Knyga: Naomi Alderman "Galybė"

Naomi Alderman. „Galybė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 400 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena karščiausių šios vasaros knygų naujienų tikriausiai būtų galima įvardyti Naomi Alderman (g. 1974) romaną Galybė (ang. The Power), kurią rekomenduoja Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė ir Marijus Gailius, o ir anotacija apie įelektrintą pasakojimą viliote vilioja. Tiesą sakant, šioji daug žadanti knyga tapo šios vasaros Trojos arkliu, kuriame atsivėrė tai, ko literatūroje nemėgstu ir tai, kas iš tikrųjų gerai veikia masinius skaitytojus.

Distopinis romanas pasakoja apie tariamai po Antrojo pasaulinio karo užkastus cheminius teršalus, kurie moterims pažadiną galią, panašią į elektrinius ungurius: sruogos pagalba galima per delnus paleisti kibirkščiuojančią jėgą, kuri priverčia vyrus slėptis po lapais. Kitaip sakant, romanas pasakoja apie pasaulinį galios perversmą, kada į valdžią ateina moterys ir toli gražu ne pačiais taikingiausiais būdais – karu, perversmu, smurtu. Knyga dvelkia savotišku feministiniu kerštu ir yra antitezė mūsų realiam pasauliui, kada didžiausiuose valdžios postuose sėdi būtent vyrai, kurių disponuojama galia pasižymi karo žiaurumais ir konkurencingumu.

Autorei iš esmės nerūpėjo sukurti pasaulio, kuriame įrodytų, kad moteriška valdžia yra geresnė, galgi priešingai – kodėl toji pabudusi galybė, sruoga po kaklu, geba šitaip iškreipti šiaip jau gerbtinas moterų savybes: motiniškumą, švelnumą, jautrumą, intuiciją, harmoniją, kūrybiškumą ir pan. Nors knyga apie moteriškumo ir vyriškumo, galios ir menkumo dualumo problemą, kitaip sakant, ką silpnieji gali padarysi su visuomene gavę galią, man šioji knyga ne tiek feministinė, kiek apie pačios galios sampratą, kurią autorė atskleidžia kaip griaunančiąją, sadistinę ir naikinančią tai, kas žmogiška.

Bet įtariu, kad daugeliui knyga labiau patiks dėl lyčių kovos idėjos, kuri iš tikrųjų šiek tiek dvelkia distopijų karalienės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood, Oriksė ir Griežlys bei Tarnaitės pasakojimo autorės, kuri buvo N. Alderman konsultantė ir savotiška mokytoja. Neįmanoma nepastebėti kai kurių Tarnaitės pasakojimo idėjinių elementų  t. y. galios ir lyčių konkurencijos iškreiptas pasaulis, kuriame randasi mus, skaitytojus, labiausiai jaudinantys dalykai: kiek gali autorius įsivaizduoti iškrypusį pasaulį, kad galėtų literatūros pagalba pertransformuoti ir pateikti tą amžiną pasąmonėje įsigalėjusį lyčių prieštaringumo ir nesuderinamumo mitą. Skaitydamas tokias knygas pagaunu save galvojantį, kad moterys rašančios apie tokius dalykus savitai kerštauja vyrų giminei arba bent jau stengiasi atskleisti nelygybės nuoskaudą už istorijos raidoje joms padarytas skriaudas. Bet neabejoju, kad kiekvienas skaitydamas romaną permąsto viską savaip.

Autorė logiškai stengiasi pagrįsti kiekvieno veikėjo poelgius ir jai tai neblogai sekasi, tačiau skaitant neapleido jausmas, kad knyga priklauso absoliučiai populiariajai masinei literatūrai. Dvelkia serialo dėsniais parašytas kūrinys, kuris turi aiškiai gerą idėją, tačiau jos raiškos būdai prasti, nors literatūros apžvalgininkui ir rašytojui Marijui Gailiui itin patiko lengva romano kalba, kuri vietomis netgi priminė jo paties parašytą distopinį romaną Oro. Daugelis dalykų tiesiog neįtikina arba atrodo kokybiškai nevertingi, pavyzdžiui, kai jaunos merginos atradusios galią ima save sadistiškai pjaustytis: „Kai kurios merginos nenori jų turėti ir mėgina pačios išsipjauti – viena mėgino su žirklėmis, pasakojo daktaras. Vienuolikos metų. Žirklėmis. Karpė save lyg popierinę lėlytę (p. 194).“ Savaime aišku, kad distopiniame romane galima sukurti savitus elgesio modelius ir dėsnius, kuriuos nulemtų aplinkos faktoriai, tačiau kad ir kaip pajungčiau fantaziją, visgi nelabai įsivaizduoju vienuolikmetę karpant save taip švelniai kaip lėlytę. Smurtas ir švelnus deminutyvas yra literatūrinis kokteilis, kuris dažniausiai veikia, tačiau tik ne šioje istorijoje, o tokių abejotinų dalykų pilna romane.

Naomi Alderman  

Populiarioji literatūra nėra savaime nevertinga ar ydinga, tik ji gali nepateisinti alkanesnio skaitytojo, o kad knyga populiariosios literatūros kokybės liudija ir vienkrypčiai veikėjai, kurių biografijos gana klišinės, pavyzdžiui, iš vaikų namų paimta Elė, kurią prievartavo jos įtėvis arba Margo, patirianti darbe menkavertiškumą, nes ji moteris. Margo – viena klišiškiausių romano veikėjų, kuri pamažu tampa valstijos gubernatore: „Jau skaičiuoja, kokią premiją gaus iš „NorthStar“, jeigu planas pavyks, ir mąsto apie didžiules rėmėjų aukas kitiems rinkimams (p.254).“ Kur tokius vienkrypčius galios ir valdžios ištroškusius veikėjus galima pamatyti? Ogi tokiuose serialuose kaip Kortų namelis!

Galybės kaip masinės kultūros produktą identifikuoja ir komiksais grįsta logika, (gali priminti visokius super didvyrius ar filmus apie mergaites su super galiomis), kad vietomis distopinį politinį ir socialinį perversmą stelbia iš tikrųjų pernelyg fantastinės literatūros elementai: „Aš jau kaupiu jėgas, – pasakoja Roksė, – ir kūriau planus, o dabar iš jo atsiimsiu, ką jis iš manęs atėmė (p. 351).“ Vėlgi tos lyčių grumtynės strategiškai atskleidžiamos gana paviršutiniškai, kaip gerieji ir blogieji veikėjai kokiame nors Supermeno nuotykių serijoje. Autorė bando šį žaidimą sušvelninti suteikdama Roksei ir Elei sunkių ir nuskriaustų mergaičių biografinių faktų, kas sukuria jas spalvingesnes, kad ne visada žinai, geriesiems ir blogiesiems jas priskirti.

Patiko man romano įrėminimas laiškais, kada po daugel amžių laiškais susirašo Naomi ir Neilas, tai leidžia skaitytojui patirti pasaulį po kupolu efektą ir palyginti mūsų istorijos raidą ir tuos faktus, kuriuos iš istorijos vadovėlių priimame kaip tiesą su distopinio pasaulio perteikta istorinės tiesos linija.

Daugelis knygą vertina itin palankiai, tačiau visumoje romanas nėra toks paveikus, koks galėjo tapti. Manau, tai nulėmė iš esmės pasirinkti populiariosios literatūros elementai, kuriuos galime aptikti masinio vartojimo kultūroje, ypač kino filmuose ir serialuose, t. y. vienkrypčiai personažai, gerųjų ir blogųjų skirstymas, yra skriaudikai ir yra aukos, veikėjai apsėsti keršto ir valdžios galios, komikso lygio logika ir fantastinio romano verbalinė struktūra, nukreipta į nuotykius, o ne į vidinius veikėjų išgyvenimus. Žinoma, stipriausia šio romano dalis yra pati idėja, kuri stipriai traukia skaitytojus žvilgtelėti, o kaip, galimas daiktas, gyventume kitokioje visuomenėje, kurioje valdo moterys.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ian McEwan "Amsterdamas"

Ian McEwan. „Amsterdamas“. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – 166 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas žymiausių britų rašytojų Ian McEwan vėl atbunda Lietuvoje. Šįkart tą intensyviai daro leidykla Jotema, anksčiau, prieš penkiolika metų, – Tyto alba. Tiesą sakant, iki šiol buvau perskaitęs tik du šio rašytojo romanus. Vienas iš jų – Šeštadienis, kuris paliko neišdildomą skrupulingo, gilaus ir unikalaus rašytojo įspūdį, o štai naujesnis jo romanas Kevalas paliko gana slogų ir prėską įspūdį, tarsi jį būtų parašęs vidutinių gabumų turintis rašytojas su gana minimaliomis ambicijomis patenkinti jau „prisijaukinto“ skaitytojo lūkesčius.

Kad nebepadaryčiau tokios klaidos ir nebetektų nusivilti, nusprendžiau perskaityti ko gero geriausią jo romaną Amsterdamas (angl. Amsterdam), kuris pasirodęs tėvynėje 1998 metais pelnė Booker literatūrinę premiją. Beje, šį romaną „iškapsčiau“ iš retro skaitytų knygų knygyno netgi su išsaugotu unikaliu šiam leidiniui skirtu skirtuku. Dėl ganėtinai patogios knygos apimties nusprendžiau šią vasarą knygos neužmesti, o griebti ir iškart perskaityti.

Iš esmės jau nuo pat pirmojo sakinio įkritau į elitinės literatūros rėmus: du buvę Molės meilužiai susitinka prie krematoriumo ir kalbasi apie buvusią mylimąją. Neskubiu ir tik I. McEwan būdingu stiliumi pasakojama apie dviejų skirtingų vyrų draugystę. Vernonas – įtakingas ir per atsitiktinumą iškilęs populiaraus laikraščio „Teisėjas“ vyriausiasis redaktorius, kuris sukasi beprotiškoje virtuvėje ir bando paskatintas Džordžo (Molės tikrojo vyro) bando sudoroti užsienio reikalų ministrą, išspausdindamas Molės paliktas pikantiškas jo nuotraukas. Klaivas – kažkada unikalus ir pripažintas kompozitorius bando sukurti artėjančiam tūkstantmečiui simfoninę muziką, tačiau jaučia, kad mirus Molei ir senstant bei spaudžiant terminams, jam to padaryti nepavyks. Du draugai retsykiais susitinka, prisimena Molę, vienas kitą palaiko ir net smarkiai susipyksta...

Iš pomirtinės istorijos I. McEwan išspaudžia labai daug nesentimentalių ir šiandien jau iš naujo apmąstomų politinių ir visuomeninių reiškinių. (Čia galima prisiminti serialą „Kortų namelis“). Didelės įtakos žmonės ir žiniasklaidos ginkluotė, viešumas – kaip vienintelė grėsmė prieš politinius piktadarius kartu penktoji valdžios forma tampa gyvate, ryjančia savo pačios uodegą, nes amorali ir išdavikiška žurnalistika vaikosi skaitytojų, pataikauja, žlugdo ir tai nėra vien tik politikos veidrodis, nes žiniasklaida nuperkama, anot „Amsterdamo“, irgi gali tapti savigriovos instrumentu, kas ir nutinka Vernonui, kuris susinaikina, genamas didelių ambicijų.

Klaidas atrodo kur kas saugesnis veikėjas, bet jis taip pat yra savų kūrybinių ambicijų vergas, jis puikiai atliepia greitai nurašomus ir nebemadingus menininkų kartas. Kitaip sakant, reikalingas jaunystės kultas, nes menas kaip vartojimas, reikia jaunų, unikalių, besikeičiančių, o jo kūrybos registras klasikinis, gal dėl to jo kūryba pabaigoje tampa netyčia nukopijuotu Bethovenu. Atrodo, kad abu veikėjai po Molės mirties stojo į savo mirties eilę, surakinti savo ambicijų, darbo, jie tampa Londono kaliniais, štai kodėl jie ištrūksta paskutinei savo kelionei į Amsterdamą.

Ian McEwan

Nors kūrinio finalas kiek nuspėjamas, netgi, sakyčiau, kaip koks Džeimsas Bondas užprogramuotas kinametografiškai, bet daug ką atperka I. McEwan rašymo stilius. Jis rašo taip išmanančiai ir įtaigiai įsigilinęs į detales, kad romanas nejučia dar tampa ir savotiška tam tikros srities enciklopedija. Panašiai buvo ir jo romane Šeštadienis, kai pagrindinis veikėjas atlieka operaciją – terminologijos gausybė, tikslumas ir noras parodyti, kaip žmogus veikia iš savo srityje kaip profesionalas. Panašiu principu kuriamas ir Amsterdamo tekstas. Klaivo kančia kurti muziką rašytojas „pertepa“ per muzikos istoriją, kurdamas per pasakotoją profesiniu glaistu perteptą Klaivo mąstymo formą. Lygiai tas pats su Vernonu, dirbančiu redakcijoje. Jo kasdieninis ritmas, nešvarūs ir įtempti žiniasklaidos užkulisiai taip pat profesionaliai perteikti per profesijos prizmę.

Knyga turi keletą egzistencinių plotmių. Tai asmeninis žmonių gyvenimo matmuo, kuriame esti mirtis, draugystė, kūryba ir kt. Ir antrasis – visuomeninis, kuriame ironiškai ir kandžiai vaizduojama politika, interesų kova, lipimas dėl valdžios ir galios vienas kitam per galvas. Manau, kad literatūros kritikai nusprendė nepraleisti progos pagerbti Booker‘iu tokio daugiasluoksnio romano, kuriame dar suskamba tarp paviršutiniškumo ir chaotiškų permainų toji neišsipildžiusi vyrų meilės istorija dėl Molės.

Pradėdamas skaityti šią knygą, nelabai įsivaizdavau, apie ką ji ir kokią spalvą ji paliks, kai užversiu. Nors viskas baigiasi taip, kaip tikriausiai kitaip ir negalėjo baigtis, visgi po minorinių įvykių, kažkodėl knyga paliko šypsnį, tarsi pažiūrėjus kokį dabarties kruopštų amerikiečių serialą, kuriame miršta veikėjai, o jų atminimu vis dar naudojamasi kiti, siekiantys galios ir valdžios. Iš esmės Amsterdamas parodo, kokioje mes veidmainystėje gyvename ir kad vien dėl savo ambicijų galime nurašyti dalį likusio savo gyvenimo, nes esame pernelyg įtikėję, kad be sėkmės ir šlovės mes esame niekas, kaip esame mes niekas ir be meilės.

Jūsų Maištinga Siela   

Aktualijos: Aktorius Kavin Spacey smurtautojas ar auka?

Sveiki,

Kaip Holivude susigadinti reputaciją? Seksualiai duokite inerciją bet kokiai provokacijai ir štai nutiks Jums taip, kaip nutiko žymiam aktoriui Kevin Spacey, kuris paskutinius metus intensyviai dirbo ties Netflix projekto „Kortų namelis“ – labai populiaraus amerikietiško serialo apie amerikietiškos politikos užkulisius.

Prieš daugel metų 1985 metais K. Spacey būdamas neblaivus pargriovė į lovą 14 metų paauglį, kuris išsigandęs po to ėmė ir pabėgo. Žinoma, gestas išties nedovanotinas ir tai traktuojama kaip nusikaltimas, tačiau jokių prievartinių glamonių ar tuo labiau fizinės jėgos nebūta, o pasekmės aktoriui siaubingos – jis turėjo prisipažinti esąs homoseksualus, o Netflix, jausdama visuomenės spaudimą, nutraukė „Kortų namelio“ kūrimą. Aktorius be darbo, buvęs paauglys dabar jau suaugęs diedas mėgaujasi fotoaparatų dėmesiu ir šypsodamasis pozuoja su „Žvaigždžių karų“ marškinėliais, o pajamos už bet kokį interviu jam plaukia kaip Grenlandijoje tirpstančių ledkalnių gėlas vanduo...

Seksualumas, mano galva, tėra dar vienas būdas pasipelnyti, nesvarbu ar tai būtų kriminalas, ar akivaizdžiai išreklamuotas skandalas. Mano galva, per anksti paskubėta su K. Spacey, kitą vertus, tai rodo dvi skirtingas medalio puses: kalbėti apie seksualinį išnaudojimą būtina, kitą vertus – tai gali būti pernelyg sureikšminta ir sugriauti kitų žmonių gyvenimus, neįžvelgiant tikrų seksualinių išnaudojimo būdų, o tik siekiant sau naudos, kas K. Spacey atveju, mano galva, ir nutiko... Ar pastebėjote, kaip kartais įstatymai gali eiti prieš patį žmogų?

Jūsų Maištinga Siela