Šios dienos citata: rašytojas Javier Marias apie Šekspyrą, Kafką, Dostojevskį ir Woolf

 Sveiki,

Vakar, rugsėjo vienuoliktą, sukako ne tik 21 metai, kai du lėktuvai JAV-ose rėžėsi į dangoraižius, bet nuo šiol bus ir garsaus ispanų rašytojo Javier Marias (1951-2022) mirties data. Rašytojas po dviejų mėnesių sunkios plaučių uždegimo ligos užgeso ligoninėje ir ši žinia pasklido po visus žinomiausius ispanų dienraščius ir naujienų portalus. Neaplenkė ir mūsų.

 

Lietuviškai, kiek man žinoma, turime išverstus du romanus. Man itin patikusi visomis prasmėmis „Tokia blyški širdis“ bei taip pat gerai vertinamas „Įsimylėjimai“. Kai kas jį laikė geriausiu ispanų šiuolaikiniu rašytoju ir tam yra pagrindo.

 

Šiandien pateikiu šią mėgėjiškai verstą citatą. Joje išryškėja kritiškas kai kurių klasikų vertinimas ir šiuos žodžius (šiaip gyvenime daugeliu klausimu turėjęs gan kategorišką poziciją), tikrai viešai galėjo pasakyti Javier Marias. Nesutikčiau, kad Šekspyrą įdomiau skaityti nei Kafką, bet man įdomiausias yra Virginios Woolf romanų vertinimas, nes, pvz., jos romanas „Į švyturį“ kažkiek netgi panašus į tyliai vystomos istorijos giliamintę plepėjimą, kokį plėtoja ir pats J. Marias. Tai apgaulinga pasakojimo technika, kai atrodo, jog nelabai kas vyksta, bet vyksta daug. Bet kokiu atveju, J. Marias buvo labai išskirtinis ir kartą perskaitę jo romaną su niekuo nebesumaišysite. Jis turėjo savitą ir unikalią plunksną.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: J. M. Coetzee "Peterburgo meistras"

J. M. Coetzee. „Peterburgo meistras“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 256 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Galiu tik pasidžiaugti, kad Sigito Parulskio reikalingiausiu šiuolaikiniu rašytoju įvardytas Pietų Afrikos rašytojas J. M. Coetzee (g. 1940) vis populiarus, o naujos knygos pasirodo lietuviškai kasmet. Pernai pasirodžiusi Elizabeta Kostelo, o šiemet jau turime 1994 metais pasirodžiusio rašytojo romaną Peterburgo meistras (angl. The Master of Petersburg), kuris pelnė rašytojui Irish Times International Fiction Prize. Iš anglų kalbos vertė patyrusi gerų tekstų vertėja Nijolė Regina Chijenienė.

Knyga pasakoja apie realų rusų klasiką rašytoją Fiodorą Dostojevskį, o tiksliau apie jo dienas Peterburge, kai 1869 metais jis atvyksta dėl įsūnio Pavelo mirties. Nuo pat pirmųjų puslapių, kaip jau įprasta J. M. Coetzee tekstuose, viskas iki pašaknų labai atvira ir aišku, čia slėpiningumo taip pat nerasite, tačiau rašytojui vėl labai paprastais literatūriniais triukais pavyksta atskleisti universaliąsias žmogaus egzistencijos problemas. Visgi skaitydamas knygą, ilgai mintijau, kokį iš tikrųjų realų poveikį Dostojevskis padarė šios knygos autoriui. Ir jeigu Elizabetos Kostelos knygoje jautėsi Kafkos literatūrinis diskursas, čia akivaizdžiai coetzee stiliumi perteiktos Dostojevskio romanų temos.

 

Ką veikia Dostojevskis Peterburge, kai šis, jau 49 metų vyras, gyvenantis Drezdene, jau parašęs Nusikaltimą ir bausmę (1866) ir Idiotą (1968), sakyčiau, pačius geriausius savo kūrinius? Iš tikrųjų jis truputį elgiasi kaip Nusikaltimo ir bausmės pagrindinis veikėjas Raskolnikovas – sukinėjasi Peterburgo gatvėmis, verkšlena, įsivaizduoja, kad Pavelas, kurį laiko tikru savo sūnumi, vis dar nemiręs, vis dar gyvas, tačiau kartu Dostojevskis vaizduojamas kaip artėjantis prie keisto suvokimo apie mirtį ir kartu prie epilepsijos priepuolio. Jeigu Raskolikovą kamavo kriminalinė nusikaltimo našta, Dostojevskį šioje istorijoje kamuoja moralinė atsakomybė, sąžinė dėl Pavelo, kad buvo jam ne toks tėvas. Netrukus mes sužinome, kad visgi Dostojevskio atgaila ir kančios nebūtinai reiškia, kad jis labai mylėjo Pavelą, veikiau, kad jo nemylėjo, bet būtų norėjęs mylėti labiau, kaip tikrą sūnų. Saviapgaulė kaip moralinė priedanga ir praeities santykių pateisinimas šioje istorijoje tampa itin svarbiu įrankiu perteikiant platesnes tėvų ir vaikų karo problemas ir kartu atskleidžiant Dostojevskio kaip susipriešinusio tiek vertybių, tiek įsitikinimų, tiek elgsenos plotmėse.

 

Autorius leidžia sau gana liberaliai žaisti istoriniais faktais ir fiktyviomis alternatyviomis istorijomis. Tuo metu Peterburge veikia jaunų studentų grupuotės, kurios kovoja prieš skurdą ir esamą hierarchinę valdžios sistemą. Tai bundančios bolševikinės komunistinės idėjos, kurių pagrindinis atstovas Sergejus Nečiajevas, persirengęs moterimi, slapstosi nuo teisėsaugos ir organizuoja pasipriešinimą. Nečiajavas ir Dostojevskis yra dviejų skirtingų kartų atstovai ir čia Coetzee, kaip jam ir būdinga, keliais prasminiais klodais perteikia prieštaringas politines idėjas, skirtingų kartų pasaulėžiūrą ir kartu, sakyčiau, perteikia liaudiškai susipriešinusios Rusijos didybę ir skurdą. Pavelas su Fiodoru niekada neturėjo gerų santykių, todėl Fiodorui itin svarbu suvokti, kodėl toks Nečiajevas patraukė Pavelą tokiais pavojingais keliais. Esminis klausimas, kodėl vaikams taip sunku patikėti tėvų gerove, noru juos ginti ir apsaugoti, o štai revoliucionierius Nečiajevas taip lengvai pelnė įsūnio simpatijas? Vienas iš galimų atsakymų yra amžinas kartų nesusikalbėjimas, nes kiekvienai kartai būdinga paneigti prieš tai buvusios kartos vertybes ir įsitikinimus.

 

J. M. Coetzee

Bent man Peterburgo meistre labiausiai buvo įdomios J. M. Coetzee bene garsiausio romano Nešlovė ištarmės: seksualiniai ryšiai tarp skirtingų amžiaus žmonių. Pats Dostojevskis 1868 metais vedė kone Pavelo amžiaus jauną merginą, kuri galėjo būti jo dukra, o vaizduojančioje romano tikrovėje Dostojevskis apsistoja būtent našlės su dukterimi Matriona namuose, kur paskutiniuosius gyvenimo mėnesius glaudėsi Pavelas. Čia autorius, kaip ir Nešlovėje, leidžiasi per Dostojevskio veikėją svarstyti, kodėl vyresni tėvai pavydi savo sūnums seksualinės energijos, ją romantizuoja, netgi yra kamuojami erotinių fantazijų, kaip jie sugula su sūnų žmonomis. „Tėvas – tai nublukusi sūnaus kopija. Ar įmanu tikėtis, kad moteris, mačiusi jo sūnų pačiame jo jėgų žydėjime, ims palankiai žvelgti į tėvą? (p. 73).“ Nors veikėjas suvokia, kad tai tik analizė, mintys, tačiau jos vis tiek kyla iš socialinėje terpėje nusistovėjusių taisyklių, kas yra moraliai leistina, o kur jau yra peržengiamos padorumo ribos. Galiausiai Dostojevskis sugula su namų šeimininke ir pajaučia Matrionos, šeimininkės dukters, įtūžį, kuris vėl atspindi jo įsūnio Pavelo ir Drezdene likusios jaunutės žmonos šeiminius santykius. Toks Dostojevskio froidiškai atskleistas erotizmas šiame romane itin veikia kaip būdas per moralines vertybes analizuoti žmogiškųjų aistrų kančias, kurios kyla ne tik iš aplinkos ir epochos diktuojamų normatyvo, bet ir narplioja prigimtinius tėvų ir vaikų konfliktus ribotame ir trapiame priešpriešomis grįstame pasaulyje, kur prigimtį bando paneigti socialiniai standartai.

 

„Tėvai ir vaikai – priešai, priešai iki mirties. Taip jis ir sėdi, sustingęs. Arba Pavelas liks jame kaip vaikas, užmūrytas jo sielvarto kriptoje, šaukiantis be atvangos, arba jis išleis Pavelą į laisvę su visu jo įniršiu prieš tėvų valdžią. Išleis kaip džiną iš butelio ir savo įniršį prieš sūnų nepagarbą ir nedėkingumą (p. 245).“

 

Knyga paremta dualumu, priešpriešomis – tai esminė Coetzee įtaigios kūrybos šaltinis, nes tik per moralinius paribius, kurie visada kertasi keliais klodais – socialiniais, moraliniais, prigimtiniais, politiniais – veriasi tai, kas išryškėja ir nūdienos pasaulyje, kad žmonės neturi vieningo pasaulio ir elgesio normos, o visų baisiausia, kad būtent tas nesusikalbėjimas tarp kartų, vaikų ir tėvų, skirtingų politinių srovių yra didžio blogio, velnio, aptemimo – vadinkite, kaip norite – įrankis valdyti ir skaldyti.

 

Kuo šis knyga geneali be to, kad lengvu stiliumi autorius geba perteikti tiek daug? Ogi akivaizdi Dostojevskio literatūrinė studija Coetzee tampa priemone kurti tais pačiais literatūriniais „ginklais“, kitaip sakant, priemonėmis paties Dostojevskio kultą. Klasiko instrumentais, ypač Nusikaltimo ir baimės vaizdavimo priemonėmis fiktyviai, bet įtaigiai, kaip tai darė pats Dostojevskis, perteikti kaltės ir sąžinės graužaties būsenas. Galiausiai knygoje, kai Dostojevskis sėdasi rašyti apsakymo „Butas“, kuris atspindi jo dabarties būsenas, sėdint mirusio Pavelo kambaryje, yra tik savotiškas būdas atpirkti savo kaltę, kuri kyla ne dėl to, kad Dostojevskis būtų ką nors padaręs nedovanotina, bet dėl to, kad pati žmogaus sąžinė, kuri paprastai veikia kaip geras įrankis, nustatantis, kas yra gerai ir blogai, paradoksaliai tampa kita ranka, kuri save žudo. Vėlgi niekas kitas žmogaus pasmerkti save dvasinėms kančioms negali, tik pats žmogus, tą perkurdamas Coetzee vėl tampa literatūriniu ekvilibristu, perteikiančiu kondensuotas Dostojevskio kūrybos idėjas, tačiau neprarandantis savo kūrybos unikalumo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Edward St Aubyn "Patrikas Melrouzas"

Esward St Aubyn. „Patrikas Melrouzas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 448 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas rimčiausių šios vasaros pabaigos verstinės literatūros grynuolių yra britų rašytojo Edward St Aubyn (g. 1960) romanų trilogija Patrikas Melrouzas (angl. Patrick Melrose), kurį sudaro trys romanai Tiek to (1992), Bloga žinia (1992), Šiek tiek vilties (1994). Po to sekė ir dar keli romanai tęsiniai, o Motinos pienas (2005) buvo nominuotas net Man Booker premijai. Į lietuvių kalbą trilogiją išvertė vienas mano mėgstamiausių rimtosios literatūros vertėjų Laimantas Jonušys. Britanijoje ši trilogija jau tapo šiuolaikinės literatūros klasika, pagal jį pastatytas penkių dalių serialas, kuriame nusifilmavo visiems puikiai žinomas aktorius Benedict Cumberbatch.

Sumurtas, arogancija, traumos, seksas, pinigai... Tokius dalykus mes dažniausiai regime kokiuose nors prabangiuose britų ar amerikiečių filmuose, kur dažniausiai vyksta kokie nors kriminaliniai įvykiai, tačiau verstinėje grožinėje literatūroje aristokratų, „mėlynojo kraujo“ turinčių turčių gyvenimo bjaurastis retai prasibrauna iki mūsų skaitomų romanų. Romanas pasižymi sodriu ir įtikinamu pasakojimu, kuris pagrįstas paties autoriaus biografiniais faktais.

Pats rašytojas, kaip ir jo knygos prototipas Patrikas Melrouzas, gimė pasiturinčiojo aristokratiškoje šeimoje, kurio tėvai gyveno tai Londone, tai Prancūzijos viloje. Pats rašytojas taip pat, kaip teigia, yra patyręs iš savo tėvo seksualinę prievartą, kai jam buvo 5–8 metai, todėl vėliau baigęs psichoterapeuto mokslus, metęs heroiną, jis išanalizavo savo gyvenimą ir autentiškas patirtis perteikė šių romanų cikle.

Mums, skaitytojams, dažniausiai užgintas britų aristokratijos gyvenimas, nelabai žinome, kas iš tikrųjų vyksta jo „gelmėse“ ir kasdieniniame gyvenime. Rašytojas atskleidžia tamsų, niūrų, arogancijos, apkalbų ir dviveidiškumo kupiną aristokratų gyvenimą šeštame-septintame-aštuntame dešimtmečiuose, kada aristokratija iš esmės ėmė patirti dekadansą, moralinį ir prestižinį nuosmukį, kurį pamasino dvasinės krizės ir nesibaigiantis alkoholis, narkotikai bei švaistūniškas gyvenimas.

Iš tikrųjų autoriui pavyko sukurti lokalios visuomenės kupolą, tam tikrą turtingųjų atskirtų nuo likusio pasaulio visuomenės modelį, kurių gyvenimai dažnai sukasi apie pasimatymus, pobūvius ir narkotikus. Pirmoji trilogijos dalis vadinasi Tiek to, kuri skirta Patriko Melrouzo vaikystės traumai atskleisti. Būtent pirmoji romano dalis mane labiausiai ir paveikė – Patriko tėvo Deivido požiūris į savo atžalą, iš kartos į kartą kaip skiepas perduodamas blogio, (bet aristokratiško auklėjimo!) užkratas – tėvas smurtu auklėja vaiką, siaubingai elgiasi su žmona ir t. t., nes būtent patį Deividą šitaip auklėjo jo paties tėvas. „Vaikai yra silpni ir nemokšiški miniatiūriniai suaugusieji, ir juos reikia visaip akinti taisyti savo silpnumą ir nemokšiškumą. Kaip ir didysis zulų karalius Čaka, kuris savo karius versdavo įtrypti dygliuotus krūmus į žemę, kad sukietintų padus, nors kai kuriems tuo metu tokios treniruotės tikriausiai nepatiko, jis buvo pasiryžęs sukietinti savo sūnaus nusivylimo nuospaudas, kad išgydytų įgūdį atsiriboti. O ir ką gi daugiau gali jam pasiūlyti? (p. 67).“ Tam tikri socialiniai elgsenos modeliai yra perteikiami kaip tradiciniai aristokratijos požymiai: jeigu išgyvenau aš ir tapau tokiu „nuostabiu“, vadinasi, ir mano sūnus turi tai patirti, kad taptų mano įpėdiniu.

Pirmoji romano dalis pulsuoja seksualiniai nukrypimais. Nepaisant, kad tėvas prievartauja Patriką tarp visų tuo nuostabiai trapių ir prabangių vilos gobelenų, vazų, senovinių lovų ir t.t., bet dar vaizduojami ir psichiškai pakrikę Deivido ir jo žmonos santykiai, kurie atmiežti sadistiniais ir mazochistiniais elgesio būdais, todėl tiek daug visokiausių tablečių, streso ir toksiškų santykių niuansų. Figų valgymas nuo žemės ir nuolankumas tik iš dalies gali priminti Penkiasdešimt pilkų atspalvių, tačiau jie pagrįsti iš kartos į kartą perduodamais elgesio šablonais, traumomis, patriarchalinės brutalios šeimos modeliais.

Vienas esminių aristokratijos požymių yra perdėtas cinizmo demonstravimas ramioje aplinkoje, siekiant diskusijos būdu kuo labiau vienas kitą pažeminti, reiškiant rafinuotai ir šaltai kuo dagiau paniekos, pvz., Bridžita klausia, ar Deividas pritaria mirties bausmei, o jis atsako: „Ne, nes tai nustojo būti viešas renginys. Aštuonioliktame amžiuje korimas būdavo tikrai gera dienos iškyla (p 123)“. Kas vidurinėje klasėje suprantama kaip blogos tonas, aristokratijoje tai tampa galios rodiklis; kuo daugiau arogancijos ir pasipūtimo, tuo atrodai labiau aristokratiškas ir vertas pagarbos. Tą suponuoja moterys, kurios dažniausiai bando per lovą ir santuoką įsilieti į aristokratų gyvenimą, atmesdamos bet kokias savo moralines nuostatas.

Edward St Aubyn

Prabangios aristokratiškos aplinkos įspūdį sustiprina rašytojo gebėjimas perteikti hedonistinės prabangos elementus. Gurmaniškas požiūris į prabangą ir pasimėgavimą unikaliais dalykais yra neatsiejama turtuolių kasdienybė, pavyzdžiui, geriant kad ir brangų vyną: „Jis jautė, kaip ilgi gysloti vynmedžio ūgliai tempia jį į sunkų paraudonavusį dirvožemį. Per gomurį nuvilnijo geležies ir akmens, žemės ir lietaus prieskoniai, viliojantys lyg krentančios žvaigždės. Butelyje seniai suvystyti pojūčiai dabar išsivyniojo kaip pavogto paveikslo drobė (p. 176).“

Antroji romano dalis Bloga žinia yra apie 22 metų Patriką, kuris sužino, jog mirė tėvas, todėl reikia sutvarkyti laidojimo reikalus. Šioji romano dalis skiriasi savo emociniu valentingumu, Patrikas paniręs į gilią depresiją, vartoja ir nuolat galvoja apie narkotikus, važinėja po Niujorką, nuolat rizikuodamas savo gyvybe. Akivaizdu, jog šioji romano dalis fokusuojasi ties veikėjo asmenybės bedugne, norą sumaišyti skausmą su malonumu – visa tai kilo iš nemeilės, tėvo prievartos ir motinos šaltumo, todėl Patrikas stengiasi visa tai „užlopyti“ narkotikais. Teksto sodrumas! Nesunku patikėti, kad pats autorius gerai išmano narkotikus ir jų poveikį, amžiną jų troškulį, sukeltą euforiją ir čia pat nepasakomą alkį, narkotikų sukeltus baisius padarinius... Šioji romano dalis nuolat man priminė F. Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė, kada Raskolnikovas ištiktas potrauminio šoko ir kaltės jausmo vaikšto gatvėmis ir dreba dėl kiekvienos aplinkos detalės, kuri galėtų jį išduoti nusikaltus. Panašiu emociniu užtaisu ir „užaštrintais“ psichiniais elgsenos modeliais bei būsenomis perteiktas absoliučiai sutrikusio ir dvasiškai sužlugdyto, nuolat savo silpnumą pateisinančio vyruko subyrėjęs gyvenimas.

Trečioji romano dalis Šiek tiek vilties vaizduoja Patriką trisdešimties. Romanas labiau fokusuojasi į Sonio rengiamą kaimišką pobūvį, į kurį ateina ir Patrikas, ir princesė Margaret ir veikėjai iš ankstesnių romano dalių. Fragmentiškame pasakojimo koliaže kaip niekad veriasi aristokratiškos bendravimo manieros, cinizmas, nuolatinis noras pažeminti. Ypatingai didelį įspūdį paliko princesės Margaret ir ambasadoriaus bendravimas, kada princesė liepia ambasadoriui išvalyti nuo padažo jos suknelę. Vėlgi turime nuolankiojo ir sadistės elgesio modelį, kuris suponuoja, koks visgi svarbus pasiskirstymas tarp aristokratijos galios ir valdžios galimybėmis: aristokratas aristokratui nelygu.

Tai esminis Patriko gyvenimo lūžis, kadangi šis jau išsivadavęs iš narkotikų, tačiau didžiausia staigmena buvo toji, kad jis pamažu išsivaduoja iš tėvo paliktų traumų. Ir vėlgi autorius remiasi aristokratų dvilypumu. Pavyzdžiui, Ana vienu metu kritikuoja vakarėlį: „Jėzau, kokia nyki kompanija. Tau neatrodo, kad juos laiko užšaldytus kaip tipinių vaidmenų atlikėjus ir atitirpdo didelėms progoms? (p. 434)“ Ir čia pat po cinizmo kauke prasiskverbia žmogiškumas, kaltės jausmas, kuris kaip antitezė tame puikybės pokylyje: „Daug metų jaučiau kaltę, kad nieko nepadariau, kai vieną vakarą per vieną iš tų baisingų pobūvių, kuriuos rengdavo tavo tėvai, tu laukei ant laiptų, ir aš pasakiau, kad pakviesiu mamą, bet man nepavyko... (p. 434)“.

Būti aristokratu reiškia priimti tam tikrą elgesio modelį, iš kartos į kartą perduodamą naštą, kuri arba sunaikina tave, arba paverčia „mėlynuoju“ t. y. šaltu ciniku. Visoje šioje trilogijoje esti viskas, kas man geroje literatūroje patinka: intelektualus ir rafinuotai sukaltas tekstas, kuris atskleidžia žmogaus dvilypumą, socialinių vaidmenų ir žmogiškosios prigimties prieštarą, kuri kelia ir šypsnį, ir siaubą. Stiprus literatūros perlas, kuris retai leidžia dirstelėti į taip siekiamą (arba bent pasvajojamą) visuomenės grietinėlę, kurioje galioja saviti elgesio modeliai ir visavertiškumo rodikliai, kurie mums, dirbančiųjų vidutiniokų klasei, dažnais atvejais atrodo moraliai iškrypę, o juos demonstruojantys veikėjai verti begalinės užuojautos.

Jūsų Maištinga Siela    

Knyga: Amor Towles "Aristokratas Maskvoje"

Amor Towles „Aristokratas Maskvoje“. – Vilnius: Jotema, 2018 – 544 p.

Sveiki, knygų pasaulio žmonės,

Amerikiečių rašytojo Amor Towles romaną Aristokratas Maskvoje (angl. A Gentleman in Moscow) įsigijau beveik tuo pat metu, kai tik pasirodė knygų lentynose, tačiau bemaž pusmetį pragulėjo mano knygų lentynoje, laukdama savo eilės. Gal dėl to, kad nieko itin nesitikėjau, knyga padarė kur kas stipresnį įspūdį.

2016 metais turėjome išsivertę A. Towles romaną Gero tono taisyklės, tačiau dėl nepatrauklios leidyklos Svajonių knygos, ši knyga prasprūdo pro skaitytinų knygų lauką, tačiau dėka leidyklos Jotema, šiandien kiekvienas gali suskubti įsigyti Aristokratą Maskvoje savo jaukiai namų bibliotekai.

Solidžios apimties romane, pasakojama apie grafą Aleksandrą Rostovą, kuris po Rusijoje įvykusios revoliucijos, kai bolševikai atėjo į valdžią, nuteisiamas iki gyvenimo pabaigos gyventi prašmatniame „Metropolio“ viešbutyje, įsikūrusiame Maskvos centre. Ilgus dešimtmečius grafas gyvena tame viešbutyje, įgavęs imunitetą nuo karų, trėmimų ir kitų politinių pokyčių, bet kartu pasmerktas matyti vien tik keturias viešbučio sienas. Idėja gana makabriška ir iš tikrųjų primena XX amžiaus pradžios Robinzoną Kruzą, tačiau neatrodo, kad A. Rostovas dėl to itin graužtųsi, nes jo gyvenimas pakankamai laisvas, galgi net laisvesnis už daugelį Sovietų Sąjungos gyventojų.

Aristokratas Maskvoje – tai visapusiškai užbaigtas „didysis amerikietiškasis“ romanas, tačiau amerikietiškos literatūros šaknų vargu ar rasite, nes jos visos suleistos į rusų literatūros klasiką. Šiek tiek netikėta, kad būtent Manhetene gyvenantis rašytojas sugebėjo taip įtaigiai rekonstruoti ir panaudoti tiek politines, tiek literatūrines, tiek paties rusiško mentaliteto vaizdavimo perspektyvas. Ir tik akylesnis skaitytojas suvoks, kiek daug žinių, išmonės reikėjo autoriui, kad sukurptų šį jaudinantį pasakojimą. Romane nuolat minima rusų literatūros aukso ir sidabro kartos rašytojai (F. Dostojevskis, L. Tolstojus, Puškinas, M. Bulgakovas, A. Čechovas, Majakovskis), kad net neabejojama, jog autorius renkasi būtent šių rašytojų pramintais pasakojimo manieros keliais, nes tikriausiai nėra kitos galimybės taip sodriai, daugiasluokšniškai atskleisti rusų didingos epochos dekadansą. Tą rodo naikinamas aristokratijos luomas, kuriam priklauso grafas Rostovas, betgi  tiesa tokia – įstatymiškai išbraukus aristokratiją, paties žmogaus mentalitete ir dvasioje perversmas neįvyksta per naktį. Tiesą sakant, Rostovas iki paskutiniųjų gyvenimo dienų viduje ir išliko nuovokus, išsilavinęs aristokratijos luomo atstovas.

Kalbant apie A. Rostovo išbaigtą gyvenimišką literatūrinį portretą, galima įžvelgti tam tikrus skirtumus romano pradžioje, kai, vos perkopęs per dvidešimt, jaunuolis patenka į savo kalėjimą. Tada jis atrodo pilnas taurumo, išdidumo, nenoro pripažinti pažeminimo ir viso to, kas šiaip būdinga išpuikusiems kilmingiesiems. Ilgą laiką skaitytojas nesupažindinamas su asmenine Rostovo istorija, nes, kaip įprasta tokioje literatūroje, kiekvienas veikėjas turi savo skaudžią istoriją. Ilgą laiką kyla klausimas, kodėl Rostovas nepasiliko Prancūzijoje ir grįžo į Rusiją, nors žinojo, kad jį suims. Kilmingųjų giminių istorijos – sesers garbės gynimas tapo lemtingu šūviu į jos meilužį, kuris grafui garantavo nelaisvę. Kaip vėliau sužinome, tai veikiau impulsyvus aristokratiškas elgesys, nes tik aristokratas gali šauti į kitą aristokratą. Pagrindinio personažo istorija ir iš esmės gyvenimo tragedija yra susijusi su kaltės jausmu: „Tačiau, jeigu nebūčiau su tokiu pasitenkinimu jo paaukojęs, jis nebūtų siekęs Jelenos palankumo, nebūtų jos pažeminęs, aš nebūčiau jo peršovęs, jis nebūtų žuvęs Mozūruose, o aš prieš dešimt metų būčiau buvęs ten, kur privalėjau būti, tai yra prie savo sesers... kai ji išleido paskutinį kvapą (p. 196)“.

Amor Towles

Slenkant dešimtmečiams prabangus grafo gyvenimas „Metropolyje“ nė iš tolo neatrodo nuobodus. Tą nenubodumą sukuria autoriaus pasirinkta elegantiška pasakojimo stilistika, išgaunanti lėtos tėkmės filosofinį matmenį, kai viešbutyje nutinka atsitiktinis įvykis, iš pažiūros romano kontekste ir Rostovo gyvenime, ne itin svarbus, įgauna tokią svarbią aliuzijos toną į bendrą rusų istorinį (ir pasauliniu mastu) įvykį, kad atskleidžia sudėtingiausias laikmečio pasaulėžiūros, gyvensenos ir pasaulio suvokimo tendencijas. Dažnai aristokratiškumo ir brutalios bolševikinės pasaulėžiūros susidūrimas tampa tyliu Rostovo pažeminimu, tačiau jis šito nesureikšmina, jam kur kas svarbesni tampa aplinkiniai – ypač mergaitė Nina Kulikova, kuri per kelerius dešimtmečius fragmentiškai pasirodanti viešbutyje tampa aršia kolektyvizacijos šalininke ir, kaip įžvalgusis grafas ir įtaria, jai tuo geruoju nesibaigia.

Viena jautriausių siužetinių vingių yra Ninos paliktos dukrelės Sofijos išauginimas pagal aristokrato Rostovo supratimą. Čia labai subtiliais potėpiais autorius neužaštrindamas, bet akcentuodamas grafo aristokratišką laikyseną, kalba apie tėvystės instinkto pasireiškimą. Ateina metas Rostovui, kada jam tenka paleisti Sofiją į pasaulį ir jis išpildo tėvams būdingą prieraišumo ir paleidimo svarbą gyvenime. Šioji, kaip ir visi romano siužetiniai vingiai, perteikiami F. Dostojevskiui ir L. Tolstojui būdingu kiek aristokratiška pasakojimo maniera, todėl atgaivina tą rusų klasikinį pasakojimo nostalgiją, suteikia elegantiškos ir jau nugrimzdusios epochos rekonstrukcijos įspūdį ir tikėjimą, kad šiuolaikine literatūra įmanoma viskas, netgi susigrąžinti rusų aukso amžiaus prozininkus.

Romanas architektoniškas, atskiras miestas, pasaulis „Metropolio“ viešbutyje, kuris yra išorinio pasaulio atspindys, kaip atskiras grafo vidinis pasaulis koreliuoja su viešbučio restoranų kultūra, taip ir šis gigantas „Metropolis“ su visa Rusija. Beskaitant prasmių lygyje atsikartoja Liudmilos Ulickajos, Marinos Stepnovos – šiuolaikinių didžiųjų rusų romanisčių mintis, beje, ji itin aštriai išdėstyta Svetlanos Aleksijėvič prozoje, kad didžiausias rusų prakeiksmas yra vaikymasis idealų, nuolatinis troškulys jaustis didingam, konkuruoti su pasauliu, įrodyti, kad Rusija kaip tauta „gali“, kaip besivelkantis didingos carinės epochos šleifas, aristokratų aukso amžiaus palikimas, prilygti savo galybe praeičiai – tebus ir politine, ir literatūrine prasmėmis, – tačiau akivaizdu, kad visiems idealams, kaip ir bolševikų susivienijusiai liaudžiai, lemta pralaimėti karą. Idealai rusus nuveda į pražūtį, neišsipildymą, į kitų niekinimą, į korupciją, į savęs naikinimą – apie savęs naikinimą Rostovas ne kartą apmąstė: „Dar keleri metai, ir mūsų grūdų eksportas bei plieno gamyba pralenks bet kurią kitą Europos šalį. Ideologiniu atžvilgiu mes jau palikome juos toli uodegoje. Dar kiek, ir pasaulinėje scenoje užimsime mums priderančią vietą. O kai tai įvyks, turėsime atidžiai klausytis ir aiškiai kalbėti (p. 252)“.

Elegantiškame pasakojime, kuriame netrūksta gyvenimiškų paradoksų, šviesos ir tamsumos, mirštančių ir užgimstančių naujų epochų, kurios viena kitai prieštarauja, o žmogus vis vien išlieka žmogumi ir nesvarbu, po kokia tu vėliava gyveni, ar esi aristokratas ar tik juo dediesi, vis tiek išlieka svarbiausia žmogus ir bendražmogiškieji santykiai, o visos kitos vertybės – tai istoriniai reliktai, dažnai jie gražūs, žudantys, naikinantys ir iš naujo performuojantys asmenybes: „Gyvenime svarbu ne aplodismentų gausa. Daug svarbiau yra tai, ar išdrįsime eiti pirmyn, nežinodami, kas mūsų laukia (p. 457)“.

Aristokratas Maskvoje – viena iš tų knygų, kurios gaila, kad pasibaigia, nes jos aprėpia ne vien tik gyvenimą, bet ir ištisą epochą.

P. S. Galite pasižiūrėti angliškai reportažą, kaip A. Towles kūrė šį romaną:

Jūsų Maištinga Siela

Leidykla Obuolys vizualiai perleidžia klasikinius kūrinius gurmanams (Auksinė Obuolio serija)

Sveiki,

Gerai, pradėsiu nuo to, kad noriu save pagirti. Dažnas įrašas tampa kažin kokiu pabambėjimu prieš vienokią ar kitokią visuomenėje riedančią beprotybę, tai nusprendžiau šįkart tiesiog pagirti „Obuolio“ leidyklą ir būti pozityvus. Paskutiniu metu sunkiai praeinu pro šios leidyklos leidžiamas ir perleidžiamas knygas, priklausančias kolekciniams ir auksinio Obuolio serijoms.

Prisimenu „Obuolį“ prieš dešimtmetį kaip buvusį, bet jau išnykusį www.obuolys.lt puslapį, kuriame galėjome gausiai rasti informacijos apie filmus. Tai buvo lietuviška alternatyva amerikietiškam IMDb, bet pamažu puslapis nyko ir menko, tačiau šalia radosi „Obuolio“ leidykla, leidžianti literatūrą pagal ekranizacijas.

Tuokart man knygos, kaip ir daugeliui knygų gurmanų, nepatiko. Abejotina vertimo kokybė, bet labiausiai vis dėlto gąsdino itin smarkus knygos ir filmo komercinimas – viršeliais tapdavo filmų plakatais. Iš principo šios leidyklos knygų neskaitydavau. Tiesiog negalėdavau pakęsti ir net mugėje praeidavau pro stendą nė nežvilgtelėjęs – tai ne man.

Jau kuris laikas „Obuolio“ leidykla pamažu keičia kryptį. Nors dar pasitaiko filmo ekranizacinių viršelio leidinių, tačiau ką jie padarė su klasika yra daugiau nei nuostabu! Patrauklūs ir estetiški viršeliai, matomai neblogas popierius ir daug investuota į dizainą. Toji auksinė Obuolio leidyklos serija išties gurmaniškai įspūdinga! Jau dabar galvoju, kaip ją surinkti ir svajoju apie tam tikrus leidinius, kuriuos galėtų „Obuolys“ perleisti. Nespėjau įšokti į „Du gyvenimai“ traukinį – kažkaip kai pasirodė K. Antarovos didžiulis leidinys, nesidomėjau ezoterine literatūra, o dabar jau ir nebėra kur įsigyti. Reikia manyti, kad „Obuolys“ dar pakartos tiražą.

Tačiau kaip nustebau pamatęs išleista Sigito Gedos verstą „Koraną“! Ir mano mylimas ir F. Dostojevskis „Idiotas“, „Nusikaltimas ir bausmė“. Mačiau, kad bus ir „Broliai Karamazovai“. Deja, jau prekyboje nebeliko L. Tolstojaus nei perleisto „Karas ir taika“, nei „Ana Karenina“ – ir tai buvo net ne tomais, o pateikta didžiuliais sunkiasvoriais kolekciniais leidiniais. (Čia tik knygofilams tikriausiai suprasti). Stryktelėjau pamatęs Virginios Woolf „Orlanda(s)“ kiek pakeistu ir patobulintu pavadinimu. O kur dar Charles Darwin „Rūšių atsiradimas“, kurio galbūt gyvenime neskaitysiu, bet pavarčius patį leidinį kone seilė nutįso... Žiūriu, kad jau nemaža dalis leidinių jau net nebėra prekyboje.

Didžiausia iš visų nuostabų visgi buvo sudėtingas Jelenos Blavatskajos „Slaptoji doktrina. Kosmogenezė“ leidimas, kurį šiandien užsisakiau – ir nieko nežinau. Gal vien dėl paiko turėjimo, gal vien dėl to, kad kažkada norėjau perskaityti.

Bet kokiu atveju, labai tikiuosi, kad leidykla tęs ir laikas nuo laiko perleis leidinius šioje serijoje, nes dažna leidykla sugalvoja geras knygų serijas, bet jas labai dažnai numarina (nėra paklausos?) arba leidžia, pavyzdžiui, „Jotema“ klasikinių knygų seriją labai jau vangiai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ian McEwan "Kevalas"

Ian McEwan. „Kevalas“ – Vilnius: Jotema, 2017.

Sveiki, skaitytojai,

Po neseniai perskaityto briliantinio Ian McEwan romano Šeštadienis suskubau įsigyti naujausią leidyklos Jotema išleistą kūrinį Kevalas (angl. Nutshell), kuris 2016 metais pasirodė Didžiojoje Britanijoje ir jau kitais metais per Tarptautinę Vilniaus knygų mugę gulėjo ant prekystalio išverstas lietuviškai. Universalusis britų rašytojas mėgsta žaisti įvairiomis romano formomis bei žanrais ir nesilaiko vieno sėkmingo kūrinio modelio, kaip, tarkime, Mano sesers globėjas autorė Jodie Picoult, kurios kelis romanus perskaičius jau galima numanyti, ką ji rašo septintoje ar dešimtoje savo knygoje. I. McEwan šiuo atžvilgiu nenuspėjamas ir dėl to jis gali būti patrauklus.

Neišvengsiu lygindamas Kevalą su Šeštadieniu, pastarasis buvo nominuotas Booker premijai ir išties buvo įspūdingos raiškos bei sodrumo kūrinys, tiesiog pritaikytas išpuikusiam, arogantiškam ar tiesiog intelektualią grožinę literatūrą mėgstančiam skaitytojui. Štai Kevalas iš esmės šalia Šeštadienio atrodo tarsi visai kito rašytojo kūrinys. Visų pirma, tai lėmė pramoginės žanras ir prieinamas skaitymas detektyvų ir įvairaus plauko trilerio skaitytojams. Istorija pasakojanti makabrišką, kone amerikietišką vidutinišką trilerį apie santykių trikampį: nėščia nedorėlė moteris palieka vieną poetą brolį, nuo kurio laukiasi kūdikio, ir užmezga seksualinius bei kriminalinius santykius su kitu broliu. Galiausiai nedorėlių porelė planuoja klasikinį gerojo brolio nužudymą dėl pinigų, o šiam planui, žinoma, lemta žlugti. Pasakojimą skaidrina gana neįprasta, tačiau jau nebe nauja pasakotojo pozicija – tai negimęs moters kūdikis, kuris ribotomis juslėmis, tačiau skaidria intelektualo sąmone pasakoja savo tėvų ir išdaviko brolio veiksmų seką, apmąsto gyvenimo, keršto ir pavydo pozicijas, kurios nekinta literatūroje nuo V. Šekspyro laikų.

Po pramoginės literatūros kauke, kurią galime įvardyti trileriu apipintą veikėjų pasakojimą, atsiveria ir antrasis šio romano klodas – šekspyriškasis, o tiksliau – Hamleto istorijos modelis: kaltės, atpirkimo, išdavysčių ir pasiaukojimo istorija. Kruopštesnis skaitytojas, kuriam nesvetima V. Šekspyro kūryba, ras ne vieną aliuziją  į šią pjesę, kurią I. McEwan kruopščiai integravo į populiariosios literatūros žanrą. Apskritai kalbant, paskutiniu metu sukuriama vis daugiau daugiasluoksnės literatūros, kuri tampa vis universalesnė įvairios literatūros mėgėjams, o I. McEwan su šiuo romanu pataiko į šios literatūros bumą.

Ian McEwan.

Kas šioje knygoje stebina? Autorius gana taikliai perteikia negimusio kūdikio pasaulį ir jusles, gyvenimą gimdoje, tačiau skaitant neapleidžia jausmas, kad rašytojas smarkiai grūmėsi siekdamas išsiveržti iš fantastinės literatūros gniaužtų ir tekstą, kūdikio mąstymą, labiau perteikti per filosofijos prizmę. Negalima nieko prikišti, jam pavyko, tačiau visgi knyga dvelkia ir fantastinės literatūros gairėmis. Ten, kur lakoniškai aprašomi kūdikio ir motinos fiziologiniai santykiai iškart įtikina, o ten, kur svarstoma, kaip atrodo žalia ir mėlyna spalvos, o šalia dar mintys apie Rusijos ir JAV santykius iškart „nuvelka“ skaitytoją į nestabiliai subalansuotų pasaulio proporcijas, kur išnyksta realūs potyriai ir prasideda globalaus šekspyriško atspalvio istorija apie blogio prigimtį nagrinėjimą. Nieko nesakau, šis drąsi eksperimentinė pozicija tikriausiai negalima, norint iš pasakotojo-kūdikio išgauti filosofinius pamąstymus, ne vien biologinius šokiruojančius efektus.

Plokštumoje, kitaip sakant, trilerio pasaulyje viskas kiek nuobodžiau, nei būtų galima numanyti, nes pirmoji romano pusė neturi nieko panašaus, ką turėjo Šeštadienis – literatūrinio stiliaus ir prasmės gylio. Čia viskas kaip seriale, aišku nuo pat pradžių, pagal kokias klišes elgiasi Bonę ir Klaidą primenantys veikėjai. Netgi romanui persiritus į antrąją pusę, kur įtampos iš esmės pagausėja, veikėjai vis dar elgiasi tarsi seriale ir daro tas pačias esmines klaidas: nesuspėja į taksi ir traukinį, išsiduoda atėjusiai namų apžiūrėti detektyvei, ne laiku prasideda gimdymo sąrėmiai... Vis galvoji, ar I. McEwan iš tikrųjų toks kvailas, kad laikosi tokių banalių veikėjų elgesio klišių? Bet staiga prisimename Hamleto pjesės veikėjų veiksmų eigą ir suprantame, kad jie elgiasi pagal analogiškas programas ir vienintelis šio romano pasitenkinimas belieka tik kūdikio neregimai regimas pasaulis. Netgi velionio brolio šmėklos pasirodymas rūsyje sukėlė šiokių tokių dvejonių, tačiau čia kaip ir Hamlete, prabunda nešvarios sąžinės pakrikusio kūdikio vaizduotės šablonas.

Knyga kaip ir Hamletas, kaip ir F. Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė, tik šįkart nepalyginamai paprasčiau, pramoginės literatūros „ristele“ pasakojama amžina V. Šekspyro padiktuota nusikaltimo sąranga, kuri žaismingai ir populiariai nuskamba Kevale. Visgi, jeigu reiktų rinktis, Kevalas ar Šeštadienis, pasirinkčiau Šeštadienį, dėl unikalumo ir sodrumo, o ne literatūrinių ištakų naujos ištarmės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marina Stepnova "Lazario moterys"

Marina Stepnova. „Lazario moterys“. – Vilnius: Tyto alba, 2015.

Sveiki, 

Po neseniai atrastos Liudmilos Ulickajos šiuolaikinė rusų literatūra nebetapo neįmanoma ir nepasiekiama, pasibaigianti su M. Bulgakovo Meistras ir Margarita, o pakartotinas Marinos Stepnovos Lazario moterų tiražas Lietuvoje tiesiog suintrigavo, o ko čia slėpti, dar ir Sigito Parulskio, lietuvių šiuolaikinės grožinės literatūros pusdievio, vertimas. Lazario moterys išties susilaukė nemažai dėmesio tiek tarp internetinių dienoraščių, tiek tarp verstinių geriausių knygų aptartų straipsnių, o knygos jau trečius metus besitęsiantis anšlagas prikvietė į Vilniaus knygų mugę 2016 m. net pačią knygos autorę Mariną Stepnovą. Būtent tada leidykla pristatys naujausią autorės knygą Italų pamokos – tiesiog pasigėrėtina ir viską sprogdinanti it Molotovo kokteilis reklama – gyvas autorės žodis, autografai, naujos knygos pristatymas, interviu, populiarumas, graibstomi tiražai. Belieka tiesiog plėšti kepurę nuo galvos ir žemai lenkti galvą, nes Lazario moterys yra tokia knyga, kuriai dažnas bukinistas turėtų atrasti nors kamputį lentynos savo namų bibliotekoje.

Mėgstantiems ilgas šeimos sagas, tokias, kurias, sakykime, skaitėte skandinavų literatūroje (L. S. Christensen Įbrolis, M. Fredriksson Ana, Hana ir Johana) ar Lotynų Amerikos (I. Allende Dvasių namai, M. G. Marquez Šimtas metų vienatvės), beveik abejonių nekyla, kad atpažinsite savitą rusų šeimos sagos epišką pasakojimo magiją. Lazario moterys apima visą Rusijos XX amžių ir papasakojama trijų kartų istoriją, kurios dėmesio centre atsiduria žydų kilmės Lazaras Lindt‘as – matematikos mokslo genijus, kurio darbais pasinaudoja ir jam ramų gyvenimą garantuoja Tarybų Sąjunga. Nuo caro nuvertimo, pereinant bolševikus, pasaulinius karus, Stalino įsigalėjimą ir Sovietų Sąjungos griūties laikotarpį, M. Stepnova subtiliai audžia herojų nuotaikas, gyvenimiškus pokyčius istorinių Rusijos įvykių areale. Visai nesunku atpažinti, ypač Sovietų Sąjungos sąstingio metus, nepriteklių, politinį įšalą, apipintą ir užliūliuotą liaudį optimistiniais Tarybų Sąjungos ideologijos pasakaitėmis. Iš esmės kultūrinis kontekstas Lazario moteryse yra toks svarbus, kad jis sudaro kone pusę knygos „karamelės“ ir įdomumo, be kurio, knyga būtų kaip albinosas, be spalvų ir sielos. Romano „siela“, jeigu tikėsime, kad kūrinių autoriai palieka dalelę sielos savo kūriniuose, ir yra motina Rusija, nepriklausomai nuo politinių įsitikinimų ir visų negerovių, kurie vyko per pastaruosius 100 metų, nepriklausomai nuo mirčių ir neteisybės, kurią patyrė žmonės, Rusija romane yra tokia, kokia yra – svarbi kaip gyvenimas ir motina, kuri tave pagimdė, tie skvarbūs dešimtmečiai, nubrėžti punktyrais veikėjų sąmonėje, kaip metraščiai ir kronikos, todėl tampa neįtikėtinai įtaigios, dar gyvos ir atmenamos praeities liudijimais, ypač tiems skaitytojams, kurie buvo prievarta „priauginti“ prie motinos Rusijos pašonės ir valgė iš vieno politinio dubenio. 

Nors romano centre Lazaris, tačiau akivaizdu, kad jis yra tik didžiulis meteoritas, nuo kurio priklauso jo mylimųjų, žmonos ir anūkės gyvenimai. Jis lyg ir įkūnija XX amžiaus viską, kas nėra tikras patriotinis rusas, tarsi apgamas lygiame veide – žydas, smulkaus sudėjimo, todėl menkos fizinės jėgos, buvęs utėlėtas skurdžius, reiškia, visuomenės atlieka, tačiau dėka žydiškųjų genų ir asmeninių savybių, jis tampa laikmečio savotišku nesusipratimu. Turėjęs visus Rusijoje socialinius neigiamus parametrus būti ištremtas, nesėkmingas ir prasigėręs valkatėlė, jis tapo reikšmingu akademiku. Autorei apskritai patinka kultūriniai, socialiniai kontrastai, santykių modeliai, kurie lyg ir neatitiko Sovietų Sąjungos keliamų vienodų standartų, pvz., Lazaris įsimyli perpus vyresnę Marusią, kuri tiktų kone jam į motinas ir šioji meilė tampa tokia tyra ir sakrali, kad kažin, kokiu išlenktu veidrodžiu ji tampa, kai jis, jau būdamas pagyvenęs, veda Galiną Petrovną – jauną naivuolę ir vėlgi kontrastinis principas, paneigiantis visas sustabarėjusius kultūrinius ir socialinius sovietinių laikų stereotipus apie meilę. Jaunas prie senos, senas prie jaunos kažkodėl nė kiek netrikdo ir moterys, ir vyrai tuokiasi, ir būna kartu toli gražu ne iš turtinės paskatos, o dėl to, kad tai priima kaip likimą, todėl romane tai atrodo savaime suprantama, o ne primontuota dėl egzotiškumo muilo operos klišė.

 Rašytoja Marina Stepnova.

Moterų charakteriai gana skirtingi. Marusia, Galina ir Lida yra trys moterys, dvasiška Lazario gyvenimo tąsa šalia mokslinio gyvenimo, jausmai ir mokslas „nesipjauna“, bet priešingai, papildo vienas kitą ir, rodos, čia viskam atsiranda vietos, laiko ir noro, jeigu yra sąmoningas pasirinkimas būti drauge. Marusia – ištikima, atlaidi, rūpestinga, besąlygiškai trokštanti vaikų, todėl važinėjanti po Rusijos cerkves ir besilankstanti Dievui, kuris laikui bėgant jai išsprūsta iš rankų ir ji tampa tiesiog žemiška buities moterimi. Galina – priešinga Marusios projekcija, ištekėjusi iš būtinybės ji tyliai laukia Lazario mirties, tampa kieta, išlepinta, prabangos ponia, kuriai tradiciniai šeimos santykiai nė motais. Štai jaunoji Lida, dar kadais tėvų vadinama Barbariska, suriša visus palaidus galus ir iš esmės išpildo Lazario moterų troškimus. Baletą lankanti talentingoji Lida vėlgi visai kitokia, nei Marusia ar Galina, autorei, kuriant jos personažą, pavyko perteikti kažkokį metafizinį, neapčiuopiamą likimo giją, kuri atrodo lyg ir savaime suprantama, bet kartu tampa metafizinė, kažkoks gaivalas atėjęs per kraują iš senelio Lazario, todėl tai audrina skaitytoją, tos „povandeninės“ sąsajos, kai vienas kitą nepažinoję giminės, perduoda ne tik fizinius parametrus, bet ir kažkokį tik nuojauta apčiuopiamus gyvenimo uždavinius, sąskaitų suvedimus, gal net pametėja, atraiko dalį savo karmos. 

Romano moterys neatsiejamos nuo knygos struktūros, kiekvienai moteriai skiriama po skyrių, tačiau pasakojimas taip pat nėra nuoseklus, jis chronologijos atžvilgiu skylinėja per skyrius. Pradžioje pasakojama Lidos istorija, vėliau nusikeliama į XX amžiaus pradžią ir pamažu vėl grįžtama prie Lidos asmeninės istorijos. Pasakojimas nenuoseklus ne tik skyriais ir chronologija, bet ir pačiame skyriuje, veikėjai linkę šį bei tą prisiminti, grįžti atgalios, sulyginti praeities įvykius su dabartimi, autorė veda įvairias paralelines situacijas, kurios vienaip ar kitaip atsikartoja per Lazario mylimų moterų gyvenimus.

Lazario moterys yra išties vykęs romanas, kuris, anot straipsnių, jau tapo toks įtakingas Rusijoje, kad kalbėti apie šiuolaikinę rusų literatūrą paskutiniu metu nepaminint Marinos Stepnovos yra praktiškai ne kalbėjimas, nes knyga „įgavo svorio“, o autorė tapo įtakinga šiuolaikinės literatūros figūra, nors, kaip pati M. Stepnova teigia, rašyti jai sunku ir tas procesas gana lėtas, tad rašymas tampa iš savivokos apie kiekvieno žmogaus talento puoselėjimo svarbą. 

Daugiasluoksnis, labai sodrus ir ilgas, kokia tik gali būti šeimos ir mylimų žmonių saga, nors viso labo beveik 400 puslapių, tačiau į juos sugula ne šiaip sau meilės istorijos, kažin kokiais įdomiais rakursais vis atsikartojančios, bet ištisos Rusijos epochos. Manding, tai šiuolaikinis F. Dostojevskis, vėl prikėlęs tikėjimą stipriai sukaltu epiniu pasakojimu, atsisakant postmodernistinio trūkčiojimo, tačiau priešinga nei F. Dostojevskis, M. Stepnova nesikoncentruoja vien tik į žmogaus psichologijos, moralės, kaltės problemas, bet lengvai ir užtikrintai, kaip patyrusi balerina, perbėga nenagrinėdama, nenarstydama savo veikėjus, bet priimdama juos tokius, kokius juos sukūrė laikmetis, socialinė aplinka ir galiausiai šeimos paveldėta metafizinė likimo matrica.

Apskritai galima sakyti, kad Lazario moterys yra knyga apie gyvenimą ant žemės, nepaisant elementarių kultūrinių susitarimo klišių, tačiau joje užkoduota žūtbūtinė išlikimo programa, juk kiekviena moteris, išskyrus Galiną Petrovną (o ir ji pagimdė), norėjo kūdikio, norėjo savų namų, norėjo mylimo žmogaus, troško gyvenimo ir anūkų. Gyvybės gysla driekiasi per šią istoriją, tęstinumas ir perdavimas tampa likimo prievole, metafiziniu ir žodžiais neįvardijama atsakomybe gyventi ir palikti po savęs palikuonis. Lida turi rinktis, ar ji nori įgyvendinti savo svajonę – turėti namus, anūkų, ar tapti tuo, ką mato aplinkiniai – populiaria ir talentinga iš Encko kilusia balerina. Prigimtis tęsti gyvenimą per palikuonis gyvena Lidos prigimtyje ir tai, ką ji įgyvendina, iš esmės užbaigia Lazario neįvardijamą tąsos atsakomybę, kuri Lidos sąmonėje tampa svajone ir tokiu būdu užbaigdama giminės „darbus“, ji pradeda naują savo šeimos istoriją, kuri nusidriekia skaitytojo sąmonėje jau už šios geros knygos ribų. Taigi, nusidriekia ne tik Lidos, bet ir kiekvieno žmogaus šiame pasaulyje istorija ir paskirtis gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela