Knyga: Emily St. John Mandel "Ramybės jūra"

 

Emily St. John Mandel. „Ramybės jūra“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 264.

 

Mieli skaitytojai,

 

šiemet beveik nieko neperskaičiau, kas būtų iš grynosios fantastinės literatūros kategorijos, o aš taip mėgstu fantastinę literatūrą, kurioje kuriama nepatogi įtampa, tad distopijos žanras yra tam parankus. Bet ir skaitant vis daugiau distopinių romanų, man regis, ima atsikartoti idėjos, šablonai, schemos, tad aptikti įdomią ir originalią distopinę knygą išties nėra lengva. Štai kanadiečių kilmės amerikiečių rašytoja Emily St. John Mandel (g. 1979) jau kartą yra mane nustebinusi savo debiutiniu romanu Vienuolikta stotis (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016) dėl savo neskubios ir egzistencinio nerimo persmelktos ateities pasaulio vizijos. Tiesa, turime ir Stiklinis viešbutis vertimą (Baltos lankos, 2021), kurio dar neskaičiau. Na, o šiemet ką tik pasirodė pandeminiu laikotarpiu autorės išleistas romanas Ramybės jūra (angl. Sea of Tranquility), kuris buvo išrinktas goodreads.com puslapyje geriausia metų fantastine knyga, o ją į lietuvių kalbą išvertė Nijolė Regina Chijenienė, išleido leidykla Kitos knygos.

 

Nesu tikras, ar iš tikrųjų to tikėjausi iš Ramybės jūros, nes skaitymo patirtis buvo gana įvairi. Istorija labai fragmentuota ir iš esmės akivaizdžiai paveikta 2019-2021 metų tikrovės, kai dirbdavome iš namų ir jautėmės izoliuoti. Tuo metu autorė, matyt, kaip ir mes visi, išgyvenome ne pačius geriausius laikus, kai iš tikrųjų nežinojome, kas ateityje dėsis su žmonija. Pandemijos COVID-19 virusas minimas ir pačiame romane, tačiau jis nėra pagrindinis laikotarpis, apie kurį sukasi pasakojimo siužeto vingiai.

 

Istorija prasideda daugmaž 1912 metais (nedaug iki Pirmojo pasaulinio karo, metai, kai nuskendo „Titanikas“) ir dėmesio centre – 18 metų jaunuolis Edvinas Endrius atvyksta į Kanadą, atokų miestelį, kur gamtos apsuptyje jį ištinka sunkiai paaiškinamas regėjimas, pilnas sunkiai suvokiamų garsų ir vaizdinių. Kita siužetinė linija skaitytoją nukelia į 2020-uosius, kuriame Mirela ir Vinsenta, lesbietiška meilės istorija, tačiau čia svarbūs Marelos prisiminimai apie paslaptingąjį Gasperį. Galiausiai Gasperis pasirodo ir 2203-aisiais, kai Mėnulio kolonijoje užaugusi Olivija kaip rašytoja leidžiasi su savo bestselerio reklaminiu turu po Žemę... Akivaizdu, kad autorė renkasi kurti mozaikinį romaną, sudurstytą iš skirtingų laiko fragmentų, besijungiančių per pagrindinį veikėją Gasperį, kuris pasirodo įvairiais laikotarpiais.

 

Kitaip sakant, Ramybės jūra yra apie keliones laiku. „Žinojau, kad Mėnulyje iš dviejų šimtų penkiasdešimties kalinčių iki gyvos galvos šimtas keturiasdešimt vienas pasodintas už tai, kad bandė keliauti laiku. Nesvarbu, pavyko jiems ar ne, pakako vien mėginimo, kad būtum uždarytas iki gyvos galvos (p.134).“ Nors autorė vengia sudėtingų mokslinei fantastikai būdingų technologinių aprašymų ir nedetalizuoja, bet iš esmės remiasi klasikine distopine schema: yra galimybė laisvai valdyti likimą, tačiau valdžios organai, kaip jau įprasta, ne tik kontroliuoja visus galios svertus, bet ir atitinkamai baudžia. Nepaisant to, ši individų kova prieš sistemos korifėjus nėra esminis knygos branduolys, veikėjai nėra suinteresuoti nugalėti dar vieną „Didįjį Brolį“, veikiau keliaujant į praeitį stengiamasi pasielgti žmogiškai. Kitaip sakant, ši istorija yra ateities humanizmo testas: ar mes galime žiūrėti į baisius praeities įvykius ir nieko nedaryti? Deja, visgi knyga nuvilia tuo, kad pagrindinis veikėjas tampa tuo teisinguoju, todėl jį lengva pateisinti, nes jo apsisprendimai schematiški, nulemti distopinio žanro šablono, todėl Gasperis neįdomus kaip veikėjas.

Emily St. John Mandel

 

Kur kas Mandel įdomesnė yra pasakojimo struktūroje. Romanas atrodo suvaldytas, organiškas, viskas logiškai sukrenta į savo trūkstamų pasakojimo fragmentų vieteles, tiesa, kai kurie dalykai nesunkiai nuspėjami jau iš anksto, tad nėra itin daug intrigos. Manau, itin gero režisieriaus rankose šis romanas galgi net galėtų tapti pranokstančiu filmu ar mini serialu. Ramybės jūroje autorė kaip ir Vienuoliktoje stotyje laikosi balanso tarp grožinės išmonės ir grynosios beletristinės literatūros, bandydama suteikti istorijai žmogiškumo dėmenį. Visgi manau, kad Vienuolikta stotis buvo labiau paveiki, sodresnė, įdomesnė, o Ramybės jūra labiau modelių ir karkasų dėlionė. Tiesa, neblogai pavykusi.

 

Tekstas lakoniškas, nemažai dialogų, skaitosi taip lengvai, kaip koks populiarusis romanas, gal dėl to perdėto lengvumo nejutau itin didelio knygas žavesio. Pati idėja apie galimybę keisti praeitį ir ateitį visada jaudina, nes dažnai pats pagalvoju apie tokias galimybes, pavyzdžiui, kad yra atitinkamų „tarnybų“, kurios nuolat galbūt tą daro su mumis, mums nė nežinant, tad iš esmės gyvename nuolat kintančioje praeities tikrovėje. Ką mes galime daryti, kai esame įkalinti tik savo laike, izoliuoti pandemijos, savo ribotumo, priklausomybių? „Laiko institutas taip ir nesuprato: jeigu mes iš tikrųjų gyvename simuliacijoje, vienintelis teisingas atsakymas į tai būtų: „Ir kas iš to?“ Gyvenimas, nugyventas simuliacijoje, vis tiek yra gyvenimas (p. 247).“

 

Taigi E. Mandel romanas Ramybės jūra pagrindinė idėja sukasi aplink laiko, atminties ir realybės prigimties trapumą, keliant esminį klausimą: ar pasaulio tikrumas priklauso nuo jo fiziškumo, ar nuo jame patiriamų jausmų ir ryšių? Per persipynusias skirtingų šimtmečių veikėjų istorijas autorė nagrinėja simuliacijos hipotezę, tačiau galiausiai prieina prie išvados, kad net jei mūsų egzistencija būtų tik dirbtinis konstruktas, ji išlieka prasminga tol, kol joje esama meilės, meno ir žmogiškojo artumo. Romanas teigia, kad pasaulio pabaiga yra ne tiek globalus įvykis, kiek asmeninė patirtis (kaip kad Talijos ir Gasparo, kurie nusprendžia nugyventi gyvenimą Oklahomos ūkyje), o laikas – ne tiesinė atkarpa, bet vientisas audinys, kuriame kiekviena akimirka turi savo nekintamą vertę. Romano idėja yra apie laikinumą ir jos trapų grožį: mes visi mirtingi, todėl ir vertiname tą gąsdinantį ribotumą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Indrė Motiejūnaitė "Mūsų miestelis"

 

Indrė Motiejūnaitė. „Mūsų miestelis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – p. 216.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie naują vardą – Indrę Motiejūnaitę – buvau girdėjęs nebent tiek , kad 2022 metais ji laimėjo Pirmosios knygos konkursą ir išleido knygą Vieną gražią dieną, kurią kai kas palygino su Kafkos kūryba. Naujausia Indrės Motiejūnaitės apsakymų knyga Mūsų miestelis jau sulaukė teigiamų tiek kritikų, tiek skaitytojų vertinų, o aš, nenorėdamas atsilikti nuo šiuolaikinės lietuvių literatūros, norėjau perskaityti Mūsų miestelį dar ir dėl to, kad iš naujo ne per seniausiai vėlei atradau apsakymų žanrą.  

 

Iš knygos tikėjausi gerų ir kokybiškų pasakojimų, tačiau net neįsivaizdavau, kaip rašo autorė, tad po šios knygos, galima sakyti, jau susidariau šiokią tokią nuomonę. Knygą sudaro dešimt apsakymų, kurie siužetiškai vienas su kitu neturi sąsajų, tačiau teminiu ir probleminiu lygmeniu – netgi labai. Galima sakyti, kad tai konceptualūs grožiniai tekstai, paskaitomi lengvai, pagaviai ir įtraukiai. Indrei Motiejūnaitei būdingas glaustas, lakoniškas prozinis sakinys, o pats tekstas neapsunkina įmantriais fantasmagoriškais aprašymais, nors aprašymų autorė ir nevengia, tačiau jie daugiau buitinio lygmens, minimalūs, t. y. tiek, kiek reikia atskleisti veikėjų aplinkybes. Autorės proziniam stiliui taip pat būdingas apgaulingas optimizmas, kuris eliminuoja šiaip jau dramatišką veikėjų likimo tragiškumą – iš čia, sakyčiau, veriasi subtili ironija smurtui, subordinacijai, nelaisvei, pavergimui ir sistemų absurdiškumui, kuriame dažnai individas yra paliekamas kamuotis vienas. Autorė nevertina, autorė nesistengia apeliuoti ir tiesiogiai svarstyti sisteminių aplinkybių, ji iš esmės renkasi aplinkybių vaizdavimą situacijas, o jau pačiam skaitytojui leidžiama nuspręsti, kas iš tikrųjų slypi už teksto. Deminutyvų gausa ir malonus tekstų pasakotojų kalbėjimas neatsitiktinis, tai strategiškai pasirinktas prozos tonas, išreiškiantis veikėjų pastangas laikytis oriai gniuždančiame pasaulyje. Kitaip sakant, tai vilko, paplonintu balseliu, kalbėjimas ožiukams, kuris savitai slopinančiai veikia, sukurdamas distopinio pasaulio aksominį tariamą (ne)pažeidžiamumą.  

 

Štai ilgiausiame apsakyme Vergas pasakojama vieno veikėjo vergo, siunčiamo iš vienų namų į kitus, istorija, jo bandymus kaskart įtikti namų šeimininkams, ar tai būti paukštelius prižiūrintis vergas, ar seksualines paslaugas teikiantis sekso vergas. Apie žmogaus pavergimą, robotiškumą kalbama mįslingai, skaitytojas iki galo nėra tikras, ar čia kalbama apie dirbtinio intelekto antihumaniško elgesio ateities pasaulį, ar tam tikros kastos žmones, kuriuos kažkas uzurpavo ir pavertė iš žmonių žemesnės klasės aptarnaujančiais vergais. Galų gale, tai nėra itin ir svarbu, nes pagrindinis dalykas, ką Indrė Motiejūnaitė vaizduoja savo apsakymuose yra pažeidžiamo ir išnaudojamo individo susidūrimas su dominuojančios ir diktatoriškos galios prisitaikėliška visuomene. Pastarasis susidūrimas pasireiškia komplikuotai, nes dažnu atveju veikėjai yra neįgalūs pasipriešinti masei, panašiai kaip veikėjas Merso A. Camus romane Svetimas. Iš to kyla absurdiškumas. „Turime veikti išvien, tapti viena būtybe su bendra sąmone, aiškina Dvyniai. Ne visuomet suprantu, ką jie sako. Bet jie protingi. Manau, jie žino, ką daro. Juk visi jiems paklūsta, visi juos gerbia (p. 36),“ – sako veikėjas iš apsakymo Svajonių šalis. Dažnai veikėjai net nėra maištininkai, jie pasikliauja daugumos galia ir autoritetu, kitaip sakant, savanoriškai veikėjai patiria smurtą tarsi patys to nesuvokdami.

 

Panašiai ir apsakyme Autobiografija, kuriame bevardis veikėjas nugyvena nuo 1970-ųjų iki 2099-ųjų ir niekaip negali numirti. Veikėjas išėjęs iš sistemos, jis neturi asmens tapatybę liudijančių dokumentų, todėl jis funkcionuoja sistemoje kaip koks vaiduoklis, dirba pavojingus pavienius darbus, tačiau jokie sisteminiai skaičiai jo nevaldo, tik asmeninė atmintis, kuri leidžia aplenkti įprastas gyvenimo normas. Sudėtingas individo susidūrimas pavaizduotas ir apsakyme Bendradarbis, kuriame rožinę kuprinę nešiojantis vyras gyvena po egle, kiemelyje, neturi jokių įgūdžių dirbti atominėje jėgainėje, o aplinkiniai nesupranta nei jo asmenybės, nei valgymo įpročių, todėl tarp bendradarbių auga engimas, agresija nenorminiam asmeniui, kurį vis žeminančiai dresuoja elgtis, atrodyti ir maitintis pagal nusistovėjusias civilizuotas normas. Iš to kyla kančia, nes akivaizdu, kad sunormintoje visuomenėje sudėtinga būti kitokiems, nes jie griauna sistemą, todėl tokius individus pagal apsakymų pasaulio logiką reikia varžyti ir išstumti iš normatyvios tikrovės į socialines periferijas, izoliuoti, uždaryti į psichiatrines ligonines. „Žinok ir tai, kad kitą savaitę mus aplankys svečiai, tarptautinė ekspertų grupė – arba paisysi visų taisyklių ir tapsi padoriu žmogumi, arba užrakinsime tave serverinėje. Tupėsi ten tris paras, kol viešnagė pasibaigs (p. 183).“ Įstatymai, taisyklės, normos ir apibrėžties standartai I. Motiejūnaitės kūrybos pasaulyje dažnu atveju reiškia ne saugumą, kompromisą, saugų tašką susitikti skirtybėms, bet kaip instrumentai bausti, engti, smurtauti, subordinuoti ir palaužti.

Indrė Motiejūnaitė

 

Pasakojimų vaizduojamas pasaulis gana įvairus: nuo kosmines erdvė vaizduojančio apsakymo Stotis iki paprasto provincinio miesteliuko Mūsų miestelis, kuris, beje, man vienas iš labiausiai patikusių knygos tekstų. Dėmesio centre – daug gyvenime mačiusi paštininkė, serganti tikėtina atminties praradimo liga, todėl nuolat palieka piniginę, rankinę, bet malonūs miestelio žmonės, ne kokie profesoriai, bet tokie patys ligoti, sutrikę, prasikaltę (ekshibicionistas – miestelio iškrypėlis, beprotis – miestelio pranašas, kalbantis pats su savimi ir t. t.). Miestelio paštininkė visus juos pažįsta, jie visi yra savi, hermetiški, priklausomi vieni nuo kitų miestelio pasauliui, savaip nepavojingi. Tai unikali utopinė bendruomenė, kurios, sakyčiau, dar panašiai kur nors rajonuose gali egzistuoti, tačiau pasakojime svarbi paštininkės meilė miesteliui, jo netobuliems žmonėms, aplinkai, kur žmonės gyvuoja kaip kokioje komunoje, vieni apie kitus žino ir supranta. Tai pasakojimas apie jau išnykusį utopinio bendruomeniškumo viziją, kada žmonės nėra smerkiami už tai, kokie jie yra, tad ir kiekvienas, net ir iškrypėlis, randa savo problemos sprendimo būdą, o policininkai parveža iš areštinės iki pat namų ir gauna pieno su duona ir medumi.

 

Esama ir kitų prievartos vaizdavimo būdų, pavyzdžiui, paskutiniame apsakyme Prakeikimas veikėjas įsitikinęs, kad vėlyvoje paauglystėje išvengęs įkritimo su bendraklasiais į upelį, užsitraukė nelaimių prakeiksmą, todėl jam kasdien įvyksta nelaimė: pameta piniginę, dūžta lempos ir kėdės, nuolat susitrenkia į baldus, persiduria, įsipjauna... Nelaimes medikai bando gydyti absurdiškomis kraujo voniomis, gyvačių nuodais ir gulbės krauju, t. y. parodija, nes akivaizdu, kad žmogaus įsitikinimai gali tapti jo paties smurto įrankiu prieš save patį, tad ir gydymo metodai nuo demoninio pasaulio tokie netikroviški, atėję iš pasakų ir folklorinių motyvų, nes pats žmogus užsiprogramavo šitas nelaimes.

 

Nors atgaliniame Mūsų miestelis knygos viršelyje vengiama distopijos apibrėžimo, manau, kad kiekvienas pasakojimas turi vienokią ar kitokią distopinio teksto bruožą: valdymo ir socialinės kontrolės sistema, individo sunaikinimas ir konformizmas, gamtos ir technologijų priešprieša, ateities pasaulio vaizdavimas bei fantastiniai motyvai. Pasakojimai nėra tokie dramatiškai sutirštinti, autorė daug ką subtiliai ironizuoja. Tekstai leidžia permąstyti ir mūsų tikrovės kiautą, dabarties grėsmes ir triukšmą, kuriame niurkomės kaip kokiame vandenyne, negalėdami nieko pakeisti, tik piktintis arba ciniškai susitaikyti menkindami viską, kas aplinkui. Pasakojimai laviruoja tarp realizmo ir fantastinių distopinio pasaulio sąlygiškumo, tad Mūsų miestelis tampa iš esmės mūsų pasaulio kritikos veidrodžiu, kuriame kolektyvinė bendroji jėga dažnu atveju yra pernelyg sureikšminama, o individo unikalumas sumenkinamas ir nuvertinamas. Geri ir aktualūs pasakojimai!

 

Maištinga Siela

Filmas: "Įvertinimas" / "The Assessment"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu psichologinės įtampos filmus. Nesvarbu ar jie mokslinės fantastikos, ar absoliučiai draminiai ir buitiniai. Štai neblogai kino kritikų įvertinta distopine psichologine drama-trileriu vadinama Fleur Fortune režisuota juosta „Įvertinimas“ (angl. The Assessment) (2024) gali sukelti prieštaringus jausmus, ypač tiems, kurie prie rimtesnio tono filmų nėra pratę ir visada stengiasi pažiūrėti ką nors linksmesnio ir spalvingesnio. Apie ką iš tikrųjų šis įvairių kino žanro elementus talpinantis filmas yra iš tikrųjų?

 

Žiūrovas yra nunešamas į tariamą ateities arba alternatyvų pasaulį po didžiosios apokalipsės, kada žemėje išlikę žmonės atsitvėrė siena nuo toksiško pasaulio, kuriame, kaip teigiama, jau seniai viskas išnykę. Gyvendami itin disciplinuotame pasaulyje, kuriame suteikiami patogūs namai, puikus geriamas vanduo, inovacijomis įrengta buitis, tačiau kažin kaip veikėjai atrodo šalti, negyvi, netikri, įstrigę traumose ir savo obsesijose. Aišku, elementaru: jeigu nusižengi taisyklėms, maištauji, burnoji prieš vyriausybės sprendimus, tave ištrems į toksišką pasaulį ir galėsi ten mirti, kaip nutiko pagrindinės veikėjos Mios (aktor. E. Olsen) motinai, kuri laikoma šios visuomenės išdavike. Visgi Mia gyvena su Arianu prie jūros ir nori gauti vyriausybės leidimą turėti kūdikį, bet pirmiausia jie turi gauti aukštus tėvystės pasirengimo įvertinimo balus iš nusamdytos provokatyvios agentės-vertintojos, kuri kėsinasi į trapius jųdviejų santykius...

 

Žodžiu, filmas šiek tiek absurdiškas. Vyriausybė atsiunčia įvertintoją testuoti tėvystę, nors niekas tos tėvystės nemoka ir nesupranta – pora tam niekaip nebuvo pasiruošusi. Dar absurdiškiau – be jokios lektūros, filmų ir vertinimų aiškių kriterijų jie vertinami. Čia kaip gauti vairuotojo pažymėjimą be kelių eismo taisyklių. Primena išties G. Orwello „Gyvulių ūkį“, kuriame teigiama: „Nežinojimas – jėga!“. Žinoma, nes tada vyriausybei paprasta viską valdyti, kai asmenys nežino, kas iš tikrųjų testuojama ir kas yra tėvystė, nors veikėjai savaime elgiasi taip, kaip šiuolaikiniai amerikiečiai, ir žino, kad vaiko poreikius reikia tenkinti ir turi būti disciplina, pagrįsta meile ir rūpesčiu. Visgi poros namuose yra ir simuliakrinė laboratorija ir augalų šiltnamis, į kuriuos vertintoja labai greitai įsibrauna, kaip ir į intymius jų santykius, imituodama vaiko elgesį... iš tikrųjų tas žaidybinis vaikų ir suaugusiųjų imitacinis reikalas primena „Kalmaro žaidimo“ serialą – viskas psichologizuotai užaštrinta, įtempta, bet tuo pačiu metu žiūrovas suvokia ir atpažįsta dramatizmo vystymo schemas ir gali nuspėti link kokių paprastų sprendimų suka režisierė.

 

Visumoje filmas nėra įspūdingas, tačiau bando provokuoti, deja, seniai kine nuzulintais ir suprimityvintais motyvais, t. y. veikėjai užsiciklinę nori kūdikio, kad realizuotų save kaip visaverčius žmones. Vaikų obsecija man čia koreliuoja su serialu „Tarnaitės pasakojimas“ ir jį galima pamatyti daugelyje atseit labai psichologiškai niuansuotų filmų, kuriuose veikėjai dėl tariamų vaikų, pvz., įsivaikinimo, yra pasiryžę netgi žudyti ir paaukoti savo žmogiškumą. Schematiškas filmas, kuriame vyrauja atpažįstamos žaidimo taisyklės, dirbtinoki santykių testavimo elementai ir siužetinis šabloniškumas, pvz., jau tikrai iki kaulo smegenų nuspėjama, kad vertintoja bandys įlipti į lovą pas vyrą, kai Mios šalia nebus ir jį sugundyti. Šiaip filmą į aukštesnį lygį ištempia išties gerai perteiktos aktorių Elizabeth Olsen ir Alicia Vikander dramatiška vaidyba – abi labai stiprios draminio kino aktorės turi čia ką veikti, nes kiekvienoje beveik scenoje reikia vidinės jėgos ir abi jos turi galimybių šioje istorijoje atsiskleisti. Bet visumoje pristigo man įdomesnių motyvų, idėjų, netikėtų siužeto posūkių, tarsi režisierė bijotų labiau plėtoti įdomesnių interpretavimo galimybių ir laikytųsi rimtojo ir populiariai atpažįstamo kino taisyklių hibridinio varianto. Potencialo šis filmas turi. Jeigu ir atsiminsiu apie ką jis, tai bus dėl moterų aktorių vaidybos ir vidinio jų perteikto dramatizmo, todėl savo įvertinimą dėl jų šiek tiek kilsteliu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Distopija per sapną: Tikroji žmonijos istorija suklastota; daugiamatė Visata

 

Taigi... Mistinis sutapimas, o gal tiesa?!

 

Pajutau, kad turiu parašyti šį nelabai rišlų tekstą, nes anądien darbe gavau vieną iš tų pagal japonišką (ar kinišką?) tradiciją iškeptų sausainukų, kurių viduje esama kokia nors sentencija. Paprastai kolegos darbe duodami tokį sako: „išsiburk“. Ką gi, išsibūriau. Sausainis imbierinis, ne mano skonio, o juostelėje buvo prarašyta keista pranašystė: „Šiąnakt tu susapnuosi nesumeluotą pasaulio istoriją, kuri visa vyksta vienu metu“. Ką tai, po paraliais, galėjo reikšti? Pasijutau kaip „Metricos“ filme, kai Neo pagaliau pasirenka savo spalvos piliulę.

 

Naktį visgi susapnavau, kad iš tikrųjų sapnuoju, kaip rašau šiuos Maištingos Sielos sakinius. Kaip stoviu sau už nugaros ir matau, kaip visa tai rašosi. Tai keistas jausmas, nes prieš užmiegant, nors nutinka tai itin retai, aiškiai pajutau, kaip fiziškai atsiskiriu nuo savo miegančiojo kūno ir išeinu į balkoną, kuriame per projektorių iš Mėnulio rodo filmą. Per rodomus kadrus parodė Hitlerį, kuris imitavęs savo mirtį (puikiai žinojo, kad karo nebelaimės, todėl režisavo) visgi pabėgo į tolimąją Argentiną, ten pakeitė savo išvaizdą ir susilaukė dukters, kurią pavadino Angela. Dieviškas dukters vardas, sakytum, kaip iš tokio demono, ar ne? Galiausiai dokumentai buvo suklastoti ir Angela gavo Kasner pavardę, o tai yra Angelos Merkel mergautinė pavardė. Aš nežinau, kokios jėgos padarė taip, kad Hitlerio tiesioginė duktė tapo Vokietijos kanclerė, visgi yra jėgų, kurios sutvarko valdžios paveldimumo tąsas, argi ne taip ir su persikūnijusiais karališkosios britų šeimos nariais, kurie šiuo metu labai susiskaldę, nes prisiėmė į šeimą ir sau nenaudingų sielų? Po sapno pasigūglinau Angelos Merkel ir Adolfo Hitlerio nuotraukas, bandžiau surasti panašumų.

 

Visgi tuo metu, kai Servantesas baigė „Don Kichotą“ kitoje paralelinėje laiko linijoje Šekspyras (beje, beveik Servanteso amžininkas) rašo pjeses. Jo istorija, pasirodo, besanti suklastota ir jis nėra joks odos pirštinių amatininko sūnus, o tikrasis Elžbietos I-osios pavainikis, pagimdytas slepiant karalienės nėštumą, štai kodėl motina globojo sūnaus teatrą ir dažnai kviesdavosi jo teatrą, rūpinosi jo išsilavinimu, kitaip nebūtų parašęs visų tų kūrinių. Dar kitaip sakant, Šekspyras galėjo būti tiesioginiu Anglijos sosto paveldėtoju, tačiau kai kas ir vėl pakoregavo laiko linijas ir buvo nuspręsta kiek kitaip.

 

Maždaug 2012 metais Vladimiras Putinas suimamas ir pašalinamas, o į jo vietą pastatomas klonas, sukurtas pagal kažkokį aparatą, panašų į paprastų žmonių 3D spausdinimo mašiną, tik toji technologija tokia išsivysčiusi, kad ji geba spausdinti organus ir ištisus funkcionuojančius organizmus pagal programą, na, o po to Putinui įdiegiama pirmtako kalbėsena ir kiti prisiminimai, tačiau koreliuojami ir valdomi KITŲ politiniai sprendimai. Kas tie kiti? Sunku pasakyti, kai žiūriu, aš sapne matau juos išplaukusius, tarsi neturėtų formos arba ją išmoningai kaip džinai slėptų, nuolat keistų. Tai nepanašu į reptilijų rasę.

 

Beje, Vladimiras Putinas nėra, sako balkoninis filmas mano astralui, pirmasis, kurį pakeitė. Yra daug garsių asmenybių, kurios buvo slapta pagrobtos, o jų vietoj pastatyti klonai, labai panašūs į žmones, o vienas iš skiriamųjų bruožų toks, kad jie negali turėti biologinių vaikų kaip sveikai funkcionuojantis tikras žmogus. Tie klonai vaikšto netgi tarp mūsų, yra tokių ir visai paleistų po žmonių miestus, patys nesuprantantys, kad yra sukurti ne biologiniu būdu. Taip buvo pakeisti keli JAV prezidentai, įskaitant ir Džordžią Bušą vyresnįjį. Arba atsikratoma, jeigu asmuo kenkia sistemai, nenori sutikti su tam tikrais sumanymais, kaip, pavyzdžiui, nutiko Kenedžiui. Ritualinės ir suplanuotos žmogžudystės taip pat buvo įvairiais nuodais, narkotikais ir kitomis priemonėmis Whitney Houston, Michael Jackson, Prince, princesė Diana, Bruce Lee, John Lennon ir kt. Visi jie sukėlė masinį liūdesį, šoką, kuriuo metu žmonės išskyrė daug energijos, pamaitino alkstantį elitą.

 

Filmas iš Mėnulio sapne taip pat parodė, kad žmonių DNR labai seniai buvo pakeista. Sukarpyta laboratorijoje į dvigubą spiralę, nors ji buvo dvylikos, o tai reiškia, kad eliminuoti gebėjimai, pojūčiai ir visatos supratimas, kai bet kokią informaciją galėjo žmogus gauti iš kosmoso. Viso to netekome, esame apriboti ir paliktas dėl dauginimosi tik seksualinis aspektas.

 

Filme mačiau ir daugiau suklastotos istorijos momentų, kurių net negaliu suprasti, nes nesuprantu nei formų, nei tų kitokių dimensijų, nes atmintis pas mane, kaip ir pas kitus dėl reinkarnacijos yra užblokuota, nužeminta, todėl reptilijos ir kitos rasės tuo naudojasi. Jie naudojasi visais žmonėmis kaip kokiais gyvūnais, panašiai kaip mes su gyvuliukais fermose. Bet esmė, kiek supratau, kad materija yra iš tos pačios medžiagos ir netgi tie patys klonai, reptilijos, Hitleris, Putinas, aš ir tu, gyvūnai ir augalai, kuriuos valgome, yra ta pati sąmonė, bendra, bet šiame lygmenyje išsiskaidžiusi. Mes iš esmės ėdame vieni kitus, tik skirtingose formose, o tai yra dėl klaidingo nesusikalbėjimo, išsiderinimo, melo, kuriuo patikėjome, ir genetikos koreliacijos. Viskas, kas vyksta yra tik iš dalies tikra, didelė dalis yra apgaulė, bet tai tik žaidimas, kuris aukščiausiame plane neturi nei gėrio, nei blogio prado, nes tai viena žaidžianti patyrimais sąmonė, todėl, kas vyksta už netikros istorijos, dar nereiškia, kad tai riba, ten taip pat yra tik dar vienas kambarys, kitas lygmuo, kuriame žaidžia įvairios ateivių rasės, į tą tikrovės lygmenį mes taip pat pamažu įleidžiami, tačiau ir grąžinami su ištrinta tapatybės dalimi, todėl nieko apie tai nežinome. Kol kas.

 

Pabudau 4:44 ryto. Pasikartojantys matricoje skaitmenys yra ženklų seka, ji mums primena, kad tikrovė yra suprojektuota, o mūsų užprogramuotas dėmesys valdomas. Tą rodė per mano sapno filmą, tą patvirtina ir šioji tikrovė, kurioje skaitote šias eilutes, atkreipkite dėmesį į skaičių sekas.

 

Likusį laiką negalėjau užmigti, bandžiau suvokti, ką susapnavau. Ar dabar nesapnuoju? Tikrovės pajautimas tapo kitoks. Tai tarsi... vis tai, ką siekei ir žinojai yra nebereikšminga, nes viskas yra išgalvota ir laikina, visa, kas sukurta pradings, tačiau tik ne tame laike, į kurį galima keliauti atgalios ir daryti korekciją, įtaką, naujus tikrovės variantus, kvantinius šuolius. Yra du būdai judėti: vienas, apsimesti, kad tai ir tebuvo sapnas apie išgalvotas tikroves, nurašyti fantazijai, sapnams ir gyventi „normalų“ gyvenimą arba tęsti daugiamatį ir daugiavariantinį pažinimą.

 

Po to skaičiau argentiniečio Borgeso „Fikcijas“, kuriame vienas iš veikėjų į tikrovę iš fantazijos pasaulio įvedė susapnuotą veikėją ir padovanojo jam kitą tikrovės variantą. Panašiai kaip iš vienos visatos į kitą pervežti priekabą apelsinų.

 

Maištinga Siela 

Knyga: Jaroslavas Melnikas "Te visad būsiu aš"

 

Jaroslavas Melnikas. „Te visad būsiu aš“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – p. 384.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Vadinamieji „brangūs prisiminimai“ atrodo kilnūs ir būtini tik iš pirmo žvilgsnio. Atidžiau įsižiūrėję imame suprasti, kad žmogus anaiptol nėra atmintis. Iš esmės ji jam beveik nereikalinga, veikiau išvis nereikalinga. Sutinku, vadinamoji asmenybė susijusi su atmintimi. Bet kiek akimirkų per dieną esame asmenybė? Kai sėdime ir žiūrime į jūrą, vandenyną – apie ką galvojame, ką prisimename? Apie nieką negalvojame ir nieko neprisimename. Mes tiesiog esame. <...> Pamiršome senolių išmintį – jie ragino gyventi čia ir dabar, tik tai laikė realybe. Argi jie nebuvo teisūs? Ar praeitis egzistuoja? Tai tik proto fikcija! Yra tik šios akimirkos, kuriomis gyvename. Realybė yra išgyvenama dabarties akimirka (p. 190-191).“

Neatsitiktinai pasirinkau šią citatą, kurios prasmė apie būvimą čia ir dabar greitėjančiame pasaulyje byloja įvairūs dvasinių seminarų koučeriai (ar jau yra koks patogesnis ir lietuviškesnis žodis, nes jau pats laikas?). Prisipažinsiu, ne vieną mokymą pas juos išėjau ir visi daugiau ar mažiau tvirtina, kad praeitį reikia paleisti, mėgautis šia akimirka ir mažiau ieškoti dramatiškų situacijų, o tuo labiau jas narplioti. Geriausia išeitis, anot daugelio, yra ignoravimas, sąmoningas proto atitraukimas nuo problemų, į kurias dažniausiai mes įkrentame ir kapanojamės, kol josios tampa mūsų tikrovės dalimi. Dar baisiau – mes savo asmenybę tapatiname su tuo, kaip tose situacijose pasireiškiame. Apie tai kurį laiką galvojau skaitydamas naujausią mūsų rašytojo Jaroslavo Melniko (g. 1959) distopinį romaną Te visad būsiu aš. Pavadinimas, beje, nugriebtas nuo paskutiniosios populiarios sovietiniais laikais dainelės Te visad šviečia saulė ir dangus būna žydras... priedainio posmelio eilutės. Pastarosios neteko zombiškai dainuoti, tačiau pamenu, kad prancūzų mokytoja užsimojo mūsų klasę priversti šią dainą giedoti kaip Tėve mūsų prancūziškai, todėl melodija man puikiai pažįstama.

Te visad būsiu aš romane pagrindinis veikėjas, pasakotojas Dio iš pradžių atskleidžia neįtikėtiną mokslo evoliucijos šuolį ir papasakoja apie novatorišką sistemą, kaip nusidėvėjus kūnui žmogaus smegenys išimamos ir persodinamos į naują kūną ir taip iš amžiaus į amžių, kol žmonės nebejaučia nei baimės numirti, nei patirti kažko netikėto, nes veikėjai atrodo plūduriuoja kaip moskitai gintaro sutirštėjusiame gabale, užsikonservavę savo idiliškame pasaulyje. Atrodo, kas gali būti nuostabiau, nei amžinas gyvenimas, totali ramybė, kuri tikrovėje vyrauja be jokių ligų, bado, skurdo, konkurencijos, ekonominio nuosmukio? Netgi dabar pas mus susiformavęs požiūris, kad geriausia pramoga, kai nieko nereikia veikti ir dėl nieko nereikia rūpintis, nes bet kokia kita veikla reikalauja pastangos, kantrybės ir laiko, o tai jau po kasdienių darbų nebėra taip įdomu. O romano pasaulis siūlo kaip tik nuostabiausius dalykus. Tik, savaime aišku, gyvenimo grožis atsiskleidžia suvokiant savo asmenybės ribotumą ir fizinio pavidalo laikinumą – tą J. Melnikas nepamiršta protarpiais romane pabrėžti, kad Dio, nepaisant to, kad keičia lytis, patiria moterišką gyvenimą, keičia profesijas, tačiau reikšmingų dalykų kaip ir nevyksta. Gyvenimas, kitaip sakant, nebėra joks stebuklas, nuobodumą pakeis kito gyvenimo nuobodumas.

Išties Dio yra nykus veikėjas, jis neturi nei kokių įdomybių, nei reikšmingesnių istorijų, nei ambicijų. Jis kaip koks metraštininkas dėsto net jam pačiam nuobodžią istoriją po Didžiojo šuolio, porina apie tai, kad motinos nebeatpažįsta savo vaikų, o vaikai savo motinų, kad per amžius keičiantis kūnams tas pats tėvas su sūnumi gali sukurti vieno gyvenimo šeimą, keisti lytį ir daugmaž visiems tai normalu ir gera kaip kokiame lėlių namelyje. Suprantu, kad tai būdas atskleisti galimos ateities perspektyvos kontekstus, tačiau pasakojime pristigo ugnies, pernelyg viskas dvelkia tipizavimu, pavyzdžiui, visame romane pabrėžiamas vyro ir moters kūniškumo, geismo, erotizmo dėmuo, kuris ateina ne iš pakitusios realybės, netgi ne iš manosios kartos tikrovės, bet tikriausiai iš pačios J. Melniko kartos seksualumo sampratos, išvengiant ne tik LGBTQ temų, bet gal ir galimo ateities belytiškumo? Vis galvojau, negi visi tie herojai su persodintomis smegenimis savo seksualumo sampratą grindžia 1970-ųjų sampratos modeliais?

Kad veikėjai ir pasaulis stigmatizuotas pagal mūsų tuos pačius modelius, prasiveržia ne tik per Dio veikėją, bet ir ateities visuomenės įsitikinimus, pavyzdžiui, laikraštyje Amžinvalis (man taip gražiai rimuojasi su Versalis ir Vivaldis) ir amžinasis gyvenimas teigiama, kad daugiausia į problemas reaguoja moterys, nes jos emocingesnės, jautresnės (turėkite galvoje, kad nebeaišku, kas tos moterys, nes jos gali būti ir vyrų smegenys, bet stereotipas vis dar gavus pagal elgesio tradicinius lytiškumo stereotipus): „Kažkodėl dauguma jų autorių moterys, nors, kita vertus, tai suprantama, juk būtent moterys emociškai reaguoja į aktualius mūsų gyvenimo klausimus. Kaip ir prašėme, jos nurodė, kiek susilaukė vaikų pastarajame gyvenime ir kiek per visus kitus gyvenimus (p. 130).“ Moters kaip seksualios būtybės, jų liemenis, persišviečiančios lytinės lūpos per kombinezoną bei korpų kūnų erotizmą pabrėžia tarsi nebe ateities žmogus, o tiesiog vyras rašytojas, kurio laki erotizuota galimybių fantazija šalia gana įdomios distopijos galėjo ir sukurti kažką išties novatoriškesnio, verčiančio susimąstyti apie kintančią lytiškumo sampratą, kitaip šie erotiniai intarpai romanui nieko neduoda, tik demonstruoja literatūrinį kičą.

Romane kūnų donorais vaizduojami korpai, kurie dažniausiai sulaukia tik dvidešimties, nes tik į tokį kūną telpa suaugusio žmogaus smegenys, man asmeniškai, labai siejosi su storais iš autoriaus ankstesniojo romano Maša, arba Postfašizmas. Akivaizdu, jeigu kas skaitė ankstesnius autoriaus kūrinius, jog autorius pakryps panašiu pasakojimo modeliu: pagrindinis veikėjas turi sužinoti, kad gražus ir nemirtingas gyvenimas kainuoja užmaskuotą sisteminę vergovinę santvarką, o  žmogus užliūliuotas gražios utopijos nė nesupranta, kad gyvena gražiose erčiose tarp koncentracijos stovyklų. Korpai – tokie pat žmonės, tik veisiami didžiulėse veisyklose, kurias kontroliuoja didžiulis jau visatoje išvešėjęs dirbtinis intelektas DIRSME. Iš esmės tai klasikinė distopija, kurioje žaidžiama tariama idiline visuomene, kai veikėjai nežino jos užkulisių arba, kaip šiuo atveju, tikint DIRSME kaip neabejotinai žmones ir jų nemirtingumą palaikantį intelektą. Kitą vertus, po daugiau nei tūkstančių metų atsiranda naujas judėjimas, kurio nariai suvokia, jog toks nemirtingumas žmogui kenkia, o tikrasis amžinasis gyvenimas yra visiškai kitoks, kai iš tikrųjų numiršti, o neišnaudoji donorų klasę savo nemirtingumui pratęsti. Atsiranda kova tarp mirtingųjų ir nemirtingųjų, o pagrindinis veikėjas sumišęs turi nuspręsti, kieno pusę palaikyti, todėl keliami moraliniai principai, ką visgi pasirinkti, kitaip sakant, ar pats skaitytojas, jeigu būtų tokiose sąlygose, pasirinktų ramų ir patogų gyvenimą, ar žūti už tiesą?

Neslėpsiu, jog esu Jaroslavo Melniko prozos gerbėjas, deja, lietuvių literatūros lauke neturime ryškesnio ir geresnio kalibro distopijų rašytojų, kurie taip gerai perteiktų diskutuotinas ir iki galo neatsakomus klausimus apie žmogaus gyvenimo prasmes bei sistemas, kuriose iš esmės jau seniai gyvename, tik jos tapusios mūsų tikrove. Distopija kaip niekas kitas leidžia lyginamuoju metodu įvertinti ir mūsų pasaulį, kuris irgi yra saviškai beprotiškas. Te visad būsiu aš yra stipri idėja apie smegenų transplantaciją, bet iš esmės kalba apie sielos, intelekto, prisiminimų perkėlimą į naują kūną, kad jo funkcionavimas tęstųsi ir tos transplantacijos padarinius vertybiniu ir tapatybės pakrikimo aspektais. Mokslininkai teigia, kad mūsų smegenys geba generuoti savo ląsteles, vadinasi, neuronai gali ir atsinaujinti, tad pati idėja, jog smegenys sensta lėtai keliamos iš kūno į kūną labai pritinka romanui. Tai iš dalies ir mokslinės fantastikos žanras, nes knygoje apstu žodžių naujadarų, autoriaus sugalvotų prietaisų (juos galite pamiršę bet kada pasižiūrėti knygos gale sudarytame žodynėlyje), kurios perteikia žmonijos mokslo potencialą.

Jaroslavas Melnikas 

Visgi mane labiausiai dominusi tema buvo atmintis ir jos pasikeitimas arba jos reikšmės nureikšminimas. Pagrindinis veikėjas dažnai kalbėdamas su Rojumi, ar kitais veikėjais vis traukia palyginimus ir detales iš Antikos, XIX amžiaus ir kitų epochų tarsi iš kokio užstrigusio ir senai praeitin nugrimzdusio pasaulio, tačiau vis traukia, nors tuo pačiu tyčiojasi iš mobiliųjų telefonų, neprisimindami jų pavadinimo. Tam tikrų veikėjų pasaulėžiūrą, sakyčiau, romane nėra sutvarkyta iki galo, atrodo pernelyg parašyta iš autoriaus praeities perspektyvos, pamirštant, kad istorija rutuliojasi 5-6 tūkstantmetyje. Sakyčiau, romanas kaip tik būtų gyvesnis, jeigu neliktų nei kvestionavimo krikščioniškuoju Dievu, Bibliniais pasakojimais, filosofais ir kitais mums, skaitytojams, atpažįstamais istoriniais-kultūriniais kontekstais. Kitą vertus, knygoje gana pretenzingai erzina pasakotojo pernelyg nuoseklus visko perfrazavimas ir aiškinimas, kas ką pasakė ar pajautė, nepaliekant vietos ir erdvės susidaryti pačių skaitytojų įspūdžiui, pvz.:

„– Taip. Manau, Dievas yra.

– Tai net nejuokinga, – pats nustebau, kad galiu taip drąsiai kalbėtis su DIRSME. – Mašina kalba apie Dievą, sako, kad Dievas yra (p. 334).“

Tai labai keista, nes mes supratome iš tiesioginės kalbos, ką pasakė mašina, kam perfrazuoti po frazės, juk ir taip suvokiame, kad pagrindinis veikėjas nustebęs. Tokių panašių tuštokų vietų romane yra nemažai.

Kai kada romane abejonių kelia ir pats Dio. Iš vienos pusės lyg ir aišku, jog galbūt jo kritinis mąstymas sumenkęs per tiek metų, tačiau jis pabrėžia savo profesijų gausą, įvairias skirtingų gyvenimo patirtis, tad tikėjausi, jog jis bus pastabesnis, sudėtingesnis. Autorius labai stengiasi perteikti veikėjo nuostabą, jog korpai – tai tie patys žmonės, tačiau pajungus skaitytojo smegenis tampa akivaizdu, jog Dio gavęs naują kūną apvaisina moteris arba apsivaisina to kūno savininko sėkla, o ne savo pirmine DNR, kuri jau seniai nebeegzistuoja, tai kodėl jis po tiek amžių staiga nustemba, jog jo paties vaikai galbūt yra su korpo DNR t. y. genetiškai net ne jo vaikai? Elementari biologija! Tiesa, manęs neįtikino ir Kajos bei Dio meilės pabaiga, Titaniko Rouzės ir Džeko vertos istorija. Prisiminiau nuostabaus amerikiečių rašytojo Michael Cunningham romano Dienų pavyzdžiai paskutiniąją istorijos dalį, kuriame skirtingų rasių sutvėrimai išsiskiria, tačiau yra būdų taip paprastai, išraiškingai ir nebanaliai pavaizduoti skaudžios meilės lemtį, kad net Kajos ir Dio istorija atrodo pernelyg plokščia, neįdomi.

Visgi per tiek skaitymo metų pas mane bus išsivysčiusi skaitytojo kritiko patirtis, nes Te visad būsiu aš romane mačiau daug techninių trūkumų, naivumo, šabloniškumo, kuriuos jau skaičiau pas Melniką jau seniau. Tais pačiais triukais kai kas bandoma išartikuliuoti vis taip pat, kas jau buvo pasakyta ankstesniuose kūriniuose (kitą vertus ar kas nors kaltina pasikartojimais kokį nors Stepheną Kingą?). Ir žinote, manau, autorius žino, kad yra puikus idėjų autorius, jis tikrai turi ką papasakoti, o romane keliami geresnės visuomenės bei ateities sisteminiai modeliai visada atskleidžia ir moralinių pasirinkimų problemą. Ir tie pasirinkimai nėra lengvi nei Tolimoje erdvėje, nei Maša, arba Postfašizmas, nei Te visad būsiu aš. Pastarasis man pasirodė su atsikartojančiomis melniškomis manieromis, kurios rodo, kad autorius absoliučiai susiformavęs, turi savo stilių.

Galgi visgi silpniausias ne pasakojimo šabloniškumas ar retkarčiais prasiveržiantys pernelyg nuspėjami pagrindinio veikėjo perfrazavimai (šiuo atveju, manau, lakoniškumas būtų tik stiprybė šiam romanui), bet dėl to, kad Jaroslavo Melniko stipriausioji pusė yra iškelta ir išskleista stulbinama idėja, kuri neranda šiame romane naujos literatūrinės pasakojimo perspektyvos. Būtent norėjosi išgirsti kitaip nei įprastai papasakotos istorijos, gal be visų šių dienų perspektyvos mąstymo ir vertinimo inkliuzų, o daugiau iš kažkokio pakitusio pagrindinio veikėjo perspektyvos, pakitusio vertybinio spektro, kuris tik koreliuotų su klasikiniais gero ir blogo žmogaus sampratomis pagal mūsų sistemos matą. Dabar skaitytojas šabloniškai suvokia DIRSMĖS galybę ir pavojų, kaip kad kosmonautas Stanislavo Lemo romane Soliaris mąstančio vandenyno baugumą, tačiau kodėl neapvertus pasakojimo iš dirbtinio intelekto pusės? Norėjosi rebuso, daugiau intrigų, perspektyvų, netikėtumo, tačiau romanas susiskaitė labai greitai, atpažįstant visas J. Melniko literatūrines galimybes, jo lakonišką vientisinio sakinio kampuotumą, vengiant kalbos lyriškumo (šiaip distopijai priimtinas stilius), bet vėlgi, kodėl vėl taip pat?

Nenoriu pasakyti, kad nusivyliau romanu ir autoriumi. Tikrai ne. Jaroslavas Melnikas Europoje pripažintas autorius, pelnė ne vieną apdovanojimą ir jo idėjos tikrai plečiančios ir bauginančios, galgi net pranašiškos (ne kartą pagalvojau, o gal mes jau panašiai gyvename? Gal kaip filme Matrica atjungs kas žarnelę ir pabusiu kokioje vandens pūslėje su amfibijos galūnėmis?). Rekomenduoju fantastinių ir distopinių romanų skaitytojams, bet kokiu atveju, J. Melnikas lietuvių literatūros lauke jau tampa tikru susiformavusiu klasiku, tad vis dar tikiu, kad galima dar labiau eksperimentuoti ne tik su pačia distopijos idėja, bet ir pasakojimo perspektyva ir stiliumi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Agustina Bazterrica "Mes, gyvuliai"

 

Agustina Bazterrica. „Mes, gyvuliai“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Distopijos žanrui kaskart tampu išrankesniu. Ne viskas, kas yra distopija, sujaudina ir paveikia taip, kaip anuomet, kai po antklode skaitydavau G. Orwellio 1984-ieji ar M. Atwood Tarnaitės pasakojimą, kurie, be jokios abejonės, jau tapo distopijų klasika. Neseniai iš ispanų kalbos Augustė Čebelytė-Matulevičienė išvertė argentinietės rašytojos Agustinos Bazterricos (g. 1974) romaną Mes, gyvuliai (ispan. Cadáver Exquisito), pastaroji akimirksniu lietuviškuose socialiniuose apie knygas portaluose tapo viena labiausiai aptariamų ir rekomenduotinų knyginių naujienų. Turint galvoje, kad tai distopija iš tolimosios Argentinos, nelikau abejingas ir aš.

 

Knyga pasakoja apie ateities pasaulį, kuriame žmonijos populiacija pasiekė piką ir dėl to valdžia sugalvojo neva virusą, kuriuo serga gyvūnai. Tiek naminiai, tiek laukiniai gyvuliai yra naikinami, nes jie gali pražudyti žmones, o vietoj mėsos pramonė pasiūlo alternatyvą – žmogieną. Atranką, kas bus veisline mėsyte, daro, žinoma, privilegijuotasis kapitalistinis luomas, kuris nekvestionuodamas įdiegia naujovę, kurią dėl pandemijos beregint priima didžioji visuomenės dalis. „Pirmiausia vitrinos pakrašty atsirado fasuotos plaštakos, užkištos už marinuotų pjaustinių, nugarinės ir inkstų. Produktas vadinasi ypatinga mėsa, o nuošalesnėje etiketėje buvo įvardytas kaip viršutinė galūnė, sąmoningai vengiant žodžio „plaštaka“. Kiek vėliau pridėjo fasuotas pėdas, kurias vadino apatinėmis galūnėmis ir dėliojo ant salotų paklotės, po kurio laiko šalia nugulė ir padėklas su liežuviais, peniais, nosimis bei sėklidėmis, kurių etiketės skelbė, kad tai „Spanelės delikatesai“ (p. 38).“

 

Kad nebūtų vien tik ekskursinės pasakaitės po vitrinas, veisyklas ir skerdyklas (kas ir sudaro nemažą romano dalį), autorė bando atsverti tą šaltą skerdyklų kvaitulį pagrindiniu veikėju Markitu, kuris dirba didžiulėje kokybiškos mėsos skerdykloje vienu iš aukšto rango vadybininkų. Markitas visais atžvilgiais, atrodo, kad priklauso senajam žmogiškajam pasauliui, nes yra paženklintas netekties, o ten kur netektis, ten ir gailestis, atjauta. Jis neteko sūnaus, o rūpinimasis prieglaudoje gyvenančiu tėvu taip pat suteikia Markitui žmogiškumo, todėl iš pasakotojo atrodo, jog jis iš tikrųjų šlykštisi visu tuo fabriku, kuriame dirba, ir netgi ruošiasi tam tikram maištui. Gavęs dovanų patelę, jis ją kurį laiką laiko daržinėje, bet netrukus parsiveda namo ir net su ja ima lauktis kūdikio, todėl, atrodo, jog prieš sistemą maištaujantis veikėjas sulauks savo atpildo ir pats atsidurs skerdykloje, nes būtent tokį visuomenėje bausmę taiko sistema; jokiu būdu negalima daugintis, mylėti ir užjausti mėsai skirtų gyvulių.

 

Autorė manipuliuoja Markito jausmais ir požiūriu į pasaulį ir tai, sakyčiau, yra geriausia šio romano dalis. Aišku, iš pagrindinio veikėjo perspektyvos brėžiami ir santvarkos sisteminiai dalykai, apie kuriuos verta susimąstyti pastarųjų kelerių metų mūsų karo ir viruso kontekste. Skaitydamas vis šiaušiausi, kad knyga pernelyg viską perteikia naiviai, kad visuomenė nesutiktų vien valdžios įstatymais skersti žmonių, kad nesutiktų ryti kito žmogaus vien dėl mokslinio pagrindimo, todėl atrodė, jog šioji distopija iš tikrųjų yra pernelyg dirbtina ir žlugus gyvulininkystei neatsirastų žmonių valgymo kultūros. Tačiau perkratęs COVID-19 pandemijos niuansus, visus internetinius pasisakymus, TV žinias, manding, žmonės, kurie ėjo masiškai skiepytis ir pyko, keikė visus antivakserius, vykdė abi pusės priešišką susiskaldymą, kur kiekvienoje pusėje yra tik viena nedaloma tiesa, atrodo, jog panašūs procesais vyko ir Mes, gyvuliai priešistorėje. Romane galima nemažai atsketi, kaip mokslas, papirkti žiniasklaidos kanalai ir valdžia geba keisti žmonių įsitikinimus ir tikrovę. Markitas vis lankosi buvusiame zoologijos sode, ten aptinka šunyčių vadą, ilgėsi savo vaikystės ir ryšio su tėvu, apmąsto prarasto sūnaus skausmą, tačiau neatrodo, kad labai kvestionuotų humanizmu, todėl kaip skaitytojui kyla klausimas: kiek turi praeiti laiko, kad tris kartus pakartotas melas taptų tiesa?

 

Lankydamasis pas dviveidę seserį, Markitas pastebi pasikeitusius jos vaikus, kurie prie stalo aiškiai kraupiai juokauja: „Mėginame atspėti, kokio skonio būtų dėdė Markitas (p. 92).“ Mėsos valgymo kultūrą, įdiegtą namuose, vaikai jau priima kaip normą, nes nėra ryšio su praeities pasauliu, jie jau auga pakitusioje kolektyvinėje sąmonėje. Užtenka pasikeisti tik vienai-dviem kartom ir pasaulis, atrodo, galėtų misti išmatomis, jeigu valdžia ir mokslas įrodytų, jog išmatos yra naudingos sveikatai. Panašiai kaip ir mūsų tikrovėje apie skiepus, kurių kvestionavimas buvo laikomas ne tik antivakserių keliama propaganda, bet ir blogiu.

 

Kitą vertus, atrodo, kad Mes, gyvuliai vaizduojamas pasaulis neturi kitų alternatyvų, tik žmonės, kurie tiki mokslo ir žiniasklaidos pažanga ir tie, kurie nepritaria sistemai (kaip ir mūsų tikrovėje). Vaizduodama per Markitą sistemą iš vidaus, autorė tik retsykiais įterpia visuotinius streikus, vegetarų aidinčius pasisakymus, visuomenėje sklandančią apie valdžią konspiracines teorijas. Deja, Markitas jų neanalizuoja, nors ir bodisi konvejeriniu būdu skerdžiamais žmoggyvuliais, tačiau nesibodi pasidulkinti su itin nužmogėjusia mėsos pardavėja, kuri, jeigu reiktų, po Markito mirties gabalais supjaustytų jo kūną ir parduotų. Takoskyra tarp to, kaip žmogus tampa nužmogėjusiu ir iškreiptų atjautos santykių yra labai plona, galiausiai net romano pabaigoje Markito sprendimas dėl patelės tampa šokiruojančiu. Tai kas iš tikrųjų tas Markitas? Sistemą suvokiantis sąmoningas humaniškas žmogus, ar tik savo įsivaizduojame humaniškame traumų pasaulyje netikėtai problemas išsprendęs antžmogis?

Agustina Bazterrica

 

Sistema baudžia santykiaujančius su gyvais produktais, tačiau knygoje įterpiama ir juodoji rinka, pavyzdžiui, magnatas gardžiuojasi valgydamas sumedžioto garsaus pasaulyje dainininko mėsa: „Kokia garbė valgyti Uliso liežuvį. Vėliau turėsi padainuoti ką nors iš jo repertuaro, kad įsitikintume, ar tavo balsas skamba panašiai. Vyrai prapliumpa kvatoti. Tik ne jis. Jam nejuokinga. Kitiems medžiotojams patiekia širdį, akis, inkstus ir sėdmenis. Uliso Vokso penis atitenka Gererui Iraolai, šis jį užsakė iš anksto (p. 136-137).“ Jeigu valgomi „veisliniai“ žmonės, žinoma, atsiranda ir tokių, kurie nori suvalgyti kokią nors įžymybę, nors tai ir draudžiama. Žodžiu, distopiniame pasaulyje formuojasi alternatyvi mūsų dabarties perspektyva t. y. tie, kurie už nykstančios pandos sėklides paklos juodojoje rinkoje milijonus ir valgys nykstančių delfinų mėsą iš Japonijos įlankų, nes tokia galia teikia tiesiog malonumą.  

 

Dar Mikalojus Daukša savo Postilės prakalboje teigė, kad kalba yra valstybės sargas. Nepalioviau apie tai galvoti kaip apie būdą ne tik per kalbą save suvokti ir apibrėžti, bet ir būdą manipuliuoti ir keisti tikrovę. Romane būtent kalbos principu yra keičiama tikrovė, tai, kas anuomet laikyta žmogumi, pakeista į produkto terminą, žmonės per kalbą įtiki teisingumu ir teisėtumu, todėl valgydami marinuotus žmonių pirštelius ir sakydami, jog tai yra delikatesas, teikiantis organizmui daug baltymų, manding, primena mūsų pačių dėdukus ir bobutes, kurie teigia, jog mums būtina mėsytė, kad nenusilptume ir netaptume klipatomis. Žodžiu, autorė neblogai sužaidžia kalbos pokyčiais, kurie keičia įsitikinimus, įpročius, tikėjimą ir šis romanas gana lengvai parodo, jog tuos pokyčius priimame labai lengvai, inovacijas ir terminų naujas reikšmes įsileidžiame į savo tikrovę net nekvestionuodami. Kvestionuoti, kaip galite numanyti, kūrinyje yra blogo piliečio požymis. Pilietis, kuris tiki mokslu, yra geras pilietis. Bet ar nepanašu ir į mus pačius šiandien?

 

Visgi romane labiausiai baugino ne tiek sukurtas kanibalizmo diskursas, kiek tai, kad mes patys šiandien gyvename dirbtinai keičiamos kalbos ir įsitikinimų pasaulyje. Įtikėję daugybe dalykų kaip esančiais natūraliai, paveldėtais tradicijos būdu, mes iš esmės neįtariame esantys invazinė gyvuliška rūšis, kuri tuo pačiu gali filmuoti mielus vaizdelius apie mažus kačiukus, piktintis nelegaliomis šunų veisyklomis ir savaitgalį smaguriauti prie alučio veršiuko, atskirto nuo motinos, mėsyte, dėti į instagramą patiekalus ir sulaukti patiktukų. Argi mes negyvename prieštaringame pasaulyje, kuris labai panašus į A. Bazterricos romaną?

 

Visgi romano audinys ir idėjos manęs nepribloškė. Sausas ir šaltas pasakojimo stilius primena tradicinį romano kalbėjimą masėms. Autorė nesistengia žaisti nei pasakojimo struktūromis, o savo idėją perteikia plikais paprastais sakiniais. Tiesa, apie privilegijuotą luomą, kuris įveiklina kitus žmones paversdamas ištekliais rašė mūsų lietuvis Jaroslavas Melnikas romane Maša, arba Postfašizmas, kuris anuomet man padarė daug didesnį įspūdį už Bazterricos Mes, guvuliai. Visgi argentinietės romanas, kaip ir dažna šių dienų literatūrinė distopija, klausia, ką teks daryti su didėjančia žmonių populiacija, kai žmogaus poreikiai nuolat auga? Visai neseniai, kol romanas buvo verčiamas į lietuvių kalbą, žmonija perkopė 8 milijardų ribą. Kol didžiuojamės, jog esame sąmoningi žmonės ir bandome skirstyti namų atliekas ir jaučiame mylį gamtą, mokome jaunąją kartą atjautos ir vertybių, mes kasdien žudome labiau nei bet kokia kita gyvybės forma. Labai taiklus romano pavadinimas Mes, gyvuliai, kuriame kablelis iš vienos pusės žymi žmogaus ir gyvulio sąvokų atskirtį pagal tradicines reikšmes (žmogui būdingas humanizmas ir atjauta, o gyvulys neturi sielos), iš kitos – tai eina kaip derinamųjų pažyminių skyryba (priedėlis) ir patikslina mūsų rūšies neigiamą konotaciją.

 

Jūsų Maištinga Siela