Knyga: José Eduardo Agualusa "Praeičių pardavėjas"

 Jose Eduardo Agualusa. „Praeičių pardavėjas“ – Vilnius: Rara, 2024. – 136 p.

Sveiki, knygų gurmanai,

Angolos rašytojas, rašantis portugališkai, Jose Eduardo Agualusa (g. 1960) lietuviams pažįstamas iš romano Bendroji užmaršties teorija (Rara, 2021), kurią suskaičiau su dideliu malonumu ir menu jos įdomią ir netipinę istoriją. Bet visgi autorius išgarsėjo pirmiausia su romanu Praeičių pardavėjas (prot. O Vendedor de Passados), kurį mums į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas. Romanas įvertintas prestižiniais tarptautiniais ir Angolos nacionaliniais apdovanojimais žadėjo, bent jau man, kad bus kas nors panašaus į Bendrąją užmaršties teoriją, įtrauku ir lengvai suprantama.

Istorija mus nukelia į tolimąją Angolą ir ją mums pasakoja driežas gekonas Eulalijus, kuris kaip kokia namų kamera seka albinoso Felikso Venturos istoriją. Feliksas bespalvis našlaitis, išaugintas knygų pardavėjo, kuris, kaip teigiama, Feliksą dar kūdikį rado prie namų slenksčio. Pasakojimo dabartyje Feliksas gyvena vienas su driežu, kuris dažniausiai ropoja aukšta prie lubų ir pardavinėja istorijas čionai ateinantiems klientams. Tos istorijos ne šiaip knygos, o tapatybės, kurias įsigiję ir įtikėję klientai tampa kitais asmenimis, nusisavinę privačius gyvenimus, pamiršę savo ankstesnius likimus. Tam tikra prasme – tai istorija apie žmones chameleonus, kurie keičia vietoj spalvos savo vardus ir likimus.

Iš vienos pusės knygos istorija absurdiška, nes sujaukta ir chaotiška, smarkiai fragmentuota ir politizuota Angolos istorijos įvykiais, kurie gan, bent man lietuvio sąmonėje, migloti ir suvokiami tik iš bendro teksto audinio. Tikiu, kad šią knygą Afrikos ir Angolos istoriją išmanantys perskaitys kur kas sodriau ir atpažins svarbiausius kontekstinius dalykus. Visgi romane ryškinami kruvini šalies įvykiai nutikę aštunto dešimtmečio pradžioje; perversmai ir revoliucijos suvedė ne vieną tragišką likimą, kuriuos knygos veikėjams norėtųsi pamiršti po nusipirktomis tapatybėmis, tačiau ar įmanoma apgauti save ir kolektyvą? Skaitydamas vis galvojau apie neseniai atrastą Mandelos efektą, kada kolektyvinėje sąmonėje vieni dalykai atrodo kitokie, nei prisimename, tarsi kažkas būtų pakeitę tikrovę (šiaip įdomi teorija, verta bent jau dėl išprusimo pasidomėti).

Taigi veikėjai, kažkada vieni kitiems buvę aukos ir budeliai po daugel metų susirenka pas Feliksą, nusiperka tapatybes ir apsimeta aristokratais, ponais, kurie neatpažįsta vienas kito. „Mūsų atmintis didele dalimi maitinasi tuo, ką apie mus atsimena kiti. Esame linkę prisiminti kitų prisiminimus kaip savo – net netikrus (p. 86).“ Iš tikrųjų knyga dėl to ir primena satyrą, nes viskas absurdiška kaip pas Kafką romane Procesas, kuriame pagrindinis veikėjas susiduria su absurdišku pasauliu, primenančiu teatrą. Panašiai ir Praeities pardavėjas pasakoja taip, tarsi viskas būtų teatras, viena ištisa tikrovės ir atminties proceso transformacija, kur nusitrina tikrovės, sapno ir praeities ribos. Ir tai suprantama, nes veikėjams paprasčiau gyventi iliuzijoje, nei sukrečiančioje tikrovėje. „Noriu iškeisti šią neįtikėtiną istoriją, savo gyvenimo istoriją, į kitą, paprastą ir tvirtą. Paprasto žmogaus istoriją. Aš jums duosiu neįmanomą tiesą, o jūs man duosite paprastą ir įtikinimą melą, ar sutinkate? (p. 116).“

Jose Eduardo Agualusa

Besivaikant istorijos galų – išgalvotų ir galimai tikrų – autorius šiame mažame romane brėžia didžiulius geografinius kelius. Istorija nusikelia į PAR, tai į JAV, tai į Braziliją, tai į Portugaliją, visur, kur prisilietė portugalų kolonistai. Taip pat tekste Agualusa mėgsta pabrėžti meilę kitiems rašytojams, ne tik Fernandui Pessoa, bet ir kitiems „Negaliu sugrįžti prie Tūkstančio ir vienos nakties, bet atrandu naujų rašytojų. Pavyzdžiui, mėgstu Coetzee, būrą, dėl jo šiurkštumo ir tikslumo, nevilties be savęs apgaudinėjimo. Nustebau sužinojęs, kad švedai pripažino tokią gerą kūrybą (p. 66).“ Visgi knyga, nors ir primena Kafkos kūryba, ji labiau laikoma paveikta argentiniečio Jorgės Luiso Borgeso, nors man asmeniškai teksto chaotiškumas ir bandymas sukelti daugiabriaunius gekono ir žmonių žiūros kampus romane priminė lenkų rašytojos Malgorzata Saramonowicz romaną Sesė (Alma littera, 2000), kuris man, tiesą sakant, nepatiko.

Knygoje esama ir puikių pamintijimų apie melo reikšmę visuomenėje. Ypač dabar, kai gyvename informacijos pertekliuje, kur nebegalime atskirti, kas tikra, o kur konspiracinės teorijos, atrodo, kad gyvename kreivų veidrodžių karalystėje. Mane baugina tie žmonės, kurie neabejoja net pačiais patikimiausiais šaltiniais, nedaloma tiesa. Bet ką dabarties tikrovės suirutė reiškia? Argi ne evoliucijos procesus? „Papasakojo, kad nedidelėje Ramiojo vandenyno salelėje, kur gyveno keletą mėnesių, melas buvo laikomas tvirčiausiu visuomenės ramsčiu. Informacijos ministerija, garbinga institucija, beveik šventa, turėjo kurti ir skleisti netikras naujienas. Paleistas į visuomenę tos naujienos augdavo, įgaudavo naujų, galbūt prieštaringų atspalvių ir suteikdavo visuomenei dinamiškumo (p. 84).“ Argi mes negyvename chaoso, nuolatinės kaitos, nepastovumo, reformų ir nesibaigiančios dinamiškos kaitos eroje, kuri rodytų, jog iš esmės esame apsupti iškreiptos tikrovės ir melo?

Visgi knyga skaitėsi sunkokai, priešingai nei Bendroji užmaršties teorija. Fragmentuotas kaleidoskopinis pasakojimas, besikeičiančios tapatybės, daug vardų, neaiškūs ir tik intuityviai numanomi veikėjų tikslai išardo tradicinį pasakojimą ir leidžia tekstui keistis kaip chameleono spalvoms. Nemanau, kad visiems patiks pasakojimas, nors jame ir yra svarbių universalių temų, gražių literatūrinių triukų, tačiau pati istorija neįtrauki, galiausiai romaną išgelbėja pabaigoje suvesti detektyviniai keršto pasakojimo galai ir išskydęs, beformis pasakojimas staiga įgauna stuburą, tačiau neapleidžia įspūdis, jog iki to stuburo reikėjo skaitytojui nemažai skaitant abejoti. Kitaip sakant, knygoje man trūko suveržtume ir intrigos, o humoras toks persisunkęs politikos ir gelmės, kad nelabai atrodo kaip humoras, veikiau kaip minorinis absurdas. Bet įveikiau.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Lenkas"

J. M. Coetzee. „Lenkas“ – Vilnius: Sofoklis, 2023. – p. 128.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip visada džiaugiuosi, kad leidykla Sofoklis puoselėja Pietų Afrikos Respublikos rašytojo J. M. Coetzee (g. 1940) literatūros vertimus į lietuvių kalbą. Pastarasis romanas Lenkas (angl. The Pole) originalo kalba su papildomomis istorijomis pasirodė 2023 metais, o tų pačių metų pačioje pabaigoje Sofoklis paruošė ir lietuvišką leidimą – stulbinamai greitai! Į lietuvių kalbą romaną išvertė Nijolė Regina Chijenienė. Galima sakyti, kasmet sulaukiame po vieną Coetzee knygą ir kaskart šis genialus rašytojas nepaliauja manęs stebinti.

 

Naujausiame savo romane Lenkas mus nukelia į Barseloną, kur gyvena pagrindinė veikėja Beatričė, kuriai netrukus sukaks 50 metų. Ji jau užauginusi du sūnus, mėgaujasi gyvenimu Katalonijos sostinėje, muzika, kol vieną dieną jos ramybę sudrumsčia 72 metų lenkų pianistas Vitoldas Valčikievičius, atvykęs koncertuoti Šopeno muzikos interpretacijų. Beatričės užduotis – užimti lenką, kol jis svečiuosis Barselonoje, tad ji nenoriai imasi šios užduoties susidurdama su savo išankstinėmis nuomonėmis ir prieštaromis. Lenkas Vitoldas jai nepatinka, tačiau tuo pačiu ją ir traukia – jo kūnas, didelės rankos, jo keistai senamadiška anglų kalba, kad po šio susitikimo ji ima susirašinėti su Vitoldu laiškais, pastarasis nebeslepia simpatijų Beatričei ir kviečia drauge susitikti ir vykti į Braziliją, tačiau bėda tame, kad Beatričė ištekėjusi...

 

Maždaug toks būtų siužetas apie nebe pirmos jaunystės meilę, galima pasakyti, gal ir paskutinę šio gyvenimo aistrą, kurią J. M. Coetzee išradingai, kaip jam ir būdinga, pasakoja iš moteriškosios perspektyvos. Paprastai J. M. Coetzee renkasi vyrus kaip pagrindinius veikėjus, bet šįkart jis tarsi grįžta prie ankstesniojo romano Elizabeta Kostelo (2003), kuris, beje, mano akimis, vienas labiausiai man patikusių, ir vėl prabyla iš moters pozicijos. Beatričė kaip personažė įdomi tuo, kad pabudusi iš letargo, kitaip sakant, paprasto gyvenimo, įsivelia į meilės romaną save teisindama, kad jos amžiaus draugės jau seniai užmezga vis kokius nors romanus ir net tuo didžiuojasi. Tiesa, Beatričės santykiai su vyru gana šaltoki, jiedu miega atskiruose kambariuose, nesidomi apie vienas kito profesinį gyvenimą, tad vienatvė iš esmės ją paskatina avantiūrai.

 

Šiame nedideliame romane veriasi gyvenimiška tiesa, apie kurią dažnas susimąstome, patiriame, pateisiname, tačiau esame linkę nereflektuoti iš įvairiausių perspektyvų. Autorius pateikia tik Beatričės perspektyvą, kuri vienoje tikrovės plokštumoje patiria meilės nuotykį su į tėvus tinkančiu lenkų pianistu, tačiau visi prieštaringos meilės suvokimai yra pačios Beatričės interpretacinių mintijimų jausmų sudirginimas. Ji pati diskutuoja, kelia klausimus, analizuoja, numano, kas ir kaip galėjo būti, ką jaučia ir ko nejaučia Vitoldas. Atrodo, kad autorius skaitytoją panardina į Beatričės abejonių lauką, kuriame tikrovė yra tokia, kokią ją regi, interpretuoja ir patiria veikėja. Vitoldas istorijoje eliminuotas, jis lieka kaip tolimas subjektas, suteikęs ispanei raktą nuo jos jausmų paslapčių skrynutės. Beatričės gyvenimas išties labai banguotas, ji linkusi į neigimą, netgi kritišką ir žeminantį mąstymo būdą, tačiau negali atsispirti lenkui, o tai rodo ir jos kritiškas Vitoldo atliekamo Šopeno muzikos vertinimas, jai nepatinka dalykiškas lenko skambesys, bet tuo pačiu traukia jo didžiulės rankos. Ji menkina jo lenkiškas šaknis, bando lyginti save ir Vitoldą su Šopenu ir Prancūzijoje kompozitorių globojusia mylimąja Žorž Sand.

 

J. M. Coetzee kaip visada išlieka labai literatūriškas, daugiasluoksnis. Jis mėgsta ne tik interpretuoti literatūrinius kūrinius, bet ir atverti naujas prieštaras, ar tai būtų romanas Fo apie Robinzono Kruzo autorių, ar tai būtų Peterburgo meistras apie Dostojevskį. Šįkart jis renkasi kelias istorines asmenybes – Šopeno ir Žoržos meilės istoriją, nes Šopenas buvo lenkas išeivis, taip pat Dantės ir Beatričės meilės istoriją, nes pagrindinė veikėja Beatričė. Autorius analogiškai supina dabarties veikėjų ir istorinių asmenybių atitikmenis, savaip perpasakoja ispanės ir lenko meilės istoriją, kuri, atrodo, romane netgi sureikšminta, šiek tiek absurdiška, nes lenkas mąsto ir gyvena tarsi romantizmo epochos žmogus, o Beatričė nepasiekiama ir racionali ispanė, įsipareigojusi savo šeiminei padėčiai.

 

„–Poetas Dantė buvo Beatričės meilužis, ir niekas to nežinojo.

–Nesąmonė. Beatričė žinojo. Visos jos draugės žinojo. Šnibždėjosi apie tai kikendamos, kaip ir visos merginos. Ar tikrai manai, kad esi Dantė, Vitoldai? (p. 70).“

J. M. Coetzee

 

Kitas romano sluoksnis, kuris nemažiau įdomus, yra kalbinė veikėjų situacija. Du veikėjai iš skirtingų kultūrų bendrauja abiem svetima anglų kalba. Lenkas dažnai stengiasi taisyklingai perteikti savo lenkiškus mintijimus, kuriuos ispanė savo anglų kalboje mintyse išsiverčia kaip senamadiškus ir dažnai nesuprantamus. Atrodo, nesusikalbėjimas arba bandymas susikalbėti tarp kultūrų dar yra ribojamas ir nutolinama tiesa kitos kultūros kalbos priemonėmis, tad Beatričę ši situacija verčia interpretuoti ir projektuoti pasaulį savaip. „Be palaimos. Kartais sunku suprasti, ką tas žmogus nori pasakyti, nes anglų kalbą moka tik paviršutiniškai. Ar jis sako kažką gilaus, ar tiesiog kaip beždžionė, sėdinti prie rašomosios mašinėlės, maigo ne tuos žodžius? (p. 54).“

 

Galų gale, kas tie jausmai, jeigu jie tėra tik aidas, atėjęs iš to, kuris tave ataidėjo? Kitaip sakant, interpretacijos, kurias besvarstydami, mes patiriame kitokį savęs suvokimą, įsimylime ir tariame tiems, kurie mus surezonavo, kad mylime. Autorius romane aiškiai nagrinėja neišsipildžiusios meilės temą ne kaip problemą, o kaip dovaną, kuri atveria kūrybos ir įkvėpimo slėpinius, ar tai būtų Šopenas, Dantė ar Vitoldas. Coetzee renkasi pasijos perspektyvą, suvokimą, kad davei impulsą kitam kurti, visai kaip vyras, kuris duoda moteriai tai, nuo ko užsimezga gyvybė. Romano pabaigoje Beatričė gauna Vitoldo priešmirtinius eilėraščius, išsiverčia į ispanų kalbą ir vėlei svarsto apie vyro ir moters santykį, apie kūnišką ir dvasišką davimą. Nors romane, kaip įprasta Coetzee, neišsakoma prasmė tiesiogiai, visgi galima daryti prielaidą, kad vyksta nevienpalnė vyro ir moters sąveika (biologinį ir dvasinė, šeiminė ir kūrybinė), neretai iracionali.

 

Tiksliai pasakyti, kad romanas Lenkas yra apie senukų meilę būtų nesąmonė. Coetzee koduoja daugel prasmių savo lengvu ir nesudėtingu pasakojimu stiliumi, turiu galvoje, sintaksines konstrukcijas, jis sakinių neapsunkina, tačiau prasmių laukas pas Coetzee – su niekuo nesupainiosi! – visada yra dviprasmybių rebusas, kurių interpretuoti stačiai ir lėkštai neužtenka. Kitą vertus, lyginant su kai kuriais kūriniais, Lenkas yra aiškesnis, ne toks galbūt sudėtingas, kaip, pavyzdžiui, trilogija Jėzaus vaikystė. Internacionaliniai įsivaizduojami Beatričės vertimai-susikalbėjimai sukuria įspūdį, jog iš tikrųjų gyvenimas kuriamas personažės galvoje, o ne tikrovėje, kaip ir pas kiekvieną iš mūsų, todėl šioji tiesa, bent jau man, tampa romano atramine tiesa. Labiausiai stebina, kad literatūros klasikos šablonai, tokie kaip Dantės kelionė per pragarą pas išsvajotąją Beatričę gali padėti susivokti bei susikalbėti arba priešingai – paklaidinti tamsoje taip, kaip skaitytojas viso šio romano prasmių sanklodose.

 

„Ar jam nekilo mintis, kad gali ir nesusitikti pomirtiniame gyvenime, bet ne todėl, kad pomirtinio gyvenimo nėra, o todėl, kad likimas jį bus nubloškęs į požemio karalystę, o jis klajos aukštybėse, rojuje, per amžius nepasiekiama?

 

Arba atvirkščiai? (p. 114).“

 

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2023 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

 

Artėjant šių metų pabaigai skubu padaryti geriausių šiais metais perskaitytų knygų ataskaitą ir rekomendacijas Jums, mielieji. 2023 metai nebuvo mano literatūriniai metai, perskaičiau rekordiškai mažai knygų, nes buvau „įkritęs“ į neskaitymo blokus, domėjausi kitomis veiklomis ir ne visada rasdavau laiko knygai. Labai ilgai skaičiau lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“ (pradėjau rugpjūtį ir baigiau vėlyvą rudenį – laiko oho-ho-ho!), tačiau juk visko ir neįmanoma perskaityti, o ir, žinoma, nereikia, nes už knygos visada yra ir kitas, asmeninis gyvenimas.

 

Visgi džiaugiuosi tam tikromis savo skaitymo tendencijomis, kurios koreliuoja ir su leidyklų pasiūlymais. Šiemet kaip niekad daug LGBTQ+ grožinės ir kokybiškos literatūros, o pagrindinės leidyklos, kurios nesibodi jos leisti yra Baltos lankos ir Kitos knygos. Taip pat išpildžiau savaip anais metais duotą pažadą skaityti daugiau lietuvių autorių grožinės literatūros, tačiau apleidau dokumentiką ir mokslinę literatūrą.

 

Bet... Viena šikna visų laukų neapšiksi!

 

Iš viso perskaityta: 27 knygos.

Užsienio autorių:  18 knygų.

Lietuvių autorių: 9 knygos.

Poezijos: 1 knyga.

 

MANO VERSTINĖS GROŽINĖS LITERATŪROS TOP 10 2023 M.!

Recenzijas perskaitysite paspaudę ant mėlynų nuorodų.

1.Douglas Stuart „Šugis Beinas“. Metų pradžioje perskaityta knyga paliko visų metų geriausios knygos savotišką šleifą. Jaudinanti škotiška socialinė istorija, menanti asmenybės tapsmą ir savęs priėmimą. Booker premija!

2.Tove Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“. Daug kas ją spėjo suskaityti dar 2022 metais, tačiau man tik šių metų pirmojoje pusėje. Taip, tai išties įtaigus ir bauginantis romanas apie klaikias pačios rašytojos priklausomybes, o kontekste aidi Danijos besikeičiantis politinis fonas. Dar ilgai galima galvoti apie šią knygą, kuri palieka nevienareikšmišką emocinį foną.

3.Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos“. Didžiulis šių metų skaitinys prilygo kopimui į kalnus, buvo ir šunkelių, nevisai patikusių, tačiau knyga kolosali, suteikianti neįtikėtinai daug žinių apie Vidurio Europą ir jos istorijos raidą. Nepaprasta, tačiau kartu reikia grumtis su teksto platumais, visgi ji viena įsimintiniausių šiemet. 

4. Šių metų grožinę literatūrą baigiau dar vienu Bookerio laureatu – Damon Galgut „Pažadas“. Tai išties skaidrus, poetiškas ir melancholiškas romanas, atskleidžiantis žmogaus prigimties klajones po kultūrinius ir socialinius konstruktų barjerus, prarandant žmogiškumą.

5. J. M. Coetzee „Fo“. Jau sunku įsivaizduoti metų topo be šio autoriaus, nes kasmet pasirodo po naujo romano vertimą ir jis vis dar mano mylimas autorius. „Robinzono Kruzo“ savotiškai nutildytų kontekstų rekonstrukcija, įsimenanti giliomis įžvalgomis, mįslingais kontekstais ir taupia literatūrine išmintimi.

6.Édouard Louis „Edžio Belgelio pabaiga“. LGBTQ romanas apie nelengvą asmenybės tapsmą, įsimenanti savo atjauta, brutalumu ir dėmesingumu smurto antikultūros pasekmėms.

7. Antrasis skaitytas armėnės Narine Abgaryan romanas „Simonas“ nebebuvo toks paveikus kaip anuomet „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, tačiau atpažįstama kaukazietiška atmosfera, folkloriniai magiški niuansai, viltį ir gerumą žadinantis pasakojimas apie galimybę gyvenimo pusiaukelėje atgimti nauju žmogumi. Ir, žinoma, už pamėlynavusias Simono ausis!

8. Agota Kristof „Vakar“ – miniatiūrinis melancholiškas egzistencialistinis vengrų kilmės autorės romanas. Puikiai taupiai perteikta karo imigrantų dalia, slogi ir destruktyvi būtis ir buitis, pagrindinio veikėjo depresija. Vis laikau špygas, kad kas perleistų iš naujo trilogiją „Storas sąsiuvinis“, nes ta knyga dar stipresnė ir reikalingesnė.

9.Olga Ravn „Darbuotojai“. Šiemet sunkokai man su „Raros“ knygomis, nors pernai buvo toks geras derlius, bet be „Regos nervo“, kuri, tiesą sakant, šiek tiek nuvylė, man kur kas paveikesnė buvo Tarptautiniam Bookeriui nominuota danų rašytojos „Darbuotojai“. Tai savotiška ir netikėta literatūrinė forma išgauta mistika, peržengianti epinio pasakojimo ribas.

10.Brigitte Giraud „Gyvenk greitai“. Tik pradėjęs skaityti, beveik neabejojau, kad knyga bus prasta arba šiaip sau, o pabaigęs dar ilgai galvojau apie autorę ir jos patirtis. Goncoutų premija! Jautri, sopulinga ir kartu teikianti gydomųjų galių knyga apie tai, kaip traumos ir netektys tampa likusio gyvenimo neišsemiamu savasties šaltiniu.

MANO LIETUVIŲ AUOTORIŲ GERIAUSIŲ KNYGŲ 2023 M. TOP 5!

1.Akvilina Cicėnaitė „Anglų kalbos žodynas“. Vienareikšmiškai nustebinęs atmosferinis kelionių, klajonių ir suvokimų romanas, turintis savo formą ir idėjinę mintį. Iki šiol manau, kad tai vienas stipriausių lietuvių romanų, pasirodžiusių per pastaruosius kelerius metus. Šaunuolė autorė.

2.Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė II“. Pas mane knyga pragulėjo beveik trejus metus, tačiau tik šią vasarą perskaičiau ir vėl atgaminau puikią teksto tėkmę, pasakojimo ritmą. Šiuo metu knygą aptarinėja nemaža dalis Europos, komercinė sėkmė suprantama ir pagirtina. Autorė fenomenali ir šiaip... Iš knygos sužinojau daug netikėtų istorinių dalykų, kurie stebino ir šokiravo.

3.Jurga Tumasonytė „Naujagimiai“. Konkuravo pas mane su Kalinauskaitės istoriniu romanu, sakyčiau, savaip lygiavertės, bet Tumasonytė labiau prieinama masėms, suprantamesnė ir jos struktūra man aiškesnė ir lengvesnė. Pamenu, kai skaičiau, tiesiog nereikėjo jokių pertraukų, viskas švaru ir gerai parašyta.

4.Danutė Kalinauskaitė „Baltieji prieš juoduosius“. Juvelyrinė literatūra, kur sakinio ritmas ir pikantiški istoriniai faktai puikiai dera su autorės pasirinkta neverkšlenimo literatūrine laikysena ir politika. Tikrai geras ir vertas kūrinys, kuris išliks dar ilgai atmintyje.

5.Virginija Kulvinskaitė „Keturi“. Maniau, šią vietą duosiu visgi Kristinai Tamulevičiūtei už 2013 debiutinę ese knygą „Pasakojimai apie vieną miestą“, tačiau perkračiau galvoje, kad visgi „Keturi“ šiek tiek gal imponavo labiau. Taupiai ir beveik skūpai parašytos istorijos-sušiai susivalgo nepretenzingai greitai ir sočiai, tačiau istorijos pasilieka ilgai, tarsi savaip prasitęstų apie jas mintijant.

Štai ir viskas. Mano skaitymo metai. Daug ko neįtraukiau ir nepaminėjau, tačiau pagaunu išlepinto skaitytojo tendenciją, kad mane vis nustebinti sunkiau ir sunkiau. Gal dėl to tie skaitymo blokai ateina? Niekada nežinosi, tačiau tikiuosi, kad kiti metai bus įdomesni ir gausesni, nors ir šių metų knygų reitinge netrūksta blizgių perliukų. Tikiuosi, kad kas nors bent vieną atsirinks dėl šio įrašo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Fo"

 

J. M. Coetzee. „Fo“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, skaitytojai,

„Bet kai pamatysi mane prie pono Fo stalo vedžiojančią plunksna raides, įsivaizduok, kad kiekviena raidė yra akmuo, popieriaus lapas – sala, o aš mėtau tuos akmenis po salą, ir kai darbas bus baigtas, šeimininkas liks nepatenkintas (ar Kruzas kada nors buvo patenkintas tavo triūsu?) ir teks man iš naujo juos rinkti (vaizdžiai tariant, išbraukti, kas parašyta) ir išdėstyti kitokia tvarka, ir taip be galo be krašto, kiekvieną dieną; ir visa tai todėl, kad ponas Fo pabėgo nuo savo skolų. Kartais man atrodo, kad aš tapau verge (p. 87).“

Neslėpsiu džiaugsmo, kad leidykla Sofoklis ir toliau nuosekliai leidžia iš Pietų Afrikos kilusio ir jau daug metų Australijoje gyvenančio nobelisto J. M. Coetzee (g. 1940) literatūrą. Naujausias jo romanas Fo (angl. Foe) originalo kalba pasirodė 1987 m. ir sulaukė puikių literatūros skaitytojų ir kritikų vertinimų. Rašytojas šįkart pertransformuoja Danielio Defoe (iš jo pavardės nuotrupos ir sukurtas romano pavadinimas) nuotykių kultinį romaną Robinzonas Kruzas (1719).

Kaip jau įprasta J. M. Coetzee stiliui, taip ir šiame romane naudojama daug neapibrėžtų alegorinių pasakojimo būdų, kurie iš vienos pusės atrodo sąlygiškai komiškai absurdiški, iš kitos pusės sukelia tikrą prieštaringų prasmių daugiaplaniškumą. Iš Europos į Naująjį Pasaulį savo dukters ieškoti išplaukia Suzana Barton. Po kelerių metų neradusi atžalos ji grįžta į Europą, tačiau pakeliui laive kyla maištas. Sukilėliai nužudo laivo kapitoną, o jo meilužę Suzaną Barton įsodina į valtį su kapitono lavonu ir paleidžia į vandenyną, kol moteris galiausiai atsiduria negyvenamoje saloje, kurioje ji sutinka jau daug metų čia gyvenantį Robinzoną Kruzą ir jo nuolankų vergą Penktadienį.

Atsidūrusi saloje Suzana bando užmegzti ryšį su asketiškuoju Kruzu, tačiau susikalbėti sunku, ilgi metai praleisti saloje pakeitė vyrą. Suzaną be Kruzo labiau domina juodaodis vergas Penktadienis, kuris saloje atsidūrė kartu su Kruzu. Nuolankiajam išpjautas liežuvis, todėl jis žino tik jam būtiniausias Kruzo duodamas komandas, o tai nepaprastai trikdo pačią veikėją, nes ji taip trokšta sužinoti Penktadienio asmeninę istoriją, jog parsigabenusi jį į Angliją bando išsiųsti laivu į Afriką. Faktas labai absurdiškas, nes Suzana įtikėjusi, jog pats Penktadienis pirštu parodys laivo kapitonui, kur sustoti ir jį išleisti, nes Penktadienis turi, anot jos, turėti intuiciją, kur jo tikrieji namai. „Kai ateis laikas, esu tikra, jis žinos <...>. Gimtųjų namų jausmas niekada neapgauna (p. 110).“

Suzana sukuria ne vieną teoriją, viena iš jų, kad Kruzas pats išpjovė Penktadieniui liežuvį ir pavertė savo vergu, tad ji niekaip negali suprasti, kodėl Kruzui taip brangi toji asketiška negyvenama sala, kodėl jis nepalieka savo asmeninės istorijos liudijimų, nepiešia savo dienoraščio užrašų ant uolos, nebando išmokyti Penktadienio naujų žodžių, kad galėtų pratęsti civilizuotą pasaulį ir taip perduoti toms kartoms, kurios čia atplauks ir pamatys kadaise gyvenusius žmones. Kruzas atrodo pernelyg primityvus, jis tiesiog mėgaujasi dienomis ir dažniausiai mąsliai tyli, o susirgdamas karštine pasveiksta pats, tačiau vos tik jis patenka į laivą, miršta nuo tos pačios ligos. Autorius tarsi ryškina žmogaus skirtingas sąlygas, kuriose veriasi skirtinga žmogaus prigimtis. Vieniems gamta ir askezė yra tai, kas palaiko ilgus metus gyvybę, o civilizuotas pasaulis gali pražudyti akimirksniu. Suzana neabejotinai atstovauja civilizacijai, todėl mano, kad ir Kruzui reikia to paties, ko ir jai.

Suzanai Barton Anglijoje stengiasi Danieliui Defoe, kurį vadina ponu Fo, perduoti savo, Penktadienio ir Kruzo salos istoriją, jai tai taip svarbu, nes pats Kruzas tokio „įsiamžinimo“ neturėjo ir nieko, išskyrus keistus iš akmenų padarytus sutvirtinimus saloje, nepaliko. Tiesa, Suzana rašo ponui Fo laiškus, tačiau rašytojas pabėga iš savo namų nuo antstolių, kol galiausiai pati Barton uzurpuoja su Penktadieniu jo namus ir išparduoda likusį turtą, kad galėtų išsilaikyti. Iš vienos pusės Suzana tik beturtė pasileidėlė vagilė, iš kitos – ji rūpinasi Penktadieniu ir geidžia jo asmeninės istorijos, negali jo palikti. Atsiradusi prie durų slenksčio jos duktė bando užmegzti ryšį, tačiau Barton įtikėjusi, jog dukrą jau seniai prarado ir toji mergužėlė apsišaukėlė, siųsta paties Fo...

J. M. Coetzee

Šis trumputis romanas talpina neįtikėtinai daug prasmių, kurios poetiškai jungiasi į prieštaringą Suzanos paveikslą ir Robinzono Kruzo istorijos kūrybos užkulisius. Autorius tarsi bando anų laikų literatūroje rasti pasislėpusios moters įtaką kūrėjui. Kas toji Suzana Barton iki galo taip ar neaišku. Romano pradžioje ji be jokios abejonės perteikta kaip gyva moteris, patyrusi kelerių metų gyvenimą su Kruzu negyvenamoje saloje, tačiau grįžusi į Angliją ji tampa „neapčiuopiama“. Iš vienos pusės ji valkatėlė idealistė, neabejotinai pakrikusi dėl saloje patirtų traumų ir askezės, iš kitos pusės, ar tikrai toji Suzana Barton egzistuoja, ar ji tik nėra paties Danielio Defoe įsivaizduojama mūzą, išgirsta tolima istorija apie išgelbėtą moterį saloje, kurios balsą ir likimą, rašydamas Robinzoną Kruzą dėl lyčių stereotipų ir įtikinamumo visiškai nutildė? Paradoksas, kad pats J. M. Coetzee romaną pavadino ne pagrindinės pasakotojos ir personažės Suzana Barton pavadinimu, o vyro rašytojo asmenvardžiu, tarsi imituodamas uždarą moters kūrėjos pasaulį po vyrų galios pasauliu.

„Pasitaiko, kad geranoriškumas mane apleidžia ir aš vartoju žodžius vien todėl, kad tai trumpiausias kelias priversti jį daryti, ką aš noriu. Tokiomis valandėlėmis suprantu, kodėl Kruzas nusprendė verčiau nežadinti jo nebylystės. Kitaip tariant, suprantu, kaip tampama vergų pirkliu. Ar po tokio prisipažinimo galvosite apie mane blogiau? (p. 60-61).“ Kadangi istorija mus nukelia į XVIII amžiaus pradžią, kada laivais per Atlantą buvo plukdomi iš Afrikos vergai, kartu Fo romanas tampa ir pasakojimu apie galios politiką. Iš vienos pusės tai baltaodžių ir juodaodžių (Kruzo prieš Penktadienio) istorija, kurią Barton bando perimti, suvokdama, jog Penktadienis toks pat žmogus kaip visi likusieji, tačiau pati perima imperialistinės kolonizacijos valdančiųjų poziciją ir trokšta įsakinėti, valdyti, prakalbinti ir priversti Penktadienį paklusti jai, kaip tokią galią kažkada turėjo Kruzas. Kitą vertus paraleliai ryškinama moters kūrėjos ir vyro kūrėjo statusas anų dienų tikrovėje. Barton suvokia, kad jos istorijos niekas neišgirs, nes ji moteris, todėl savo salos patirtis patiki Danieliui Defoe, kuris kaip vyras gali būti išgirstas plačiosios visuomenės.

Romane ne kartą kalbama apie žmogėdros sąvoką. Kruzui žmogėdros yra Brazilijoje pasilikę vietos gyventojai, kurių jis taip bijo, kad net salą laiko ne prakeiksmu ar tremties vieta, o išsigelbėjimu nuo žmogėdrų. Kitą vertus, J. M. Coetzee kaip visada sąvokų prasmes pateikia priešindamas reikšmes. Kas iš tikrųjų yra tos žmogėdros? Ar kartais ne pats Kruzas, kuris galimai išpjovė Penktadieniui liežuvį, buvo vergų pirklys ir slėpėsi nuo savo socialinių aplinkybių, kitaip sakant, nuo savo žmogėdros veido? O gal tai pati Suzana Barton, visi anglai, kurie su kitais elgiasi nežmoniškai pajungdami silpnesniuosius savo poreikiams tenkinti? Autorius sugeba romane šias pozicijas taip subtiliai perteikti, slėpdamas bet kokius pasakotojos vertinimo rudimentus. „Penktadienis virto mano šešėliu. Ar mūsų šešėliai mus myli? O jeigu myli, tai ar būtent dėl to nesitraukia nė per žingsnį? (p. 115).“

Galiausiai visas romanas Fo yra alegorijų ir perkeltinių prasmių persunktas ir daugiabriaunias perspektyvas ryškinantis pasakojimas. Prieštaringąją Suzaną Barton galima vertinti ir kaip epochos moterį, ir kaip autoriaus idėjas perteikiančią alegorinę veikėją. Bendresne prasme Fo mums pasakoja apie šiaip jau Robinzono Kruzo pasakojime prislopintas arba visiškai eliminuotus aspektus, todėl romanas atrodo kaip tariamos ar galimos tiesos rekonstrukcija. Moters vaidmuo kūrėjo pasaulyje, aukos ir vergvaldžio pozicija, fikcijos ir biografijos sinteze pagrįsta kūryba, pasilikusi už kultinio kūrinio teksto ribų. Galiausiai romanas kaip kokia šachta, į kurią galima kristi laisvu pagreičiu, bandant suvokti, iš kur atsiranda pasauliniu mastu pripažinti literatūros kūriniai ir kokios nematomos įtakos bei gijos leido kuriančiojo protui ir fantazijai sukurti tai, ką mes skaitytojai priimame kaip nekvestionuojamą meno kūrinį.

Jūsų Maištinga Siela

Naujos knygos: Jokūbo knygos, Te visad būsiu aš, Simonas, Regos nervas, Fo, Mane vadina kalendorium, Piranezis, Pranašas

 

Sveiki,

Naujos knygos mano namų bibliotekoje! Šiemet dar nepirkau knygų, laikiausi iš paskutiniųjų ir kaip papurčiau knygų obelį, štai tokie vaisiai nudardėjo į mano pirkinių krepšį, Duok, Dieve, laiko suskaityti šitam gėriui.

Jūsų Maištinga Siela

Geros knygos: J. M. Coetzee "Barbarų belaukiant", Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus". Madeline Miller "Achilo giesmė"

 

Sveiki,

 

Daug kas manęs prašė, ar neparduočiau už gerą sumą šių knygų. Anuomet. Prieš metus, dvejus ar trejus. Keista, nes būtent Madeline Miller knygą „Achilo giesmė“ iš krepšelio ištraukiau už 1 eurą 60 centų, išleistą „Tyto albos“, kad tokia pigi, pasijutau buržujis ir pasidėjau dėl grožio, nes pamaniau, kad ateity tikrai pravers antikiniai motyvai. Patikėkit, pravers jau netrukus. Dabar ją iš naujo perleido „Baltos lankos“. Abi versijas turiu. Tikiuosi greitu metu perskaityti, nes „Kirkė“ labai patiko.

 

Adam Johnson „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ buvo laaaaaaabai šokiruojanti, įtaigi. Anuomet man padarė labai didelį įspūdį, kad net ne vienerius metus laukiau, kol kokia leidykla išleis naują jo kūrinį. Nežinau, kaip dabar būtų po tiek knygų vėl ją skaityti, tačiau man kelia nuostabą forumuose sklindančios nuomonės, kad knyga sunkiai įtraukianti, sunkiai skaitosi... Nežinau, gal žmonės nepratę prie kitokio žanro ir dokumentikos adaptacijos grožinei literatūrai? Apie Šiaurės Korėją niekada nieko nesužinojau daugiau ir giliau, nei iš šios puikios knygos. Būtinai griebkite!

 

Kita knyga yra mano kultinė. Lūžio knyga, nuo kurios prasideda kitos literatūros mano asmeninis matas. Ją kažkada literatūros paskaitose rekomendavo vienas dėstytojas, žymus rašytojas. Pamaniau, išbandysiu, nors sąraše prie privalomų nėra. J. M. Coetzee ir jo kultinis „Barbarų belaukiant“. Vėlgi turiu abu leidimus ir besąlygiškai rekomenduoju literatūroje pažengusiems arba ambicingai ieškantiems (kaip aš anuomet). Nežiūrėkite šiemet pasirodžiusios ekranizacijos! Pirmiau reikia knygą, o po to į J. Deppą žiūrėt. Manau, net ekranizacija vykusi, nes ją perteikti labai sudėtinga ir knyga tikrai paveikesnė, todėl ją pirmiau ir rekomenduoju. Puikus naujos leidybos viršelis. Šiaip Coetzee knygas leidžia „Sofoklio“ leidykla ir visas surijau, bet „Belaukiant barbarų“ tikriausiai labiausiai sukrėtusi savo literatūrinėmis sąsajomis su Kavafio tuo pačiu pavadinimu eilėraščiu ir filosofine gelme. Coetzee – amžiaus rašytojas!

 

Senos ir naujos knygos. O ką skaitėte jūs iš šių?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Barbarų belaukiant" / "Waiting for the Barbarians"

 

Sveiki skaitytojai,

 

Kolumbijos režisierius Ciro Guerra „Kino pavasaryje“ jau seniai nebe naujiena, todėl kiek kilstelėjau antakį, kai jo naujausias filmas „Barbarų belaukiant“ (angl. Waiting for the Barbarians) (2019) priskirtas tiesiog prie „Panoramos“, o ne prie programos „Meistrai“. Kodėl nustebau? Nes jo paskutinieji du ilgametražiai filmai, rodyti „Kino pavasaryje“ „Gyvatės apkabinimas“ (2015) ir „Vasaros paukščiai“ (2018) buvo išties saviti ir savaip įspūdingi. Kai sužinojau, jog būtent šiam režisieriui paskirta ekranizuoti J. M. Coetzee romano šedevro „Barbarų belaukiant“ istorija su anglakalbiais aktoriais, kiek suglumau, ar šis projektas, kaip neretai būna su nepriklausomo gero ir savito kino režisieriais, ima ir šios kartelės nebeperlipa. Pirmosios anglų kalba pasirodžiusios recenzijos apie „Barbarų belaukiant“ sulaukė gana vidutiniškų vertinų.

 

Ką gi, tenka pripažinti, kad tai nėra pats geriausias Ciro Guerros filmas, tačiau vis tiek, man skaičiusiam šią įspūdingą knygą, buvo įdomu, ką gali nuveikti toks meistras su tokia medžiaga. Istorija pasakoja neapibrėžto (kaip ir būdinga beveik visai J. M. Coetzee kūrybai) laikotarpio ir valstybės pasakojimą. Miestas randasi minimos imperijos pakraštyje, kažkur dykumų ir kalnų sausringoje vietovėje. Kino režisierius, kurdamas aplinką, pasinaudojo sausringais kraštovaizdžiais, arabiškai pastatytu ir aptvertu miesteliu, o ten gyvenančius žmones vaizduoja pusiau viduramžiškai, pusiau iš XIX amžiaus, gyvenančius kur nors Afrikoje. Aptvertame mieste, kuriam vadovauja Magistras tyrinėja išnykusios civilizacijos rašmenis, vieną dieną iš imperijos centro sulaukia patikrinimo brigados, kuriam vadovauja sadistas. Jie „rūpinasi“, kad imperijai negrėstų pavojus iš barbarų, kurie randasi netoli imperijos sienos. Esmė tame, kad imperijoje sklinda kalbos, jog laukiniai barbarai ruošiasi karui, smarkiai ginkluojasi, todėl būtina stiprinti paribius.

 

Galiausiai istorija pasisuka taip, kad galią įgavę imperijos vyrukai suruošia sadistinius spektaklius. Jie sugauna kitataučius, žiauriai juos kankina ir tai daro viešose vietose, kad žmonėms įdiegtų nesaugumo ir pasišlykštėjimo kitais nuostatas. Galiausiai baime ir bausmėmis grįsta imperijos valdžiai laukia barbarų, nuverčia miesto Magistrą ir netgi laikinai paverčia jį kaliniu. Ekranizacija gana tiksli pagal knygą, tik žiūrint filmą, akcentai, atrodo, sudėti kiek kitokie. Jeigu knygoje Magistras pasyvus svajoklis, kuris nesuvokia, kad didžiausia grėsmė yra ne barbarai, o būtent atsiųsti imperijos sadistai, tai filme labiau regime egzistencinių klausimų kamuojamą senį Magistrą, kuris jaučia simpatiją laukinei, sulaužytomis kojomis ir nesuvokia, kodėl tie sadistai neturi empatijos jausmo. Ciro Guerra iš tikrųjų labai atidus detalėms, jis mėgsta filosofuoti, neskubėti ir daug dėmesio skiria estetikai. Šįkart irgi, tačiau ta estetika nei puošnumas, o būtent būdas bendro pasakojimo atmosferai sukurti. Bet tuo pačiu, žiūrint šį filmą, kirbėjo nuojauta, kad režisierius balansuoja ties perdėto statiškumo riba, scenos kai kada komponuojamos holivudiškai, pvz., kaip Magistro sugulovė uždaro duris, būtinai stabtelėdama ir apsižvalgydama į koridorių – tokie mizanscenų triukai momentalūs, bet kartu deklaruoja standartinę režisūrą.

 

Istorijoje galime įžvelgti ir tam tikros alegorijos apie prigimtinį blogį. Kas sunaikina imperijas, kurios pasitelkia smurtą, manipuliaciją ir baimę? Taip, joms lemta žlugti, suirti iš vidaus. Tai filmas kartu ir apie moralinius pasirinkimus, iškreiptą galios troškimą, apie tai, kaip kuriama žmonėms propaganda ir kaip dezinformatyviai ji panaudojama. Pavyzdžiui, viena baisiausių kino, sakyčiau, industrijoje vaizduojamų sadistinių scenų buvo laukinių žmonių per plaštakas ir žandus suverta grandinėlė ir liepimas vaikui lazda juos mušti tarsi jie būtų tikrieji priešai. Suklaidintas žmogus yra viešai prijungiamas prie sisteminio agregato ir jis tampa tik dar viena šachmatų figūra.

 

Filme pagrindinius vaidmenis sukuria Mark Rylance, Johnny Depp ir Robert Pattinson. Šiame neapibrėžtame kariniame kine išskirtinai galios ir karo žaidimus žaidžia tik vyrai, o moterys vėlgi tėra tik geismo, meilės ir virtuvės prievaizdės. Atmosferiniai, sodrių egzotinių spalvų prisodrintas filmas kviečia į diskusiją ir kelti esminius gėrio ir blogio klausimus, perprasti istorijos vyksmus ir įvertinti, kokiomis priemonėmis ir kaina statomos imperijos, kurioms vienaip ar kitaip lemta susmegti į smėlį...

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.8

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela  

J. M. Coeetze knygų trilogija: Jėzaus vaikystė, Jėzaus mokyklos metai, Jėzaus mirtis

 

Knyga: J. M. Coetzee "Jėzaus mirtis"

 J. M. Coetzee. „Jėzaus mirtis“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutinieji keleri metai leidyklai Sofoklis tikriausiai buvo coetzee‘ištiški metai, kadangi tiek daug šio rašytojo knygų pasirodė lietuviškai (o jis man vienas mėgstamiausių), kad galiu tik palinkėti, kad išleistų ir likusias, seniau parašytas knygas. Paskutinieji rašytojo J. M. Coetzee (g. 1940) kūrybos etapai buvo sutelkti į alegorinės trilogijos kūrimą. Paskutinioji dalis Jėzaus mirtis (angl. The Death of Jesus) pasirodė 2019 metais, o po metų jau turėjome lietuviškai. Pirmoji trilogijos dalis Jėzaus vaikystė buvo nominuota Booker premijai. Iš anglų kalbos paskutiniąją dalį išvertė Rasa Drazdauskienė.

 

Pati trumpiausia trilogijos dalis toliau tęsia Estreloje gyvenančių atvykėlių Simono, Inesos ir jų globotinio Dovydo gyvenimo istoriją. Pripažinsiu iškart, kad neskaičius nuosekliai, manau, skaitytojas griebęs šią dalį nesuvoks, ką šioji keista istorija nori pasakyti, todėl mano rekomendacija skaityti dalis nuosekliai, nes tik tokiu būdu susideda rišli istorija.

 

Kas vyksta trečiojoje dalyje? Dešimtmetis Dovydas su įtėviais naujame mieste praleido jau ketverius metus. Dovydas toliau mokosi šokio meno ir „šoka skaičius“, kadangi jis negali pakęsti matematikos, bet dievina skaičius kaip atskirus individus. Kitų knygų berniukas nepripažįsta, jis skaito tik „Don Kichotą“ ir tai tampa jo gyvenimo išminties šaltiniu, bet galiausiai ir savotiška pragaištimi. Dovydas susižavi futbolu ir yra patraukiamas trenerio Fabrikantės, pastarasis treniruoja tik našlaičius, todėl Dovydas atsižada įtėvių ir persikrausto į našlaičių namus, kad galėtų žaisti futbolą ir padėti likimo nuskriaustiems laikams.

 

Kaip ir pirmosios istorijos dalys, taip ir šioji, yra pasakojama iš globotojo Simono pozicijos. Simonas save laiko apyseniu vyru, jis Novijos uoste dirbo kroviku ir laive aptiko Dovydą, nuo to laiko juo rūpinasi, tačiau Simono pasaulėžiūra realistiška, ji iš esmės atstovautų mūsų skaitytojų logiškam, racionaliam ir sistemingam mąstymui, o Dovydas – jis kaip Jėzaus Kristaus alegorija, jis mąsto, regi ir suvokia pasaulį kaip paslaptį ir atstovautų tam, ką paprastai sveiko žmogaus sistemomis įrėmintas protas linkęs atmesti. Simonas pakantus berniukui, nes mano, kad jis tiesiog išaugs, pasikeis ir taps toks pat, kaip ir visi, tačiau berniukas turi ypatingą poveikį kitiems. Dovydas geba pavergti kitus, šioje dalyje žmogžudys Dmitrijus ir slaugė jį tiesiogine to žodžio prasme vadina šeimininku. Istorija, jeigu matuosime vien tik logika, absoliučiai absurdiška, tai proto ir jausmų, racionalumo ir iracionalumo, dvasios ir kūno, sistemų ir laisvo būvio grumtynės. Ypač išryškėja mokslo ir dvasios nesuderinamumai, pavyzdžiui, daktaras Ribeire atstovauja tik logiškai medicinos žiniomis grįstomis prognozėmis: „Remdamiesi šia informacija mes tikriname hipotezę, kad jo sąnariai, ypač keliai ir kulkšnys, tapo reakcijos židiniais (p. 81).“ Po to mes sužinome, kad visos hipotezės neduoda jokios naudos, nes Dovydas paprasčiausiai „netipinis“ ir jam negalioja tipiniai šio pasaulio sprendimai ir būdai.

 

Visgi J. M. Coetzee taip autentiškai, taip įdomiai transformuoja atpažįstamo Jėzaus gyvenimo ritmą ir šablonus, kad įveiklintas protas tekste nuolat ima ieškoti aliuzijų į Šventąjį Raštą. Štai karalius Erodas, norėjęs nužudyti Jėzų, užsiundo karius, kad išžudytų visus pirmagimius berniukus, o šiame romane Simonas slepia Dovydą nuo gyventojų surašymo, kadangi patekęs į sąrašus Dovydas gaus numerį, jis gali būti atimtas iš Simono ir Inesos. Kokios sąsajos, kad Simonas ir Inesa atstovauja Juozapą ir Mariją – kol kas neaišku. Šiaip ar taip Marija, nors ir laikoma Jėzaus motina, o Juozapas tik patėviu-globotiniu ir iki šiol toji tėvystės tapatybė gana sudėtingai apibrėžiama pačių evangelistų. Dovydui nors tik dešimt, jis pradeda atmesti globėjus, kurie jį vadina savo sūnumi, jis sakosi esąs našlaitis, priklausąs nežinia kam (dieviškam pasauliui, kaip ir Jėzus?). Iš esmės knygoje klausiama, ką reiškia auginti svetimą vaiką, ypatingų sugebėjimų vaiką, ką reiškia pripažinti kitoniškumą ir kaip vaikui priimti svetimus kaip tėvus? Tas konfliktas tarsi apeliuoja atsigręžti į paties Jėzaus gyvenimą, kurio tapatybė su jo globėjais nėra išryškinama Šventajame Rašte.

J. M. Coetzee

 

Tiesa, nėra iki galo aišku šuns vaidmuo – ar tai galėtų būti keliaujantis su Juozapu asilas, o Dmitrijus – Barabas? Galiausiai berniukas dėl ligos atsiduria ligoninėje, kur jis pamažu netenka jėgų, o tai primena tam tikrą nukryžiavimo procesą ir, atrodo, kad po berniuko mirties, kaip Biblijoje, sulauksime Gerosios naujienos, jog Jėzus – šiuo atveju Dovydas – prisikėlė, tačiau atsirinka visiškai priešingai: Simonas ir Inesa išgyvena skyrybų kančią, Simonas ieško dingusio šuns, aplanko berniuko palaikus ir ieško kituose paliktos žinios, kurios trokšta sužinoti ne tik Simonas, bet ir patys skaitytojai, kuriems toji palikta žinia taptų visrakčiu į visą trilogiją t.y. viena tiesa, kuri paaiškintų kūrinio idėjos prasmę. Tam tikra Simono ir Judo paralelė egzistuoja, išdavystė čia ne už sidabrinius, o už tai, kad nepatikėjai, jog Dovydas yra ypatingas, kitaip sakant, dar viena Jėzaus apsireiškimo versija kitokiame pasaulyje. Algoritmiškai kartojasi sena krikščioniška versija.

 

Kitą vertus, knygoje esama ir kitų inkliuzų, pavyzdžiui, „Don Kichoto“ knygos vaidmuo, prie kurio prisirišęs Dovydas. „Don Kichotas“ – naivus riteris, kovojantis su vėjo malūnais, jis tarsi būtų pats Dovydas, o Sanča Pansa – Simonas, tačiau romano viduryje ima ir viskas apsikeičia, atrodo, kad tai Simonas yra tas naivusis, kuris negali praregėti tikrovės, o Dovydas ją regi ir veda akląjį Simoną. Iš tikrųjų dviprasmybės ir vaidmenų neapčiuopiamumas yra Jėzaus mirties varomoji galia ir tuo pačiu manipuliacija su skaitytoju. Kai jau manaisi, kad perpratai Coetzee, užčiuopei lapės uodegą, žiūrėk, būsi apsirikęs, ir autorius alegorijos dėka viską apverčia aukštyn kojomis.

 

Dualizmu pulsuojantis kūrinys, kuriame svarstoma, kaip galima skirtingomis perspektyvomis suvokti tikrovę, kurios nėra kaip bendros tikrovės. Ji kiekvienam iš mūsų vis kitokia. Normalumas neegzistuoja, jis tik „susitikimas“ viename sutartame taške. Jeigu regėtume pasaulį kaip Dovydas, manau, Simoną laikytume atsilikusiu silpnapročiu, jeigu žiūrėsime iš Simono racionaliosios perspektyvos, atrodo, kad Simonas tiesiog per daug suteikia Dovydui laisvės ir ugdo berniuką neteisingai, o tie stebuklai su monetomis, šokiu, skaičiais iš tikrųjų neegzistuoja. Ši trilogija, neišskiriant paskutiniosios dalies, atrodo iš pažiūros naiviai primityvi, tačiau, kai pradedama analizuoti, ką kiekviena scena reiškia, atsiranda Tvin Pykso raudonų užuolaidų užkulisiai ir patenkame į tam tikrą interpretacijos nesibaigiantį labirintą, kur intelektualiai pertransformuojamos ir sukryžminamos Šventojo Rašto ir viduramžio riterių romano parodija. Kokia galėjo būti toji Dovydo žinia, kurios taip įnirtingai ieškojo Simonas ir nerado? Vieniems toji žinia, kad žinios nėra, ji akliesiems ir pasimetusiems užginta suvokti, kitiems – tai išsilaisvinimas, amžinybė, gerumo ir kelrodės, vilties šviesos žinia; žinia, kad vieną dieną mūsų ieškojimai ir kančios baigsis ir mes visi vėl atsidursime laive ant denio, kur pamiršę visus savo buvusius „aš“, plauksime į Noviją, kur mus pasitiks nauji globojantieji ir tęsime viską iš naujo tam, kad patirtume naujus savo pasireiškimo aspektus.

 

Jūsų Maištinga Siela