Knyga: Ian McEwan "Amsterdamas"

Ian McEwan. „Amsterdamas“. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – 166 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas žymiausių britų rašytojų Ian McEwan vėl atbunda Lietuvoje. Šįkart tą intensyviai daro leidykla Jotema, anksčiau, prieš penkiolika metų, – Tyto alba. Tiesą sakant, iki šiol buvau perskaitęs tik du šio rašytojo romanus. Vienas iš jų – Šeštadienis, kuris paliko neišdildomą skrupulingo, gilaus ir unikalaus rašytojo įspūdį, o štai naujesnis jo romanas Kevalas paliko gana slogų ir prėską įspūdį, tarsi jį būtų parašęs vidutinių gabumų turintis rašytojas su gana minimaliomis ambicijomis patenkinti jau „prisijaukinto“ skaitytojo lūkesčius.

Kad nebepadaryčiau tokios klaidos ir nebetektų nusivilti, nusprendžiau perskaityti ko gero geriausią jo romaną Amsterdamas (angl. Amsterdam), kuris pasirodęs tėvynėje 1998 metais pelnė Booker literatūrinę premiją. Beje, šį romaną „iškapsčiau“ iš retro skaitytų knygų knygyno netgi su išsaugotu unikaliu šiam leidiniui skirtu skirtuku. Dėl ganėtinai patogios knygos apimties nusprendžiau šią vasarą knygos neužmesti, o griebti ir iškart perskaityti.

Iš esmės jau nuo pat pirmojo sakinio įkritau į elitinės literatūros rėmus: du buvę Molės meilužiai susitinka prie krematoriumo ir kalbasi apie buvusią mylimąją. Neskubiu ir tik I. McEwan būdingu stiliumi pasakojama apie dviejų skirtingų vyrų draugystę. Vernonas – įtakingas ir per atsitiktinumą iškilęs populiaraus laikraščio „Teisėjas“ vyriausiasis redaktorius, kuris sukasi beprotiškoje virtuvėje ir bando paskatintas Džordžo (Molės tikrojo vyro) bando sudoroti užsienio reikalų ministrą, išspausdindamas Molės paliktas pikantiškas jo nuotraukas. Klaivas – kažkada unikalus ir pripažintas kompozitorius bando sukurti artėjančiam tūkstantmečiui simfoninę muziką, tačiau jaučia, kad mirus Molei ir senstant bei spaudžiant terminams, jam to padaryti nepavyks. Du draugai retsykiais susitinka, prisimena Molę, vienas kitą palaiko ir net smarkiai susipyksta...

Iš pomirtinės istorijos I. McEwan išspaudžia labai daug nesentimentalių ir šiandien jau iš naujo apmąstomų politinių ir visuomeninių reiškinių. (Čia galima prisiminti serialą „Kortų namelis“). Didelės įtakos žmonės ir žiniasklaidos ginkluotė, viešumas – kaip vienintelė grėsmė prieš politinius piktadarius kartu penktoji valdžios forma tampa gyvate, ryjančia savo pačios uodegą, nes amorali ir išdavikiška žurnalistika vaikosi skaitytojų, pataikauja, žlugdo ir tai nėra vien tik politikos veidrodis, nes žiniasklaida nuperkama, anot „Amsterdamo“, irgi gali tapti savigriovos instrumentu, kas ir nutinka Vernonui, kuris susinaikina, genamas didelių ambicijų.

Klaidas atrodo kur kas saugesnis veikėjas, bet jis taip pat yra savų kūrybinių ambicijų vergas, jis puikiai atliepia greitai nurašomus ir nebemadingus menininkų kartas. Kitaip sakant, reikalingas jaunystės kultas, nes menas kaip vartojimas, reikia jaunų, unikalių, besikeičiančių, o jo kūrybos registras klasikinis, gal dėl to jo kūryba pabaigoje tampa netyčia nukopijuotu Bethovenu. Atrodo, kad abu veikėjai po Molės mirties stojo į savo mirties eilę, surakinti savo ambicijų, darbo, jie tampa Londono kaliniais, štai kodėl jie ištrūksta paskutinei savo kelionei į Amsterdamą.

Ian McEwan

Nors kūrinio finalas kiek nuspėjamas, netgi, sakyčiau, kaip koks Džeimsas Bondas užprogramuotas kinametografiškai, bet daug ką atperka I. McEwan rašymo stilius. Jis rašo taip išmanančiai ir įtaigiai įsigilinęs į detales, kad romanas nejučia dar tampa ir savotiška tam tikros srities enciklopedija. Panašiai buvo ir jo romane Šeštadienis, kai pagrindinis veikėjas atlieka operaciją – terminologijos gausybė, tikslumas ir noras parodyti, kaip žmogus veikia iš savo srityje kaip profesionalas. Panašiu principu kuriamas ir Amsterdamo tekstas. Klaivo kančia kurti muziką rašytojas „pertepa“ per muzikos istoriją, kurdamas per pasakotoją profesiniu glaistu perteptą Klaivo mąstymo formą. Lygiai tas pats su Vernonu, dirbančiu redakcijoje. Jo kasdieninis ritmas, nešvarūs ir įtempti žiniasklaidos užkulisiai taip pat profesionaliai perteikti per profesijos prizmę.

Knyga turi keletą egzistencinių plotmių. Tai asmeninis žmonių gyvenimo matmuo, kuriame esti mirtis, draugystė, kūryba ir kt. Ir antrasis – visuomeninis, kuriame ironiškai ir kandžiai vaizduojama politika, interesų kova, lipimas dėl valdžios ir galios vienas kitam per galvas. Manau, kad literatūros kritikai nusprendė nepraleisti progos pagerbti Booker‘iu tokio daugiasluoksnio romano, kuriame dar suskamba tarp paviršutiniškumo ir chaotiškų permainų toji neišsipildžiusi vyrų meilės istorija dėl Molės.

Pradėdamas skaityti šią knygą, nelabai įsivaizdavau, apie ką ji ir kokią spalvą ji paliks, kai užversiu. Nors viskas baigiasi taip, kaip tikriausiai kitaip ir negalėjo baigtis, visgi po minorinių įvykių, kažkodėl knyga paliko šypsnį, tarsi pažiūrėjus kokį dabarties kruopštų amerikiečių serialą, kuriame miršta veikėjai, o jų atminimu vis dar naudojamasi kiti, siekiantys galios ir valdžios. Iš esmės Amsterdamas parodo, kokioje mes veidmainystėje gyvename ir kad vien dėl savo ambicijų galime nurašyti dalį likusio savo gyvenimo, nes esame pernelyg įtikėję, kad be sėkmės ir šlovės mes esame niekas, kaip esame mes niekas ir be meilės.

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Ian McEwan "Kevalas"

Ian McEwan. „Kevalas“ – Vilnius: Jotema, 2017.

Sveiki, skaitytojai,

Po neseniai perskaityto briliantinio Ian McEwan romano Šeštadienis suskubau įsigyti naujausią leidyklos Jotema išleistą kūrinį Kevalas (angl. Nutshell), kuris 2016 metais pasirodė Didžiojoje Britanijoje ir jau kitais metais per Tarptautinę Vilniaus knygų mugę gulėjo ant prekystalio išverstas lietuviškai. Universalusis britų rašytojas mėgsta žaisti įvairiomis romano formomis bei žanrais ir nesilaiko vieno sėkmingo kūrinio modelio, kaip, tarkime, Mano sesers globėjas autorė Jodie Picoult, kurios kelis romanus perskaičius jau galima numanyti, ką ji rašo septintoje ar dešimtoje savo knygoje. I. McEwan šiuo atžvilgiu nenuspėjamas ir dėl to jis gali būti patrauklus.

Neišvengsiu lygindamas Kevalą su Šeštadieniu, pastarasis buvo nominuotas Booker premijai ir išties buvo įspūdingos raiškos bei sodrumo kūrinys, tiesiog pritaikytas išpuikusiam, arogantiškam ar tiesiog intelektualią grožinę literatūrą mėgstančiam skaitytojui. Štai Kevalas iš esmės šalia Šeštadienio atrodo tarsi visai kito rašytojo kūrinys. Visų pirma, tai lėmė pramoginės žanras ir prieinamas skaitymas detektyvų ir įvairaus plauko trilerio skaitytojams. Istorija pasakojanti makabrišką, kone amerikietišką vidutinišką trilerį apie santykių trikampį: nėščia nedorėlė moteris palieka vieną poetą brolį, nuo kurio laukiasi kūdikio, ir užmezga seksualinius bei kriminalinius santykius su kitu broliu. Galiausiai nedorėlių porelė planuoja klasikinį gerojo brolio nužudymą dėl pinigų, o šiam planui, žinoma, lemta žlugti. Pasakojimą skaidrina gana neįprasta, tačiau jau nebe nauja pasakotojo pozicija – tai negimęs moters kūdikis, kuris ribotomis juslėmis, tačiau skaidria intelektualo sąmone pasakoja savo tėvų ir išdaviko brolio veiksmų seką, apmąsto gyvenimo, keršto ir pavydo pozicijas, kurios nekinta literatūroje nuo V. Šekspyro laikų.

Po pramoginės literatūros kauke, kurią galime įvardyti trileriu apipintą veikėjų pasakojimą, atsiveria ir antrasis šio romano klodas – šekspyriškasis, o tiksliau – Hamleto istorijos modelis: kaltės, atpirkimo, išdavysčių ir pasiaukojimo istorija. Kruopštesnis skaitytojas, kuriam nesvetima V. Šekspyro kūryba, ras ne vieną aliuziją  į šią pjesę, kurią I. McEwan kruopščiai integravo į populiariosios literatūros žanrą. Apskritai kalbant, paskutiniu metu sukuriama vis daugiau daugiasluoksnės literatūros, kuri tampa vis universalesnė įvairios literatūros mėgėjams, o I. McEwan su šiuo romanu pataiko į šios literatūros bumą.

Ian McEwan.

Kas šioje knygoje stebina? Autorius gana taikliai perteikia negimusio kūdikio pasaulį ir jusles, gyvenimą gimdoje, tačiau skaitant neapleidžia jausmas, kad rašytojas smarkiai grūmėsi siekdamas išsiveržti iš fantastinės literatūros gniaužtų ir tekstą, kūdikio mąstymą, labiau perteikti per filosofijos prizmę. Negalima nieko prikišti, jam pavyko, tačiau visgi knyga dvelkia ir fantastinės literatūros gairėmis. Ten, kur lakoniškai aprašomi kūdikio ir motinos fiziologiniai santykiai iškart įtikina, o ten, kur svarstoma, kaip atrodo žalia ir mėlyna spalvos, o šalia dar mintys apie Rusijos ir JAV santykius iškart „nuvelka“ skaitytoją į nestabiliai subalansuotų pasaulio proporcijas, kur išnyksta realūs potyriai ir prasideda globalaus šekspyriško atspalvio istorija apie blogio prigimtį nagrinėjimą. Nieko nesakau, šis drąsi eksperimentinė pozicija tikriausiai negalima, norint iš pasakotojo-kūdikio išgauti filosofinius pamąstymus, ne vien biologinius šokiruojančius efektus.

Plokštumoje, kitaip sakant, trilerio pasaulyje viskas kiek nuobodžiau, nei būtų galima numanyti, nes pirmoji romano pusė neturi nieko panašaus, ką turėjo Šeštadienis – literatūrinio stiliaus ir prasmės gylio. Čia viskas kaip seriale, aišku nuo pat pradžių, pagal kokias klišes elgiasi Bonę ir Klaidą primenantys veikėjai. Netgi romanui persiritus į antrąją pusę, kur įtampos iš esmės pagausėja, veikėjai vis dar elgiasi tarsi seriale ir daro tas pačias esmines klaidas: nesuspėja į taksi ir traukinį, išsiduoda atėjusiai namų apžiūrėti detektyvei, ne laiku prasideda gimdymo sąrėmiai... Vis galvoji, ar I. McEwan iš tikrųjų toks kvailas, kad laikosi tokių banalių veikėjų elgesio klišių? Bet staiga prisimename Hamleto pjesės veikėjų veiksmų eigą ir suprantame, kad jie elgiasi pagal analogiškas programas ir vienintelis šio romano pasitenkinimas belieka tik kūdikio neregimai regimas pasaulis. Netgi velionio brolio šmėklos pasirodymas rūsyje sukėlė šiokių tokių dvejonių, tačiau čia kaip ir Hamlete, prabunda nešvarios sąžinės pakrikusio kūdikio vaizduotės šablonas.

Knyga kaip ir Hamletas, kaip ir F. Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė, tik šįkart nepalyginamai paprasčiau, pramoginės literatūros „ristele“ pasakojama amžina V. Šekspyro padiktuota nusikaltimo sąranga, kuri žaismingai ir populiariai nuskamba Kevale. Visgi, jeigu reiktų rinktis, Kevalas ar Šeštadienis, pasirinkčiau Šeštadienį, dėl unikalumo ir sodrumo, o ne literatūrinių ištakų naujos ištarmės.

Jūsų Maištinga Siela