Filmas: "Kaulai ir visa kita" / "Bones and All"

 Sveiki,

 

Labai mėgstu italų režisierių Luca Guadagnino. Prisimindamas ankstesnius jo kino darbus, vis menu juos su nostalgija. Manau, kad geriausias jo darbas tebėra „Aš esu meilė“ (2009), kuriame perteikta itališkos elitinės kultūros klasika. Sakyčiau, šiam režisieriui turime būti dėkingi už aktoriaus Timothée Chalamet atradimą ir iškėlimą, nes po jo pasirodymo režisieriaus filme „Vadink mane savo vardu“ aktoriui pasipylė tokie vaidmenys, kad jis laikomas šios naujosios kartos aktoriumi lyderiu. Kaip anuomet kažkada Leonardo DiCaprio. Naujausias L. Guadagnino darbas „Kaulai ir visa kita“ (angl. Bones and All) (2022) Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą, tad visiškai tikėdamas šio filmo turiniu, leidausi į dar vieną režisieriaus sukurtą reginį.

 

„Kaulai ir visa kita“ pasakoja apie devinto dešimtmečio Ameriką. Istorija persmelkta laikmečio kultūrinių bei buities detalių, tačiau įdomu ir tai, jog tarp tų visų normalių žmonių gyvena ir keisti žmonės, save vadinantys Valgytojais. Jie maitinasi žmogaus mėsa, panašiai kaip vampyrai krauju, taip šiems reikia paėsti mirštančio žmogaus mėsos. Visgi režisierius iškart atsisako įprastinių fantastinių apie žmogėdras pasakojimo vaizdavimo elementų t. y. žmones su antgamtinėmis galiomis, apie slankiojimą šešėliuose ar paslaptingą virusą, veikiau jis tai perteikia kaip intuityvią veikėjų patologinę ligą, su kuria lyg narkomanas ar alkoholikas bando gyventi ir suprasti savo priklausomybę. Nors filme tai pateikiama kaip perduodama genetinė liga, visgi kino kūrėjai detaliai neanalizuoja šios žmonių mutacijos priežasčių, o stengiasi narplioti pagrindinės veikėjos Marenos istoriją.

 

Vos sulaukusi 18 metų Marena lieka palikta tėvo, kadangi šis nebegali apsikęsti, jog Marena kaskart tampa nevaldoma ir puola kandžioti žmones. Marena keliauja per valstijas, sutinka keistą senuką Salį, kuris išmokina ją užuosti kitą Valgytoją. Kraupus senolis galiausiai pradeda persekioti jaunąją Valgytoją, tačiau ji jau keliauja su jaunu Valgytoju Li, kurį šiame filme sukūrė aktorius Timothée Chalamet. Li biseksualus, jis pasitenkina gražiais savo amžiaus vaikinais, tačiau galiausiai juos nužudo ir... apvalgo. Keliaudami po valstijas jiedu bando surasti Marenos senelius ir mamą, galų gale jiedu vienas kitą pamilsta ir nusprendžia gyventi kaip padorūs žmonės, tačiau ar du antžmogiai gali paneigdami prigimtį imituoti įprastą žmonių gyvenimą?

 

Filmas, pripažinsiu, sukėlė itin dviprasmiškus jausmus. Pirmoji filmo pusė glumino dėl savo lėtų apsukų. Priminė tuos 90-ųjų pradžios filmus apie vaikus, kurie bando išsiaiškinti savo kilmę, todėl keliauja po įvairias JAV valstijas ir renka savo istoriją. Kitą vertus, filmas apie tai ir yra, pastatytas iš nostalgijos tokiam kinui, bet visą įdomumą ir savitumą sukuria neįprasta pagrindinių veikėjų antžmogiška prigimtis. Jie yra žmogėdros.

Sakyčiau, režisierius nėra čia toks įdomus ir aštrus, koks buvo provokuojančioje „Suspirija“ filme, tačiau vis tiek išgauna savo režisūrine maniera tai, ką galima pavadinti nepriklausoma ir individualizuota režisūra. Žiūrėdamas šį filmą, prisiminiau, nestandartinį filmą apie vampyrus „Bizantija“ (2012), kurį režisavo Neil Jordan, o pastarasis bandė pažvelgti į vampyrizmą visiškai kitu rakursu nei ankstesniame savo kultiniame darbe „Interviu su vampyru“ (1994). Manau, panašiai ir Luca Guadagnino bando nagrinėti visiškai kitą monstriškumo aspektą t. y. papasakoti, ką reiškia būti monstru iš žmogiškosios perspektyvos. Galiausiai į patį filmą galima žiūrėti kaip į alegoriją t. y. kaip du tėvų traumuoti jaunuoliai keliauja per JAV mėlynu pikapu ir bando užgydyti savas žaizdas. Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, pirmoji jo pusė gana sunkiai pasidavė, tačiau pripratus prie filmo atmosferos ir idėjos, antroji filmo dalis, mano akimis, ūgtelėjo.

 

P. S. Kaip puikiai perteikė aktorius Mark Rylance tą baisuoklį žmogėdrą Salį. Pabaigoje ėjo šiurpas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Barbarų belaukiant" / "Waiting for the Barbarians"

 

Sveiki skaitytojai,

 

Kolumbijos režisierius Ciro Guerra „Kino pavasaryje“ jau seniai nebe naujiena, todėl kiek kilstelėjau antakį, kai jo naujausias filmas „Barbarų belaukiant“ (angl. Waiting for the Barbarians) (2019) priskirtas tiesiog prie „Panoramos“, o ne prie programos „Meistrai“. Kodėl nustebau? Nes jo paskutinieji du ilgametražiai filmai, rodyti „Kino pavasaryje“ „Gyvatės apkabinimas“ (2015) ir „Vasaros paukščiai“ (2018) buvo išties saviti ir savaip įspūdingi. Kai sužinojau, jog būtent šiam režisieriui paskirta ekranizuoti J. M. Coetzee romano šedevro „Barbarų belaukiant“ istorija su anglakalbiais aktoriais, kiek suglumau, ar šis projektas, kaip neretai būna su nepriklausomo gero ir savito kino režisieriais, ima ir šios kartelės nebeperlipa. Pirmosios anglų kalba pasirodžiusios recenzijos apie „Barbarų belaukiant“ sulaukė gana vidutiniškų vertinų.

 

Ką gi, tenka pripažinti, kad tai nėra pats geriausias Ciro Guerros filmas, tačiau vis tiek, man skaičiusiam šią įspūdingą knygą, buvo įdomu, ką gali nuveikti toks meistras su tokia medžiaga. Istorija pasakoja neapibrėžto (kaip ir būdinga beveik visai J. M. Coetzee kūrybai) laikotarpio ir valstybės pasakojimą. Miestas randasi minimos imperijos pakraštyje, kažkur dykumų ir kalnų sausringoje vietovėje. Kino režisierius, kurdamas aplinką, pasinaudojo sausringais kraštovaizdžiais, arabiškai pastatytu ir aptvertu miesteliu, o ten gyvenančius žmones vaizduoja pusiau viduramžiškai, pusiau iš XIX amžiaus, gyvenančius kur nors Afrikoje. Aptvertame mieste, kuriam vadovauja Magistras tyrinėja išnykusios civilizacijos rašmenis, vieną dieną iš imperijos centro sulaukia patikrinimo brigados, kuriam vadovauja sadistas. Jie „rūpinasi“, kad imperijai negrėstų pavojus iš barbarų, kurie randasi netoli imperijos sienos. Esmė tame, kad imperijoje sklinda kalbos, jog laukiniai barbarai ruošiasi karui, smarkiai ginkluojasi, todėl būtina stiprinti paribius.

 

Galiausiai istorija pasisuka taip, kad galią įgavę imperijos vyrukai suruošia sadistinius spektaklius. Jie sugauna kitataučius, žiauriai juos kankina ir tai daro viešose vietose, kad žmonėms įdiegtų nesaugumo ir pasišlykštėjimo kitais nuostatas. Galiausiai baime ir bausmėmis grįsta imperijos valdžiai laukia barbarų, nuverčia miesto Magistrą ir netgi laikinai paverčia jį kaliniu. Ekranizacija gana tiksli pagal knygą, tik žiūrint filmą, akcentai, atrodo, sudėti kiek kitokie. Jeigu knygoje Magistras pasyvus svajoklis, kuris nesuvokia, kad didžiausia grėsmė yra ne barbarai, o būtent atsiųsti imperijos sadistai, tai filme labiau regime egzistencinių klausimų kamuojamą senį Magistrą, kuris jaučia simpatiją laukinei, sulaužytomis kojomis ir nesuvokia, kodėl tie sadistai neturi empatijos jausmo. Ciro Guerra iš tikrųjų labai atidus detalėms, jis mėgsta filosofuoti, neskubėti ir daug dėmesio skiria estetikai. Šįkart irgi, tačiau ta estetika nei puošnumas, o būtent būdas bendro pasakojimo atmosferai sukurti. Bet tuo pačiu, žiūrint šį filmą, kirbėjo nuojauta, kad režisierius balansuoja ties perdėto statiškumo riba, scenos kai kada komponuojamos holivudiškai, pvz., kaip Magistro sugulovė uždaro duris, būtinai stabtelėdama ir apsižvalgydama į koridorių – tokie mizanscenų triukai momentalūs, bet kartu deklaruoja standartinę režisūrą.

 

Istorijoje galime įžvelgti ir tam tikros alegorijos apie prigimtinį blogį. Kas sunaikina imperijas, kurios pasitelkia smurtą, manipuliaciją ir baimę? Taip, joms lemta žlugti, suirti iš vidaus. Tai filmas kartu ir apie moralinius pasirinkimus, iškreiptą galios troškimą, apie tai, kaip kuriama žmonėms propaganda ir kaip dezinformatyviai ji panaudojama. Pavyzdžiui, viena baisiausių kino, sakyčiau, industrijoje vaizduojamų sadistinių scenų buvo laukinių žmonių per plaštakas ir žandus suverta grandinėlė ir liepimas vaikui lazda juos mušti tarsi jie būtų tikrieji priešai. Suklaidintas žmogus yra viešai prijungiamas prie sisteminio agregato ir jis tampa tik dar viena šachmatų figūra.

 

Filme pagrindinius vaidmenis sukuria Mark Rylance, Johnny Depp ir Robert Pattinson. Šiame neapibrėžtame kariniame kine išskirtinai galios ir karo žaidimus žaidžia tik vyrai, o moterys vėlgi tėra tik geismo, meilės ir virtuvės prievaizdės. Atmosferiniai, sodrių egzotinių spalvų prisodrintas filmas kviečia į diskusiją ir kelti esminius gėrio ir blogio klausimus, perprasti istorijos vyksmus ir įvertinti, kokiomis priemonėmis ir kaina statomos imperijos, kurioms vienaip ar kitaip lemta susmegti į smėlį...

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.8

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Oazė: žaidimas prasideda" / "Ready Player One"

Sveiki,

Žinoma, kad S. Spielberg per savo itin turtingą kino režisieriaus karjerą yra tiek visko išbandęs ir tiek visko sukūręs, kad būtų užsimerkus viską imti ir išvardyti, tačiau jis visada liko ir tikriausiai liks tuo, kas kuria didįjį ir visiems prieinantį kiną, dėl kurio visi pulkais traukia ir trauks į kino teatrus. Viena naujausių jo kino juostų „Oazė: Žaidimas prasideda“ (angl. Ready Player One) (2018) taip pat sulaukė palankių vertinimų kaip ir pasirodęs panašiu laikotarpiu visiškai jo kitokio žanro filmas „Valstybės paslaptis“.

Filmas kaip kadaise kultinis „Penktasis elementas“, mus nukelia į ateitį ir pasiūlo žaidimo principu sukaltą modernų ir tuo pačiu aktualią kompiuterizuotą istoriją, kurios struktūra šiek tiek, ten visgi pripažinti, lėkštoka. Pagrindinis vaikinas turi įveikti kliūtis, atlikti misiją, tapti didvyriu, ko nepavyksta padaryti kitiems ir parodyti visas gražiausias savo ir visos žmonijos savybes – pasiaukojimą, ryžtą, drąsą ir materialių turtų nesivaikymą. Sudedamosios istorijos dalys iš esmės yra senos kaip visas Holivudas klišės – per pavojus atsirandanti meilė, blogiukų įveikimas ir pasaulio išgelbėjimas. Tai turėtų erzinti ir vietomis iš esmės tai erzina, bet S. Spielbergas įgudęs pasakotojas ir jo kai kurie pasakojimo būdai ir manevrai išties stulbinantys! Pavyzdžiui, ką reiškia vien toji geneali scena, kai jis rekonstruoja S. Kubriko „Švytėjimo“ viešbutį ir kai kurias scenas. Pasijutau vėlei grįžęs į tą mistinį viešbutį! Nieko neprikibsi – pasaulis pasaulyje ir tai beveik genialu.

Nuotykių ir aiškių moralinių vertybių prisodrinti veikėjai iš esmės yra neįdomūs, nes jie tipažiniai. Gėris yra gėris, blogis yra blogis ir jau nuo pat pradžių sergama tik už gėrį – filmas kaip ir bet kurio elementaraus žaidimo principas, visai kaip „Absoliutus blogis“, kai visi kumščius laiko už M. Jovovich. Visgi filmas turėjo, bent man, nemažai sąsajų su D. Cameron‘o „Įsikūnijimu“, nors viskas vyksta pusiau virtualiame pasaulyje, tik šiame filme, priešingai nei „Įsikūnijime“, tonas šiek tiek komiškesnis ir laisvesnis, primenantis populiarųjį kiną.

Žinoma, priekaištų galima prigalvoti šiam filmui pačių įvairiausių, tačiau visumoje filmas veikia! Jis sukelia emocijas, norisi, kad gėris laimėtų, nuotykiai tik sudėtingėtų ir pasaulis pasaulyje idėja dar labiau plėstųsi ir žmogaus vaizduotė nei scenarijuje, nei vizualiai perteiktame vaizde nemenktų ir nesikartotų. Ką gi, S. Spielbergas turi tame parako.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela