Knyga: Emily St. John Mandel "Ramybės jūra"

 

Emily St. John Mandel. „Ramybės jūra“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 264.

 

Mieli skaitytojai,

 

šiemet beveik nieko neperskaičiau, kas būtų iš grynosios fantastinės literatūros kategorijos, o aš taip mėgstu fantastinę literatūrą, kurioje kuriama nepatogi įtampa, tad distopijos žanras yra tam parankus. Bet ir skaitant vis daugiau distopinių romanų, man regis, ima atsikartoti idėjos, šablonai, schemos, tad aptikti įdomią ir originalią distopinę knygą išties nėra lengva. Štai kanadiečių kilmės amerikiečių rašytoja Emily St. John Mandel (g. 1979) jau kartą yra mane nustebinusi savo debiutiniu romanu Vienuolikta stotis (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016) dėl savo neskubios ir egzistencinio nerimo persmelktos ateities pasaulio vizijos. Tiesa, turime ir Stiklinis viešbutis vertimą (Baltos lankos, 2021), kurio dar neskaičiau. Na, o šiemet ką tik pasirodė pandeminiu laikotarpiu autorės išleistas romanas Ramybės jūra (angl. Sea of Tranquility), kuris buvo išrinktas goodreads.com puslapyje geriausia metų fantastine knyga, o ją į lietuvių kalbą išvertė Nijolė Regina Chijenienė, išleido leidykla Kitos knygos.

 

Nesu tikras, ar iš tikrųjų to tikėjausi iš Ramybės jūros, nes skaitymo patirtis buvo gana įvairi. Istorija labai fragmentuota ir iš esmės akivaizdžiai paveikta 2019-2021 metų tikrovės, kai dirbdavome iš namų ir jautėmės izoliuoti. Tuo metu autorė, matyt, kaip ir mes visi, išgyvenome ne pačius geriausius laikus, kai iš tikrųjų nežinojome, kas ateityje dėsis su žmonija. Pandemijos COVID-19 virusas minimas ir pačiame romane, tačiau jis nėra pagrindinis laikotarpis, apie kurį sukasi pasakojimo siužeto vingiai.

 

Istorija prasideda daugmaž 1912 metais (nedaug iki Pirmojo pasaulinio karo, metai, kai nuskendo „Titanikas“) ir dėmesio centre – 18 metų jaunuolis Edvinas Endrius atvyksta į Kanadą, atokų miestelį, kur gamtos apsuptyje jį ištinka sunkiai paaiškinamas regėjimas, pilnas sunkiai suvokiamų garsų ir vaizdinių. Kita siužetinė linija skaitytoją nukelia į 2020-uosius, kuriame Mirela ir Vinsenta, lesbietiška meilės istorija, tačiau čia svarbūs Marelos prisiminimai apie paslaptingąjį Gasperį. Galiausiai Gasperis pasirodo ir 2203-aisiais, kai Mėnulio kolonijoje užaugusi Olivija kaip rašytoja leidžiasi su savo bestselerio reklaminiu turu po Žemę... Akivaizdu, kad autorė renkasi kurti mozaikinį romaną, sudurstytą iš skirtingų laiko fragmentų, besijungiančių per pagrindinį veikėją Gasperį, kuris pasirodo įvairiais laikotarpiais.

 

Kitaip sakant, Ramybės jūra yra apie keliones laiku. „Žinojau, kad Mėnulyje iš dviejų šimtų penkiasdešimties kalinčių iki gyvos galvos šimtas keturiasdešimt vienas pasodintas už tai, kad bandė keliauti laiku. Nesvarbu, pavyko jiems ar ne, pakako vien mėginimo, kad būtum uždarytas iki gyvos galvos (p.134).“ Nors autorė vengia sudėtingų mokslinei fantastikai būdingų technologinių aprašymų ir nedetalizuoja, bet iš esmės remiasi klasikine distopine schema: yra galimybė laisvai valdyti likimą, tačiau valdžios organai, kaip jau įprasta, ne tik kontroliuoja visus galios svertus, bet ir atitinkamai baudžia. Nepaisant to, ši individų kova prieš sistemos korifėjus nėra esminis knygos branduolys, veikėjai nėra suinteresuoti nugalėti dar vieną „Didįjį Brolį“, veikiau keliaujant į praeitį stengiamasi pasielgti žmogiškai. Kitaip sakant, ši istorija yra ateities humanizmo testas: ar mes galime žiūrėti į baisius praeities įvykius ir nieko nedaryti? Deja, visgi knyga nuvilia tuo, kad pagrindinis veikėjas tampa tuo teisinguoju, todėl jį lengva pateisinti, nes jo apsisprendimai schematiški, nulemti distopinio žanro šablono, todėl Gasperis neįdomus kaip veikėjas.

Emily St. John Mandel

 

Kur kas Mandel įdomesnė yra pasakojimo struktūroje. Romanas atrodo suvaldytas, organiškas, viskas logiškai sukrenta į savo trūkstamų pasakojimo fragmentų vieteles, tiesa, kai kurie dalykai nesunkiai nuspėjami jau iš anksto, tad nėra itin daug intrigos. Manau, itin gero režisieriaus rankose šis romanas galgi net galėtų tapti pranokstančiu filmu ar mini serialu. Ramybės jūroje autorė kaip ir Vienuoliktoje stotyje laikosi balanso tarp grožinės išmonės ir grynosios beletristinės literatūros, bandydama suteikti istorijai žmogiškumo dėmenį. Visgi manau, kad Vienuolikta stotis buvo labiau paveiki, sodresnė, įdomesnė, o Ramybės jūra labiau modelių ir karkasų dėlionė. Tiesa, neblogai pavykusi.

 

Tekstas lakoniškas, nemažai dialogų, skaitosi taip lengvai, kaip koks populiarusis romanas, gal dėl to perdėto lengvumo nejutau itin didelio knygas žavesio. Pati idėja apie galimybę keisti praeitį ir ateitį visada jaudina, nes dažnai pats pagalvoju apie tokias galimybes, pavyzdžiui, kad yra atitinkamų „tarnybų“, kurios nuolat galbūt tą daro su mumis, mums nė nežinant, tad iš esmės gyvename nuolat kintančioje praeities tikrovėje. Ką mes galime daryti, kai esame įkalinti tik savo laike, izoliuoti pandemijos, savo ribotumo, priklausomybių? „Laiko institutas taip ir nesuprato: jeigu mes iš tikrųjų gyvename simuliacijoje, vienintelis teisingas atsakymas į tai būtų: „Ir kas iš to?“ Gyvenimas, nugyventas simuliacijoje, vis tiek yra gyvenimas (p. 247).“

 

Taigi E. Mandel romanas Ramybės jūra pagrindinė idėja sukasi aplink laiko, atminties ir realybės prigimties trapumą, keliant esminį klausimą: ar pasaulio tikrumas priklauso nuo jo fiziškumo, ar nuo jame patiriamų jausmų ir ryšių? Per persipynusias skirtingų šimtmečių veikėjų istorijas autorė nagrinėja simuliacijos hipotezę, tačiau galiausiai prieina prie išvados, kad net jei mūsų egzistencija būtų tik dirbtinis konstruktas, ji išlieka prasminga tol, kol joje esama meilės, meno ir žmogiškojo artumo. Romanas teigia, kad pasaulio pabaiga yra ne tiek globalus įvykis, kiek asmeninė patirtis (kaip kad Talijos ir Gasparo, kurie nusprendžia nugyventi gyvenimą Oklahomos ūkyje), o laikas – ne tiesinė atkarpa, bet vientisas audinys, kuriame kiekviena akimirka turi savo nekintamą vertę. Romano idėja yra apie laikinumą ir jos trapų grožį: mes visi mirtingi, todėl ir vertiname tą gąsdinantį ribotumą.

 

Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Lenkas"

J. M. Coetzee. „Lenkas“ – Vilnius: Sofoklis, 2023. – p. 128.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip visada džiaugiuosi, kad leidykla Sofoklis puoselėja Pietų Afrikos Respublikos rašytojo J. M. Coetzee (g. 1940) literatūros vertimus į lietuvių kalbą. Pastarasis romanas Lenkas (angl. The Pole) originalo kalba su papildomomis istorijomis pasirodė 2023 metais, o tų pačių metų pačioje pabaigoje Sofoklis paruošė ir lietuvišką leidimą – stulbinamai greitai! Į lietuvių kalbą romaną išvertė Nijolė Regina Chijenienė. Galima sakyti, kasmet sulaukiame po vieną Coetzee knygą ir kaskart šis genialus rašytojas nepaliauja manęs stebinti.

 

Naujausiame savo romane Lenkas mus nukelia į Barseloną, kur gyvena pagrindinė veikėja Beatričė, kuriai netrukus sukaks 50 metų. Ji jau užauginusi du sūnus, mėgaujasi gyvenimu Katalonijos sostinėje, muzika, kol vieną dieną jos ramybę sudrumsčia 72 metų lenkų pianistas Vitoldas Valčikievičius, atvykęs koncertuoti Šopeno muzikos interpretacijų. Beatričės užduotis – užimti lenką, kol jis svečiuosis Barselonoje, tad ji nenoriai imasi šios užduoties susidurdama su savo išankstinėmis nuomonėmis ir prieštaromis. Lenkas Vitoldas jai nepatinka, tačiau tuo pačiu ją ir traukia – jo kūnas, didelės rankos, jo keistai senamadiška anglų kalba, kad po šio susitikimo ji ima susirašinėti su Vitoldu laiškais, pastarasis nebeslepia simpatijų Beatričei ir kviečia drauge susitikti ir vykti į Braziliją, tačiau bėda tame, kad Beatričė ištekėjusi...

 

Maždaug toks būtų siužetas apie nebe pirmos jaunystės meilę, galima pasakyti, gal ir paskutinę šio gyvenimo aistrą, kurią J. M. Coetzee išradingai, kaip jam ir būdinga, pasakoja iš moteriškosios perspektyvos. Paprastai J. M. Coetzee renkasi vyrus kaip pagrindinius veikėjus, bet šįkart jis tarsi grįžta prie ankstesniojo romano Elizabeta Kostelo (2003), kuris, beje, mano akimis, vienas labiausiai man patikusių, ir vėl prabyla iš moters pozicijos. Beatričė kaip personažė įdomi tuo, kad pabudusi iš letargo, kitaip sakant, paprasto gyvenimo, įsivelia į meilės romaną save teisindama, kad jos amžiaus draugės jau seniai užmezga vis kokius nors romanus ir net tuo didžiuojasi. Tiesa, Beatričės santykiai su vyru gana šaltoki, jiedu miega atskiruose kambariuose, nesidomi apie vienas kito profesinį gyvenimą, tad vienatvė iš esmės ją paskatina avantiūrai.

 

Šiame nedideliame romane veriasi gyvenimiška tiesa, apie kurią dažnas susimąstome, patiriame, pateisiname, tačiau esame linkę nereflektuoti iš įvairiausių perspektyvų. Autorius pateikia tik Beatričės perspektyvą, kuri vienoje tikrovės plokštumoje patiria meilės nuotykį su į tėvus tinkančiu lenkų pianistu, tačiau visi prieštaringos meilės suvokimai yra pačios Beatričės interpretacinių mintijimų jausmų sudirginimas. Ji pati diskutuoja, kelia klausimus, analizuoja, numano, kas ir kaip galėjo būti, ką jaučia ir ko nejaučia Vitoldas. Atrodo, kad autorius skaitytoją panardina į Beatričės abejonių lauką, kuriame tikrovė yra tokia, kokią ją regi, interpretuoja ir patiria veikėja. Vitoldas istorijoje eliminuotas, jis lieka kaip tolimas subjektas, suteikęs ispanei raktą nuo jos jausmų paslapčių skrynutės. Beatričės gyvenimas išties labai banguotas, ji linkusi į neigimą, netgi kritišką ir žeminantį mąstymo būdą, tačiau negali atsispirti lenkui, o tai rodo ir jos kritiškas Vitoldo atliekamo Šopeno muzikos vertinimas, jai nepatinka dalykiškas lenko skambesys, bet tuo pačiu traukia jo didžiulės rankos. Ji menkina jo lenkiškas šaknis, bando lyginti save ir Vitoldą su Šopenu ir Prancūzijoje kompozitorių globojusia mylimąja Žorž Sand.

 

J. M. Coetzee kaip visada išlieka labai literatūriškas, daugiasluoksnis. Jis mėgsta ne tik interpretuoti literatūrinius kūrinius, bet ir atverti naujas prieštaras, ar tai būtų romanas Fo apie Robinzono Kruzo autorių, ar tai būtų Peterburgo meistras apie Dostojevskį. Šįkart jis renkasi kelias istorines asmenybes – Šopeno ir Žoržos meilės istoriją, nes Šopenas buvo lenkas išeivis, taip pat Dantės ir Beatričės meilės istoriją, nes pagrindinė veikėja Beatričė. Autorius analogiškai supina dabarties veikėjų ir istorinių asmenybių atitikmenis, savaip perpasakoja ispanės ir lenko meilės istoriją, kuri, atrodo, romane netgi sureikšminta, šiek tiek absurdiška, nes lenkas mąsto ir gyvena tarsi romantizmo epochos žmogus, o Beatričė nepasiekiama ir racionali ispanė, įsipareigojusi savo šeiminei padėčiai.

 

„–Poetas Dantė buvo Beatričės meilužis, ir niekas to nežinojo.

–Nesąmonė. Beatričė žinojo. Visos jos draugės žinojo. Šnibždėjosi apie tai kikendamos, kaip ir visos merginos. Ar tikrai manai, kad esi Dantė, Vitoldai? (p. 70).“

J. M. Coetzee

 

Kitas romano sluoksnis, kuris nemažiau įdomus, yra kalbinė veikėjų situacija. Du veikėjai iš skirtingų kultūrų bendrauja abiem svetima anglų kalba. Lenkas dažnai stengiasi taisyklingai perteikti savo lenkiškus mintijimus, kuriuos ispanė savo anglų kalboje mintyse išsiverčia kaip senamadiškus ir dažnai nesuprantamus. Atrodo, nesusikalbėjimas arba bandymas susikalbėti tarp kultūrų dar yra ribojamas ir nutolinama tiesa kitos kultūros kalbos priemonėmis, tad Beatričę ši situacija verčia interpretuoti ir projektuoti pasaulį savaip. „Be palaimos. Kartais sunku suprasti, ką tas žmogus nori pasakyti, nes anglų kalbą moka tik paviršutiniškai. Ar jis sako kažką gilaus, ar tiesiog kaip beždžionė, sėdinti prie rašomosios mašinėlės, maigo ne tuos žodžius? (p. 54).“

 

Galų gale, kas tie jausmai, jeigu jie tėra tik aidas, atėjęs iš to, kuris tave ataidėjo? Kitaip sakant, interpretacijos, kurias besvarstydami, mes patiriame kitokį savęs suvokimą, įsimylime ir tariame tiems, kurie mus surezonavo, kad mylime. Autorius romane aiškiai nagrinėja neišsipildžiusios meilės temą ne kaip problemą, o kaip dovaną, kuri atveria kūrybos ir įkvėpimo slėpinius, ar tai būtų Šopenas, Dantė ar Vitoldas. Coetzee renkasi pasijos perspektyvą, suvokimą, kad davei impulsą kitam kurti, visai kaip vyras, kuris duoda moteriai tai, nuo ko užsimezga gyvybė. Romano pabaigoje Beatričė gauna Vitoldo priešmirtinius eilėraščius, išsiverčia į ispanų kalbą ir vėlei svarsto apie vyro ir moters santykį, apie kūnišką ir dvasišką davimą. Nors romane, kaip įprasta Coetzee, neišsakoma prasmė tiesiogiai, visgi galima daryti prielaidą, kad vyksta nevienpalnė vyro ir moters sąveika (biologinį ir dvasinė, šeiminė ir kūrybinė), neretai iracionali.

 

Tiksliai pasakyti, kad romanas Lenkas yra apie senukų meilę būtų nesąmonė. Coetzee koduoja daugel prasmių savo lengvu ir nesudėtingu pasakojimu stiliumi, turiu galvoje, sintaksines konstrukcijas, jis sakinių neapsunkina, tačiau prasmių laukas pas Coetzee – su niekuo nesupainiosi! – visada yra dviprasmybių rebusas, kurių interpretuoti stačiai ir lėkštai neužtenka. Kitą vertus, lyginant su kai kuriais kūriniais, Lenkas yra aiškesnis, ne toks galbūt sudėtingas, kaip, pavyzdžiui, trilogija Jėzaus vaikystė. Internacionaliniai įsivaizduojami Beatričės vertimai-susikalbėjimai sukuria įspūdį, jog iš tikrųjų gyvenimas kuriamas personažės galvoje, o ne tikrovėje, kaip ir pas kiekvieną iš mūsų, todėl šioji tiesa, bent jau man, tampa romano atramine tiesa. Labiausiai stebina, kad literatūros klasikos šablonai, tokie kaip Dantės kelionė per pragarą pas išsvajotąją Beatričę gali padėti susivokti bei susikalbėti arba priešingai – paklaidinti tamsoje taip, kaip skaitytojas viso šio romano prasmių sanklodose.

 

„Ar jam nekilo mintis, kad gali ir nesusitikti pomirtiniame gyvenime, bet ne todėl, kad pomirtinio gyvenimo nėra, o todėl, kad likimas jį bus nubloškęs į požemio karalystę, o jis klajos aukštybėse, rojuje, per amžius nepasiekiama?

 

Arba atvirkščiai? (p. 114).“

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Fo"

 

J. M. Coetzee. „Fo“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, skaitytojai,

„Bet kai pamatysi mane prie pono Fo stalo vedžiojančią plunksna raides, įsivaizduok, kad kiekviena raidė yra akmuo, popieriaus lapas – sala, o aš mėtau tuos akmenis po salą, ir kai darbas bus baigtas, šeimininkas liks nepatenkintas (ar Kruzas kada nors buvo patenkintas tavo triūsu?) ir teks man iš naujo juos rinkti (vaizdžiai tariant, išbraukti, kas parašyta) ir išdėstyti kitokia tvarka, ir taip be galo be krašto, kiekvieną dieną; ir visa tai todėl, kad ponas Fo pabėgo nuo savo skolų. Kartais man atrodo, kad aš tapau verge (p. 87).“

Neslėpsiu džiaugsmo, kad leidykla Sofoklis ir toliau nuosekliai leidžia iš Pietų Afrikos kilusio ir jau daug metų Australijoje gyvenančio nobelisto J. M. Coetzee (g. 1940) literatūrą. Naujausias jo romanas Fo (angl. Foe) originalo kalba pasirodė 1987 m. ir sulaukė puikių literatūros skaitytojų ir kritikų vertinimų. Rašytojas šįkart pertransformuoja Danielio Defoe (iš jo pavardės nuotrupos ir sukurtas romano pavadinimas) nuotykių kultinį romaną Robinzonas Kruzas (1719).

Kaip jau įprasta J. M. Coetzee stiliui, taip ir šiame romane naudojama daug neapibrėžtų alegorinių pasakojimo būdų, kurie iš vienos pusės atrodo sąlygiškai komiškai absurdiški, iš kitos pusės sukelia tikrą prieštaringų prasmių daugiaplaniškumą. Iš Europos į Naująjį Pasaulį savo dukters ieškoti išplaukia Suzana Barton. Po kelerių metų neradusi atžalos ji grįžta į Europą, tačiau pakeliui laive kyla maištas. Sukilėliai nužudo laivo kapitoną, o jo meilužę Suzaną Barton įsodina į valtį su kapitono lavonu ir paleidžia į vandenyną, kol moteris galiausiai atsiduria negyvenamoje saloje, kurioje ji sutinka jau daug metų čia gyvenantį Robinzoną Kruzą ir jo nuolankų vergą Penktadienį.

Atsidūrusi saloje Suzana bando užmegzti ryšį su asketiškuoju Kruzu, tačiau susikalbėti sunku, ilgi metai praleisti saloje pakeitė vyrą. Suzaną be Kruzo labiau domina juodaodis vergas Penktadienis, kuris saloje atsidūrė kartu su Kruzu. Nuolankiajam išpjautas liežuvis, todėl jis žino tik jam būtiniausias Kruzo duodamas komandas, o tai nepaprastai trikdo pačią veikėją, nes ji taip trokšta sužinoti Penktadienio asmeninę istoriją, jog parsigabenusi jį į Angliją bando išsiųsti laivu į Afriką. Faktas labai absurdiškas, nes Suzana įtikėjusi, jog pats Penktadienis pirštu parodys laivo kapitonui, kur sustoti ir jį išleisti, nes Penktadienis turi, anot jos, turėti intuiciją, kur jo tikrieji namai. „Kai ateis laikas, esu tikra, jis žinos <...>. Gimtųjų namų jausmas niekada neapgauna (p. 110).“

Suzana sukuria ne vieną teoriją, viena iš jų, kad Kruzas pats išpjovė Penktadieniui liežuvį ir pavertė savo vergu, tad ji niekaip negali suprasti, kodėl Kruzui taip brangi toji asketiška negyvenama sala, kodėl jis nepalieka savo asmeninės istorijos liudijimų, nepiešia savo dienoraščio užrašų ant uolos, nebando išmokyti Penktadienio naujų žodžių, kad galėtų pratęsti civilizuotą pasaulį ir taip perduoti toms kartoms, kurios čia atplauks ir pamatys kadaise gyvenusius žmones. Kruzas atrodo pernelyg primityvus, jis tiesiog mėgaujasi dienomis ir dažniausiai mąsliai tyli, o susirgdamas karštine pasveiksta pats, tačiau vos tik jis patenka į laivą, miršta nuo tos pačios ligos. Autorius tarsi ryškina žmogaus skirtingas sąlygas, kuriose veriasi skirtinga žmogaus prigimtis. Vieniems gamta ir askezė yra tai, kas palaiko ilgus metus gyvybę, o civilizuotas pasaulis gali pražudyti akimirksniu. Suzana neabejotinai atstovauja civilizacijai, todėl mano, kad ir Kruzui reikia to paties, ko ir jai.

Suzanai Barton Anglijoje stengiasi Danieliui Defoe, kurį vadina ponu Fo, perduoti savo, Penktadienio ir Kruzo salos istoriją, jai tai taip svarbu, nes pats Kruzas tokio „įsiamžinimo“ neturėjo ir nieko, išskyrus keistus iš akmenų padarytus sutvirtinimus saloje, nepaliko. Tiesa, Suzana rašo ponui Fo laiškus, tačiau rašytojas pabėga iš savo namų nuo antstolių, kol galiausiai pati Barton uzurpuoja su Penktadieniu jo namus ir išparduoda likusį turtą, kad galėtų išsilaikyti. Iš vienos pusės Suzana tik beturtė pasileidėlė vagilė, iš kitos – ji rūpinasi Penktadieniu ir geidžia jo asmeninės istorijos, negali jo palikti. Atsiradusi prie durų slenksčio jos duktė bando užmegzti ryšį, tačiau Barton įtikėjusi, jog dukrą jau seniai prarado ir toji mergužėlė apsišaukėlė, siųsta paties Fo...

J. M. Coetzee

Šis trumputis romanas talpina neįtikėtinai daug prasmių, kurios poetiškai jungiasi į prieštaringą Suzanos paveikslą ir Robinzono Kruzo istorijos kūrybos užkulisius. Autorius tarsi bando anų laikų literatūroje rasti pasislėpusios moters įtaką kūrėjui. Kas toji Suzana Barton iki galo taip ar neaišku. Romano pradžioje ji be jokios abejonės perteikta kaip gyva moteris, patyrusi kelerių metų gyvenimą su Kruzu negyvenamoje saloje, tačiau grįžusi į Angliją ji tampa „neapčiuopiama“. Iš vienos pusės ji valkatėlė idealistė, neabejotinai pakrikusi dėl saloje patirtų traumų ir askezės, iš kitos pusės, ar tikrai toji Suzana Barton egzistuoja, ar ji tik nėra paties Danielio Defoe įsivaizduojama mūzą, išgirsta tolima istorija apie išgelbėtą moterį saloje, kurios balsą ir likimą, rašydamas Robinzoną Kruzą dėl lyčių stereotipų ir įtikinamumo visiškai nutildė? Paradoksas, kad pats J. M. Coetzee romaną pavadino ne pagrindinės pasakotojos ir personažės Suzana Barton pavadinimu, o vyro rašytojo asmenvardžiu, tarsi imituodamas uždarą moters kūrėjos pasaulį po vyrų galios pasauliu.

„Pasitaiko, kad geranoriškumas mane apleidžia ir aš vartoju žodžius vien todėl, kad tai trumpiausias kelias priversti jį daryti, ką aš noriu. Tokiomis valandėlėmis suprantu, kodėl Kruzas nusprendė verčiau nežadinti jo nebylystės. Kitaip tariant, suprantu, kaip tampama vergų pirkliu. Ar po tokio prisipažinimo galvosite apie mane blogiau? (p. 60-61).“ Kadangi istorija mus nukelia į XVIII amžiaus pradžią, kada laivais per Atlantą buvo plukdomi iš Afrikos vergai, kartu Fo romanas tampa ir pasakojimu apie galios politiką. Iš vienos pusės tai baltaodžių ir juodaodžių (Kruzo prieš Penktadienio) istorija, kurią Barton bando perimti, suvokdama, jog Penktadienis toks pat žmogus kaip visi likusieji, tačiau pati perima imperialistinės kolonizacijos valdančiųjų poziciją ir trokšta įsakinėti, valdyti, prakalbinti ir priversti Penktadienį paklusti jai, kaip tokią galią kažkada turėjo Kruzas. Kitą vertus paraleliai ryškinama moters kūrėjos ir vyro kūrėjo statusas anų dienų tikrovėje. Barton suvokia, kad jos istorijos niekas neišgirs, nes ji moteris, todėl savo salos patirtis patiki Danieliui Defoe, kuris kaip vyras gali būti išgirstas plačiosios visuomenės.

Romane ne kartą kalbama apie žmogėdros sąvoką. Kruzui žmogėdros yra Brazilijoje pasilikę vietos gyventojai, kurių jis taip bijo, kad net salą laiko ne prakeiksmu ar tremties vieta, o išsigelbėjimu nuo žmogėdrų. Kitą vertus, J. M. Coetzee kaip visada sąvokų prasmes pateikia priešindamas reikšmes. Kas iš tikrųjų yra tos žmogėdros? Ar kartais ne pats Kruzas, kuris galimai išpjovė Penktadieniui liežuvį, buvo vergų pirklys ir slėpėsi nuo savo socialinių aplinkybių, kitaip sakant, nuo savo žmogėdros veido? O gal tai pati Suzana Barton, visi anglai, kurie su kitais elgiasi nežmoniškai pajungdami silpnesniuosius savo poreikiams tenkinti? Autorius sugeba romane šias pozicijas taip subtiliai perteikti, slėpdamas bet kokius pasakotojos vertinimo rudimentus. „Penktadienis virto mano šešėliu. Ar mūsų šešėliai mus myli? O jeigu myli, tai ar būtent dėl to nesitraukia nė per žingsnį? (p. 115).“

Galiausiai visas romanas Fo yra alegorijų ir perkeltinių prasmių persunktas ir daugiabriaunias perspektyvas ryškinantis pasakojimas. Prieštaringąją Suzaną Barton galima vertinti ir kaip epochos moterį, ir kaip autoriaus idėjas perteikiančią alegorinę veikėją. Bendresne prasme Fo mums pasakoja apie šiaip jau Robinzono Kruzo pasakojime prislopintas arba visiškai eliminuotus aspektus, todėl romanas atrodo kaip tariamos ar galimos tiesos rekonstrukcija. Moters vaidmuo kūrėjo pasaulyje, aukos ir vergvaldžio pozicija, fikcijos ir biografijos sinteze pagrįsta kūryba, pasilikusi už kultinio kūrinio teksto ribų. Galiausiai romanas kaip kokia šachta, į kurią galima kristi laisvu pagreičiu, bandant suvokti, iš kur atsiranda pasauliniu mastu pripažinti literatūros kūriniai ir kokios nematomos įtakos bei gijos leido kuriančiojo protui ir fantazijai sukurti tai, ką mes skaitytojai priimame kaip nekvestionuojamą meno kūrinį.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Liudijimai"

 Margaret Atwood. „Liudijimai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 480.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.

 

Kai prieš kokius šešerius metus perskaičiau Margaret Atwood knygą Tarnaitės pasakojimas, (kurią, beje, sunkiai įsigijau iš antrųjų rankų), nė pagalvoti negalėjau, kad po kelerių metų toji distopija prisikels antram gyvenimui. Populiarus kanalas Hulu sukūrė pagal Tarnaitės pasakojimą TV serialą, kuris, galima sakyti, tapo toks populiarus, kad neabejotinai taps kultiniu. Leidykla Baltos lankos išsyk antrąkart perleido Tarnaitės pasakojimą, o pati rašytoja po 35 metų pertraukos pristatė knygos tęsinį pavadinimu Liudijimai (angl. The Testaments), pastarąją išvertė viena labiausiai mano vertinamų vertėjų Nijolė Regina Chijenienė. Liudijimai dar net neišleisti buvo įtraukti į Booker Prize ilguosius ir trumpuosius sąrašus. Beje, šį apdovanojimą rašytoja ir laimėjo kartu su britų rašytoja Bernardite Evaristo, o pastarajai Bookeris skirtas už puikų kūrinį Mergaitė, moteris, kita. Daug kas svarstė, kad M. Atwood nelabai verta šio apdovanojimo ir jai ši garbė atiteko tik dėl bendro Gileados pasaulio sukūrimo, kitaip sakant, už bendruosius nuopelnus literatūrai.

 

Tikriausiai 1984 metais, kai M. Atwood, tuokart gyvendama Berlyne, sėdo rašyti Tarnaitės pasakojimą, nė pagalvoti negalėjo, kad toji knyga pakeis ne tik jos gyvenimą, bet ir taps vienu ryškiausiu distopinių romanų pavyzdžiu. Tarnaitės pasakojimas, simboliška, bet parašytas būtent 1984 metais, kaip tyčia, tokia aliuzija į G. Orwellio distopinį romaną 1984-ieji. Istorija apie šalį, kuri moteris laiko veislinėmis karvėmis, kurioms uždrausta skaityti ir prieštarauti, o vyrų viešpatavimas yra neginčytinas. Anuomet, kai apsirodė pirmoji knygos dalis, tai buvo veikiau kaip feministinis akibrokštas, tam tikras būdas kalbėti apie lyčių nelygybę.

 

Viename interviu kalbinama kanadiečių rašytoja M. Atwood prasitarė, kad, kurdama po 35 metų knygos tęsinį, jau nebegalėjo kalbėti ankstesnės veikėjos Fredinės balsu. Priežastys, kodėl ji pradėjo rašyti Liudijimus, buvo nesaugumo jausmas, kuris kaip niekad išaugo per tuos tris dešimtmečius. Jeigu anuomet byranti Sovietinė Sąjunga, griūvanti Berlyno siena, laisvėjantys keliai žadėjo visuomenės geopolitinį atsilaisvinimą, tai viskas pavirto į naujus slegiančius spąstus: Rugsėjo 11-oji liepė užsidaryti ir saugotis musulmonų, D. Trumpas ėmėsi statyti sieną su Meksika, 2008 metų prasidėjusi ekonominė krizė liepė saugotis, 2003 metų JAV karas su Iraku, Europoje sustiprėjęs neonacizmas ir fašizmas, Didžiosios Britanijos užsisklendimas nuo Europos Sąjungos, o kur dar (jau po knygos išleidimo) prasidėjęs visuotinis užsidarymas namuose dėl pandemijos. Staiga tikrovės pasaulis ėmė byloti apie ilgalaikį nesaugumą. Pasaulio žmonėms prireikė naujų taisyklių, įstatymų, kurie mus atribotų ir atskirtų kaip tautas, socialines grupes ir pan., o tarp tų įstatymų ir reikalavimų atsiranda dar ir tokių privilegijuotų, kuriems to laikytis nereikia. Iš tos naujosios kontrolės ir baimės skleidimo rašytojai ir atsirado poreikis grįžti į Gileadą ir pratęsti istoriją, kuri labiau ryškintų ne tiek feministines idėjas (nors kartu ir jas), bet kitas socialinės kontrolės ir politinės galios problemas.

 

Liudijimuose vaizduojamas vėlyvasis Gileadas (valstybė), kuri pamažu išgyvena vidinę suirutę. Knygoje prabylama Tetos Lidijos, Agnesės ir Deizės balsais. Teta Lidija įsikūrusi Ardua rūmuose, kur gyvena visos Tetos, slapta rašo savo išpažintį, paaiškina, kodėl ji tapo tokia, kokia yra. Tetos Lidijos kultas Gileade rodo, kad ji buvo stipri politinė figūra, kuri leido Gileadui tapti tokiam, koks jis buvo. Teta Lidija turi savo skulptūrą, jai netrūksta konkurencijos ir, nors pirmojoje dalyje ji buvo pateikiama kaip sadistė, šioje dalyje išaiškėja tikrosios priežastys. Sužinome, jog ji tebuvo tik tos besikuriančios kruvinos sistemos auka: „Aš jums už tai atkeršysiu. Nesvarbu, kiek prabėgs laiko ir kiek per tai prigraibysiu šūdų, bet aš jums atkeršysiu (p. 175)“. Būtent Lidija yra tas balsas, kuri mena, kokio Gileado būta norėta ir kaip Vadų konkurencija dėl valdžios, įsigalėjusi korupcija, pilkoji rinka, spekuliacijos, melas ir smurtas per tiek metų nieko nepakeitė, o maldos ir Dievo tariamas vardas tapo veidmainiškos valdžios devizu. Nusivylusi ir ilgą laiką laikydama pyktį Teta Lidija ryžtasi atkeršyti.

 

Skaitydami knygą Tetos Lidijos literatūriniame portrete matome, kaip aiškiai prasilenkia žmogiškieji moraliniai konstruktai su prigimtiniu noru išgyventi. Labai gerai atskiriama, kas yra tikra, o kas tėra tik socialinės tos epochos vertybės. Tik dvilypumas ir apsukrumas, aštrus analitinis protas, staigūs ir tikslūs sprendimai padėjo Tetai Lidijai tapti pačia įtakingiausia Gileado šalies moteriška figūra. Skaitytojas per Tetos Lidijos pasakojimą retrospektyviai nukeliamas į Gileado kūrimo pradžią, kur pateikiama istorija, kaip Teta Lidija kankinimais buvo „perauklėjama“.

Rašytoja Margaret Atwood

 

Deizė – jaunutė mergina iš Kanados, kuri patyria Perlinių Mergelių (misionierių iš Gileado šalies) išpuolį. Besiaiškindama savo tikrąją kilmę, ji iš vakarietiškos pasaulėžiūros vertina Gileadą. Tai veikėja, per kurią kalba laisvė. Ir priešingai stovyklai atstovauja paauglė Agnesė, kuri visą gyvenimą gyveno Gileade ir ją suvokė kaip laisvą šalį. Kai nežinai, kas vyksta už sienos ir tau nuo mažens meluojama apie Kanadą ir visą likusį pasaulį, tau atrodo, kad tu gyveni pačioje saugiausioje ir geriausioje šalyje, todėl visai nesvarbu, kad turi tuoj išsirinkti vyrą ir tapti jo žmona prieš savo valią. Galiausiai Dezei ir Agnesei lemta susitikti ir išsiaiškinti savo kilmės paslaptis, apie kurias tikrai neverta man pasakoti, tik pasakysiu, kad autorė gana strategiškai pasirinko dviejų skirtingų merginų susitikimą iš skirtingų socialinių ir pasaulėžiūros terpių tam, kad išryškėtų ne tik kontrastas, bet ir kiekvienas skaitytojas susimąstytų apie mūsų kultūrinius skirtumus ir skirtingus suvokimus, kas, pavyzdžiui, irakiečiui yra laisvė, kas yra laisvė Šiaurės Korėjos gyventojui, kas laisvė lietuviui ar kokios atokios salos gyventojui. Ir ne tik laisvė, bet ir moralė, įsitikinimai, tikėjimas, religija ir kiti dalykai, kurie iš esmės yra dirbtiniai, sukurti epochų užgimimų, klestėjimų ir suiručių procesuose.

 

Liudijimus skaičiau su didžiuliu užsidegimu. Buvau nusiteikęs, kad bus tikrai prasčiau už Tarnaitės pasakojimą, bet galiu pasakyti, kad šioji knyga labai gera, netgi vietomis geresnė už Tarnaitės pasakojimą. Kodėl? Todėl kad tokią knygą, jeigu ją skaitysite vien dėl siužetinių vingių ir nuotykių, manau, jos nepajusite, nesuvoksite plačiųjų idėjų. Gali pasirodyti popsinio „greitumo“ literatūra, kur veiksmas gena veiksmą, kur vieni kitus žemina, konkuruoja dėl valdžios, kur bėgama į išsigelbėjimą ir visa tai primena aštriai prikaustantį trilerį, o kai kuriuos siužetinius vingius netgi galima nuspėti. Ir viskas, sakyčiau, su tuo labai gerai, kadangi tokia lektūra prieinama vidutiniam skaitytojui.

 

Intelektualesniam skaitytojui knygą galima skaityti kaip pastarųjų dešimtmečių tam tikrą nesaugumo atspindį t. y. alternatyviame M. Atwood pasaulyje, pavyzdžiui, kaip iš Gileado per upes ir kalnus bėga tarnaitės, susieti su Sirijos pabėgėliais į Europą. Tam tikri manevrai, galios žaidimai iš tikrųjų primena ir mūsų pasaulį. Toli žiūrėti nereikia, užtenka kartais užmesti akį į lietuvišką spaudą ir ten pamatysite suklaidintų žmonių mases, kurios tariasi žinančios tiesą, atsiranda alternatyvūs žinių tinklai, kurie kariauja prieš valstybę, ten sėdi kasdien tūkstančiai lietuvių ir pumpuoja grėsmę ir baimę keliančią informaciją, tokiu būdu iš tikrųjų kelia grėsmę ne tik europietiškoms vertybėms, kurių taip norėjome stodami į Europos Sąjungą 2004 metais, bet išsižadama ir laisvės idėjos dėl galios žaidimų, grįstų dezinformacija.

 

Iš tikrųjų permąstydamas „lietuviškus konfliktus“ dėl Stambulo konvencijos ir taip, kaip nacionalinio susivienijimo žmonės trokšta fašistinio perversmo, manding, priminė tam tikrą gileadišką tikrovės perversiją. „Žmonos pakibdavo ant Sienos už svetimavimą, kurio nebuvo, tiesiog Vadai užsimanydavo kitos, jaunesnės, žmonos. Viešuose teismo posėdžiuose – sumanytuose atsikratyti išdavikų ir atlikti vadovybės valymą – kankinant išgauti parodymai buvo laikomi kaltės įrodymais. Melagingi parodymai taip pat būdavo ne išimtis, o įprastinė praktika. Po išoriniu dorybės ir tyrumo glaistu Gileadas puvo (p. 353).“  Argi ne šiandien vėl norima po liberalesnių dešimtmečių uždėti apynasrį, suvaržyti ir kontroliuoti ne tik socialines grupes, bet ir asmeninius žmonių pasirinkimus. Tą įstatymiškai įteisintą troškimą subordinuoti pagal lytį, seksualinę orientaciją, tautybę galima jausti ne tik šiandienos Lietuvoje, bet ir labai aiškiai ir ryškiai hierarchiškai suskirstytame Gileade pagal vyrų ir moterų nustatytas taisykles: „Tenai eiti mums neleisdavo, nebent per laidotuves, be to, ant akmenų buvo užrašytos mirusiųjų pavardės, galinčios sužadinti norą skaityti, o skaitymas vestų į iškrypimą. Skaitymas – ne mergaitėms: tik vyrams pakanka jėgų susidoroti su skaitymo iššūkiu... (p. 184).“  

 

Iš tikrųjų Liudijimai veikia kur kas paveikiau, jeigu skaitant apmąstome nūdienos pasaulį ir Lietuvą, bandome sugretinti vykstančius pasaulietinius procesus, suprasti ir suvokti ne tiek veikėjų „herojiškus poelgius“, kiek sisteminius dalykus, pavyzdžiui, kodėl tas pats tautietis yra pasiryžęs (kad kaip buvo vasarą Baltarusijoje) buožėmis uždaužyti savo brolį tautietį, nes jam liepė viršininkas? Kodėl žmogus toks menkas ir kas tą menkumą sukuria, pajungia jį prie iškrypusios sistemos ir įsako elgtis prieš savo valią? Rijau aš tuos liudijimo puslapius, tokius gražiai, įtaigiai parašytus, per kuriuos perteiktas tikras siaubas, ir manęs neapleido jausmas, kad mes taip pat pasaulyje išgyvename savotišką savo Gileadą. Tik neturėdami su kuo palyginti, nes neturime alternatyvios civilizacijos, negalime suvokti to siaubo ir neteisybės, kurią kasdien patiriame kaip „normalumą“. Ačiū dievui, distopiniai pasauliai, į kuriuos galime pasinerti kaip į alternatyvias tikroves, suteikia galimybę įvertinti, bent jau iš dalies, savo istoriją, kultūrą, vertybes, sistemą, nuo kuriuos esame priklausomi. Liudijimai iš tikrųjų liudija daugiau nei tų merginų ir moterų kančias knygoje, jie liudija tai, kas yra už teksto t. y. mūsų tikrovę ir mus pačius. Talentingai, išraiškingai, daugiasluoksniškai parašyta proza, kuri kviečia į savęs kaip žmogaus, kaip socialinės grupės, kaip valstybės ir galiausiai kaip Žemės planetos gyventojo permąstymą ir įsivertinimą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Peterburgo meistras"

J. M. Coetzee. „Peterburgo meistras“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 256 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Galiu tik pasidžiaugti, kad Sigito Parulskio reikalingiausiu šiuolaikiniu rašytoju įvardytas Pietų Afrikos rašytojas J. M. Coetzee (g. 1940) vis populiarus, o naujos knygos pasirodo lietuviškai kasmet. Pernai pasirodžiusi Elizabeta Kostelo, o šiemet jau turime 1994 metais pasirodžiusio rašytojo romaną Peterburgo meistras (angl. The Master of Petersburg), kuris pelnė rašytojui Irish Times International Fiction Prize. Iš anglų kalbos vertė patyrusi gerų tekstų vertėja Nijolė Regina Chijenienė.

Knyga pasakoja apie realų rusų klasiką rašytoją Fiodorą Dostojevskį, o tiksliau apie jo dienas Peterburge, kai 1869 metais jis atvyksta dėl įsūnio Pavelo mirties. Nuo pat pirmųjų puslapių, kaip jau įprasta J. M. Coetzee tekstuose, viskas iki pašaknų labai atvira ir aišku, čia slėpiningumo taip pat nerasite, tačiau rašytojui vėl labai paprastais literatūriniais triukais pavyksta atskleisti universaliąsias žmogaus egzistencijos problemas. Visgi skaitydamas knygą, ilgai mintijau, kokį iš tikrųjų realų poveikį Dostojevskis padarė šios knygos autoriui. Ir jeigu Elizabetos Kostelos knygoje jautėsi Kafkos literatūrinis diskursas, čia akivaizdžiai coetzee stiliumi perteiktos Dostojevskio romanų temos.

 

Ką veikia Dostojevskis Peterburge, kai šis, jau 49 metų vyras, gyvenantis Drezdene, jau parašęs Nusikaltimą ir bausmę (1866) ir Idiotą (1968), sakyčiau, pačius geriausius savo kūrinius? Iš tikrųjų jis truputį elgiasi kaip Nusikaltimo ir bausmės pagrindinis veikėjas Raskolnikovas – sukinėjasi Peterburgo gatvėmis, verkšlena, įsivaizduoja, kad Pavelas, kurį laiko tikru savo sūnumi, vis dar nemiręs, vis dar gyvas, tačiau kartu Dostojevskis vaizduojamas kaip artėjantis prie keisto suvokimo apie mirtį ir kartu prie epilepsijos priepuolio. Jeigu Raskolikovą kamavo kriminalinė nusikaltimo našta, Dostojevskį šioje istorijoje kamuoja moralinė atsakomybė, sąžinė dėl Pavelo, kad buvo jam ne toks tėvas. Netrukus mes sužinome, kad visgi Dostojevskio atgaila ir kančios nebūtinai reiškia, kad jis labai mylėjo Pavelą, veikiau, kad jo nemylėjo, bet būtų norėjęs mylėti labiau, kaip tikrą sūnų. Saviapgaulė kaip moralinė priedanga ir praeities santykių pateisinimas šioje istorijoje tampa itin svarbiu įrankiu perteikiant platesnes tėvų ir vaikų karo problemas ir kartu atskleidžiant Dostojevskio kaip susipriešinusio tiek vertybių, tiek įsitikinimų, tiek elgsenos plotmėse.

 

Autorius leidžia sau gana liberaliai žaisti istoriniais faktais ir fiktyviomis alternatyviomis istorijomis. Tuo metu Peterburge veikia jaunų studentų grupuotės, kurios kovoja prieš skurdą ir esamą hierarchinę valdžios sistemą. Tai bundančios bolševikinės komunistinės idėjos, kurių pagrindinis atstovas Sergejus Nečiajevas, persirengęs moterimi, slapstosi nuo teisėsaugos ir organizuoja pasipriešinimą. Nečiajavas ir Dostojevskis yra dviejų skirtingų kartų atstovai ir čia Coetzee, kaip jam ir būdinga, keliais prasminiais klodais perteikia prieštaringas politines idėjas, skirtingų kartų pasaulėžiūrą ir kartu, sakyčiau, perteikia liaudiškai susipriešinusios Rusijos didybę ir skurdą. Pavelas su Fiodoru niekada neturėjo gerų santykių, todėl Fiodorui itin svarbu suvokti, kodėl toks Nečiajevas patraukė Pavelą tokiais pavojingais keliais. Esminis klausimas, kodėl vaikams taip sunku patikėti tėvų gerove, noru juos ginti ir apsaugoti, o štai revoliucionierius Nečiajevas taip lengvai pelnė įsūnio simpatijas? Vienas iš galimų atsakymų yra amžinas kartų nesusikalbėjimas, nes kiekvienai kartai būdinga paneigti prieš tai buvusios kartos vertybes ir įsitikinimus.

 

J. M. Coetzee

Bent man Peterburgo meistre labiausiai buvo įdomios J. M. Coetzee bene garsiausio romano Nešlovė ištarmės: seksualiniai ryšiai tarp skirtingų amžiaus žmonių. Pats Dostojevskis 1868 metais vedė kone Pavelo amžiaus jauną merginą, kuri galėjo būti jo dukra, o vaizduojančioje romano tikrovėje Dostojevskis apsistoja būtent našlės su dukterimi Matriona namuose, kur paskutiniuosius gyvenimo mėnesius glaudėsi Pavelas. Čia autorius, kaip ir Nešlovėje, leidžiasi per Dostojevskio veikėją svarstyti, kodėl vyresni tėvai pavydi savo sūnums seksualinės energijos, ją romantizuoja, netgi yra kamuojami erotinių fantazijų, kaip jie sugula su sūnų žmonomis. „Tėvas – tai nublukusi sūnaus kopija. Ar įmanu tikėtis, kad moteris, mačiusi jo sūnų pačiame jo jėgų žydėjime, ims palankiai žvelgti į tėvą? (p. 73).“ Nors veikėjas suvokia, kad tai tik analizė, mintys, tačiau jos vis tiek kyla iš socialinėje terpėje nusistovėjusių taisyklių, kas yra moraliai leistina, o kur jau yra peržengiamos padorumo ribos. Galiausiai Dostojevskis sugula su namų šeimininke ir pajaučia Matrionos, šeimininkės dukters, įtūžį, kuris vėl atspindi jo įsūnio Pavelo ir Drezdene likusios jaunutės žmonos šeiminius santykius. Toks Dostojevskio froidiškai atskleistas erotizmas šiame romane itin veikia kaip būdas per moralines vertybes analizuoti žmogiškųjų aistrų kančias, kurios kyla ne tik iš aplinkos ir epochos diktuojamų normatyvo, bet ir narplioja prigimtinius tėvų ir vaikų konfliktus ribotame ir trapiame priešpriešomis grįstame pasaulyje, kur prigimtį bando paneigti socialiniai standartai.

 

„Tėvai ir vaikai – priešai, priešai iki mirties. Taip jis ir sėdi, sustingęs. Arba Pavelas liks jame kaip vaikas, užmūrytas jo sielvarto kriptoje, šaukiantis be atvangos, arba jis išleis Pavelą į laisvę su visu jo įniršiu prieš tėvų valdžią. Išleis kaip džiną iš butelio ir savo įniršį prieš sūnų nepagarbą ir nedėkingumą (p. 245).“

 

Knyga paremta dualumu, priešpriešomis – tai esminė Coetzee įtaigios kūrybos šaltinis, nes tik per moralinius paribius, kurie visada kertasi keliais klodais – socialiniais, moraliniais, prigimtiniais, politiniais – veriasi tai, kas išryškėja ir nūdienos pasaulyje, kad žmonės neturi vieningo pasaulio ir elgesio normos, o visų baisiausia, kad būtent tas nesusikalbėjimas tarp kartų, vaikų ir tėvų, skirtingų politinių srovių yra didžio blogio, velnio, aptemimo – vadinkite, kaip norite – įrankis valdyti ir skaldyti.

 

Kuo šis knyga geneali be to, kad lengvu stiliumi autorius geba perteikti tiek daug? Ogi akivaizdi Dostojevskio literatūrinė studija Coetzee tampa priemone kurti tais pačiais literatūriniais „ginklais“, kitaip sakant, priemonėmis paties Dostojevskio kultą. Klasiko instrumentais, ypač Nusikaltimo ir baimės vaizdavimo priemonėmis fiktyviai, bet įtaigiai, kaip tai darė pats Dostojevskis, perteikti kaltės ir sąžinės graužaties būsenas. Galiausiai knygoje, kai Dostojevskis sėdasi rašyti apsakymo „Butas“, kuris atspindi jo dabarties būsenas, sėdint mirusio Pavelo kambaryje, yra tik savotiškas būdas atpirkti savo kaltę, kuri kyla ne dėl to, kad Dostojevskis būtų ką nors padaręs nedovanotina, bet dėl to, kad pati žmogaus sąžinė, kuri paprastai veikia kaip geras įrankis, nustatantis, kas yra gerai ir blogai, paradoksaliai tampa kita ranka, kuri save žudo. Vėlgi niekas kitas žmogaus pasmerkti save dvasinėms kančioms negali, tik pats žmogus, tą perkurdamas Coetzee vėl tampa literatūriniu ekvilibristu, perteikiančiu kondensuotas Dostojevskio kūrybos idėjas, tačiau neprarandantis savo kūrybos unikalumo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kent Haruf "Mūsų sielos naktyje"

Kent Haruf. „Mūsų sielos naktyje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 144 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Po rudeniškai gražiu viršeliu slepiasi dar viena verstinės grožinės literatūros istorija, kurią kaip karštą naujieną pristato Baltų lankų leidykla. Šįkart tai amerikiečių prozininko Kent Haruf (1943-2014) paskutinis romanas Mūsų sielos naktyje (angl. Our Souls at Night), kuris pasakoja apie vienišus senukus, gyvenančius kaimynystėje. Edė ir Luisas jau išgyvena gyvenimo saulėlydį, abu yra netekę sutuoktinius, todėl neturėdami ko prarasti, jie susitaria miegoti vienoje lovoje, kad galėtų pasidalyti prieš užmiegant mintimis arba tiesiog jausti vienas kito būvimą šalia ir žinoti, kad jie nėra vieni(ši).

Tiesą sakant, mane kur kas labiau tiek literatūroje, tiek kine žavi pasakojimai apie senukus, kurie spjauna į viską ir ryžtasi paskutiniam pasispardymui nei tos visos dramatiškos jaunuolių istorijos. Ne kartą save pagavau mąstant, kodėl labiau simpatizuoju žilagalviams senoliams, nei jaunuoliams? Kiekvienas tikriausiai iš mūsų daugiau ar mažiau galvoja apie savo senatvę, gyvenimo baigtį, kada pasieki didžiausią savo patirties sankaupą, kai nebėra nieko naujo patirti, vien tik savo senkančias gyvenimo jėgas ir paskutines gyvenimo dienas. Tai tam tikras susitaikymas su žmogaus ribotumu ir mirtingumu, deja, visi mes prie to artėjame.

Labai tikėjausi, kad knyga bus kažkuo panaši į prieš tai skaitytą britų rašytojo John Berger Mes susitinkame čia, tačiau Kent Haruf knyga kiek kitokia, nors ir išlaiko tylų melancholišką gyvenimo baigties ir artumo troškimo eleginį pasakojimo atmosferą, tačiau pasakojimo pobūdis kur kas reališkesnis, nuoseklesnis ir žemiškesnis.

Atrodo, tokių knygų, kaip senukų vaikai pradeda auklėti savo senuosius tėvus, (netgi savotiškai juos morališkai auklėti, nes patys kažkada buvo jų taip mokomi gyventi), istorijų literatūroje turime ne taip ir mažai. Edės sūnaus Džino santuoka griūna, jis palieka savo mažametį sūnų senai motinai, kuris stebi močiutės ir kaimyno Luiso draugystę ir pamažu jo besidraskančios šeimos žaizdos pradeda gyti, tačiau Džinas greitai atsiima sūnų ir uždraudžia bendrauti su močiute, nes ji elgiasi nederamai palaikydama nepadorius santykius su kaimynu, apie kuriuos žino visas miestelis. Nors visa šioji situacija pasakojama amerikietiškos kultūros kontekste, tačiau labai dažnai galime atpažinti ir mums, lietuviams, ydingų kultūrinių niuansų, moralinių veidmainiškų vertybių, kada stengiamasi aukoti asmeninę laimę ir džiaugsmą dėl giminių, kaimynų, miestelėnų požiūrio. „Viešumoje žmonės mandagūs. Niekas nenori kelti triukšmo. Be to, aš manau, kad mes kiek persūdom. Jie turi sočiai savų reikalų, kada jiems mumis domėtis. Dar jiems nebaigus valgyti, trys moterys išeidamos stabtelėjo prie jų, kiekviena pasakė labas, o tada pasuko prie durų (p. 49)“ Viena opiausių problemų, kurias subtiliai atskleidžia K. Haruf, yra šeiminių santykių svyravimai, deklaruojamų vertybių neatitikimas su fundamentaliosiomis vertybėmis, kada žmogui, kad ir seniausiam, vis tiek norisi artumos ir atramos.

Kent Haruf

Džinui atrodo, kad jo senutė motina turi visą likusį gyvenimą gedėti ir prisiminti jo tėvą Karlą. Visus santykius gaubia šiokia tokia nuosavybės, nusisavinimo idėja t. y. tam tikri socialiniai ir kultūriniai standartai bei vaidmenys, kuriuos turi atitikti senukai ir jų vaikai. Tiesą sakant, Edė spjauna į viską, ji užmezga romaną su Luisu, puikiai leidžia laiką, jaučia prieraišumą, pasitikėjimą; abu nuogi brenda į vandenį ir tame neskubriame tekste skambanti frazė „man nerūpi, jeigu mus kas nors pamatys nuogus“ iš tikrųjų suskamba pati iliuzija, kuriai lemta subliukšti. Iliuzija, kad vieną akimirką išsivadavus iš sociumo primestų vaidmenų nelaisvės galima išsivadavus gyventi laisvėje iki mirties. Skaitytojas jaučia, kad veikėjams to nelemta patirti, (kad nebus šitaip, kaip būna tuose įkvepiančiuose filmuose apie senukų pabėgimus), nes eleginis pasakotojo balsas išduoda, kad tai tėra tik trumpalaikis išsilaisvinimas, gilesnis įkvėpimas prieš vėlei grįžtant Luisui ir Edei į savo vienatvės vaidmenis.

Neskubriame pasakojime autorius stačiai išvengia sentimentalumo, tačiau nepraranda jautrumo – tai itin gero literatūrinio teksto audinys, kuris panardina ne vien į įvykių verpetus, kurie gana žmogiški, gyvenimiški, daugelio skaitytojui nesunkiai atpažįstami iš savo giminių ir artimųjų bendravimo modelių, tačiau autorius išgauna (simboliškai – ir savo paskutiniame gyvenime rašomame romane) gyvenimo pabaigos liūdesį ir tam tikrą džiaugsmą, „bobų vasarą“, paskutinį bandymą senukams susigrąžinti prabėgusį laiką ir gyventi dabartimi, ne vien tik savo gyvenimo prisiminimais.

Žinote, kur šios istorijos grožis? Kad net ir senatvėje suvokus, kad jau niekas nebesvarbu ir reikia gyventi savo gyvenimą, žmogus vis tiek atsisako asmeninės laimės, suklumpa prieš finišo tiesiąją. Laimės atsisakymas Mūsų sielos naktyje tampa esminiu gyvenimo įverčiu, apibendrinu: be savo ribotumo ir klaidų mes nepatirtume tų sielos naktų, kurios, kad ir kokios šaltos ir liūdnos, sukuria kančios grožio tikrumo tyrumą ir iliuziją, kitaip sakant, jos viena kitai neprieštarauja, o tai ir yra gražiausia šioje knygoje – mes taip iš visos širdies trokštame gyventi laisvėje, tačiau vis tiek moralinių įsipareigojimų dėka renkamės gyventi vienatvėje.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Kent Haruf "Mūsų sielos naktyje, "John Berger "Mes susitinkame čia" - poetiškos prozos briliantai

Sveiki,

Beskaitydamas John Berger knygą „Mes susitinkame čia“, negaliu vis atsidžiaugti, kad tai kažin kokia rudeniška knyga, dėl kurios neverta niekur skubėti. Bulvių kasti nereikia, nors žemė šaltai jau įmirkusi ir, atrodo, pats metas, tačiau per šlapia, tikrai per šlapia! O aš lėtai kasdien po truputį mėgaujuosi miestais, gyvaisiais ir dvasiomis iš šio stebuklingai mažos, bet lėtai skaitomos J. Berger knygelės.

Ją išvertė Violeta Tauragienė, kuri apskritai man stebuklinga vertėja! Kaip ir Nijolė Regina Chijenienė, kuri išvertė Kent Haruf ploną knygą „Mūsų sielos naktyje“, o šioji irgi poetiškai mąsli ir lėtai, kaip šis ruduo už lango, slenka. Jau užskaičiau kelis sakinius ir žinau, kad laukia ne ką prasčiau už „Mes susitinkame čia“.

Bet kaip sutapo, kad dvi elitinės vertėjos „susitiko“ vienu metu, su panašios apimties ir kalibro tekstais ir dar toje pačioje leidykloje? Sutapimas? Žinoma, kad ne! Tai juk vienintelė diagnozė – ruduo, dėl kurio atsitiktinai arba per prievartą, mums dažniausiai nė nežinant, susiburiame dėl vėsumos ir megztų kojinių, ir tais retais atvejais... dėl knygų.

O kas dabar ant jūsų naktinio stalelio?

Jūsų Maištinga Siela