ maskaradas šalia gimdyvės pjaustymo kėdės. Vis galvoju: kodėl katalikų dvasininkai filmuose kaip susisukę nuo trydos bando išgelbėti tą pasaulį per hibridinius pabaisų ir monstrų eksperimentus? Kodėl scenarijaus motyvai amžinai tokie kaip iš Marvel serijos primityvūs ir neįtikinantys? Kelyje sutraiškomi žmonės, tačiau kunigėliai išlipę iš automobilių kad bent kiek atjaustų mirusiuosius į juos atsisukę, bet ne... verčiau išgelbės pasaulį išpjaudami iš moters gimdos palikuonį.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oazė: žaidimas prasideda" / "Ready Player One"

Sveiki,

Žinoma, kad S. Spielberg per savo itin turtingą kino režisieriaus karjerą yra tiek visko išbandęs ir tiek visko sukūręs, kad būtų užsimerkus viską imti ir išvardyti, tačiau jis visada liko ir tikriausiai liks tuo, kas kuria didįjį ir visiems prieinantį kiną, dėl kurio visi pulkais traukia ir trauks į kino teatrus. Viena naujausių jo kino juostų „Oazė: Žaidimas prasideda“ (angl. Ready Player One) (2018) taip pat sulaukė palankių vertinimų kaip ir pasirodęs panašiu laikotarpiu visiškai jo kitokio žanro filmas „Valstybės paslaptis“.

Filmas kaip kadaise kultinis „Penktasis elementas“, mus nukelia į ateitį ir pasiūlo žaidimo principu sukaltą modernų ir tuo pačiu aktualią kompiuterizuotą istoriją, kurios struktūra šiek tiek, ten visgi pripažinti, lėkštoka. Pagrindinis vaikinas turi įveikti kliūtis, atlikti misiją, tapti didvyriu, ko nepavyksta padaryti kitiems ir parodyti visas gražiausias savo ir visos žmonijos savybes – pasiaukojimą, ryžtą, drąsą ir materialių turtų nesivaikymą. Sudedamosios istorijos dalys iš esmės yra senos kaip visas Holivudas klišės – per pavojus atsirandanti meilė, blogiukų įveikimas ir pasaulio išgelbėjimas. Tai turėtų erzinti ir vietomis iš esmės tai erzina, bet S. Spielbergas įgudęs pasakotojas ir jo kai kurie pasakojimo būdai ir manevrai išties stulbinantys! Pavyzdžiui, ką reiškia vien toji geneali scena, kai jis rekonstruoja S. Kubriko „Švytėjimo“ viešbutį ir kai kurias scenas. Pasijutau vėlei grįžęs į tą mistinį viešbutį! Nieko neprikibsi – pasaulis pasaulyje ir tai beveik genialu.

Nuotykių ir aiškių moralinių vertybių prisodrinti veikėjai iš esmės yra neįdomūs, nes jie tipažiniai. Gėris yra gėris, blogis yra blogis ir jau nuo pat pradžių sergama tik už gėrį – filmas kaip ir bet kurio elementaraus žaidimo principas, visai kaip „Absoliutus blogis“, kai visi kumščius laiko už M. Jovovich. Visgi filmas turėjo, bent man, nemažai sąsajų su D. Cameron‘o „Įsikūnijimu“, nors viskas vyksta pusiau virtualiame pasaulyje, tik šiame filme, priešingai nei „Įsikūnijime“, tonas šiek tiek komiškesnis ir laisvesnis, primenantis populiarųjį kiną.

Žinoma, priekaištų galima prigalvoti šiam filmui pačių įvairiausių, tačiau visumoje filmas veikia! Jis sukelia emocijas, norisi, kad gėris laimėtų, nuotykiai tik sudėtingėtų ir pasaulis pasaulyje idėja dar labiau plėstųsi ir žmogaus vaizduotė nei scenarijuje, nei vizualiai perteiktame vaizde nemenktų ir nesikartotų. Ką gi, S. Spielbergas turi tame parako.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Ragana" / "The Witch: A New-England Folktale"

Sveiki,

Ar galima sukurti įtikinamą, bet neprabangų siaubo filmą, kuris prikaustytų dėmesį? Regis, žiūrint į pastarųjų 5 metų siaubo filmų rinką, tai tampa misija neįmanoma, tačiau visada pasitaiko išimčių. Viena iš tokių, sakyčiau, yra režisieriaus Robert Eggers debiutinis ilgametražis siaubo filmas „Ragana“ (angl. The Witch: A New-England Folktale) (2015). Šį filmą režisieriaus svajojo sukurti seniai, tačiau po nesėkmingų trumpametražių filmų šia tema, jis gavo nemažai pastabų, laikydamasis jų, jis pagaliau sukūrė „Raganą“, remdamasis Naujosios Anglijos regiono liaudies pasakojimais apie raganas. Jis labai troško filmą sukurti būtent šio regiono miškuose, tačiau aplinka pernelyg civilizuota ir nebeatitiko tų amžių, kuriuos jis vaizduoja filme, todėl filmą teko nufilmuoti Kanadoje.

Pastebėjau, kad filmas lietuviškuose forumuose sulaukė nemažai kritiškų atsiliepimų. Gal dėl to, kad jie tikėjosi tipinės siaubo juostos, prie kurių įpratę? Sunku pasakyti, tačiau nuo pat pradžių filmas sklinda įtikinama atmosfera, gerai apgalvotomis detalėmis ir dievobaiminga pasaulėžiūra. Religinga šeima ištremiama iš XVII amžiaus miestelio ir jie apsistoja blogio apgaubtame miške, kur bando susikurti naują gyvenimą, tačiau jie nežino, koks blogis tyko miške ir kėsinasi į juos... 

Kas iškart įtikina ir nebanalu? Puritoniškos šeimos besąlyginis atsidavimas religijai, primenantis Salemo teismų maratoną, kai buvo žudomos raganos. Režisierius naudojasi folkloriniais simboliais, kurie tampa bauginamai įtikinami – juodas ožys, ragana juodu apsiaustu, varnai ir t. t. Atkurti folklorinę atmosferą ir senuosius laikus režisieriui sekėsi kuo puikiausiai! Pamažu yranti šeima eina tiek dvasiškai, tiek materialiai į destrukciją, tad blogis įveikia gėrį gal ir dėl to, kad veikėjų tikėjimas nebuvo jau toks tyras, o veikiau pakurstytas fanatizmo? Atšiauri atmosfera, prigesusios papilkėjusios spalvos, dėmesys akims, emocijas pakurstantys garso efektai. Nepaisant įvykių mažumos, režisierius išgavo darnų mistinį pasakojimą, kur nebūtinai viskas turi vykti įvykis po įvykio. Kažkiek priminė šia tema filmą „Kaimas“, tačiau visgi režisieriui pavyko sukurti autentišką, savitą žvilgsnį į raganas ir atitrūkti nuo holivudinių klišių.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela