Knyga: Emily St. John Mandel "Ramybės jūra"

 

Emily St. John Mandel. „Ramybės jūra“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 264.

 

Mieli skaitytojai,

 

šiemet beveik nieko neperskaičiau, kas būtų iš grynosios fantastinės literatūros kategorijos, o aš taip mėgstu fantastinę literatūrą, kurioje kuriama nepatogi įtampa, tad distopijos žanras yra tam parankus. Bet ir skaitant vis daugiau distopinių romanų, man regis, ima atsikartoti idėjos, šablonai, schemos, tad aptikti įdomią ir originalią distopinę knygą išties nėra lengva. Štai kanadiečių kilmės amerikiečių rašytoja Emily St. John Mandel (g. 1979) jau kartą yra mane nustebinusi savo debiutiniu romanu Vienuolikta stotis (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016) dėl savo neskubios ir egzistencinio nerimo persmelktos ateities pasaulio vizijos. Tiesa, turime ir Stiklinis viešbutis vertimą (Baltos lankos, 2021), kurio dar neskaičiau. Na, o šiemet ką tik pasirodė pandeminiu laikotarpiu autorės išleistas romanas Ramybės jūra (angl. Sea of Tranquility), kuris buvo išrinktas goodreads.com puslapyje geriausia metų fantastine knyga, o ją į lietuvių kalbą išvertė Nijolė Regina Chijenienė, išleido leidykla Kitos knygos.

 

Nesu tikras, ar iš tikrųjų to tikėjausi iš Ramybės jūros, nes skaitymo patirtis buvo gana įvairi. Istorija labai fragmentuota ir iš esmės akivaizdžiai paveikta 2019-2021 metų tikrovės, kai dirbdavome iš namų ir jautėmės izoliuoti. Tuo metu autorė, matyt, kaip ir mes visi, išgyvenome ne pačius geriausius laikus, kai iš tikrųjų nežinojome, kas ateityje dėsis su žmonija. Pandemijos COVID-19 virusas minimas ir pačiame romane, tačiau jis nėra pagrindinis laikotarpis, apie kurį sukasi pasakojimo siužeto vingiai.

 

Istorija prasideda daugmaž 1912 metais (nedaug iki Pirmojo pasaulinio karo, metai, kai nuskendo „Titanikas“) ir dėmesio centre – 18 metų jaunuolis Edvinas Endrius atvyksta į Kanadą, atokų miestelį, kur gamtos apsuptyje jį ištinka sunkiai paaiškinamas regėjimas, pilnas sunkiai suvokiamų garsų ir vaizdinių. Kita siužetinė linija skaitytoją nukelia į 2020-uosius, kuriame Mirela ir Vinsenta, lesbietiška meilės istorija, tačiau čia svarbūs Marelos prisiminimai apie paslaptingąjį Gasperį. Galiausiai Gasperis pasirodo ir 2203-aisiais, kai Mėnulio kolonijoje užaugusi Olivija kaip rašytoja leidžiasi su savo bestselerio reklaminiu turu po Žemę... Akivaizdu, kad autorė renkasi kurti mozaikinį romaną, sudurstytą iš skirtingų laiko fragmentų, besijungiančių per pagrindinį veikėją Gasperį, kuris pasirodo įvairiais laikotarpiais.

 

Kitaip sakant, Ramybės jūra yra apie keliones laiku. „Žinojau, kad Mėnulyje iš dviejų šimtų penkiasdešimties kalinčių iki gyvos galvos šimtas keturiasdešimt vienas pasodintas už tai, kad bandė keliauti laiku. Nesvarbu, pavyko jiems ar ne, pakako vien mėginimo, kad būtum uždarytas iki gyvos galvos (p.134).“ Nors autorė vengia sudėtingų mokslinei fantastikai būdingų technologinių aprašymų ir nedetalizuoja, bet iš esmės remiasi klasikine distopine schema: yra galimybė laisvai valdyti likimą, tačiau valdžios organai, kaip jau įprasta, ne tik kontroliuoja visus galios svertus, bet ir atitinkamai baudžia. Nepaisant to, ši individų kova prieš sistemos korifėjus nėra esminis knygos branduolys, veikėjai nėra suinteresuoti nugalėti dar vieną „Didįjį Brolį“, veikiau keliaujant į praeitį stengiamasi pasielgti žmogiškai. Kitaip sakant, ši istorija yra ateities humanizmo testas: ar mes galime žiūrėti į baisius praeities įvykius ir nieko nedaryti? Deja, visgi knyga nuvilia tuo, kad pagrindinis veikėjas tampa tuo teisinguoju, todėl jį lengva pateisinti, nes jo apsisprendimai schematiški, nulemti distopinio žanro šablono, todėl Gasperis neįdomus kaip veikėjas.

Emily St. John Mandel

 

Kur kas Mandel įdomesnė yra pasakojimo struktūroje. Romanas atrodo suvaldytas, organiškas, viskas logiškai sukrenta į savo trūkstamų pasakojimo fragmentų vieteles, tiesa, kai kurie dalykai nesunkiai nuspėjami jau iš anksto, tad nėra itin daug intrigos. Manau, itin gero režisieriaus rankose šis romanas galgi net galėtų tapti pranokstančiu filmu ar mini serialu. Ramybės jūroje autorė kaip ir Vienuoliktoje stotyje laikosi balanso tarp grožinės išmonės ir grynosios beletristinės literatūros, bandydama suteikti istorijai žmogiškumo dėmenį. Visgi manau, kad Vienuolikta stotis buvo labiau paveiki, sodresnė, įdomesnė, o Ramybės jūra labiau modelių ir karkasų dėlionė. Tiesa, neblogai pavykusi.

 

Tekstas lakoniškas, nemažai dialogų, skaitosi taip lengvai, kaip koks populiarusis romanas, gal dėl to perdėto lengvumo nejutau itin didelio knygas žavesio. Pati idėja apie galimybę keisti praeitį ir ateitį visada jaudina, nes dažnai pats pagalvoju apie tokias galimybes, pavyzdžiui, kad yra atitinkamų „tarnybų“, kurios nuolat galbūt tą daro su mumis, mums nė nežinant, tad iš esmės gyvename nuolat kintančioje praeities tikrovėje. Ką mes galime daryti, kai esame įkalinti tik savo laike, izoliuoti pandemijos, savo ribotumo, priklausomybių? „Laiko institutas taip ir nesuprato: jeigu mes iš tikrųjų gyvename simuliacijoje, vienintelis teisingas atsakymas į tai būtų: „Ir kas iš to?“ Gyvenimas, nugyventas simuliacijoje, vis tiek yra gyvenimas (p. 247).“

 

Taigi E. Mandel romanas Ramybės jūra pagrindinė idėja sukasi aplink laiko, atminties ir realybės prigimties trapumą, keliant esminį klausimą: ar pasaulio tikrumas priklauso nuo jo fiziškumo, ar nuo jame patiriamų jausmų ir ryšių? Per persipynusias skirtingų šimtmečių veikėjų istorijas autorė nagrinėja simuliacijos hipotezę, tačiau galiausiai prieina prie išvados, kad net jei mūsų egzistencija būtų tik dirbtinis konstruktas, ji išlieka prasminga tol, kol joje esama meilės, meno ir žmogiškojo artumo. Romanas teigia, kad pasaulio pabaiga yra ne tiek globalus įvykis, kiek asmeninė patirtis (kaip kad Talijos ir Gasparo, kurie nusprendžia nugyventi gyvenimą Oklahomos ūkyje), o laikas – ne tiesinė atkarpa, bet vientisas audinys, kuriame kiekviena akimirka turi savo nekintamą vertę. Romano idėja yra apie laikinumą ir jos trapų grožį: mes visi mirtingi, todėl ir vertiname tą gąsdinantį ribotumą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Susanna Clarke "Piranezis"

 

Susanna Clarke. „Piranezis“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 240.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Šią vasarą keliaudamas po Europą kelionėje turėjau seniai įsigytą rašytojos Susanna Clarke (g. 1959) knygą Piranezis (angl. Piranesi), kurią į lietuvių kalbą išvertė Bronislovas Bružas. Knyga nėra didelė, gal kiek populiariosios fantastinės literatūros stiliumi perteiktas pasakojimas, įvertintas Women‘s Prize premija, todėl pamaniau, kad kelionės metu tikrai neturėtų prailgti. Tiesą sakant, panašiai ir nutiko, knyga pagaviai ir gana greitai susiskaitė, nors didelių minčių apie kūrinį nekilo, nebent tik tos, kurios apeliuoja į kitų skaitytojų susižavėjimo nestokojančius vertinimus ir nuostabą, aišku, kėlė, kad ši premija skirta fantastinės literatūros žanrui.

 

Autorė lietuvių skaitytojams jau pažįstama iš didžiulio epinio maginės literatūros pasakojimo Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis, kuris lyginamas su Hario Poterio serijos knygomis, tačiau skaityti beveik 1000 puslapių istorijos nebesinorėjo, o ir Haris Poteris tegu būna mano jaunųjų dienų neblėstanti aistra. Visgi mane domino naujojo romano Piranezis užkulisiai, nes jis kažkiek asocijuojasi su Giovanni Battista Piranesi (1720-1778) italų architektu ir grafiku, kuris savo dailės kūriniais perteikė senovės Romos miesto didybę (rekomenduočiau pasižiūrėti guglės vaizduose vieną kitą paveikslą). Sakoma, kad pats J. V. Gėtė nuvykęs į Romą neslėpė apmaudo, nes tikėjosi Romos didybės, kokią pažinojo Piranezio paveiksluose, tačiau jos nerado. Piranezio paveikslai sudėtingos ir klaidžios struktūros, panašiai kaip ir S. Clarke kuriamas romanas. Pastarasis itin architektoniškas, sukurtas vandenų, sausumos ir aukštutinių aukštų salių labirintas ir plėtojamas į keturias pasaulio šalis. Ten gyvena pagrindinis veikėjas Piranezis, kurį taip praminė kitas šių vietovių gyventojas, paties Piranezio vadinamas Kitu.

 

Nemaža romano dalis yra apie tai, kaip Piranezis vienui vienas klaidžioja didingomis ir senovės Romos klasikinius pastatus su kolonomis bei skulptūromis primenančius kambarius. Piranezis žavisi skulptūromis, turi susikūręs savitas istorijas, paaiškinimus, vienoje už skulptūrų slepia savo užrašus, kuriuose aprašo kasdienybę. Tačiau salės yra pavojingos, nes čionai atplūsta iš žemutinių aukštų vandenų srautai, kurie gali paskandinti pagrindinį veikėją, tiesą sakant, čia jau būta žmonių ir visų palaikus Piranezis laiko tarsi gyvais, juos kalbina, neša jiems maisto. Iš pradžių romano audinys atrodo kiek monotoniškas, autorė stengiasi kuo įmantriau, architektoniškiau perteikti aplinką, kuri iš pradžių skaitytojui nesuvokiama. Ar tai koks nors po apokalipsės esantis pasaulis, ar tai atskira magiška erdvė, o gal tai Dievo pasaulyje, taigi savotiškame Rojaus atitikmenyje, vykstantis pasakojimas? Klausimų iš pradžių daug, tačiau intriga tarp Piranezio ir Kito ima pamažu siaurinti skaitytojo hipotezes.

 

Veiksmo šiame pasakojime ne kažin kiek. Dienoraštis ir klausimai iš Kito Piranezį verčia sužinoti seniai užmirštą tiesą, jog jis visai ne šio pasaulio gyventojas, o iš visai kitos tikrovės, per magines apeigas patekęs į šias sales. Įdomus momentas, jog nutrūkstantis pasakojimas fragmentiškai pasakoja Piranezio praeitį, susietą su vieno žymaus okultisto istoriją, kuris teigia, jog įmanoma patekti į kitus pasaulius. Netrukus klaidžiojantis Piranezis po labirintus sužino, jog čionai užsuka dar vienas gyventojas, kurio anksčiau nebuvo, ir tai yra, žinoma, moteris detektyvė, kuri prisikasė iki to, jog kažkur per nelemtą okultistą dingo ne vienas žmogus. Intrigą pakursto tai, kad Pironezis nieko neprisimena, nes labirintas ilgainiui ištrina visus ano gyvenimo prisiminimus, todėl Pirzonezis sau ir lieka kaip Pironezis, net nebenori grįžti į įprastą pasaulį, nes jo tiesiog nesuvokia. Tai yra maždaug tai, galite įsivaizduoti, kad vieną dieną nusileistų koks erdvėlaivis ir jums pasakytų, kad Žemėje jūs gyvenote netikrą gyvenimą ir jūs turite grįžti į visai kitą planetą... Suabejotumėte viskuo.

Susanna Clarke

 

Romano pirmoji pusė išties mįslinga, labai estetiškai nudailinta, kyla nemažai klausimų. Tikėjausi, kad autorė nueis gilesne filosofine kryptimi, bet visgi nuo antrosios knygos pusės, kada atvirai sužinome detektyvinius šios knygos elementus, šiek tiek nusivyliau. Galų gale knyga ne tokia jau ir išskirtinė, nors užmojis ambicingas, tačiau, matyt, autorei teko kažkaip sudaigstyti pasakojimo galus, kad romanas būtų intriguojantis masėms, todėl pabaiga nuspėjama ir netgi tampa, sakyčiau, nišiškai klišine. Piranezis grįžta namo dėka užsispyrusios analitikės detektyvės Rafael ir negana to, ją įsimyli, su ja ima lankytis labirinto raminančiame pasaulyje. Visas romano užbaigimas toks tipiškai tvarkingas, kad net nuobodokas.

 

Kitą vertus, autorė randa populiariosios ir rimtosios fantastinės literatūros pusiausvyrą, kas suponuoja, kad knyga bus populiari ir daugeliui savaime suprantama. Visgi po romano forma slypi ir giliamintiškų idėjų, kurios skaitytojui gali nušvisti tarp eilučių. Romanas iš esmės detektyvine magine forma nagrinėja žmogaus tapatybės ir atminties klausimus. Kas žmogus yra, kai netenka atminties? Kur riba tarp žmogiškumo ir jo praradimo? „Spėjau, kad juos rašiau išprotėjęs. Bet dabar suprantu, kad tokia išvada neteisinga. Aš apskritai prie jų nesiliečiau – rašė jis. Maža to, rašė kitame Pasaulyje, kuriame gyvenimas pagrįstas kitokiomis Taisyklėmis, Aplinkybėmis ir Sąlygomis. Mano įsitikinimu, Metjus Rozas Sorensenas Dienoraščių puslapius pildė nepamišęs. Iš galvos nebuvo išsikraustęs nė vienas iš mudviejų (p. 187).“ Štai taip Piranezis skaitydamas savo pirmosios tapatybės užrašus permąsto savastį.

 

Nepaisant mano kiek kritiškesnio vertinimo, romanas dailiai ir atmosferiškai išaustas, autorė balansuoja tarp savo lakios fantazijos, kurios, pripažinkime, netrūksta, tačiau kartu tarsi rašymo užkultuosiuose mąsto ir apie masinį skaitytoją, todėl Piranezis iš vienos pusės skleidęs mistišką ir skaidrų maginį pasaulį staiga išsisklaido kaip miražas ir tampa paprastu žemišku detektyvu, kuriame vėlgi galioja tos pačios žaidimo taisyklės kaip ir daugelyje kitų istorijų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Liu Cixin "Trijų kūnų problema"

 Liu Cixin. „Trijų kūnų problema“ – Vilnius: Kitos knygos, 2020. – p. 360.

Sveiki, skaitytojai,

„Esama keisto prieštaravimo, kuris atsiskleidžia žmonijos naivumu ir nuoširdumu Visatos akivaizdoje: čia, žemėje, žmonės gali trypti vienas kitą, persikelti per vandenyną ir sunaikinti draugiškas civilizacijas ginklais ir ligomis. Bet kai žvelgia į žvaigždes, jie tampa jausmingi ir mano, kad jeigu kosmose yra civilizacijų, jos būtinai laikysis visuotinių, kilnių dorovės taisyklių ir kad mylėti visas gyvybės formas yra to savaime suprantamo visuotinio moralės kodekso dalis (p. 355).“

Mano santykis su fantastine moksline literatūra beveik joks. Sunku pasakyti, kodėl vaizduotę plečianti, fantaziją lavinanti ir žinias apie fiziką, matematiką bei astronomiją ugdanti literatūra man neprieinama. Gal dėl to, kad ilgą laiką rūpėjo tai, kas dedasi čia, ant mūsų Žemės? Pripažinkime ir tai, kad mokslinė fantastinė literatūra nėra Lietuvoje apskritai itin populiari, jai sunku konkuruoti su populiariosios literatūros ar masinės lektūros verstais leidiniais (neskaitant to fakto, kad leidykla Eridanas buvo išsiugdžiusi savą skaitytojų būrį), šiuo metu mokslinės fantastikos knyga verčiama į lietuvių kalbą turi būti arba skandalinga, arba išties tokia gera ir reikšminga pasauliniu mastu, kad galėtų varžytis su kito žanro kūriniais. Leidykla Kitos knygos pristatė kinų rašytojo Liu Cixin (g. 1963) pirmąją trilogijos Žemės praeities atminimui dalį Trijų kūnų problema (angl. The Three-Body Problem), kuri originalo kalba pirmąkart pasirodė 2008 metais, o pasauliniu mastu pelnė vieną prestižiškiausių mokslinės fantastikos literatūrinių įvertinimų – Hugo premiją.

Knygą į lietuvių kalbą išvertė daugeliui puikiai pažįstamas rašytojas Saulius Tomas Kondrotas, kurio paties literatūra pasižymi fantastiniais elementais, todėl jam suprantami šie literatūros pasaulio kūrybos dėsniai. Vertėjas apie knygą teigia: „Transformuojanti patirtis. Perskaitęs tampi kitoks.“ Tikriausiai skaičiau ne taip įdėmiai, nes po knygos nesijaučiu pasikeitęs ar kaip nors pakeitęs požiūrį į šios literatūros žanrą, tačiau neatimsi vieno – tai buvo išties įdomus skaitymas, kuris įtraukė, leido mąstyti, ieškoti sąsajų, plėstis, augti.

Knyga mus nukelia į revoliucingus 1967-uosius Kinijos laikus, kai vyksta didžioji Kultūrinė revoliucija ir valdžią paima diktatorius bei jo partija, kuri pradeda įdiegti absurdiškus įstatymus, visur regi ir mato liaudies priešus, kuriuos reikia sudoroti. Maždaug dabartinė Šiaurės Korėjos realybė. Manau, knyga labai „atsargiai“ parašyta, nes iki šiol Kinijoje veikia cenzūra, todėl autoriui teko tam tikrus istorinius faktus išgalvoti, tačiau mums, lietuviams, kurie patyrė komunistinį režimą, manau, nesunku suvokti tuos istorinius procesus, nes jie kaip atspindys to, ką iš esmės patyrėme ir mes patys. Ką pirmiausia daro nauja galinga nacistinė valdžia, kad įsitvirtintų? Ogi naikina inteligentiją, todėl dėmesio centre atsidūrusi fizikų mokslininkų šeimyna tiesiog viešoje aikštėje paverčiama atpirkimo ožiu. Tačiau iš jų išlieka jauna mokslininkė Je Vendzie, kuri atsiduria Raudonojo kranto bazėje, o ten galiausiai slapta paleidžia kodais užšifruotą žinutę į Saulę, o žinutė atsimušusi į Saulės spinduliuotę ir sustiprėjusi perduoda žinią likusiam kosmosui. Po aštuonerių metų Je gauna atsakymą iš nežinomos Trisoliario planetos...

Knyga prasidėjusi praeities politiniais procesais kalba apie pirmąjį kontaktą su nežemiškomis pažangiomis būtybėmis. Knygos autentiškumas išsiskiria tuo, kad autorius apjungia savo tautos patirtis ir sukonstruoja naują regimą pasaulį, daug įdomesnį, nei kad mes gyvenam apsupti COVID-19 viruso grėsmėmis. Autorius randa tam tikrus būdus apibendrinti kinų ir visos žmonijos civilizacijos augimo ir vystymosi etapus, netgi netiesiogiai kritikuoja mūsų netobulumą, kuris reiškiasi per nesantaiką, gobšumą, socialinę nelygybę bei idealios visuomenės idėjos išsigimimą. Politiniame lygmenyje kalbama apie žmogaus kaip unikalios ir individualios būtybės sunaikinimą vardan tautinio idealo – tai čia senas geras komunizmo valdymo principas, visus įvilkti į vieno dydžio ir spalvos kelnes, kad būtų lengviau valdyti.

Antrasis knygos sluoksnis – grynoji fantastinė literatūra, paremta naujausiomis astronomis ir fizikos teorijomis bei hipotezėmis apie juodąją materiją, protonų ir neutronų dalelių atskyrimą bei tų dalelių skaldymą. Įspūdingai aprašomas protono išvyniojimas įvairiais matmenimis, kuris perteikia mūsų Visatos sudėtingus daugiamačius lygius. Protono siuntimas iš Trisoliario planetos į Žemę kaip technologijų ir mokslo pažangos sustabdymo programa, manding, priminė iš esmės matricos valdymo perpratimą. Vadinasi, jeigu galima programuoti per elementariąsias daleles žmonijos veiksmų sekas, mes iš esmės esame tik skaitmeniniai robotukai, gyvenantys vienoje didžiulėje kompiuterinėje programoje, todėl, kaip budizmas ir teigia, viskas tėra iliuzija. Įdomiausia man buvo tos knygos dalys, kada autorius moksliškais terminais ir pavyzdžiais perteikia tai, ką nuo senų senovės teigia budizmas ir kai kurios nepopuliarios ezoterika ir praktine magija grįstos religinės atšakos. Ir visa tai neprieštarauja, o veikiau nutiesiami sąsajų tiltai tarp dvasios ir mokslo pasaulio liudijančių dėsnių.

Liu Cixin 

Na, ir esminis Liu Cixin vykęs bandymas yra „sudurstyti“ Kultūrinės Kinijos revoliucijos atšvaitus su tolimos Kentauro Alfoje gyvenančios civilizacijos ypatumus, kurie pasižymi paradoksaliais civilizacijos dėsniais, atspindinčius mus pačius. Tam autorius pasitelkia kelis kalbėjimo modelius. Vienas iš jų – „Trijų kūnų“ žaidimas, į kurį pasineria nano dalelių tyrinėtojas Vang Miao, ten jis patiria virtualiuoju būdu sukurtus įsivaizduojamos planetos dėsnius. Prie žaidimo jungiasi patys imliausio protai, mokslinis elitas, kuris bando kaskart išspręsti Trijų kūnų problemą, apskaičiuoti tam tikrą algoritmą, kad besikurianti civilizacija kaskart spėtų išgyventi tarp trijų saulių zenito, kol šios nepriartėjo ir neišdegino paviršiaus ir civilizacijos. Iš esmės niekas neįstengia apskaičiuoti nepastovią judančių saulių ir planetos pozicijų, todėl tai civilizacijai reikia susirasti naują planetą, kurioje vyrautų švelnus klimatas ir pastovūs ciklai. Galiausiai mes sužinome, kad toji civilizacija yra realiai egzistuojančios planetos tam tikras modelis. Sakyčiau, gana stulbinamai techniškai ir moksliškai perteiktas, ypač tie sudžiūvimo ir atgimimo momentai – net nebūčiau pamanęs apie tokias protingų humaniodinių būtybių egzistavimo sąlygas, todėl tie fantastiniai apgalvoti elementai išties pribloškia vaizduotės galia.

Kitas dalykas, kuris autoriui padeda sujungti šias grandis yra civilizacijų troškimas išsivaduoti iš savo ego struktūrų, susiskaldymo ir valdžios, sėjančios nesantaiką. Skaitant tampa aišku, kad Trisoliario civilizacija, nors ir pažangesnė už žmoniją, ji tėra tik mūsų netolimos ateities atspindys, tik „patalpintas“ į sudėtingas žvaigždines ir planetos sąlygas. Idealizmas ir gyvenimas dėl tautos idealų, pamirštant asmeninę laimę, tampa abiejų civilizacijų pragaištimi. „Iš pradžių tebebuvome idealistės, bet tai truko trumpai. Po darbo dienos laukuose būdavome tokios pavargusios, kad neturėdavome jėgų išsiskalbti drabužius. Gulėdamos šiaudų trobelėse kiaurais stogais, klausydavomės naktinio vilkų staugimo, ir mūsų svajonės tirpo. Mus numetė į tuos užkampius ir užmiršo, daugiau niekam mes nerūpėjome (p. 270).“

Ir tuo pačiu metu: „Mūsų tikslas – kad Trisoliario civilizacija žemės civilizaciją, sustabdytų žmonijos beprotybę ir idiotizmą. Gal žemės galėtų vėl būti harmoningas klestintis, doras pasaulis. Vis daugiau žmonių pritaria tokiam tikslui, organizacija sparčiai auga. Turime narių iš visos planetos (p.282).“ Akivaizdu, kad autorius naudoja Konstantino Kavafio „Barbarų belaukiant“ metodą: kol neturime priešų už Žemės ribų, tol kuriame sąmokslus vieni prieš kitus. Je iškviečia naujus tarpžvaigždinius priešus, kad pagaliau Žemė susivienytų. Ar tikrai žmonijai visada reikia priešo, kaip kad Kultūros revoliucionieriams, kad būtų tikima tiesa, drąsa, žmogumi? Skaitant neapleido jausmas, kad kiekvienas iš mūsų tėra tik protono dalelė, kurią valdo tam tikros jėgos struktūros (ar jos būtų politinės, ar kosminių dėsnių pavidalu).

Knygoje dar yra daugybę intertekstualių niuansų tiek į mokslo pasaulį, tiek į mūsų socialinius reiškinius, kurie nušviečia išmintingu pasakojimu ir noru atskleisti mūsų netobulumą ir pasimetimą tarp savų. Šios recenzijos pradžioje publikuota citata, manau, atspindi visos knygos idėją: mes esame savo naivumo įkaitais, žaidžiame priešus ir „savus“ tam, kad įtikėtume savo egzistencijos prasme, įtikėtume susikurta neginčytinos tiesos, už kurią verta netgi mirti, idėja, tačiau kartu pjauname šaką, ant kurios sėdime. Manau, Trijų kūnų problema yra socialinė, politinė ir moralinė kritika, išreikšta nepamokslaujančia idėja. Tai knyga apie amžinos vienybės ir taikos ilgesį, apie mūsų tamsų ribotumą, kuris neleidžia įžvelgti paprasčiausios tiesos. Įspūdingi vaizdiniai, idėjos, sąsajos tarp politikos ir mokslinės fantastikos sulydo šią masę į unikalų autoriaus sukurtą pasaulio paaiškinimo modelį, kuriame dažnai galime atpažinti save pačius, tokius sutrikusius, apsistačiusius nuostatomis ir tariamais priešais.

Jūsų Maištinga Siela