Knyga: Mark Haddon "Tas keistas nutikimas šuniui naktį"

 Mark Haddon. „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 256 p.

 

Sveiki,

 

Sudėtinga apibrėžti britų rašytojo Mark Haddon (g. 1962) bestselerio Tas keistas nutikimas šuniui naktį (angl. The Curious Incident of the Dog in the Night-Time) tikslingą auditoriją. Šiuo metu ji įtraukta į devintokų literatūros nagrinėjimo lauką dėl savo aktualios temos, mat, pagrindinis veikėjas yra penkiolikmetis Kristoferis ir jis turi Aspergerio sindromą, kitaip sakant, dėmesio centre – berniukas, turintis autizmo raidos sutrikimą. Tokia literatūra neturi amžiaus apibrėžties, ji tinka ir paaugliams, ir jaunuoliams, ir visiškai žiliems skaitytojams.

 

2003 metais Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusi knyga beregint tapo pasauliniu bestseleriu, po metų Tyto albos leidykla išleido lietuviškai, o paskutiniuosius leidimus nuolat kartoja leidykla Sofoklis Kultinių knygų serijoje, o ją išvertė Birutė Bersenienė. Mokyklinėje programoje šis kūrinys šliejasi prie lietuviškosios literatūros t. y. Vandos Juknaitės Išsiduosi. Balsu ir aktualiai papildo vaikų supažindinimą su ypatingą likimą turinčių vaikų istorijomis. Taigi problema gana aiški ir, sakyčiau, nuo čia galima mokykliškai brėžti ribą, jog literatūra ne tik yra meninių priemonių prisodrintas menas, kurį reikia gliaudyti, bet ir suvokiama kaip itin tikslingų, opių ir nelengvų problemų tyrinėjimo ir išskleidimų lauką.

 

Tas keistas nutikimas šuniui naktį mums pasakoja pirmuoju asmeniu pats Kristoferis. Autorius neblogai išstudijavęs autizmo požymius, puikiai išmano jų socialines ir emocines problemas, todėl visos knygos įdomumas yra tas, kad viskas išreikšta per Kristoferio sąmonę. Mes, skaitytojai, esame priversti taip pat mąstyti, suvokti ir priimti pasaulį Kristoferio akimis, drauge su juo šiaip jau normalius ir savaime suprantamus dalykus priimti visiškai kitaip. Kristoferis gabus matematikas, jis mintyse gali atlikti pačius sudėtingiausius uždavinius, jam patinka viskas, kas tikslu, apibrėžta ir bet koks pokytis, nauji žmonės ar net artimųjų prisilietimai, jį labai trikdo, todėl galime daryti prielaidą, kad Kristoferio Aspergerio sindromas gana stiprus.

Mark Haddon

 

Istorija prasideda kaip detektyvas. Kristoferis randa šake užbadytą kaimynės ponios Šiers pudelį Velingtoną ir jis atsiduria nuovadoje kaip pagrindinis įtariamasis. Galiausiai jo tėvas, kuris vienas augina Kristoferį, nes motina yra mirusi, jį ištraukia iš policijos, tačiau būtent tas nutikimas Kristoferio sąmonėje pažadina smalsumą ir jis imasi savarankiškai tyrinėti šį kriminalą. Kadangi jo protas imlus matematiniams skaičiavimais, tad jo analinis mąstymas labai tinka šiai užduočiai, tačiau tėvas labai širsta dėl to. Netrukus po šių įvykių Kristoferis išsiaiškina savo šeimos paslaptis, kurių iki tol nežinojo. Čia įsukami ir meilės romanai, neištikimybė, tėvo melagystės ir kiti šiaip jau melodraminiai elementai, kurie nebeturėtų nieko nustebinti, nes šioji knyga turi visus tipinius detektyvinius meilės kriminalo elementus. Stebina nebent tai, kad viską geba išsiaiškinti autistas ir perteikti būtent per jo suvokimo lygmenį.

 

Stebina Kristoferio užsispyrimas ir tuo pačiu jo emocijų eliminavimas. Veikėjas retsykiais atrodo itin šaltas ir bejausmis dėl to paties sutrikimo. Štai kaip jis abejingai priima faktą, kad neturi motinos: „Nes Motina yra mirusi. Nes ir pono Šierso daugiau nebematau. Taigi liūdėti dėl to, ko nėra ir kas netikra, būtų kvaila (p. 93).“ Berniukas turi ir kitų keistenybių, pavyzdžiui, jis labai nemėgsta geltonos ir rudos spalvų, netgi skaičiuojant automobilius jo nuotaika gali labai smarkiai pasikeisti, tačiau jam padeda mokyklos pedagogė Siobenė. Štai tokiame gana tvarkingai suręstame ir pagal aiškų grafiką gyvena Kristoferis, kol vieną dieną susipykęs su tėvu jis pabėga į Londoną...

 

Knygos struktūra taip pat neįprasta, nes Kristoferio knygos skyrių numeriai – tai pirminiai skaičiai, kurie dalijasi iš savęs ir vieneto. Knyga „prikaišiota“ įdomių mokslinių faktų, matematinių uždavinių, todėl istorija atrodo žaisminga. Pavyzdžiui: „Bet Motiną kremavo. Tai reiškia, kad ją paguldė į karstą, sudegino ir pavertė pelenais ir dūmais. Nežinau, kas toliau nutinka pelenams, ir negalėjau šito paklausti krematoriume, nes nedalyvavau laidotuvėse. Bet dūmai išeina pro kaminą ir išsisklaido ore, ir kartais aš pažvelgiu į dangų, ir man atrodo, kad ten, aukštai, yra Motinos molekulės, o gal jos sklando virš Afrikos ar Antarktidos, ar telkiasi į lietaus debesis virš Brazilijos atogrąžų miškų, ar dar kur kitur kaupiasi sniego pavidalu (p. 44).“

 

Šioje kūrybiškai struktūruotoje istorijoje skaitytojui suteikiama galimybė iš dalies per literatūrą įsikūnyti į autizmą turinčiojo pasaulį, suvokti, koks tas pasaulis trapus ir pažeidžiamas. Tai potyrį siūlanti literatūra, kuri ugdo mus, sakyčiau, geresniais, nes po tokios knygos gebame labiau priimti kitokius žmones. Norėdami praplėsti šios knygos ribas, galima pasižiūrėti ne vieną gerą filmą apie autizmo sutrikimą turinčius žmones, pavyzdžiui: Barry Levinson Lietas žmogus (1988), Robert Remeckis Forestas Gampas (1994), Karan Johar Mano vardas Khanas (2010).

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Knyga: Herta Müller "Amo sūpuoklės"

 Herta Muller. „Amo sūpuoklės“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 320.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai daugelis knygomanų girdėjo apie iš Rumunijos kilusią vokiečių rašytoja Hertą Muller (g. 1953) ir jos Lietuvoje sėkmingą antrosios laidos susilaukusią knygą Amo sūpuoklės (vok. Atemschaukel), kuri originalo kalba pasirodė 2009, kai autorė už savo kūrybą pelnė literatūros Nobelio premiją, o po metų leidykla Versus aureus išleido lietuviškai. Po dešimties metų pertraukos leidykla Sofoklis perleido šią knygą Kultinių knygų serijoje. Į lietuvių kalbą romaną išvertės Antanas Gailius.  

 

Nuo pat pradžių į akis pirmiausia krinta labai gražus lietuviškas knygos pavadinimas. Neskaičiusiems ir nieko nežinantiems apie romaną, gali pasirodyti, kad amas – tikrinis daiktavardis, koks nors vardas, tačiau pradėjus skaityti kūrinį, tampa akivaizdu, kad amas pagal Lietuvių kalbos žodyną turi tik dvi reikšmes: 1. Žadas, balsas. 2. Šuo. Kad suprastumėte šios knygos reikšmę, tikriausiai reikia jos atsiradimo priešistorės.

 

2001 metais rašytoja H. Muller pradėjo užrašinėti Rumunijoje gyvenančių vokiečių liudijimus apie Rusijos platybėse patirtą lagerio vergystę. Rumunija Antrajame pasauliniame kare iš pradžių buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, bet, karui pakrypus kita linkme, Rumunija kapituliavo ir į jos žemes įžengė Raudoniji armija, kuri netrukus po laimėto karo įsakė visiems Rumunijos teritorijos vokiečiams nuo 17 iki 45 metų susikrauti lagaminą ir vykti į Rusijos gilumą „atstatyti“ sugriautos teisybės ir pasaulio. Kitaip sakant, vokiečių kilmės šeimos, kurios niekaip neprisidėjo Antrajame pasauliniame kare, tapo atpirkimo ožiais. Knygoje Amo sūpuoklės pasakojama apie septyniolikmetį Leopoldą Aubergą, kuris susidėjęs reikiamus daiktus į gramofonui skirtą lagaminą, yra išvežamas gyvuliniais vagonais į Rusijos platumas priverstiniams alinantiems darbams. Iš tikrųjų šis veikėjas turi prototipą. Rašytoja H. Muller ilgai užrašinėjo pažįstamo buvusio tremtinio poeto Oskaro Pastioro prisiminimus, tai truko nuo 2001 iki pat 2006 metų, kol O. Pastioras mirė. Autorė buvo prirašiusi tris storus sąsiuvinius poeto prisiminimų, iš kurių nulipdė grožinės literatūros kūrinį. Romanas nėra atsiminimai, tai grožinės literatūros prabos kūrinys, pasižymintis poetiška ir gražia kalba, kurią išvertė ir perteikė A. Gailius. Man belieka tik pridurti, kad šis antrasis pataisytas vertimas labai geras, paieškota ypatingų konotuotų reikšmės žodžių, perteikiant siaubingą šių veikėjų likimą.

 

Iš tikrųjų buvau nusiteikęs „dar vienai knygai apie lagerį“. Paskutiniu metu vengiu tokių knygų, nes viskas daugiau ar mažiau jose atsikartoja. Ar skaitysite Primo Levio Jei tai žmogus, ar Balio Sruogos Dievų miškas, ar Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus Lietuviai prie Laptevo jūros, jausime panašią tendenciją, nesvarbu, ar tai bus tremtis, ar koncentracijos stovykla, jog žmogaus marinimo iki klipatos, atimant bet kokią viltį. Žinokite, labai panašiai ir H. Muller romane. Atrodo, kad iš dalies vėl skaityčiau D. Grinkevičiūtės tekstus, išgyvenčiau rusišką speigą, utėles, nusilpimą, susityrusių ir sušalusių lavonų krūvas, belaukiančios atlydžio, kad būtų galima mirusiuosius užkasti.

 

Žinoma, teksto raiška skiriasi, kaip ir geopolitiniai bei politiniai kontekstai. Dažnai tokioje literatūroje vokiečius esame linkę „sutikti“ kaip esesininkus, kurie kalti dėl žydų kančių koncentracijos stovyklose, tačiau šioje knygoje parodoma ir menkai kam Lietuvoje bei pasaulyje žinoma ir kitų vokiečių likimai po Antrojo pasaulinio karo, kurių padėtis nebuvo ką geresnė už pačių žydų.

 

Nuo pat pradžių tekstas įtraukia šiurpia raiška: „Tas nesmagumas, tasai viso pasaulio gėdos jausmas. Kaip gerai, kad su mumis buvo tik tos sniegų platybės, kad niekas nematė, kaip jos mus privertė visai greta vienas kito daryti tą patį. Manęs reikalas nespyrė, bet nusismaukiau kelnes ir pritūpiau. Kokia niekšiška ir tyli buvo toji naktis, kaip ji suniekino per gamtinius reikalus. Kaip Trudė Pelikan susikėlė iki pažastų savąjį varpo pavidalo paltą ir nusismaukė kelnaites žemiau kelių, kaip girdėjosi šnypštimas jai tarp batų. Kaip man už nugaros advokatas Paulis Gastas stenėjo tuštindamasis, kaip gurgė jo žmonos Heidrunos Gast palaidi viduriai. Kaip dvokūs šilti garai aplinkui, išsyk sušalę, mirguliavo ore. Kokį arklišką gydymą mums pritaikė šios sniegų platybės, kaip jos privertė nuogais užpakaliais pjauti savo vienatvę papilvės garuose. Kokie vargani pasidarė mūsų viduriai šioje bendrystėje (p. 19-20).“

 

Įdomus dalykas pasirinkti pagrindinį pasakotoją Leopoldą kaip homoseksualų jaunuolį. Iki lagerio jis jau tyrinėjo parkuose ir vandens maudyklėse savo seksualumą, susitikinėjo su vyrais, tačiau jo seksualiniai poreikiai lageryje tampa antriniai, bemaž nereikšmingi. Tiesą sakant, vienintelis dalykas, kaip ir visus anuomet kamavusius, yra alkio angelas, kuris „reguliuoja“ pagrindinio veikėjo amą. Alkio angelas – tai metafora, tai žmogiškumo praradimo riba, kuri atima bet kokius moralinius įsitikinimus, nuolat verčiama galvoti, kaip išsilaikyti ir nenumirti, nepasiduoti ir ką įsidėti į burną. Didžioji knygos dalis yra apie lagerio tvarką, ten vykdomus darbus, tačiau tarp jų išryškėja ir įsimintini literatūriniai veikėjai, pavyzdžiui, kvailutė Plantono Katė, kuri dėl silpnaprotystės net nesuvokė patekusi į pragarą. Kaip jai nukerpama kasa, kaip ji rankytėmis užmigdavo su kasa tarsi gelbėdamasi nuo pasaulio. Įsimintinu tampa ir prižiūrėtojas bei kirpėjas, taip pat advokatas Paulis Gatsas, kuris iš savo merdinčios žmonos vogė maistą, o nurengęs jos lavoną po kelių savaičių jau gulėjo su kita... Tam tikras hermetiškai lokalus pasaulis, kuriame nebegalioja ankstesni moralės ir socialiniai dėsniai, kadangi visus juos valdo alkio angelas.

Herta Muller

 

Štai kaip estetiškai ir kraupiai perteikta utėlių ir blakių ataka: „Utėlių dydis skirtingas, tačiau visos jos baltos ir atrodo kaip mažučiai vėžiukai. Traiškomos tarp nykščių nagų, jos sausai spragsi. Ant vieno nago lieka vandeninga utėlė, o ant kito – lipni kraujo dėmelė. Utėlių kiaušinėliai yra bespalviai ir išsidėstę grandinėle lyg stiklo karoliukų rožinis arba lyg perregimi žirniai ankštyje (p. 246).“

 

Tekstas paveikus ir įtraukiantis, įdomi ir pati pasakotojo Leo pozicija, kuris priartėja prie šventojo leisgyvio, kuriam pasireiškia vizijos, keistai misteriška mąstymo forma. Tai nuo kūno iki dvasios traumuojančios patirtys, kurios priartina prie visiško asmens ir tapatybės susinaikinimo, atsižadėjimo ir staiga vėl suvešėjimo, ataugimo. Leo galiausiai, kaip galima tikėtis nuo pat pirmo puslapio, grįžta ir išpildo senelės pasakymą, kuris jo galvoje skambėjo penkerius metus. Leo bando adaptuotis savo šeimoje, bet jaučia vien susvetimėjimą, niekina mažąjį broliuką Robertą, nesikalba su niekuo apie lageryje patirtus siaubus. Netrukus jis veda Emą, tačiau nenustoja susitikinėti su vyrais. Po daugiau nei trylikos metų santuokos, baimindamasis, kad policija jį suims už homoseksualius slaptus santykius, jis pabėga į Austriją, palikdamas žmoną likimo valiai. Tai sudėtingi laikmečio seksualiniai tapatybės klausimai, kalbėjimas apie žmogaus prigimtį, kurios, priešingai nei daugelis homofobų galvoja, nėra pakeičiamas nei mirties baime, nei sunkiais lagerio darbais. Toliau autorė nenagrinėja, kas dėjosi veikėjo gyvenime, homoseksualus Leo pasaulis Austrijoje palieka už teksto, galbūt kitoms knygoms, tačiau, manau, tai viena įdomiausių šios knygos sudedamųjų dalių. Kol kas neteko lietuviškai skaityti kūrinio apie koncentracijos stovyklas ir lagerius, kuriuose pagrindinis veikėjas būtų homoseksualas.

 

Po daugel metų Leo prisiminimai ir patirtys iš lagerio niekur nedingo, sakytum, tai peraugo į kitokį civilizuotesnio lagerio atmainą. „Lageris vis labiau plečias nuo kairiojo smilkinio arealo iki dešiniojo smilkinio arealo. Todėl apie visą kiaušą turiu kalbėti kaip apie teritoriją, kaip apie lagerio teritoriją. Negali apsiginti – nei tylėjimu, nei pasakojimais. Perdedi ir vienaip, ir antraip, tačiau AŠ ČIA BUVAU nėra nei vienu, nei kitu atveju. Nėra nė teisingo masto (p. 311).“ Paskutiniuose skyriuose skiriama dėmesio gyvenimiškai adaptacijai, psichinei sveikatai – šiems žmonėms, kaip ir visiems karo sudarkytiems, taip niekada ir nebuvo suteikta nei psichoterapinė, nei psichologinė pagalba. Niekas apie tokį poreikį net nekalbėjo, todėl, man atrodo, kad apie tai galėtų būti antroji postkarinė literatūrinė banga: veikėjai, kurie negali ir niekada nebepasijus saugūs sugrįžę iš lagerių ir koncentracijos stovyklų.

 

Amo sūpuoklės, be jokios abejonės, šokiruojanti knyga, papildanti istoriniais kontekstais lagerinę ir holokaustinę literatūrą, nes mes, skaitytojai, vėl ir vėl kartu paraleliai su liudininkais veikėjais vežami ten, iš kur nežinome, ar kada sugrįšime. O jeigu ir fiziškai sugrįšime, ar mus kas nors lauks ir pasitiks taip, kaip išlydėjo? Kokias sielos dalis ir kaip mes persimainome, priartėję prie mirties, iškankinti ir praradę viltį? Nors knyga apie lagerį, tačiau jos kalbinis lygmuo, poetinis leksikonas mums sukelia įspūdį, kad tarp gėrio ir blogio, tarp teisingumo ir beprotybės, tarp gyvenimo ir grožio riba labai menka, tai tik sūpuoklės: vieną dieną taip, o kitą jau kitaip. Tik nuo mūsų valios pastangų priklauso, kaip mes gyvensime ir išgyvensime. Štai pagrindinis šioje knygoje vaizduojamas sadistas gyvenimą baigia po Dunojaus tiltu, jo anuomet galios pozicija nieko nereiškė, kaip ir turtai nereiškia, kad bus viskas visada gerai gyvenime. Esame veikiami vidinių ir išorinių sūpuoklių, kurių švytavimui – pirmyn ir atgal! – neįmanoma pasipriešinti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Jėzaus mirtis"

 J. M. Coetzee. „Jėzaus mirtis“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutinieji keleri metai leidyklai Sofoklis tikriausiai buvo coetzee‘ištiški metai, kadangi tiek daug šio rašytojo knygų pasirodė lietuviškai (o jis man vienas mėgstamiausių), kad galiu tik palinkėti, kad išleistų ir likusias, seniau parašytas knygas. Paskutinieji rašytojo J. M. Coetzee (g. 1940) kūrybos etapai buvo sutelkti į alegorinės trilogijos kūrimą. Paskutinioji dalis Jėzaus mirtis (angl. The Death of Jesus) pasirodė 2019 metais, o po metų jau turėjome lietuviškai. Pirmoji trilogijos dalis Jėzaus vaikystė buvo nominuota Booker premijai. Iš anglų kalbos paskutiniąją dalį išvertė Rasa Drazdauskienė.

 

Pati trumpiausia trilogijos dalis toliau tęsia Estreloje gyvenančių atvykėlių Simono, Inesos ir jų globotinio Dovydo gyvenimo istoriją. Pripažinsiu iškart, kad neskaičius nuosekliai, manau, skaitytojas griebęs šią dalį nesuvoks, ką šioji keista istorija nori pasakyti, todėl mano rekomendacija skaityti dalis nuosekliai, nes tik tokiu būdu susideda rišli istorija.

 

Kas vyksta trečiojoje dalyje? Dešimtmetis Dovydas su įtėviais naujame mieste praleido jau ketverius metus. Dovydas toliau mokosi šokio meno ir „šoka skaičius“, kadangi jis negali pakęsti matematikos, bet dievina skaičius kaip atskirus individus. Kitų knygų berniukas nepripažįsta, jis skaito tik „Don Kichotą“ ir tai tampa jo gyvenimo išminties šaltiniu, bet galiausiai ir savotiška pragaištimi. Dovydas susižavi futbolu ir yra patraukiamas trenerio Fabrikantės, pastarasis treniruoja tik našlaičius, todėl Dovydas atsižada įtėvių ir persikrausto į našlaičių namus, kad galėtų žaisti futbolą ir padėti likimo nuskriaustiems laikams.

 

Kaip ir pirmosios istorijos dalys, taip ir šioji, yra pasakojama iš globotojo Simono pozicijos. Simonas save laiko apyseniu vyru, jis Novijos uoste dirbo kroviku ir laive aptiko Dovydą, nuo to laiko juo rūpinasi, tačiau Simono pasaulėžiūra realistiška, ji iš esmės atstovautų mūsų skaitytojų logiškam, racionaliam ir sistemingam mąstymui, o Dovydas – jis kaip Jėzaus Kristaus alegorija, jis mąsto, regi ir suvokia pasaulį kaip paslaptį ir atstovautų tam, ką paprastai sveiko žmogaus sistemomis įrėmintas protas linkęs atmesti. Simonas pakantus berniukui, nes mano, kad jis tiesiog išaugs, pasikeis ir taps toks pat, kaip ir visi, tačiau berniukas turi ypatingą poveikį kitiems. Dovydas geba pavergti kitus, šioje dalyje žmogžudys Dmitrijus ir slaugė jį tiesiogine to žodžio prasme vadina šeimininku. Istorija, jeigu matuosime vien tik logika, absoliučiai absurdiška, tai proto ir jausmų, racionalumo ir iracionalumo, dvasios ir kūno, sistemų ir laisvo būvio grumtynės. Ypač išryškėja mokslo ir dvasios nesuderinamumai, pavyzdžiui, daktaras Ribeire atstovauja tik logiškai medicinos žiniomis grįstomis prognozėmis: „Remdamiesi šia informacija mes tikriname hipotezę, kad jo sąnariai, ypač keliai ir kulkšnys, tapo reakcijos židiniais (p. 81).“ Po to mes sužinome, kad visos hipotezės neduoda jokios naudos, nes Dovydas paprasčiausiai „netipinis“ ir jam negalioja tipiniai šio pasaulio sprendimai ir būdai.

 

Visgi J. M. Coetzee taip autentiškai, taip įdomiai transformuoja atpažįstamo Jėzaus gyvenimo ritmą ir šablonus, kad įveiklintas protas tekste nuolat ima ieškoti aliuzijų į Šventąjį Raštą. Štai karalius Erodas, norėjęs nužudyti Jėzų, užsiundo karius, kad išžudytų visus pirmagimius berniukus, o šiame romane Simonas slepia Dovydą nuo gyventojų surašymo, kadangi patekęs į sąrašus Dovydas gaus numerį, jis gali būti atimtas iš Simono ir Inesos. Kokios sąsajos, kad Simonas ir Inesa atstovauja Juozapą ir Mariją – kol kas neaišku. Šiaip ar taip Marija, nors ir laikoma Jėzaus motina, o Juozapas tik patėviu-globotiniu ir iki šiol toji tėvystės tapatybė gana sudėtingai apibrėžiama pačių evangelistų. Dovydui nors tik dešimt, jis pradeda atmesti globėjus, kurie jį vadina savo sūnumi, jis sakosi esąs našlaitis, priklausąs nežinia kam (dieviškam pasauliui, kaip ir Jėzus?). Iš esmės knygoje klausiama, ką reiškia auginti svetimą vaiką, ypatingų sugebėjimų vaiką, ką reiškia pripažinti kitoniškumą ir kaip vaikui priimti svetimus kaip tėvus? Tas konfliktas tarsi apeliuoja atsigręžti į paties Jėzaus gyvenimą, kurio tapatybė su jo globėjais nėra išryškinama Šventajame Rašte.

J. M. Coetzee

 

Tiesa, nėra iki galo aišku šuns vaidmuo – ar tai galėtų būti keliaujantis su Juozapu asilas, o Dmitrijus – Barabas? Galiausiai berniukas dėl ligos atsiduria ligoninėje, kur jis pamažu netenka jėgų, o tai primena tam tikrą nukryžiavimo procesą ir, atrodo, kad po berniuko mirties, kaip Biblijoje, sulauksime Gerosios naujienos, jog Jėzus – šiuo atveju Dovydas – prisikėlė, tačiau atsirinka visiškai priešingai: Simonas ir Inesa išgyvena skyrybų kančią, Simonas ieško dingusio šuns, aplanko berniuko palaikus ir ieško kituose paliktos žinios, kurios trokšta sužinoti ne tik Simonas, bet ir patys skaitytojai, kuriems toji palikta žinia taptų visrakčiu į visą trilogiją t.y. viena tiesa, kuri paaiškintų kūrinio idėjos prasmę. Tam tikra Simono ir Judo paralelė egzistuoja, išdavystė čia ne už sidabrinius, o už tai, kad nepatikėjai, jog Dovydas yra ypatingas, kitaip sakant, dar viena Jėzaus apsireiškimo versija kitokiame pasaulyje. Algoritmiškai kartojasi sena krikščioniška versija.

 

Kitą vertus, knygoje esama ir kitų inkliuzų, pavyzdžiui, „Don Kichoto“ knygos vaidmuo, prie kurio prisirišęs Dovydas. „Don Kichotas“ – naivus riteris, kovojantis su vėjo malūnais, jis tarsi būtų pats Dovydas, o Sanča Pansa – Simonas, tačiau romano viduryje ima ir viskas apsikeičia, atrodo, kad tai Simonas yra tas naivusis, kuris negali praregėti tikrovės, o Dovydas ją regi ir veda akląjį Simoną. Iš tikrųjų dviprasmybės ir vaidmenų neapčiuopiamumas yra Jėzaus mirties varomoji galia ir tuo pačiu manipuliacija su skaitytoju. Kai jau manaisi, kad perpratai Coetzee, užčiuopei lapės uodegą, žiūrėk, būsi apsirikęs, ir autorius alegorijos dėka viską apverčia aukštyn kojomis.

 

Dualizmu pulsuojantis kūrinys, kuriame svarstoma, kaip galima skirtingomis perspektyvomis suvokti tikrovę, kurios nėra kaip bendros tikrovės. Ji kiekvienam iš mūsų vis kitokia. Normalumas neegzistuoja, jis tik „susitikimas“ viename sutartame taške. Jeigu regėtume pasaulį kaip Dovydas, manau, Simoną laikytume atsilikusiu silpnapročiu, jeigu žiūrėsime iš Simono racionaliosios perspektyvos, atrodo, kad Simonas tiesiog per daug suteikia Dovydui laisvės ir ugdo berniuką neteisingai, o tie stebuklai su monetomis, šokiu, skaičiais iš tikrųjų neegzistuoja. Ši trilogija, neišskiriant paskutiniosios dalies, atrodo iš pažiūros naiviai primityvi, tačiau, kai pradedama analizuoti, ką kiekviena scena reiškia, atsiranda Tvin Pykso raudonų užuolaidų užkulisiai ir patenkame į tam tikrą interpretacijos nesibaigiantį labirintą, kur intelektualiai pertransformuojamos ir sukryžminamos Šventojo Rašto ir viduramžio riterių romano parodija. Kokia galėjo būti toji Dovydo žinia, kurios taip įnirtingai ieškojo Simonas ir nerado? Vieniems toji žinia, kad žinios nėra, ji akliesiems ir pasimetusiems užginta suvokti, kitiems – tai išsilaisvinimas, amžinybė, gerumo ir kelrodės, vilties šviesos žinia; žinia, kad vieną dieną mūsų ieškojimai ir kančios baigsis ir mes visi vėl atsidursime laive ant denio, kur pamiršę visus savo buvusius „aš“, plauksime į Noviją, kur mus pasitiks nauji globojantieji ir tęsime viską iš naujo tam, kad patirtume naujus savo pasireiškimo aspektus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Peterburgo meistras"

J. M. Coetzee. „Peterburgo meistras“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 256 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Galiu tik pasidžiaugti, kad Sigito Parulskio reikalingiausiu šiuolaikiniu rašytoju įvardytas Pietų Afrikos rašytojas J. M. Coetzee (g. 1940) vis populiarus, o naujos knygos pasirodo lietuviškai kasmet. Pernai pasirodžiusi Elizabeta Kostelo, o šiemet jau turime 1994 metais pasirodžiusio rašytojo romaną Peterburgo meistras (angl. The Master of Petersburg), kuris pelnė rašytojui Irish Times International Fiction Prize. Iš anglų kalbos vertė patyrusi gerų tekstų vertėja Nijolė Regina Chijenienė.

Knyga pasakoja apie realų rusų klasiką rašytoją Fiodorą Dostojevskį, o tiksliau apie jo dienas Peterburge, kai 1869 metais jis atvyksta dėl įsūnio Pavelo mirties. Nuo pat pirmųjų puslapių, kaip jau įprasta J. M. Coetzee tekstuose, viskas iki pašaknų labai atvira ir aišku, čia slėpiningumo taip pat nerasite, tačiau rašytojui vėl labai paprastais literatūriniais triukais pavyksta atskleisti universaliąsias žmogaus egzistencijos problemas. Visgi skaitydamas knygą, ilgai mintijau, kokį iš tikrųjų realų poveikį Dostojevskis padarė šios knygos autoriui. Ir jeigu Elizabetos Kostelos knygoje jautėsi Kafkos literatūrinis diskursas, čia akivaizdžiai coetzee stiliumi perteiktos Dostojevskio romanų temos.

 

Ką veikia Dostojevskis Peterburge, kai šis, jau 49 metų vyras, gyvenantis Drezdene, jau parašęs Nusikaltimą ir bausmę (1866) ir Idiotą (1968), sakyčiau, pačius geriausius savo kūrinius? Iš tikrųjų jis truputį elgiasi kaip Nusikaltimo ir bausmės pagrindinis veikėjas Raskolnikovas – sukinėjasi Peterburgo gatvėmis, verkšlena, įsivaizduoja, kad Pavelas, kurį laiko tikru savo sūnumi, vis dar nemiręs, vis dar gyvas, tačiau kartu Dostojevskis vaizduojamas kaip artėjantis prie keisto suvokimo apie mirtį ir kartu prie epilepsijos priepuolio. Jeigu Raskolikovą kamavo kriminalinė nusikaltimo našta, Dostojevskį šioje istorijoje kamuoja moralinė atsakomybė, sąžinė dėl Pavelo, kad buvo jam ne toks tėvas. Netrukus mes sužinome, kad visgi Dostojevskio atgaila ir kančios nebūtinai reiškia, kad jis labai mylėjo Pavelą, veikiau, kad jo nemylėjo, bet būtų norėjęs mylėti labiau, kaip tikrą sūnų. Saviapgaulė kaip moralinė priedanga ir praeities santykių pateisinimas šioje istorijoje tampa itin svarbiu įrankiu perteikiant platesnes tėvų ir vaikų karo problemas ir kartu atskleidžiant Dostojevskio kaip susipriešinusio tiek vertybių, tiek įsitikinimų, tiek elgsenos plotmėse.

 

Autorius leidžia sau gana liberaliai žaisti istoriniais faktais ir fiktyviomis alternatyviomis istorijomis. Tuo metu Peterburge veikia jaunų studentų grupuotės, kurios kovoja prieš skurdą ir esamą hierarchinę valdžios sistemą. Tai bundančios bolševikinės komunistinės idėjos, kurių pagrindinis atstovas Sergejus Nečiajevas, persirengęs moterimi, slapstosi nuo teisėsaugos ir organizuoja pasipriešinimą. Nečiajavas ir Dostojevskis yra dviejų skirtingų kartų atstovai ir čia Coetzee, kaip jam ir būdinga, keliais prasminiais klodais perteikia prieštaringas politines idėjas, skirtingų kartų pasaulėžiūrą ir kartu, sakyčiau, perteikia liaudiškai susipriešinusios Rusijos didybę ir skurdą. Pavelas su Fiodoru niekada neturėjo gerų santykių, todėl Fiodorui itin svarbu suvokti, kodėl toks Nečiajevas patraukė Pavelą tokiais pavojingais keliais. Esminis klausimas, kodėl vaikams taip sunku patikėti tėvų gerove, noru juos ginti ir apsaugoti, o štai revoliucionierius Nečiajevas taip lengvai pelnė įsūnio simpatijas? Vienas iš galimų atsakymų yra amžinas kartų nesusikalbėjimas, nes kiekvienai kartai būdinga paneigti prieš tai buvusios kartos vertybes ir įsitikinimus.

 

J. M. Coetzee

Bent man Peterburgo meistre labiausiai buvo įdomios J. M. Coetzee bene garsiausio romano Nešlovė ištarmės: seksualiniai ryšiai tarp skirtingų amžiaus žmonių. Pats Dostojevskis 1868 metais vedė kone Pavelo amžiaus jauną merginą, kuri galėjo būti jo dukra, o vaizduojančioje romano tikrovėje Dostojevskis apsistoja būtent našlės su dukterimi Matriona namuose, kur paskutiniuosius gyvenimo mėnesius glaudėsi Pavelas. Čia autorius, kaip ir Nešlovėje, leidžiasi per Dostojevskio veikėją svarstyti, kodėl vyresni tėvai pavydi savo sūnums seksualinės energijos, ją romantizuoja, netgi yra kamuojami erotinių fantazijų, kaip jie sugula su sūnų žmonomis. „Tėvas – tai nublukusi sūnaus kopija. Ar įmanu tikėtis, kad moteris, mačiusi jo sūnų pačiame jo jėgų žydėjime, ims palankiai žvelgti į tėvą? (p. 73).“ Nors veikėjas suvokia, kad tai tik analizė, mintys, tačiau jos vis tiek kyla iš socialinėje terpėje nusistovėjusių taisyklių, kas yra moraliai leistina, o kur jau yra peržengiamos padorumo ribos. Galiausiai Dostojevskis sugula su namų šeimininke ir pajaučia Matrionos, šeimininkės dukters, įtūžį, kuris vėl atspindi jo įsūnio Pavelo ir Drezdene likusios jaunutės žmonos šeiminius santykius. Toks Dostojevskio froidiškai atskleistas erotizmas šiame romane itin veikia kaip būdas per moralines vertybes analizuoti žmogiškųjų aistrų kančias, kurios kyla ne tik iš aplinkos ir epochos diktuojamų normatyvo, bet ir narplioja prigimtinius tėvų ir vaikų konfliktus ribotame ir trapiame priešpriešomis grįstame pasaulyje, kur prigimtį bando paneigti socialiniai standartai.

 

„Tėvai ir vaikai – priešai, priešai iki mirties. Taip jis ir sėdi, sustingęs. Arba Pavelas liks jame kaip vaikas, užmūrytas jo sielvarto kriptoje, šaukiantis be atvangos, arba jis išleis Pavelą į laisvę su visu jo įniršiu prieš tėvų valdžią. Išleis kaip džiną iš butelio ir savo įniršį prieš sūnų nepagarbą ir nedėkingumą (p. 245).“

 

Knyga paremta dualumu, priešpriešomis – tai esminė Coetzee įtaigios kūrybos šaltinis, nes tik per moralinius paribius, kurie visada kertasi keliais klodais – socialiniais, moraliniais, prigimtiniais, politiniais – veriasi tai, kas išryškėja ir nūdienos pasaulyje, kad žmonės neturi vieningo pasaulio ir elgesio normos, o visų baisiausia, kad būtent tas nesusikalbėjimas tarp kartų, vaikų ir tėvų, skirtingų politinių srovių yra didžio blogio, velnio, aptemimo – vadinkite, kaip norite – įrankis valdyti ir skaldyti.

 

Kuo šis knyga geneali be to, kad lengvu stiliumi autorius geba perteikti tiek daug? Ogi akivaizdi Dostojevskio literatūrinė studija Coetzee tampa priemone kurti tais pačiais literatūriniais „ginklais“, kitaip sakant, priemonėmis paties Dostojevskio kultą. Klasiko instrumentais, ypač Nusikaltimo ir baimės vaizdavimo priemonėmis fiktyviai, bet įtaigiai, kaip tai darė pats Dostojevskis, perteikti kaltės ir sąžinės graužaties būsenas. Galiausiai knygoje, kai Dostojevskis sėdasi rašyti apsakymo „Butas“, kuris atspindi jo dabarties būsenas, sėdint mirusio Pavelo kambaryje, yra tik savotiškas būdas atpirkti savo kaltę, kuri kyla ne dėl to, kad Dostojevskis būtų ką nors padaręs nedovanotina, bet dėl to, kad pati žmogaus sąžinė, kuri paprastai veikia kaip geras įrankis, nustatantis, kas yra gerai ir blogai, paradoksaliai tampa kita ranka, kuri save žudo. Vėlgi niekas kitas žmogaus pasmerkti save dvasinėms kančioms negali, tik pats žmogus, tą perkurdamas Coetzee vėl tampa literatūriniu ekvilibristu, perteikiančiu kondensuotas Dostojevskio kūrybos idėjas, tačiau neprarandantis savo kūrybos unikalumo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sylvia Plath "Stiklo gaubtas"

Sylvia Plath. „Stiklo gaubtas“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 256.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Labai seniai ieškodavau skaitytų knygų portaluose amerikiečių poetės ir prozininkės Sylvia Plath (1932-1963) romano Stiklo gaubtas (angl. The Bell Jar), kurį pirmąkart išleido Tyto albo 2004 metais, tačiau netrukus knygos tiražas buvo išparduotas, tad skaitomą egzempliorių galėjai rasti nebent bibliotekoje. Šiemet leidykla Sofoklis šią knygą perleido savo Kultinių knygų serijoje ir Stiklo gaubtas vėlei tapo kiekvienam prieinamas (vertė Rasa Akstinienė), tad su džiaugsmu kibau į šį romaną, kadangi susidomėjimas apskritai S. Plath sugrįžo, kai prieš trejetą metų Virginija Cibarauskė (Kulvinskaitė) publikavo rašytojos dienoraščio ištraukas Literatūroje ir mene. Juos galite paskaityti ir internetiniame variante, pavyzdžiui: Sylvia Plath: Nusivylusi?Taip. Kodėl? Nes negaliu būti Dievu“. Šioji antraštė man pasitarnaus kaip atraminis visraktis, bandant perteikti vienintelio parašyto S. Plath romano įspūdžius.

Originalo kalba romanas pirmąkart pasirodė 1963 metų sausio 14 dieną, o tų pačių metų vasario 11 d. (taigi mažiau nei mėnuo!) Sylvia Plath savo namų virtuvėje, gerai užkimšus durų apačią, paleido viryklės dujas ir nusižudė. Tai esminis kontekstinis Stiklo gaubtos dalykas, nes akivaizdu, kad autorės priešmirtinis tekstas, kuris iš pradžių buvo atmestas leidyklų (bet visgi pasirodęs dar esant autorei gyvai), tikriausiai tas atmetimas ne juokais išmušė autorę iš pusiausvyros. Nors romanas apie depresijos kamuojamą Esterą Grynvud nėra tas pats, kas pati Sylvia Plath, tačiau akivaizdžiau negu akivaizdu, kad Estera yra pačios Sylvios antrininkė, biografiniai faktai, kaip antai darbas madų žurnale ar gydymas elektros šoku, yra tos pačios Sylvios Plath asmeniniai potyriai.

Kitaip sakant, skaitant romaną akivaizdu, kad šis autorės rašymas buvo terapinio pobūdžio, bandymas savo asmeninėms patirtims suteikti literatūrinę formą ir iš to depresijos liūno išpešti nors kiek daugiau naudos. Manau, tokia idėja paskatino depresuojančių moterų vaizdavimo stygius grožinėje literatūroje, kurią parašytų pati moteris (rašytojas Ken Kesey jau 1961 metais buvo išleidęs Skrydis virš gegutės lizdo, tik abejoju, ar S. Plath knygą buvo skaičiusi). Turėkime galvoje, kad romanas pasirodė septinto dešimtmečio pradžioje, bet iš esmės jis pasakoja apie šešto dešimtmečio amerikiečių jaunosios kartos merginas, kurios susiduria su perfekcionizmu t. y. būti tobula mergina (ar moterimi), visų pirma, tai gimdyti vaikus, gerai gaminti ir tenkinti vyro užgaidas. Moteris namų šeimininkė, kuri savaime yra laiminga dėl to, kad ji paskutines jėgas atiduoda kepdama tobulą kalakutą savo sunkiai dirbančiam vyrui. Visgi Stiklo gaubtas nėra apie tokią moterį, tačiau būtent Esteros maištas prieš tokią šešto dešimtmečio požiūrį į moteris ir paskatino jausti visuomenės (ir savo motinos) spaudimą būti normalia ir atitikti to meto moters įvaizdį ir elgseną. Šis slėgimas, spaudimas būti tuo, kuo nenori, yra vadinamas stiklo gaubtu – tai depresyvi būsena, kai pasaulis iš Esteros tikisi daugiau, nei ji gali ir geba.

Kitą vertus, Estera turi itin aukštą intelektą, yra perfekcionistė ir visiems akivaizdžiai deklaruojanti, kad ji be motiniškų instinktų, kad niekada neturės vaikų ir netrokšta, kaip visos kitos, kuo greičiau ištekėti. Kadangi Esterai dar tik dvidešimt, niekas jos žodžiais pernelyg netiki, kol galiausiai pati Estera, grįžusi vasaros atostogų pas motiną, nežinodama kuo užsiimti, ima chroniškai galvoti apie savižudybę. Iš tikrųjų pirmoji romano pusė persmelkta Esteros bandymais nusižudyti – venų pjaustymasis, bandymas paskęsti, prisigerti piliulių – kas veda jos motiną, su kuria ir taip labai prasti santykiai, prie beprotybės. Toks Esteros elgesys atrodo nebrandus ir infantilus, kaip toji užsispyrusi ir hormonų paveikta paauglė, kuri įsimylėjo ir dėl meilės be atsako ima visaip „saldžiai“ save žudyti. „Prireiks dviejų judesių. Vieną riešą, paskui kitą. Trijų judesių, jei priskaičiuosime tai, jog reikės perdėti peiliuką iš vienos rankos į kitą. Tada įlipsiu š vonią (p. 157).“ Romano gelmę gelbsti tikrosios Esteros depresijos priežastys, kurios nesusijusios dėl meilės be atsako.

Kad Estera jaučia spaudimą iš visuomenės „būti kaip visoms“, yra aišku nuo romano pradžios, tačiau tikrąją Esteros depresiją siečiau su perfekcionizmu. Estera aukšto intelekto mergina, kuri visada viską atlieka tobulai ir tiksliai. Tą rodo jos nuolatinis kalimas, puikūs koledžo požymiai, puikiai atliekamas darbas madų žurnale, tačiau visame tame tobulame pasaulyje Estera nepatiria laimės, arba ji tokia trumpalaikė, kad negali ilgai užsibūti, atsverti įdėtų pastangų. Manau, tai susiję su tuo, kad Estera neturi tėvo, todėl ji nuolat jaučia maniakišką poreikį įrodyti, kad yra vertinga – pažymiai, pagyrimai ir mergaitės pirmūnės sindromas, po kuriuo slepiasi nuolatinis nepasitenkinimas ir priekabės sau. Galiausiai tobuli mokslai, aštrus protas, investicijos į ateitį ją taip perdegina, kad ji nebeturi tikslaus kelio, todėl dažnai sutrinka, kai jos paklausia, ką ji norėtų daryti. „Mačiau, kaip turiu tupiu po tuo figmedžiu, mirtinai išbadėjusi tik dėl to, kad negaliu apsispręsti, kurį vaisių pasirinkti. Norėjau kiekvieno atskirai ir visų iš karto, bet jei pasirinksiu vieną, prarasiu visus kitus. Taigi, kol tupėjau negalėdama apsispręsti, vaisiai ėmė raukšlėtis, pajuodo ir vienas po kito ėmė kristi ant žemės po mano kojomis (p.84).“ Tai itin sietųsi su pačios S. Plath išsakyta mintimi, kad nusivylimas ateina iš to, kad ji pati (kaip ir Estera) negali būti Dievu, negali visko iškart išbandyti ir turėti, kad žmogus yra ribotų galimybių būtybė. Troškimų neišsipildymas veda romano veikėją į pražūtį ir paklydimą, kaip, beje, iš dalies ir pačią Sylvia Plath.

Sylvia Plath

Vienas iš jos slaptų (romane atrodo, kad net šiek tiek gėdingų) troškimų yra būti gera poete, atsiduoti literatūros pasauliui, bet nėra tikra dėl pasirinkimo. Galiausiai Estera geba daug ir greitai viską perprasti, tačiau jai viskas tampa beprasmiška, kol galiausiai visas savo gyvybines jėgas atiduota nekaltybės praradimo planavimui (tai romane atrodo taip infantilu, bet šešto dešimtmečio merginoms, matyt, tai buvo itin aktuali tema-problema) ir taip pat savižudybės troškimui. Tiesa, viena įspūdingiausių knygoje esančių scenų buvo Esteros kraujavimas po nekaltybės praradimas; perteikta itin dinamiškai, tragikomiškai, atskleidžiant to meto mažo lytinio švietimo tendencijas Amerikoje.

Galiausiai Estera, kaip ir pati knygos autorė, buvo gydoma elektros šoku. Šioji procedūra aprašoma kelis sykius ir, kaip žinia, šiandien, kaip ir lobotomija, pažeidžiant tam tikras smegenų sritis,  nebėra medicinoje taikomi. Knygos pabaigoje Estera išeina iš gydymo klinikos, patyrusi draugės netektį, susitaikiusi, kad niekada netekės už svajonių vaikino Badžio Vilardo, tačiau pati Sylvia Plath, deja, šviesos tunelio gale nerado. Rašytoja visgi buvo labiau poetė, nei romanistė, todėl Stiklo gaubtas prozine meistryste toli gražu negali prilygti kitai rašytojai, kuri irgi baigė savo gyvenimą savižudybe – Virgina Woolf. Romanas labiau kaip savęs pertransformavimas, bandymas suvokti savo klaikios būsenos priežastis, todėl tokiais atvejais praverčia alter ego, šiuo atveju, rašytojos susikurtas prototipas Estera.

Manau, romaną galima nagrinėti pačiais įvairiausiais rakursas. Visų pirma, psichoanalitiniu pagrindu, siejant ne vieną mokslinę teorinę medžiagą su Esteros jausenos ir elgesio modeliais. Jie visi daugiau ar mažiau panašūs – klaikus troškimas būti laimingam ir pripažintam nuveda iki to, kad nieko nebesinori nei iš savęs, nei iš gyvenimo. Kitas įdomus nagrinėjimo ir kūrinio permąstymo aspektas būtų feminizmas. Estera kaip maištininkės ir laikmečio moterų teisių į savo asmeninį pasirinkimą, sudėtingais lygiaverčių moterų su vyrais laikotarpiu Amerikoje aspektas. Čia prisiminiau kelis filmus, kurie papildytų feministinę Esteros laikyseną kontekstais, pavyzdžiui, Malonus miestelis (1998) ir Stepfordo moterys (2004). Yra autobiografinis filmas ir apie pačią S. Plath, kur pagrindinį vaidmenį sukuria daug kam neblogai pažįstama Gwyneth Paltrow Sylvia (2003).

Knyga laikoma moderniąja klasika, tad nesunku suprasti kodėl. Rašyti apie savo pačios išgyvenimus po alter ego priedanga ir būti dėl to atmestai leidyklų – tai žlugdymas, manau, S. Plath nesulaukė tokio palaikymo, kokio galbūt tikėjosi, galimas daiktas, ją tai sugniuždė. Visgi knyga nedvelkia mirties kultu, čia neidealizuojama mirtis kaip troškimas, kaip vienintelis išsilaisvinimas. Romano atmosfera iš tikrųjų sukurta dėl veikėjos būsenų, atrodo, kaip hermetiškai lokalus stiklo skafandras, iš kurio negali ištrūkti Estera. Visgi po bytnikų kartos, jau praėjus daugel metų, netgi dešimtmečių nuo Stiklo gaubto, rasis nauja depresuojančiųjų literatūros banga, kuri vienaip ar kitaip įves į literatūrą idealizuojamą mirties kultą, tačiau priežastys, atvedančius veikėjus (ir autorius) iki šių būsenų, bus labai panašios kaip ir S. Plath kūrinyje – visuomenės atstūmimo, nepritapimo ir meilės stygiaus problemos. Pavyzdžiui, Elizabeth Wurtzel kultinė knyga Prozako karta (1994), ar lietuviškai dar neišversta knyga David Foster Wallace Begalinis pokštas (1996).

Stiklo gaubtas – tai ne idėjinis romanas, net nepasakyčiau, kad jis netikėtas, grakštus ar pasižymintis įdomia literatūrine išmone ar bent maniera. Jeigu šis moderniosios klasikos kūrinys ir vertingas, tai, sakyčiau, veikiau kaip XX amžiaus vidurio feministinė ir psichoanalitinė studija grožinės literatūros rėmuose. Estera – tai veikėja kaip epochos egzempliorius, balsas, bylojantis nepatogią ir anuomet ne itin norimą girdėti ir suprasti depresuojančios moters būseną. Depresija iš esmės per Esteros personą atspindi to meto kolektyvinės bendruomenės slopinamas (ir net kenksmingais būdais „gydančias“) problemas.

Jūsų Maištinga Siela

Pasirodė perleista Sylvia Plath knyga "Stiklo gaubtas" (Sofoklis, Kultinės knygos, 2020)

Sveiki,

Paskutiniu metu literatūros periodinėje spaudoje buvo vėlei prisiminta amerikiečių autorė romanistė ir poetė Sylvia Plath. Labai smagu, kad leidykla „Sofoklis“ perleido pieš daugel metų išleistą lietuviškai jos garsiausią romaną „Stiklo gaubtas“, kurį ilgą laiką „gaudžiau“ skaitytų knygų parduotuvėse, tačiau niekaip nepavykdavo jos gauti, arba kas nors įsigydavo prieš mane.

Neseniai „Sofoklio“ leidykla paskelbė, kad pasirodys šis romanas perleidimas ir skaitytojams leido nuspręsti knygos viršelį iš šių variantų. Tiesą sakant, tai puiku! Puiku ir tai, kad laimėjo mano favoritas. Tad nekantrauju perskaityti šį romaną.

O jūs?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Hilary Mantel "Vilko dvaras"

Hilary Mantel. „Vilko dvaras“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 646 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Pradėjęs sistemingai skaityti Booker laureatus, negalėjau praleisti ir britų rašytojos Hilary Mantel (g. 1952) istorinio romano Vilko dvaras (angl. Wolf Hall), kuris autorei 2009 metais pelnė pirmąjį Booker. Po kelerių metų romano tęsinys Įveskite kaltinamuosius (2012) autorei atnešė antrąjį Booker premiją ir ji tapo pirmąja moterimi, kuri pelnė dukart šį apdovanojimą. Abu romanus turime lietuviškai, o Vilko dvaras jau sulaukė antrosios pataisytos laidos. Ilgai buvo manoma, kad ši istorijos trilogija taip ir užsibaigs Vilko dvaru, tačiau leidykla Sofoklis netikėtai grįžo prie šios autorės ir galbūt ateityje sulauksime ir paskutiniosios trilogijos dalies Veidrodis ir šviesa, kuri originalo kalba planuojama išleisti 2020 metų kovo mėnesį.

Didžiulis istorinis romanas Vilko dvaras šįkart nagrinėja Anglijos Henriko VIII epochą, o jo centre – iš žemųjų socialinių sluoksnių netikėtai iškilęs suktas Tomas Kromvelis, kuris manipuliuodamas žmonėmis ir besiskaldančios Anglijos galiomis, suranda sau patogų karaliaus patarėjo vaidmenį. Kaskart vis darydamas teisingus ir sėkmingus politinius sprendimus, Tomas Kromvelis iškyla ir tampa vienu įtakingiausiu Henriko VIII epochos žmogumi.

Nesistengsiu nagrinėti įmantrių ir dinamiškų knygos siužeto vingių, nes kiekviena kinematografiškai perteikta knygos scena labiau primena Šekspyro teatro statymą, pasitelkiant tikslias istorines žinias, laikmečio kultūrines bendravimo manieras, kurias autorė kruopščiai išnagrinėjo, tyrinėdama ir konsultuodamasi su epochos mokslininkais. Scenų kompozicijos grįstos pokalbiais, kuriuose atsiskleidžia veikėjų užmačios, slapti kėslai ir intrigos.

Vilko dvaras – tai knyga ne apie Henriką VIII, romanas skirtas atskleisti dviejų Anglijos frontų – monarchijos ir bažnyčios – skilimui. Būtent Henrikas VIII, besiskiriantis su žmona Kotryna Aragoniete, trokšta vesti dvariškę Aną Bolin, nors prieš tai jis „pamylėjo“ jos seserį Merę Bolin. Ana, laikydamasi skaistybės ir viliojimo meno, galiausiai užvaldo karaliaus mintis ir pasiglemžia jo aistrą, kad pats karalius ryžtasi nepaklusti Romos įstatymais ir perimti pats bažnyčios valdymą ir pasiskelbti anglų saksų tikinčiųjų galva. Kaip iš istorijos ir žinote, jam taip ir pavyks padaryti. Jeigu Roma nebūtų kariavusi tuomet su turkais, kurie vykdė invaziją į Europą, tikriausiai visa jėga būtų sutriuškinta Angliją, tačiau istorinės aplinkybės lėmė Anglijos atsiskyrimą nuo katalikų...

Visuose šiuose įvykiuose svarbų vaidmenį atlieka Tomas Kromvelis, apie kurį romano pradžioje rašoma, kad buvęs žiauraus kalvio sūnus. Patyręs žiaurią prievartą tik per stebuklą ir mokėjimą diplomatiškai suktis iš padėties, jis iškyla ir tampa apsišvietusiu teisininku, kuris žavisi Tomu Moru – save mėgstantį plakti ir ašutinius rūbus vilkėti, istorijon įėjęs kaip religinis fanatikas ir žymus teisininkas. Galiausiai Tomas Moras tampa priešu, kadangi Kromvelis pereina į karaliaus pusę, o T. Moras lieka ištikimas savo įsitikinimams. Iš tikrųjų knyga daugiausluosknė, iš vienos pusės ji biografinė, daug dėmesio skiriama sudėtingam ir beveik netikėtam Kromvelio iškilimui, jo vaikystei, šeimai, ankstyvai žmonos mirčiai, kuri paveikia Kromvelį, kadangi jis lieka vienišu tėvu ir našlaičių globėju. Tai romanas, kaip per centrinį istorinį veikėją atskleidžiami paradoksalūs laikmečio įvykiai ir asmenybės. 

Hilary Mantel

Pats Kromvelis taip pat atrodo dvilypis, nes autorė jį literatūroje perteikė ne vien kaip godų intrigantą, mokantį įsiteikti ir kaskart priimti vis didesnius galios ir turto svertus, bet ir papasakoja jo asmeninę jautrią melancholišką ir žiaurią patirtį. Jis mylintis savo žmoną, vaikus, tačiau lengvai disponuoja įtakingų monarchų gyvenimais, nes supranta, kad šiame gyvenime svarbiausia yra nebe Dievas ir bauginantis Kotrynos kankinimo ratas, bet būtent tai, kaip tu puikiai išmanai teisės įstatymus, kurie „supančioja“, jeigu reikia, net pačius monarchus. Jo galion, prisidengus karaliaus Henriko VIII asmeniu, vykdomi esminiai šalies pertvarkymai. „Yra žmonių, mėgstančių tobulas formas ir tikslumą, kiti toleruoja, kiek nukrypstama nuo normos. Kromvelis priklauso ir vieniems, ir kitiems. Pavyzdžiui, jis nepakenčia jokių nuomos sutarties dviprasmybių, bet įgimta nuojauta kužda, kad sutartis negali būti ir per daug griežta. Sutartys, rašytiniai įsakymai ar statusai rašomi tam, kad juos skaitytų, bet kiekvienas skaito tikėdamasis gauti asmeninės naudos (p. 323). Iš esmės tai juk galioja ir šiandien! Kromvelio didžiausia savybė, leidusi jam iškilti, yra pusiausvyros jausmas, mokėjimas diplomatiškai, neišsišokant įtikti abiem – bažnyčiai ir monarchijai.

Atskleidžiama daug laikmečio detalių apie tai, kaip Henrikui VIII hercogai turėdavę valyti užpakalį, kaip būdavo natūralu vyrams turėti savų meilužių, kaip lavonai plaukiodavo patvinusioje Temzėje, kaip siaubingai už įsitikinimus buvo kankinami ir deginami bei giljotinuojami žmonės. „Ar pastebėjote, kad kai vyrui gimsta sūnus, jis visus nuopelnus prisiima sau, o kai gimsta duktė, ima kaltinti žmoną? O jeigu pora visai nesulaukia vaikų, sako, kad žmona nevaisinga. Juk niekas nesako, kad vyro sėkla bloga (p. 497).“ Panašių liaudiškų įsitikinimų, kurie šimtmečiais buvo gajūs, tebėra tie patys moteris menkinantys ir maskulizmą įgalinantys nerašyti įstatymai. Kaip regime filmuose apie Anglijos ir Prancūzijos monarchų gyvenimus ir jų troškimą susilaukti vyriškos giminės palikuonių, lygiai taip pat ir Vilko dvaro romane – tas žmogaus sudaiktinimo ir šachmatų figūros formavimas išties atrodo labai obsesinis.

Kaip jau minėjau, romano tekstūra labai dinamiška, joje pilna dialogų – ilgų ir kartais labai fragmentiškų, kurie leidžia skaitytojui patirti vitališkai perteiktų istorinių asmenybių įtaigumą. Visgi romano pradžia buvo kiek komplikuota, jeigu nebūčiau prieš daugel metų matęs Justin Chadwick režisuoto filmo Karaliaus sesuo (2008), kuriame pasirodė tokios žvaigždės kaip Natalie Portman, Scarlett Johansson bei Eric Bana, apie Bolinų seseris ir Henriką VIII, įsiskaityti į romano pradžią būtų labai sudėtinga. Vis tiek šiokių tokių žinių, sakyčiau, reiktų turėti apie Henriko VIII epochą ir jo gyvenimą, kad Vilko dvaras iškart taptų nors kiek aiškesnis. Tik persiritus per 100 puslapių, romanas įtraukė dėl savo gyvų ir ilgų intrigų, ilgos Kromvelio moralinės ir politiškai strateginės rokiruotės nuo kardinolo Volsio užuovėjos prie Henriko VIII rūmų šilumos.

Norisi romaną palyginti su neseniai skaitytu Kristinos Sabaliauskaitės Petro imperatorė, kurios rašymo maniera atrodo kur kas muzikalesnė ir skaityti buvo ne taip komplikuota kaip Vilko dvarą. Visgi abi knygos – istoriniai romanai, tačiau jų strategija ir idėjos yra gana skirtingos. Be to, Vilko dvaras dar ir verstas iš anglų kalbos yra, kaip ir K. Sabaliauskaitės kūryba, savitai įtaigi, įtraukianti, pasižyminti kruopščiu autorės epochos studijų rezultatų kūrinys, leidęs jai sudurstyti kuo daugiau faktų ir iš jų sukonstruoti kuo labiau įtikinamą ir gyvą Tomo Kromvelio asmenybę ir kartu visos Anglijos istorinį vaizdinį sudėtingais laikais, kai ritosi karalių galvos ir liepsnojo eretikų laužai.

Jūsų Maištinga Siela