Knyga: Emily St. John Mandel "Ramybės jūra"

 

Emily St. John Mandel. „Ramybės jūra“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 264.

 

Mieli skaitytojai,

 

šiemet beveik nieko neperskaičiau, kas būtų iš grynosios fantastinės literatūros kategorijos, o aš taip mėgstu fantastinę literatūrą, kurioje kuriama nepatogi įtampa, tad distopijos žanras yra tam parankus. Bet ir skaitant vis daugiau distopinių romanų, man regis, ima atsikartoti idėjos, šablonai, schemos, tad aptikti įdomią ir originalią distopinę knygą išties nėra lengva. Štai kanadiečių kilmės amerikiečių rašytoja Emily St. John Mandel (g. 1979) jau kartą yra mane nustebinusi savo debiutiniu romanu Vienuolikta stotis (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016) dėl savo neskubios ir egzistencinio nerimo persmelktos ateities pasaulio vizijos. Tiesa, turime ir Stiklinis viešbutis vertimą (Baltos lankos, 2021), kurio dar neskaičiau. Na, o šiemet ką tik pasirodė pandeminiu laikotarpiu autorės išleistas romanas Ramybės jūra (angl. Sea of Tranquility), kuris buvo išrinktas goodreads.com puslapyje geriausia metų fantastine knyga, o ją į lietuvių kalbą išvertė Nijolė Regina Chijenienė, išleido leidykla Kitos knygos.

 

Nesu tikras, ar iš tikrųjų to tikėjausi iš Ramybės jūros, nes skaitymo patirtis buvo gana įvairi. Istorija labai fragmentuota ir iš esmės akivaizdžiai paveikta 2019-2021 metų tikrovės, kai dirbdavome iš namų ir jautėmės izoliuoti. Tuo metu autorė, matyt, kaip ir mes visi, išgyvenome ne pačius geriausius laikus, kai iš tikrųjų nežinojome, kas ateityje dėsis su žmonija. Pandemijos COVID-19 virusas minimas ir pačiame romane, tačiau jis nėra pagrindinis laikotarpis, apie kurį sukasi pasakojimo siužeto vingiai.

 

Istorija prasideda daugmaž 1912 metais (nedaug iki Pirmojo pasaulinio karo, metai, kai nuskendo „Titanikas“) ir dėmesio centre – 18 metų jaunuolis Edvinas Endrius atvyksta į Kanadą, atokų miestelį, kur gamtos apsuptyje jį ištinka sunkiai paaiškinamas regėjimas, pilnas sunkiai suvokiamų garsų ir vaizdinių. Kita siužetinė linija skaitytoją nukelia į 2020-uosius, kuriame Mirela ir Vinsenta, lesbietiška meilės istorija, tačiau čia svarbūs Marelos prisiminimai apie paslaptingąjį Gasperį. Galiausiai Gasperis pasirodo ir 2203-aisiais, kai Mėnulio kolonijoje užaugusi Olivija kaip rašytoja leidžiasi su savo bestselerio reklaminiu turu po Žemę... Akivaizdu, kad autorė renkasi kurti mozaikinį romaną, sudurstytą iš skirtingų laiko fragmentų, besijungiančių per pagrindinį veikėją Gasperį, kuris pasirodo įvairiais laikotarpiais.

 

Kitaip sakant, Ramybės jūra yra apie keliones laiku. „Žinojau, kad Mėnulyje iš dviejų šimtų penkiasdešimties kalinčių iki gyvos galvos šimtas keturiasdešimt vienas pasodintas už tai, kad bandė keliauti laiku. Nesvarbu, pavyko jiems ar ne, pakako vien mėginimo, kad būtum uždarytas iki gyvos galvos (p.134).“ Nors autorė vengia sudėtingų mokslinei fantastikai būdingų technologinių aprašymų ir nedetalizuoja, bet iš esmės remiasi klasikine distopine schema: yra galimybė laisvai valdyti likimą, tačiau valdžios organai, kaip jau įprasta, ne tik kontroliuoja visus galios svertus, bet ir atitinkamai baudžia. Nepaisant to, ši individų kova prieš sistemos korifėjus nėra esminis knygos branduolys, veikėjai nėra suinteresuoti nugalėti dar vieną „Didįjį Brolį“, veikiau keliaujant į praeitį stengiamasi pasielgti žmogiškai. Kitaip sakant, ši istorija yra ateities humanizmo testas: ar mes galime žiūrėti į baisius praeities įvykius ir nieko nedaryti? Deja, visgi knyga nuvilia tuo, kad pagrindinis veikėjas tampa tuo teisinguoju, todėl jį lengva pateisinti, nes jo apsisprendimai schematiški, nulemti distopinio žanro šablono, todėl Gasperis neįdomus kaip veikėjas.

Emily St. John Mandel

 

Kur kas Mandel įdomesnė yra pasakojimo struktūroje. Romanas atrodo suvaldytas, organiškas, viskas logiškai sukrenta į savo trūkstamų pasakojimo fragmentų vieteles, tiesa, kai kurie dalykai nesunkiai nuspėjami jau iš anksto, tad nėra itin daug intrigos. Manau, itin gero režisieriaus rankose šis romanas galgi net galėtų tapti pranokstančiu filmu ar mini serialu. Ramybės jūroje autorė kaip ir Vienuoliktoje stotyje laikosi balanso tarp grožinės išmonės ir grynosios beletristinės literatūros, bandydama suteikti istorijai žmogiškumo dėmenį. Visgi manau, kad Vienuolikta stotis buvo labiau paveiki, sodresnė, įdomesnė, o Ramybės jūra labiau modelių ir karkasų dėlionė. Tiesa, neblogai pavykusi.

 

Tekstas lakoniškas, nemažai dialogų, skaitosi taip lengvai, kaip koks populiarusis romanas, gal dėl to perdėto lengvumo nejutau itin didelio knygas žavesio. Pati idėja apie galimybę keisti praeitį ir ateitį visada jaudina, nes dažnai pats pagalvoju apie tokias galimybes, pavyzdžiui, kad yra atitinkamų „tarnybų“, kurios nuolat galbūt tą daro su mumis, mums nė nežinant, tad iš esmės gyvename nuolat kintančioje praeities tikrovėje. Ką mes galime daryti, kai esame įkalinti tik savo laike, izoliuoti pandemijos, savo ribotumo, priklausomybių? „Laiko institutas taip ir nesuprato: jeigu mes iš tikrųjų gyvename simuliacijoje, vienintelis teisingas atsakymas į tai būtų: „Ir kas iš to?“ Gyvenimas, nugyventas simuliacijoje, vis tiek yra gyvenimas (p. 247).“

 

Taigi E. Mandel romanas Ramybės jūra pagrindinė idėja sukasi aplink laiko, atminties ir realybės prigimties trapumą, keliant esminį klausimą: ar pasaulio tikrumas priklauso nuo jo fiziškumo, ar nuo jame patiriamų jausmų ir ryšių? Per persipynusias skirtingų šimtmečių veikėjų istorijas autorė nagrinėja simuliacijos hipotezę, tačiau galiausiai prieina prie išvados, kad net jei mūsų egzistencija būtų tik dirbtinis konstruktas, ji išlieka prasminga tol, kol joje esama meilės, meno ir žmogiškojo artumo. Romanas teigia, kad pasaulio pabaiga yra ne tiek globalus įvykis, kiek asmeninė patirtis (kaip kad Talijos ir Gasparo, kurie nusprendžia nugyventi gyvenimą Oklahomos ūkyje), o laikas – ne tiesinė atkarpa, bet vientisas audinys, kuriame kiekviena akimirka turi savo nekintamą vertę. Romano idėja yra apie laikinumą ir jos trapų grožį: mes visi mirtingi, todėl ir vertiname tą gąsdinantį ribotumą.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Emily St. John Mandel – subtilios melancholijos, elegantiškų ir lyrinių romanų rašytojos gyvenimas

Sveiki, mieli skaitytojai,

Tęsiu pasaulinio garso rašytojų gyvenimo ir kūrybos istorijas, tad šįkart noriu dėmesį skirti kanadiečių rašytojai Emily St. John Mandel, kurios trys knygos – „Vienuolikta stotis“, „Stiklo viešbutis“, „Ramybės jūra“ – buvo išverstos į lietuvių kalbą. Kokia ji kaip asmenybė ir koks jos santykis su kūryba? Apie tai ir dar daugiau sužinosite šiame straipsnyje.

 

ANSTYVASIS RAŠYTOJOS EMILY ST. JOHN MANDEL GYVENIMAS

 

Emily St. John Mandel gimė 1979 m.Vankuverio saloje, Britų Kolumbijoje, Kanadoje. Labai tiksli gimimo data nėra viešai žinoma, tačiau jos vaikystė prabėgo gana atokioje, miškingoje aplinkoje, toli nuo miesto centro. Šis ankstyvasis gyvenimo etapas, apibūdinamas kaip šiek tiek izoliuotas, leido išsiugdyti stiprų ryšį su gamta ir savarankišką požiūrį. Nors detalių apie jos šeimą ir ankstyvuosius pomėgius trūksta, aišku, kad knygos ir ankstyvas susidomėjimas menais tapo pagrindiniais jos asmenybės formavimo elementais, kurie padėjo jai susikurti vidinį pasaulį nuošalioje aplinkoje.

 

Pasibaigusi mokyklą Mandel pasirinko nestandartinį karjeros kelią. Ji persikėlė į Rytų Kanadą, kur Toronte studijavo šiuolaikinį šokį. Ši profesinė kryptis rodo jos polinkį į fizinę ir meninę saviraišką, reikalaujančią didelės disciplinos, preciziškumo ir formos pajautimo. Nors ji vėliau nebetęsė profesionalios šokėjos karjeros, šokio studijos neabejotinai suteikė jai įgūdžių, kurie vėliau pasitarnavo rašant: gebėjimą struktūrizuoti, pajusti teksto ritmą ir plėtoti estetiką.

 

Esminiu lūžiu tapo persikėlimas į Jungtines Amerikos Valstijas. Ji apsigyveno Niujorke, kuris tapo ryškiu kontrastu jos ramiai Kanados aplinkai. Didmiestis siūlė galimybes, bet kartu ir sunkumus. Siekdama pragyvenimo, Mandel kurį laiką dirbo administratorės padėjėja (kanceliarijos darbuotoja) Manhatane, Vėst Saido vėžio tyrimų centre. Šis darbas, toli nuo jos meninių aspiracijų, buvo monotoniškas ir sunkus. Patirtis tyrimų centro biure suteikė jai unikalų žvilgsnį į kasdienį žmonių gyvenimą, kuris yra paženklintas rutinos, biurokratijos ir kartais tragiškų realijų. Būtent šis iš pažiūros nuobodus darbas Niujorke ir noras pabėgti nuo jo monotonijos tapo tiesioginiu stimulu pradėti aktyviai rašyti. Rašymas jai buvo ne tik meninė išraiška, bet ir priemonė pabėgti nuo egzistencinio nuovargio ir persidirbimo.

 

KAIP EMILY ST. JOHN MANDEL TAPO PASAULINIO LYGIO RAŠYTOJA?

 

Kaip jau minėjau, nuo monotoniško darbo Niujorko vėžio tyrimų centro biure Emily St. John Mandel pamažu perėjo prie rašymo, kuris tapo jos išsigelbėjimu. Ji pradėjo rašyti savo pirmuosius romanus, kurie dažnai buvo priskiriami kriminalinės literatūros arba įtemptosios dramos žanrui. Jos debiutinis romanas „Last Night in Montreal“ (liet. „Praėjusi naktis Monrealyje“) pasirodė 2009 metais. Šis kūrinys, pasakojantis apie dingusias tapatybes ir praeities šmėklas, iškart atkreipė kritikų dėmesį dėl atmosferiškumo ir unikalių personažų portretų. Po jo sekė tokie romanai kaip „The Singer's Gun“ (2010) ir „The Lola Quartet“ (2012), kuriuose Mandel toliau narpliojo pabėgimo, identiteto, paslapčių ir atsitiktinumo temas. Šie ankstyvieji darbai buvo vertinami kaip intelektualūs, tačiau vis dar nišiniai trileriai, kuriuose jau buvo galima justi jai būdingą melancholijos ir egzistencijos trapumo pojūtį.

 

Lūžis įvyko 2014 metais, išleidus ketvirtąjį romaną – „Station Eleven“ (liet. „Vienuolikta stotis“). Šis kūrinys žymi ryškų posūkį nuo kriminalinio žanro link spekuliatyviosios fantastikos ir postapokaliptinės dramos. Romano siužetas sukasi apie pasaulį, kurį nuniokoja staigi pandemija, ir tyrinėja išgyvenusiųjų bendruomenės pastangas atkurti civilizaciją per kultūrą, meną ir ypač Šekspyro pjeses. Knyga tapo milžinišku tarptautiniu bestseleriu, buvo nominuota Nacionalinei Knygos premijai (National Book Award) ir pelnė Arthuro C. Clarke'o premiją.

Su „Vienuoliktos stotimi“ Emily St. John Mandel kūryba buvo pripažinta. Jos rašymo stilius vertinamas dėl elegancijos, lyriškumo ir subtilios melancholijos. Kritikai dažnai pabrėžia, kad net ir vaizduodama siaubingus apokalipsės ar nusikaltimų scenarijus, ji išlaiko gilų žmogiškumą ir empatiją savo personažams. Pagrindinės jos kūrybos temos apima atsitiktinumą, sėkmės trapumą, atminties svarbą, kultūros ir meno galią sunkiomis aplinkybėmis bei žmogaus ryšių reikalingumą. Ji turi unikalų gebėjimą sujungti intymias asmenines dramas su plačiomis, globaliomis temomis.

 

Po pasaulinės sėkmės Mandel tęsė kūrybą, plėsdama savo spekuliatyvinės fikcijos lauką. 2020 metais pasirodė romanas „The Glass Hotel“ (liet. „Stiklo viešbutis“), kuriame ji grįžo prie realistiškesnės, bet sudėtingos struktūros. Šiame kūrinyje autorė nagrinėja Ponzi schemų, finansinio sukčiavimo ir moralės krizės temas, išlaikydama jai būdingą eleganciją. O 2022 metais išleistas romanas „Sea of Tranquility“ (liet. „Ramybės jūra“) tiesiogiai susiejo anksčiau išleistų kūrinių personažus ir temas, nagrinėdamas keliones laiku ir pandemijos realijas, dar kartą pabrėždamas laiko prigimties ir atsitiktinumo vaidmenį žmonių likimuose. Šis romanas įtvirtino jos, kaip išskirtinio spekuliatyvinės fikcijos balsą, kuris nebijo klausti esminių klausimų apie tikrovės prigimtį.

 

Sėkmė leido Emily St. John Mandel pagaliau atsisveikinti su administraciniu darbu vėžio tyrimų centre ir tapti profesionalia rašytoja. Šlovė ir finansinė sėkmė leido jai daugiau laiko skirti šeimai ir kūrybai. Jos asmeninis gyvenimas, palyginti su kūrybine veikla, lieka gana privatus. Ji yra ištekėjusi už Kevino Mendelio (Kevin Mandel) ir turi vieną dukrą. Dėl didelio susidomėjimo jos kūryba ir adaptacijomis „Vienuolikta stotis“ buvo paverstas 10 serijų serialu, kuris buvo nominuotas ir laimėjo kelis prestižinius apdovanojimus, įskaitant keletą Emmy nominacijų (pvz., už puikią režisūrą ir scenarijų) ir Peabody apdovanojimą – vieną aukščiausių televizijos ir radijo apdovanojimų JAV, kuris skiriamas už išskirtinį pasakojimą ir viešojo intereso pabrėžimą. Pačios rašytojos gyvenimas tapo mažiau anonimiškas, tačiau ji išlieka dėmesingai sauganti savo šeimos privatumą, daugiausia bendraudama su skaitytojais per savo kūrinius ir viešus interviu.

 

Emily St. John Mandel yra viena ryškiausių šiuolaikinių rašytojų, gebančių sujungti žanrinę fikciją su aukštąja literatūra. Jos kūryba ne tik siūlo įtemptus siužetus, bet ir kviečia skaitytoją apmąstyti esminius klausimus apie žmonijos trapumą, kultūros išlikimą ir atsitiktinumo vaidmenį. Jos evoliucija nuo nišinio kriminalinių romanų autorės iki pasaulinės postapokaliptinės literatūros balsės liudija jos nuolatinį tobulėjimą ir meninį augimą. Šiandien ji gyvena Niujorke, derindama šeimos gyvenimą su nuolatiniu darbu prie naujų romanų, išlaikydama savo unikalų, melancholiškai lyrišką toną, kuris rezonuoja su milijonais skaitytojų visame pasaulyje.

 

Maištinga Siela

Knyga: Emily St. John Mandel "Vienuolikta stotis"

Emily St. John Mandel „Vienuolikta stotis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Sveiki, 

Distopijos ir apokalipsiniai romanai visada buvo patrauklūs, nes šių kūrinių siužetiniuose pjūviuose išryškėja paradoksalios nūdienos gyvenimo prasmių priešpriešos pačiais įvairiausiais aspektais, pradedant vertybėmis ir baigiant socialumu. Daugelis gyrė ir rekomendavo nedelsiant perskaityti Nijolės Reginos Chijenienės išverstą kanadiečių rašytojos Emily St. John Mandel romaną Vienuolikta stotis, kuris iš esmės priklauso pasaulyje populiariam apokaliptinių romanų srautui, tačiau akcentuoja ne siaubą ir gyvenimo beprasmybę o priešingus dalykus – tai, ką žmonės dar gali išsaugoti ir, kitaip sakant, pradėti statyti naują civilizaciją ant senųjų griuvėsių. 

Vienuolikta stotis gali pasirodyti kiek keistoka knyga ir priminti kai kuriuos matytus kino filmus apie berniukus, piešiančius komiksus, veikėjus, gyvenančius pagal komiksą, vedant įvairias paraleles ir keliant asociacijas. Panašiai ir šiame romane, kuris turi, kaip dabar yra įprasta, nechronologišką siužetinę kompoziciją, kas visada sukelia išdarkytos intrigos, kurią turi „suklijuoti“ ir „pasidarbuoti“ skaitytojo vaizduotė. Taip, tokie kūriniai iš esmės kelia geros literatūros pasitikėjimą, tačiau Vienuolikta stotis įdomi ne dėl kompozicijos, bet dėl pasirinktų apokaliptinių detalių bei šviesių, gana optimistiškų prasmių.

Gruzijos gripas išguldo kone visą civilizaciją ir keliaujantis teatras Simfonija „nešasi“ su savimi, o tiksliau savo atmintyse talpina nykstančius ano pasaulio prisiminimus, kurie pamažu tampa ne tiek prisiminimais, kiek legendomis. Romanas neturi pagrindinio herojaus, visi personažai sujungti į vieną priklausomą tinklą, kurį užpildo daugybė kultūriškai svarbių dalykų: teatras, darbas, šeimų santykiai, skyrybos, naujos meilės, draugai... Aktorius Arturas Leanderis lyg ir būtų viso ko centras, nuo jo veikėjai „išsišakoja“ po visą romaną ir „nukeliauja“ įdomiais vingiais – autorei pavyko suregzti įmantrų ir sodriai įdomų civilizacijos audinį, parodyti, kiek daug mes vieni kitiems turime įtakos. Pasakojimas „šokinėja“ tai į pasaulio pabaigos laiką, tai pasakoja vėl įvykius prieš Gruzijos gripą ir kaskart vis kitais rakursais, jungia pasakojimą ir prasmes per skirtingus veikėjus, o kartu lyg ir kuria keistą vos juntamo magiško realizmo įspūdį apie moters kuriamą komiksų serija Vienuolikta stotis, kuri yra jos nelaimingo gyvenimo išraiška, bet kartu bendrame romano kontekste įgyja kažin kokios civilizacijos išlikimo ir vienišo žmogaus paveikslą. 

 Emily St. John Mandel

Nepaisant „išlukštenamų“ filosofinių prasmių apie civilizaciją, vertybės ir kitus dalykus, knygą skaityti labai lengva, nes retkarčiais ji primena trilerį, kai kada naujųjų laikų rombinzoniadą, kurią taikliai apibūdina Jessie Burton atgaliniame viršelyje išsakyta mintis: „Trikdanti, išradinga ir jaudinanti „Vienuolikta Stotis“ privertė mane ilgėtis pasaulio, kuriame vis dar gyvenu“. Šio pasaulio ilgesį sukuria pasakojimo šuoliai per skirtingus laikus. Kartais romanui nereikia išmoningos kalbos, įmantrių sakinio struktūrų, kurios neretai ne tik, kad nežaismingos, bet tampa varginančia kančia, o šis kūrinys parašytas tokia tradicine kalba, kad visas jos „svoris“ ir iš esmės literatūrinė vertė atitenka ne tekstui, be jo prasmėms ir išgautai pasakojimo atmosferai. 

Visą laiką skaitydamas prisimindavau kadaise skaitytą kitą antiutopinę-poakaliptinį romaną, kitos kanadiečių rašytojos Margaret Atwood kūrinį Oriksė ir Griežlys, tik anoje knygoje prasmių šviesos ir optimizmo būta  kur kas mažiau. Turėčiau ką nors papasakoti apie Vienuoliktos stoties personažus, jų charakterius, tačiau, manau, kad tai būtų beprasmiška, kadangi ši knyga ne apie herojus ir parašyta ne kokio nors ypatingo personažo atskleidimo principu, bet iš noro parodyti žmonių civilizacinį audinį, jo trapumą, menkumą ir kartu stiprybę, kas vienija ir skiria žmones, ir kas padeda mums išlikti ant šitos Žemės kaip evoliucionuojančiai rūšiai. 

Vienuoliktą stotį „prarijau“ labai greitai, pradžioje kūrinio kilo daug abejonių dėl turinio – ar tikrai nesuklydau pasirinkęs šį romaną, tačiau argi galėjo apgauti tokie faktoriai kaip Lietuvos sąjungos leidykla ir vertėjos pavardė? Todėl nustūmęs išankstines nuostatas į šoną, lošiau su šia knyga pokerį, kol galiausiai pralošiau, nes ji mane įtraukė ir daugmaž nuo pusės knygos jau nebepaleido. Kam reikėjo to Šekspyro? Kam reikėjo tų iš pirmo žvilgsnio neįtikinamo komikso ir kitų, pripažinkime, keistų dalykų romane, kurie, rodos, apokaliptiniam romanui tėra netinkantys atributai? Visgi galiausiai šie dalykai istorijai suteikia kažkokio prieskonio, dėl ko ši knyga gali patikti. O kaip Jums?

Jūsų Maištinga Siela