Filmas: "Oazė: žaidimas prasideda" / "Ready Player One"

Sveiki,

Žinoma, kad S. Spielberg per savo itin turtingą kino režisieriaus karjerą yra tiek visko išbandęs ir tiek visko sukūręs, kad būtų užsimerkus viską imti ir išvardyti, tačiau jis visada liko ir tikriausiai liks tuo, kas kuria didįjį ir visiems prieinantį kiną, dėl kurio visi pulkais traukia ir trauks į kino teatrus. Viena naujausių jo kino juostų „Oazė: Žaidimas prasideda“ (angl. Ready Player One) (2018) taip pat sulaukė palankių vertinimų kaip ir pasirodęs panašiu laikotarpiu visiškai jo kitokio žanro filmas „Valstybės paslaptis“.

Filmas kaip kadaise kultinis „Penktasis elementas“, mus nukelia į ateitį ir pasiūlo žaidimo principu sukaltą modernų ir tuo pačiu aktualią kompiuterizuotą istoriją, kurios struktūra šiek tiek, ten visgi pripažinti, lėkštoka. Pagrindinis vaikinas turi įveikti kliūtis, atlikti misiją, tapti didvyriu, ko nepavyksta padaryti kitiems ir parodyti visas gražiausias savo ir visos žmonijos savybes – pasiaukojimą, ryžtą, drąsą ir materialių turtų nesivaikymą. Sudedamosios istorijos dalys iš esmės yra senos kaip visas Holivudas klišės – per pavojus atsirandanti meilė, blogiukų įveikimas ir pasaulio išgelbėjimas. Tai turėtų erzinti ir vietomis iš esmės tai erzina, bet S. Spielbergas įgudęs pasakotojas ir jo kai kurie pasakojimo būdai ir manevrai išties stulbinantys! Pavyzdžiui, ką reiškia vien toji geneali scena, kai jis rekonstruoja S. Kubriko „Švytėjimo“ viešbutį ir kai kurias scenas. Pasijutau vėlei grįžęs į tą mistinį viešbutį! Nieko neprikibsi – pasaulis pasaulyje ir tai beveik genialu.

Nuotykių ir aiškių moralinių vertybių prisodrinti veikėjai iš esmės yra neįdomūs, nes jie tipažiniai. Gėris yra gėris, blogis yra blogis ir jau nuo pat pradžių sergama tik už gėrį – filmas kaip ir bet kurio elementaraus žaidimo principas, visai kaip „Absoliutus blogis“, kai visi kumščius laiko už M. Jovovich. Visgi filmas turėjo, bent man, nemažai sąsajų su D. Cameron‘o „Įsikūnijimu“, nors viskas vyksta pusiau virtualiame pasaulyje, tik šiame filme, priešingai nei „Įsikūnijime“, tonas šiek tiek komiškesnis ir laisvesnis, primenantis populiarųjį kiną.

Žinoma, priekaištų galima prigalvoti šiam filmui pačių įvairiausių, tačiau visumoje filmas veikia! Jis sukelia emocijas, norisi, kad gėris laimėtų, nuotykiai tik sudėtingėtų ir pasaulis pasaulyje idėja dar labiau plėstųsi ir žmogaus vaizduotė nei scenarijuje, nei vizualiai perteiktame vaizde nemenktų ir nesikartotų. Ką gi, S. Spielbergas turi tame parako.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Pirmyn į Vakarus" / "Vangūs vakarai" / "Slow West"

Sveiki,

Dar vienas ryžtingas mėginimas prikelti vesterną buvo naujo pobūdžio kritikus sužavėjusi kino juosta „Pirmyn į Vakarus“, kai kas, kaip "Kino pavasaris", verčia tiesiog „Vangūs vakarai“ (angl. Slow West) (2015). Šis mėginimas, sako, buvęs sėkmingas, nors plika akimi matosi, kad juosta mažo biudžeto ir didžioji dalis filmo nufilmuota be masinių scenų, tiesiog Naujosios Zelandijos dykvietėse.

Gerai, šį filmą pasirinkau vien tik dėl aktoriaus Michael Fassbender, kurio karjerą ir vaidmenis esu linkęs akylai sekti, tad tiesiog negalėjau praleisti tokios progos pamatyti jį tokiame filme. Visgi filmas žiūrėjosi nuobodžiai – daug bereikšmių dialogų, o veikėjų veiksmai ir kėslai tiesiog pernelyg vienplaniai ir nuspėjami. Galvažudžiai grumiasi su kitais galvažudžiais dėl paskirto grobio, o jaunasis vaikinukas tenori pamatyti savo mylimąją. Situacija kone komiška, ypač iš aristokratų berniuko, kuris keliauja dykynėmis ir seilėjasi, sapnuodamas ir prisimindamas savo svajonių merginą. Jo sentimentali romantinė mąstysena gal ir atitinka to meto pasaulėvoką, tačiau vis ta platforma integruota į vesterno pižamą, atrodo kaip negyvai lėta parodija. Suprantu, kad gali atsirasti originalumo gijos ir – vau! – kaip čia gerai viskas sumanyta, tačiau manęs kaip žiūrovo absoliučiai nepatenkino tokios raiškos priemonės. Nuobodūs personažai, nuobodus slinkimas į Vakarus, keleivių nuobodūs apsišaudymai ir tik vienintelis finalas iš esmės šio to vertas, kadangi tam tikra kulta bukam asmeniui buvo kaip apdovanojimas kantriam žiūrovui.

Kritikų išliaupsinta juosta šįkart prasmego kaip karvė į smegduobę ir nei mūūūū, ir nei pieno. M. Fassbenderis kaip visada buvo puikus, tačiau tokį vesterną, kokį kūrė, tarkim, paskutiniu metu Q. Tarantino, šiam režisieriui tiesiog reiktų grįžti lėtai atgal į kokį meditacinio pobūdžio nebylųjį kiną. Rekomenduoju nebent ištvermingiems kinomanams, kurie jau susipažinę su vesterno klasika, tada šis filmas, tikiu, turėtų išties pasirodyti originalus, tačiau man jis ne itin lipo.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įkalintasis" / "Starred Up"

Sveiki, skaitytojai,

Tamsi ir brutali britų režisieriaus David Mackenzie drama „Įkalintasis“ (angl. Starred Up) (2013) netikėtai tapo tikru kino atradimu. Filmas pasakoja devyniolikmečio patekimą į vyrų kalėjimą, kuriame galioja savos taisyklės, o vaikinas sadistiškai netvardo pykčio, todėl nuolat yra taranuojamas apsauginių, kol galiausiai patenka į pykčio tvardymo kalėjimo būrelį... Atrodytų, lyg ir nieko įdomaus, lyg ir nieko naujo. Dar vienas eilinis filmas apie tą patį. Apie vyrų kalėjimo taisykles ir pyktį, tačiau beregint filmas prikausto neįtikėtinai puikia režisūra.

Tiesą sakant, režisierių jau pažįstų iš jo puikaus filmo „Tobulas jausmas“ (2011), šįkart jis griebiasi išties sudėtingos temos – kalėjimo gyvenimo, tačiau tik filmui įpusėjus, tampa aišku, kad režisieriui kur kas labiau rūpi ne kalėjimo užkaboriai, tačiau veikėjų psichologinė veiksmų paradigma. Priežastis, kodėl pagrindinis veikėjas yra toks, koks yra. Tėvo ir sūnaus santykiai tampa atramine šios istorijos dalimi, jų sutrūkinėjęs ryšys veriasi per sūnaus psichologinius veiksnius. Kraujo ryšys, įvilktas į brutalias kalėjimo sąlygas, pateikia gana netikėtą filmo gelmę, o ką jau kalbėti apie Jack O‘Connell vaidybą – ji pribloškiamai įtaigi ir atidirbta kiekvienam kadrui itin profesionaliai. Filmas neprimena serialo „Oranžinė – tai nauja juoda“, šis filmas absoliučiai be komedijos elementų, netgi sakyčiau primena pačias juodžiausias ir įtaigiausias istorijas apie kalėjimą. Visų pirma lenkų filmą „Simetrija“, taip pat kažkiek ispanų juosta „Kamera 211“.

Filmas tikriausiai turėtų patikti ir serialo „Ozas“ gerbėjams, bet apskritai tai silpnus nervus dirginantis filmas, bet geroji jo pusė yra ta, kad jis ne tik sudirgina, bet ir kažin kaip ypatingai sudrebina sielą. Įdomu ir tai, kad filmas tiks ir vidutiniam žiūrovui, kuris galbūt kažin kokios šeimyninės dramos ir nelabai pamatys, bet bent galės pasimėgauti (kažkodėl ypač vyrai tai mėgsta) sadistiniais kalėjimo veiksmais. Negaliu duoti mažiau, nes filmas absoliučiai mane „paėmė“. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.4

Interviu su aktoriumi Jack O‘Connell ir filmo režisieriumi:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niujorko šešėlyje" / "The Place Beyond the Pines"

Sveiki, kino gerbėjai,

Nors aktorius Ryan Gosling ir paskelbė, jog kurį lauką apleidžia karjerą, tačiau pas mus dar vis plūsta jo naujausi darbai. „Niujorko šešėlyje“ (The Place Beyond the Pines) (2012) yra dar vienas kriminalinių perliukų, kurie ramiausiai gali pretenduoti į kokybiško filmo lentyną. „Niujorko šešėlyje“ man pasirodė lyg pyragas su trim storais biskvitais. Tikėjausi vientiso pasakojimo apie bankus plėšiantį blondiną tėtuką, kuris bando sulipinti iširusius santykius, tačiau teko apsigauti, nes filmas „eina“ trim frontais ir pasakoja iš trijų skirtingų pozicijų, neaplenkdamas laiko šuolių, paradoksų ir „karminių“ skolų grąžinimo šiame gyvenime.

Labiausiai šokiruoja nuolatinis korumpuotos policijos vaizdavimas ir nelygybė, kuri veši tarp pareigūnų. Tokių filmų pasižiūrėjus, galima pamanyti, kad pasaulis iš vis neteisingas, o sistema, kuriai mes vergaujame, siurbia iš mūsų kraują ir veidmainiauja kiek tik išsteni. Viskas puiku su šiuo filmu – stipri režisūra, įtaigus siužetas, labai malonu, kad nevienalytis, ne monolitas, o gerai perskeltas į tris dalis. Smagu čia vėl sutikti Ryan Goslingą, tačiau jo povyza, nors į flegmatiškai charizmatiška, tačiau akmeninis veidas beveik niekuo nesiskyrė nuo filmo „Drive“ (2011) – toks pat tylėnis, tokios pačios emocijos, vaikščiojimas, energetika. Įtariu, kad aktoriui pelnytai reikia atostogų ir pertraukos, gal tada sugebėtų būti nors kiek universalesnis, nes paskutinieji vaidmenys labai jau man panašūs tampa, ko visai negaliu pasakyti apie Bradley Cooper‘į, kuris vis painiojasi man po akimis – „Pagirios: Velniai žino kur“, „Optimisto istorija“ ir šįkart vėl demonstruoja naują amplua, ir galiu pasakyti, kad šįkart, mano akimis, perspjovė Gosling‘ą. Priekaištų neturiu ir Evai Mendes, tačiau jos personažas nedominavo, todėl kažkokių pastebėjimų didesnių negalėčiau išskirti.

Iš esmės – tai vizualiai gražus filmas, išbaigtas ir užpildytas, kažko galbūt išskirtinio iš gerųjų kriminalinių dramų savitumo gal ir neturi, tačiau, manau, kad tokią juostą pažiūrėti daug turiningiau nei prastą ir „ant smūgio“ nuspėjamą detektyvą. Filmą vertinu geriau nei vidutiniu ir rekomenduoju pasidžiaugti juo ir kitus žiūrovus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela