2009 m. liepos 31 d., penktadienis

Asmenybės: Jurga Ivanauskaitė





Ir vėl, sveiki mielieji, šiandien noriu jus supažindinti su asmenybe Jurga Ivanauskaite. (Davaij, susitariame, kad kai perskaitote spraipsnį, gale pažymite ar jis buvo juokingas, idomus ar puikus, nes taip sužinosiu, kiek žmoniu jį perskaitė, labai dėkui). Neverta net sakyti, kad tas, kuris pažįsta mane, žino, jog ši asmenybė – mano kūrybos ir asmenybės autoritetas. Todėl noriu apie ją Jums nors kažkiek papasakoti savo akimis. Kartais juokauju, kad apie Jurgą Ivanauskaitę žinau viską, ką tik gali žinoti paprastas pašalinis žmogus. Juk tai kone ryškiausia lietuvių 20 a. pb. ir 21 amžiaus pradžios rašytoja, į mūsų švelnią literatūrą atnešusi siurrelistinę bangą. Po jos užgimė tokie rašytojai kaip Ričardas Gavelis ir Kunčinas, kurie taip pat neatsisakė surrelistinių idėjų savo kūryboje. Nežinau net nuo ko pradėti... Gal nuo vaikystės? Trumpai apie Jurgos Ivanauskaitės vaikystę. Ji gimė ir užaugo garsių Vilniaus intelektualų Korsakų giminėje. Jos tėvas buvo žymus rusų dailininkas Ivanovas, taigi, iš tikrųjų Ivanauskatės pavardė yra sulietuvinta, bet tai nieko nereiškia. Tėvas ją paliko, kai ji buvo dar labai maža. Nuo mažens būsimoji rašytoja labai sirgo, buvo ligotas vaikas, o mokykloje buvo tyli, uždaro ir giliai mąstančio būdo. Žodžiu, kitokia, todėl daug draugų ji neturėjo. Iš visos širdies nekentė matematikos, čia labai džiaugiuosi, nes man matematika taip pat buvo viena iš juodžiausių pamokų, kol galiausiai nustojau parintis ir pradėjau linksmintis galiniame suole, nes supratau, kad geriau gyventi su šypsena, negu beviltiškai stegtis dėl neįstengiamo dalyko, kuris verčia vemti. Taigi, nuo mažens Jurga buvo formuojama kaip būsima menininkė, tačiau tikrai nerašytoja. Jurga įstojo į dalės akademiją, kur jai ir vėl labai nesisekė. Labiausiai nesisekė akademinis piešimas, kur ji beviltiškai nupiešdavo žmogaus kūno dalis ir visus kitus realistinius dalykus, bet užtad fantastiniai dalykai liejosi per kraštus. Pabaigusi akademiją Jurga ėmė piešti visokiausius tuometinius plakatus teatrams. Galiausiai ji nupiešė ir garsiosios grupės „Antis“ plakatą, kuriame išmoningai ir su gilia idėja pavaizduota grupės esmė. Iš tikrųjų Jurga ėmė rašyti jau studijuodama akademijoje. Rašė sau mažytės keistas noveles, kurios vėliau bus surinktos ir 1985 metais išleistos kaip rinkinys „Pakalnučių metai“. Ši kukli knyga buvo lieteratūros sencacija, kuri sudrebino visą literatūrą ir visiems laikams pakeitė jos vystimąsi ir raidą. Iš tikrųjų pats skaičiau „Pakalnučių metus“ ir tikrai galiu pasakyti, kad tos vyraujančios temos iki šiol tebėra svarbios mūsų jaunimo tarpe. Vėliau pasirodė jos kiti kūriniai: „Kaip užsiauginti baimę“, „Pragaro sodai“. Per šį laikotarpį Jurga tapo vadinamąja „Pankų motina“, ji kartu keliavo po Lietuvą su roko maršu ir skatino budintis Lietuvos piliečius. Aišku, tai buvo neregėtai pavojingai, nes galėjai bet kada atsidurti Sovietiniame psichuškėje. Tais metais Jurga pasikeitė, ėmė rengtis juodai, dažyti akis ryškiai tamsiai, vilkėti ilgus sijonus, prisidarydavo daugybę raganiškų papuošalų ir buvo „žiauriai“ paslaptinga. Bent jau taip ją apibūdina visi prisiminusieji. O iš tikrųjų tuo metu Jurga ieškojo savęs, savo dvasios ir sielos, nes jautė, kad kažko trūksta, nuolat yra kamuojama depresijų ir laisvės trūkumų, todėl po truputį ėmė stiprybės ieškoti dvasiniuose dalykuose, bet ne krikščionybėje. Nes tuomet užsukus jai į bažnyčia, visi tik ir žiūrėdavo, kodėl čia tavo akys padažytos, kodėl tu neklūpai ir t.t. Tokie dalykai jai kėlė pasipiktinimą, todėl Jurga sėmėsi budistinių tiesų. Dvasinis alkis ją iš viliojo į rytus. Viskas nutiko, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kada 1993m buvo išleista knyga, tikras lietuvių būsimas bestseleris „Ragana ir lietus“, kurioje kalbama apie žmogiškąją prigimtį ir dvasios alkį, visi kritikai ją užsipuolė pornografijos gamyba, nors pati autorė visiškai siekė kitų tikslų – per aistrą atrasti dvasinių dalykų, bet knyga akimirksniu buvo uždrausta, o autorė labai nusivylusi susidėjo čemodanus ir patraukė į rytus, kur praleido keleta metų. Nepasakosiu apie jos nuotykius ir ieškojimus rytuose, nes tai be galo platu, apie tai daugiau galite pasiskaityti knygoje „Tibeto mandala“. Iš indijos ji rašė didžiules knygas apie rytų išmentį ir mokymą, galiausiai visam laikui į Lietuvą grįžo 1999m ir tapo labai ryški asmenybė kovojusi už Tibeto laisvę. Neretai Jurga papuldavo į spaudą, radijo ir televizijos laidas, kur gindavo save ir nuskriaustuosius. Po to susidarė ir antiIvanauskaitės klubas, kuris niekino, smerkė ir nepripažino ją už tam tikras nesteriotipines tiesas. Ir iki šiol pilna žmonių, kurie net nenori paimti Jurgos knygų į rankas, nes mano, kad tai tik baisus komercinis triukas, ypač po autorės mirties. O kai tai pagaliau padaro per prievartą – o Dieve, stebuklas, knyga iš ties gili ir nuostabi! Na juk žinote, sunkiausia yra pasiimti tai, kas mėtosi po ranka ir bet kada galima pasinaudoti. Taigi Jurga buvo nepelnytai niekinama ir tai tebesitęsia. 2000-2003 tarpe pasirodo jos trys didelis kūriniai: „Sapnų nublokšti“ „Placebas“ ir ese rinkinys „Kelionių alchemija“. Jurga tvirtai įsitvirtina lietuvių literatūroje ir ji įtraukta į mokymosi programą kaip paskutinė šiuolaikinė autorė. Ši rašytoja išleido taip pat knygelių vaikams, eilėraščių rinkinių, be to be perstojo tapė ir dirbo žurnaliste tokiuose žunaluose kaip „Ieva“ ir „Moteris“. Jurga buvo pripažinta, bet jau rašant paskutinį stambų romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“ Jurga ėmė kentėti kojos skausmus. Skaudėjo be paliovos. Jurga ėmė šlūbčioti ir lankytis pas gydytojus, bet jie nieko nesugebėjo rasti. Galiausiai vienas iš gydytojų ją apkaltino girtuoklyste, nes tokie simptomai pasireiškia užkietėjusiems alkoholikams. Galiausiai jos kojyje buvo aptikta kosminio dydžio auglys, o po to paaiškėjo, kad jai ypač piktybinis ir retas Sarkomos vėžys, kuris gali persikelti į bet kurį organizmą. Taigi, Jurga išskrido į Švediją ir Lunde bei Upsaloje gydėsi devynis mėnesius. O kokios skausmus ir vargus teko iškentėti tai buvau pakraupęs perkaitęs jos knygą „Viršvalandžiai“, kuriuos ji parašė nuo mirties prailginusi savo gyvenimą geru pusmečiu. Švedijoje Jurgai buvo išpjauta didžioji dalis plaučių, nes ten taip pat buvo aptiktas vėžys, koja mėsinėjama dieną naktį, skausmas nežmoniškas ir viduje tik gilus gilus tikėjimas. Švedų daktarai pareiškė artimiesimes – ruoškite karstą, nes jei ji pasveiks bus tikras stebuklas, o apie galimybę vėl vaikščioti nebuvo nė žodelio. Kitų metų pusėje Jurga jau rėpliojo su lazdele ir pasveikusi grįžo į Lietuvą. Likimas nuo jos nenusigręžė ir per siaubingą ligą ji atrado tai, ko ieškojo visą gyvenimą – dvasios ramybę. Paskutiniais gyvenimo mėnesiais Jurga buvo nepaprastai laiminga, daug šypsojosi, net rašė „Viršvalandžius“, kai vieną sausio rytą jai buvo pranešta, kad aptiktas naujas vėžys jos smegenyse. Po maždaug dviejų mėnesių Jurga mirė. Bet iki pat mirties troško gyventi, dažėsi gulėdama lovoje, priiminėjo svečius ir džiaugėsi kiekviena gyvenimo minute. Žiūrėjo savo pamėgtus filmus, klausėsi muzikos, kol galiausiai nebegalėjo nei kalbėti, nei matyti. 2007 vasario 17 d. per Kinų naujuosius metus Jurga išėjo. Papasakojau jos labai mažą gyvenimo istorijos santraukėlę, nes iš tikrujų apie jos gyvenimą jau parašyta visa knyga, todėl nebereikia nieko ir kalbėti. Tiesiog gilintis ir dar kartą gilintis, nes ši moteris man iki šiol teikia dvasios stiprybę, ieškoti savo dvasios ir sielos ramybės, nepasiduoti visuomenės nustatytiems steriotipais ir kovoti kovoti ir dar kartą kovoti. Ir dabar dar nuvažiuoju į Antakalnio kapines ir pabūnu prie jos kapo, daug kas ten važiuoja ir nepaisant anti-Ivanauskaitės negerbėjų, tikrasis gerbėjų srautas yra milžiniškas ir joks Lietuvos rašytojas ar rašytoja nieko panašaus neturėjo. Galbūt jums atrodys, kad aš čia perdedu ir viską pagražinu, bet man anaiptol taip neatrodo. Netoli mano namų yra jau atidarytas Jurgos skverelis su naujais suolais, karts nuo karto nueinu į Aguonų gatvę pro jos namus antrame aukšte, pamatau ant palangės daug gėlių ir kažkaip jaučiasi, kad Jurga vis dar čia ir ji niekur nedingusi. Gyva mūsų mintyse, jos knygų puslapiuose, jos nepaprastai ryškiuose paveiksluose ir visame kame. Kaip gaila, kad į Vilnių atvažiavau gyventi jau po jos mirties, bet šis miestas, tie raudoni senamiesčio stogai man vis dar tebekvepia Jurga Ivanauskaite. Myliu ją. Pridedu jos eilėraštį ir laišką, kai ji gydėsi Švedijoje.

Jūsų Maištinga Siela


Rytas

Prisikėlusi iš mirusiųjų
slampinėčiau pajūriu
prisirinkčiau pilnas kišenes kriauklių
klausyčiaus ir klausyčiaus bangų ošimo
kol pagaliau pamirščiau
kaip barbeno žemės grumstai
į karsto dangtį.

Jurga Ivanauskaitė. "Laiškas žmonijai" "Mano likimas mėgsta pokštus ir paradoksus. Pokštauti jam ypač patinka gruodžio mėnesį. Užpernai, gruodžio 12-ąją, jau iškritus pirmajam sniegui, lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofėjais: rytą sužinojau, kad sergu vėlyvos stadijos itin piktybiška sarkoma, o vakarop man pranešė, kad gavau Nacionalinę premiją. Tąsyk priėjau prie lango, pro ašarų miglą pažvelgiau į juodą, pasibaisėtinai abejingą dangų ir pagrūmojau ten aukštybėse sėdintiems Nežinomiesiems, kurie mus, lyg marionetes, tampo už atsitiktinumų, sutapimų ir neišvengiamybės virvučių. Pašnabždomis išrėžiau, nors mieliau būčiau išrėkusi: "Šitaip nežaidžiama!" Jokio atsako, žinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau reikės gyventi. Būtent gyventi, o ne mirti, kad ir ką bylotų rūstūs, dievų funkcijas prisiėmusių onkologų konsiliumai. Pernai gruodis ir vėl pateikė dvi staigmenas: nugyvenau 12 unikalių mėnesių, jie man tikriausiai jau nebuvo skirti, ir tapau Metų Moterimi.Visada buvau fanatiška darboholikė, nė dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų, kurioms įgyvendinti reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkių. Tačiau būtent 2006-aisiais aš nieko neveikiau ir ničniekonenuveikiau. Tik varčiausi įvairių ligoninių lovose ir buvau vartoma ant operacinių stalų net dviejose šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanoma geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą.Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas. Jei ką šiemet ir nuveikiau, tai išmokau elgtis su laiku. Kuo mažiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti į kiekvieną valandą, minutę.Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį.Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių metų periodą."Magaryčios" - žodis, ataidėjęs iš mano vaikystės, kai mudvi su senele slampinėdavom po Palangos turgų, o šnekios žemaičiuojančios moterėlės ant lygiai nusistovėjusių svarstyklių pridėdavo dar vieną obuolį, kelias braškes ar prie puslitrio agrastų, subertų įlaikraštinį piltuvėlį, švystelėdavo papildomą žiupsnį.Magaryčios įsirėžė net ir mano delne: prie netikėtai sutrumpėjusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mažytė uodegėlė. Už jos dabar ir laikausi, kaip už voratinklio, kaip skęstantis - šiaudo.Šiame gyvenime po gyvenimo man teko iš naujo mokytis vaikščioti beveik suparalyžiuota koja ir kvėpuoti puse plaučių. Kūdikiškai pliką galvą šildau vaikiškomiskepuraitėmis. Chemoterapija tapo savotiška iniciacija - juk plikai nuskutamos tos, kurios įšventinamos į deivės Nut žynių luomą arba tampa budistų vienuolėmis, taigi pradeda naują, aukštesnį būties etapą. Niekur nemačiau tiek gražių moterų, kaip kad palatose,kuriose lašinami nuodų sinonimu tapę vaistai. Glotnus it krištolo rutulys pakaušis paryškina kasdienybės aptrintus veido bruožus ir nutraukia rutinos šydą nuo akių - sielos veidrodžių. Nesuprantu, kodėl kai kurios moterys drovisi tokio atviro, tarsi deimantinis peilis aštraus grožio.Esu įsitikinusi, kad garbingo Metų Moters titulo nusipelnė bet kuri vėžiu serganti manopakeleivė, sutikta Santariškių klinikų orbitoje. Jos visos su šventu Jeanne'os d'Arc ryžtu grumėsi už būtį.Tikiu, kad Regina, it koks maištaujantis angelas metusi iššūkį siaubingai, vos kelias savaites gyvenimo jai žadėjusiai diagnozei, dabar vaikštinėja savo namų sode prie Čikagos, stebi paukščius, atskrendančius į 31 lesyklėlę, ir šeria simpatinguosius mangustus. Regina nė už ką nesutiko mirti, kai, pasak jos pačios, pagaliau sutiko mylintį ir mylimą vyrą, kai po daugybės sunkių, savižudiškų metų pajuto svaigų gyvenimo skonį ir saldumą.Tačiau ne tik didžiosios pergalės vertos apdovanojimų. Visada prisiminsiu ir ponią Rožę, kuri pasiryžo numirti gražiai, taip, kad artimieji jos įspėjimą priimtų lyg didžią Pamoką, okada nors, stojus jų pačių atsisveikinimo valandai, galėtų sušnibždėti kaip šv. Pranciškus: "Mano Sese, Mirtie..."Filosofai ir antropologai pastebi, kad moderniosios civilizacijos piliečiai baugščiai slepiasi nuo nepaneigiamo, neatšaukiamo, nepermaldaujamo fakto, kad yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis kruopščiau slepiama, tarsi būtų gėdinga. Nemažai ligonių gėdijasi net savo ligos - jei susirgai vėžiu, tampi tarsi pažymėtas geltona žvaigžde ir atsiduri sveikųjųpasaulio užribyje. Mūsų visuomenėje dar labai gaji nuomonė, kad sunkus ligonis privalo žinoti savo vietą: palatą, tvankų merdėti pritaikytą kambarėlį ar urvą, į kokį traukiasi dvėsti sužeistas žvėris. Aplinkiniams darosi nejauku, jei vėžiu pažymėtasis drįsta išlįsti įviešumą, sakytum, ant jo kaktos šviestų ryškus it "Coca-Colos" reklama užrašas: "Memento mori". Atmink, kad mirsi.Dar visai neseniai, kai pati buvau sveika, šalia vėžininko jausdavausi nejaukiai, tarsi toji liga būtų užkrečiama. Apie vėžį tebesklando daugybė mitų ir prietarų, jis tebėra apgaubtas baimės ir nesuvokimo skraiste labiau nei bet kokia kita liga, išskyrus AIDS. Iki šiol atkakliai tikima, kad onkologinės ligos nepagydomos. Sapaliojama, kad moderniausiais mokslo laimėjimais pagrįsta medicina bejėgė, kad vėžį verčiau gydyti kaip viduramžiais: dėlėmis, šlapimu, musmirių, rūpužių ir kandžių trauktinėmis arba burokėlių sulčių klizmomis.Neseniai sulaukiau laiško, kuriame rašoma, kad visas Vilnius kalba, jog praradau tikrąjįtikėjimą, nutolau nuo mistikos, magijos, ezoterikos ir atsidaviau "mafijai su baltais chalatais ir skalpeliais". Į tai galiu atsakyti tik tiek, kad mano tikėjimas yra tvirtesnis nei kada nors anksčiau, kad kritiniais šių baisių ir gražių metų momentais esu jautusi ne tik Dievo rankos prisilietimą, bet ir jo glėbio stiprybę. Juk net itin skeptiškas onkologas patvirtins, kad, gydant vėžį, susijungia ne tik gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra trečiasis veiksnys. Nenorintieji gali jo neįvardyti, abejojantieji jam suteikia Absoliuto vardą, na, o tikintieji tą lemiamą jėgą vadina Dievu.Visiems gerai žinoma pasakėlė, kad onkologinės ligos priežastys neva - karminės, kad jos nusipelno tik tie, kurie neteisingai gyvena. Jeigu iš tikrųjų taip būtų, nereikėtų kalėjimų, nes visi žmogžudžiai, kankintojai, vagys išmirtų nuo leukemijos ar sarkomos.Naujajame Testamente nė karto neužsiminta, kad Dievas sunkiomis negaliomis žmones baudžia arba taip jiems kerštauja (girdėjau nuomonę, kad man šitaip "atkeršyta" užkeliones į Himalajus ir domėjimąsi budizmu). Jėzus Kristus beveik visose evangelijų istorijose gydo ligonius, o labiausiai įkvepiantys jo pamokslai skirti paliegėliams, nelaimėliams, mažutėliams...Apie ligą, kaip bausmę, labai mėgsta kalbėti visokio plauko ekstrasensai, bioenergetikai, šarlatanai, Nostradamo instituto direktoriai ir kontaktuotojai su nežemiškomis civilizacijomis, jie už kosminius pinigus siūlo savo šlykščias "panacėjas" viltį praradusiems ligoniams ir jų artimiesiems. Tokius gyduolius, lengvai žongliruojančius madingais žodelyčiais "čakra", "aura", "prana", "ajurveda", "Tibeto medicina", jau seniai laikas traukti baudžiamojon atsakomybėn, o kai kuriuos aš įsakyčiau net sušaudyti be teismo.Sako, kad sergantis žmogus tampa piktas. Jeigu ant ko nors ir pykstu, tai tik ant visų ką tik čia išvardytų menkystų. Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos ėdamas žmogus gali gyventi pilnakraujį, turiningą gyvenimą. Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų. Būtis ima švytėti, neretai spinduliuoja ir jos šeimininkas, nors gal tik jis ir dar keli artimieji žino mastą tos kančios, kuria mokama už šią ypatingą šviesą.Taip, taip, ligonis irgi gyvena, o ne tik serga ar ritasi mirties linkui. Suglumstu, kai kas nors nustemba, man patikinus, kad ne tik tįsau lovoje galvodama apie įkapes, bet turiu daugybę darbų, pramogų ir ateities planų. Kita vertus, sergantis - dar nereiškia niekamtikęs. Kad ir kokia sunki liga, svarbiausia jos neįsileisti į savo sielą. Tada stebuklingas galias parodys ir kūnas. Aš pati apstulbstu stebėdama, kaip jis už mane grumiasi, kaip užgydo žaizdas po sunkiausių operacijų, kaip stengiasi, kad, netekusi vienos ar kitos savo fizinės detalės, pamažu prisitaikyčiau vėl gyventi taip, kaip man patinka.Paradoksalu, bet būtent dabar iš tikrųjų pamilau savo kūną, nors anksčiau turėjau aibę kompleksų, o kartais tiesiog nekenčiau savo atspindžio veidrodyje. Pagaliau (kai pagal visas nūnai egzistuojančias grožio teorijas turėčiau savo noru pasitraukti į šiukšlyną) tapau pati sau graži. Net pamėgau fotografuotis, kaitalioti įvaizdžius, keisti šukuosenas (tai labai lengva, kai neturi plaukų) ar kelioms valandoms pasipuošti "haute couture" drabužiais. Šitaip stengiuosi atsidėkoti savo kantriajam, darbščiajam ir vis dar man labai ištikimam kūnui.Jau girdžiu, kaip dvasingieji teisuoliai šaukia, kad mirštant reikia rūpintis savo siela. Tačiau ir kūnas man yra duotas Dievo. Būtent dabar išmokau save mylėti ir patikėjau, kad galiu būti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neįgali, neretai - bejėgė, su daugybe randų, žaizdų ir netgi su vėžiu. Už tai, kad išdrįsau į save įsileisti meilę, esu be galo dėkinga visiems tiems drąsiems žmonėms, kurie nebijojo su manimi, sergančia, būti, man padėjo, mane palaikė, gelbėjo, globojo, guodė, stiprino, linksmino, džiugino, juokino, kurie mano gyvenimą darė ir tebedaro nuostabų. Ačiū, ačiū, ačiū!"
P.S. Kas susidomėjote, dešinėje galite pažiūrėti šiek tiek Youtube apie pačią Jurgą. Ypač antrają nuorodą, kuri man pasirodė be galo gili ir įdomi.

Islandija - ugnies ir ledo karalija






Sveiki mielieji, šiąnakt sapnavau kaip lėktuvu iš Venesuelos skridau į Islandiją, kad ir šalta man baisiai ten patiko ši šalis. Ta gamta, tos ilgos kone poliarinės vasaros dienos. Buvo iš tikrųjų labai gražus ir tikroviškas sapnas. Na beveik, juk niekada nesu buvęs Islandijoje, todėl atsikėlęs nutariau pasidomėti apie šią šalį, nes iki šiol ji man pasirodė esanti labai nyki, pilka ir per šalta. Vien uolos uolos ir t.t. Bet patirinėjus geriau, pamatai, kad ten yra ir žolės! Islandija dar kitaip vadinama Iceland (ledo sala), jau vien mane atbaidydavo šis pavadinimas, bet pasirodo, kad ten nėra jau taip blogai kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Islandija nuo pačios Grenlandijos nutolusi tik 300 kilometrų. O juk mes žinome, kad Grenlandiją dengia ledas, bet su Islandija nieko panašaus nevyksta. Pačių islandų nei daug, nei mažai – 300 000 tūkstančiai. Taigi, beveik trečdalis milijono, o jau turi savo kalbą, sostinę ir visa ko, ko reikia valstybei gyvuoti. Kiek teko girdėti jų kalba nėra labai jau simpatiška, nes gana sunki ir tokia sudėtingai murmanti, žodžiu, užsieniečiams be prošvaisčių neįkandama. Islandija yra vulkaninė šalis priklausanti Atlanto vandenyno kalnakubriui, todėl šios šalies paviršius labai kalvotas ir įvairus. Islandija garsėja savo nuostabiaisiais geizeriais ir ugnikalniais. Islandijos žmonės daugiausia verčiasi žvejyba, nes aplink plyti didžiuliai vandens plotai, kuriuose ji šeimininkauja kartu su Norvegija. Islandijos sostinė – Reikjavikas, įdomus miestas, užmečiau akį į dar vieną žmonijos stebuklą - vikipediją ir pamačiau, kad jame gyvena vos 130 tūkstančių žmonių, taigi daugiau nei trečdalis visų islandiečių ir primena jaukų uostamiestį Klaipėda. Na negaliu to tvirtai teigti, nes niekada ten nebuvau, bet iš nuotraukų tikrai atrodo jaukus ir Klaipėdą primenantis miestas. Kažkur teko girdėti, kad Islandijoje pagal statistiką paaugliai greičiausiai pradeda savo lytinį gyvenima. Vidurkis 15 metų. Na, islandai nepasižymi koncervatyvumu, nors iš pažiūros atrodo ramūs kaip tikri skandinavai. Iš islandijos kilusi ir dainininkė Bjork, kuri svečiavosi ir Lietuvoje. Beje, jos filmas „Šokėja tamsoje“ tikrai nuostabus. Islandija šiuo metu išgyvena krizę. Prasidėjus pasaulio ekonominei krizei, Europoje labiausiai buvo paveikta Islandija, kuri priėmė 5 mlrd. JAV dolerių paramą iš TVF. Islandija tapo pirmąja Vakarų šalimi nuo 1976–ųjų gavusi tokia finansinę pagalbą. Islandija 2007 metais buvo pagal vienam gyventojui tenkantį BVP rodiklį penkta turtingiausia pasaulio valstybė, tačiau prasidėjus krizei valstybė ypač priartėjo prie bankroto, kai buvo priversta gelbėti tris bankrutuojančius vietos bankus. Ji nukentėjo nuo ekonominės krizės bene labiausiai, nes jos visa ekonomika veikė kaip aukštos rizikos draudimo fondai, kurie ypač nukentėjo per krizę. Islandijos kronos vertė 2008 metais smuko beveik perpus, o skolinimosi galimybių iš užsienio bankų beveik nebeliko. Ne kokios dabar dienos Islandijoje. Bet yra tokų lietuvių, kurie daug mieliau gyvena tenais, nei Lietuvoje. Sako, kad ten gamtos grožis tiesog stulbinamas. Vienas iš tokių žmonių dainininkas „Amberlaifas“, kuris tikrai nesiruošia grįžti į Lietuvą ir renkasi laukinę ir įkvepiančią Islandijos gamtą. Beje, nereikia pamiršti, kad Islandija – pirmoji šalis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pripažinusi mūsų šalies egzistavimo savarankiškumą. Kiek dar pasidomėjau, Islandija – labai jau kontrastinga šalis. Joje dominuoja ledas ir ugnis. Kažin ar pasaulyje kur nors yra tokia šalis, kuri gyvuotų šitokioje terpėje? Islandija turi didelių pliusų ir šiuo metu nemažai minusų ekonomikos nuosmukio etape. Bet kam teko pabūvoti šioje stebuklų šalyje, niekas negrįžo abejingas, sakoma, kad ten – nepakartojama. Norėčiau ir aš kada atsidurti Islandijoje...

Jūsų Maištinga Siela.

2009 m. liepos 29 d., trečiadienis

Iš mano kūrybos: Basomis per karštą sniegą


Žmogau, kas tu esi? Kas tave mylėjo ir mylės amžinai? Kas tave paleido į pasaulį, kuriame tiek daug draugų ir tiek daug priešų? Žmogau, į ką tu tiki? Kuom tu gyveni, jei net nežinai, ką veiksi rytoj? Žmogau, kur tu eini? Kur tu skubi nešinas savo trapią širdį per samanų ir akmenų pievas? Kaip švytuoklė nuo pasaulio krašto iki pasaulio bedugnės balansuoji su pilnu vandens ąsočiu ant galvos ir kažko taip karštligiškai ieškai, bet nežinai ar pats save atradai. Kažkur tenais yra mirtis, tokia šalta kaip ledas, kaip sudarkyti bereikšmiai laiškai, bėgantys berniukai per lietaus laukus namo... Kažkur yra meilė, tokia šilta, kaip vakarai prie naktinio laužo su svirpiančiais žiogais, amžinai alkanomis žvaigždėmis, draugų dainomis... Žmogau, kas tave sukūrė, tokį nesuvokiamai keistą, sudėtingą ir pilną svajonių? Kieno širdies tiek laiko klauseisi? Ar pameni vis dar tą gausmą, jūrai atsitrenkiant į tavo kojų pirštų galiukus? Ar vis dar tuo tiki? Virpi? Gyveni? Kas tave taip mylėjo, kad galėjo net pasėti, saugoti ir paleisti į gyvenimą? Žmogau, ar bent žinai, kiek tavęs dar paslapčių, neįmintų mįslių laukia? Kiek dar tave vilios ir gundys ieškoti kažko į tolius... Žmogau, mano mielas žmogau, atverk tu akis ir širdį į žvaigždėtą dangų ir sustok nors minutėlei, nors mažai sekundėlei ir neskubėk taip greitai, nes aš kitaip nepavysiu tavęs ir nespėsiu įteikti to, ko tu taip karštligiškai ieškai nakty.

M. Siela.

2009 m. liepos 28 d., antradienis

Mergaičių "kalėjimas" Vilniuje: tarsi realybės šou, tik labai žiaurus.

Merginų kalėjimu neatsargiai pavadinamoje įstaigoje paauglės už gerą elgesį gali eiti į pasimatymą, šokti diskotekoje ir net pasilepinti soliariume.
Šiuose namuose gyvena trylika paauglių. Jos kasdien renka pliusus ir minusus - už gerą ir netinkamą elgesį. Name būna muštynių bei konfliktų, ir dar kokių... Juk merginos visada mokėjo regzti intrigas. Ir filmavimo kamerų čia yra. Visai kaip realybės šou! - pajuokaujame. Ir iš sustingusių panelių žvilgsnių tuoj suprantame, kad ne vietoje. Kameros čia filmuoja saugomą teritoriją, o to namo langai užkalti grotomis.
Tvora, grotos ir bulvių kvapas
Mergaičių kalėjimas. Taip vertė manyti policijos pranešimas, kad praėjusią savaitę iš Vilniaus vaikų socializacijos centro pabėgo trys paauglės. Tačiau „kalėjimas" čia, pasirodo, netinkamas žodis. „Nėra čia taip blogai. Tik laisvės trūksta. Pirmą mėnesį negalima išvis kontaktuoti su pasauliu. Po mėnesio jau galima rašyti laiškus. Po to leidžia ir paskambinti", - pasakoja namo gyventoja Laurita. Panele.lt pasisvečiavo vieninteliuose Lietuvoje mergaičių namuose, kur prasikaltėlės mokosi pažinti laisvės kainą. Laikydamiesi šalies įstatymų, nepilnamečių herojų veidų negalime rodyti.
Bendrabutis ir mokykla netoli stoties Vilniuje aptverti aukšta tvora, o norint patekti į teritoriją, tenka pereiti budėtojo postą. Tvoroje yra keletas skylių. Vėliau sužinosime, kad pro jas merginos ir mėgsta pabėgti iš savo „namų".
Bendrabučio kieme žydi gėlės, o koridoriuje pasitinka keptų bulvių kvapas - atvykome kaip tik po pietų. Kas skaito, kas langus valo, dar kitos serialą per TV žiūri ir šnekučiuojasi. Naujokė gamina pavakarius - pjausto „daktarišką" dešrą kubeliais: „Jau apsipratau čia, beveik nebepastebiu tų grotų, o panos visai draugiškos", - tarsteli.
"Savotiška vasara"
Šiame centre nuo trijų mėnesių iki trejų metų nuolat gyvena apie pusšimtis 14-17 metų merginų.Vasarą čia jų liko tik trylika - likusios išleistos atostogų pas tėvus ar į vaikų globos namus.„Čia patenkama tikrai ne už gražias akis", - šypsosi namo gyventoja penkiolikmetė Laurita. Šiandien ji iškepė kokosinį pyragą, susitvarkė kambarį ir dar spėjo pažiūrėti televiziją. Ji čia gyvena jau pusantro mėnesio. Liko dar metai. „Savotiška vasara. Bet geriau nei namie, nes čia mokomės ne tik gauti, bet ir duoti", - sako mergina, į Socializacijos centrą teismo sprendimu atgabenta už tai, kad metė mokyklą, bėgo iš namų, buvo, kaip sako, „negeras vaikas".
Gyvena ir prostitutės, ir valkataujančios paauglės
Gyvenimas šiame centre - švelnesnė bausmė už nepilnamečių koloniją. Čia patenkama teismo sprendimu. „Jeigu teismas nutaria, kad mergina neturi papulti į kalėjimą, jos keliauja pas mus, kur laisvė ne atimama, o tik griežtai suvaržoma", - paaiškina ponas Alfonsas Burba, direktorės pavaduotojas, merginoms tapęs tarsi tėvu.
Dažniausiai čia apsigyvena pamokų nelankančios, valkataujančios, iš namų bėgančios, girtuokliaujančios, vagiančios, kituose nusikaltimuose dalyvaujančios paauglės.
„Štai, Marytė gyveno pas senelę. Nesimokė, valkatavo, susidėjo su chebra. Chebrai pritrūko lėšų. Panelė pasikvietė pažįstamą pasiturintį vaikiną, ir chebra jį atbombino: atėmė striukę, telefoną, laikrodį. Mergina tiesiogiai to vaikino nedaužė, tačiau nusikaltime dalyvavo ir už tai buvo atvežta pas mus", - pasakoja pavaduotojas.
O 17-metė Erika iš Anykščių šiemet beveik nė karto nebuvo mokykloje. Tik čia atvežta palankė pamokas. „Klasiokė ryte sako: „davai, neiman į šūlią". „Davai", - sakau. Ir neidavom. Varydavom pas ją, gerdavom kavą, dar ką nors. Ir taip - kiekvieną dieną", - pasakoja tris mėnesius čia gyvenanti ir rugpjūtį į normalų gyvenimą grįšianti auklėtinė.
Mergaičių pulkas šiuose namuose - margaspalvis: čia patenka ir nepilnametės prostitutės, ir net, skambiai pavadinkime, prostitučių dinastijos atstovės. Seniai seniai čia gyveno prostitucija besiverčianti mergina. Vėliau pateko jos dukra - irgi seniausio amato atstovė. O po keliolikos metų - ir tokia pat anūkė.
Už grotų septyniolikmetė pagimdė vaikelį
Būna, atgabenamos ne tik nuo alkoholio, rūkymo, bet ir nuo narkotikų priklausomos keliolikmetės. Pastaruoju metu padaugėjo besilaukiančių nepilnamečių.
Neseniai su šiais namais atsisveikino mergina, kuri čia pagimdė, susituokė ir pusantrų metų augino sveiką gražią dukrelę Kariną, darbuotojų anūkėle vadintą. „Žentą suradom, apženinom. Netgi vyrui leisdavome ilgiau pabūti", - pasakoja pašnekovas.
Kitos merginos pasimokė iš jaunosios mamytės. Tik išvažiuoja atostogų, o grįžta jau nėščios. „Galvoja, čia pagimdys, ir joms bus pagerintos gyvenimo sąlygos, o gal net anksčiau paleis. Bet jaunos - neapskaičiuoja nėštumo laikotarpio - ir išeina iš čia prieš pat pat gimdymą", - šypsosi p. Alfonsas.
Disciplinos moko griežta dienotvarkė
Tačiau ne viskas čia verčia šypsotis. Merginos yra stebimos grupės auklėtojų ištisą parą ir gyvena pagal griežtą dienotvarkę: keliasi devintą ryto, tuomet kelios vyksta į botanikos sodą, kur padeda tvarkyti augaliją. Dabar vasara, tad likusios irgi neliūdi - sėda į vairuotojo „opelį" ir važiuoja prie ežero, vėliau ruošia pietus. „Vakar lijo, todėl ežerą iškeitėme į barą. Pieno barą", - pasakoja merginų prižiūrėtojas. Vienuoliktą vakaro merginoms metas į lovą.
„Neliūdna. Tai pyragą kepam, tai televizorių žiūrim. Indų filmus žiūri daug panų. Tai susėdusios verkiam net", - pasakoja tamsiaplaukė katino akimis Erika.
Nuosavų pinigų auklėtinės neturi. Valstybė vienai mergaitei skiria 9,50 lito per dieną maitinimui. Rūbai, kitos prekės - centro darbuotojų ir pačių merginų reikalas. Dar padeda geri žmonės, atveža nebenaudojamų rūbų.
Merginoms artimųjų atsiųstus pinigus tvarko prižiūrėtojai. Kiekvienas ketvirtadienis čia - apsipirkimo diena. Su auklėtojomis jos eina į parduotuvę. Namo būtina parnešti čekį.
Draugai joms atneša "šio to stipresnio"
Langai su grotomis, pasak centro darbuotojų, apsaugo nuo neleistinų „dovanėlių", kurių atneša draugai. Todėl merginoms uždrausta turėti mobilųjį telefoną. Paskambinti artimiesiems joms leidžiama dukart per mėnesį. „Jei atsiranda bendrabutyje mobilusis telefonas, vakarais kaip musės aplink medų ima zyzti draugai. O tada atsiranda ir lauktuvės tam tikros. Dažniausiai tai būna „kažkas stipresnio", „kaip ir priklauso". Bėda tik ta, kad pas mus čia nepriklauso", - Alfonsas šypsosi.
Už surinktus balus - į soliariumą, kiną, diskoteką
Į lauką kada panorėjus išeiti čia negalima - durys rakinamos. Turi susirinkti kelių merginų grupelė, ir su auklėtoja jos gal išeis į kiemą, pažais kamuoliu, jei turi užtektinai pliusų, arba paravės gėlių sodelį, jei pliusų nori užsidirbti.
Taip, čia jų elgesys vertinamas teigiamais ir neigiamais balais. Tie balai merginoms - viskas: ir pasimatymai, ir laisvalaikis, ir pinigai, o svarbiausia - už juos galima nusipirkti laisvės.
Elgesys vertinamas +1, +2, +3 ir +5 balais. Lygiai taip pat su neigiamais ženklais. Pakėlei nuorūką nuo žemės - plius vienas. Nusikeikei - minusas. Rado svaigaus gėrimo spintoje - trys minusai. Užsidirbti pliusų galima auklėtojai įrodžius apie teigiamus elgesio pokyčius - už paslaugumą, tvarkingumą, sąžiningumą. Daugiausiai teigiamų balų gaus ta, kuri, pavyzdžiui, sutramdys įsisiautėjusią draugę ir numalšins konfliktą. Minusų lietus į sąskaitą pažirs, jei, sakykime, mergina sukels muštynes ar pabėgs iš centro.
„Septyniolika pliusų turiu. Juos rytoj išnaudosiu - važiuosime prie ežero ir surengsime pikniką", - išduoda Erika.
Štai laisvės „meniu" ištrauka, iš kurio merginos, turinčios pakankamai balų, gali „pirkti patiekalus": pasivaikščiojimas mieste vienai (7 balai), pasimatymas su draugais (7 balai), išvyka į baseiną (20 balų), išvyka į čiuožyklą (15 balų), išvyka kiną (10 balų), galimybė papildomai kam nors paskambinti (5 balai), papildomas vokas laiškui rašyti (4 balai), vakaras boulingo klube (20 balų), išvyka į teatrą, koncertą (10 balų), išvyka į soliariumą (30 balų), pajodinėti žirgu (40 balų).
O kuo soliariumas - geresnė pramoga už kiną? Ogi todėl, kad soliariumas - neįprasta ir dėl to labiau vertinama. „Sąrašą sudarė jos pačios. Pajodinėti žirgu - man net nekiltų mintis apie tokią pramogą", - sako p. Alfonsas.
Per pasimatymą pasimylėti nespėja
O ar yra tame laisvės sąrašėlyje koks naktinis klubas? Juk paauglėms reikia energiją išlieti, į berniukus pasidairyti!
„Ooooo... Ne. Diskoteką mes pasidarome čia, foje. Gali ateiti ir draugai, jeigu gerai elgiesi. O klubai - labiau jums, mano ponai, o ne joms", - Alfonso balse juntama sarkazmo gaidelė.
Paaugliams norisi meilės, siaučia hormonų audros - sutinka p. Alfonsas. Mergaičių soc. centre tai - ne bėda. Juk šalia yra vaikų globos namai, kurių auklėtiniai mokosi vienoje mokykloje su merginomis. Čia vyksta net pasimatymai! „Kartais leidžiame ir vieniems pabūti. Galime garantuoti, kad per pasimatymo laiką pasimylėti jie nespėja. Iki vestuvių - NE", - patikina merginų auklėtojas.
Bėglių ieško policija
Gal dėl to NE merginos ir pabėga iš šių namų? Štai, policija ieško birželio pabaigoje pabėgusių 17-mečių Oksanos, Monikos ir šešiolikmetės Sandros. Merginos buvo įgavusios darbuotojų pasitikėjimą ir tiesiog pralindo pro skylę tvoroje, kuomet tvarkė kieme aplinką.
Ar užlopėte tas skyles, pro kurias pabėgo? - paklausėme. „Za kakyji šaši? Vieną skylę šešis kartus lopėm - labai pamėgta pabėgimo vieta buvo. Kiekvieną kartą kainuoja užlopymas. Trūksta lėšų net tokioms smulkmenoms", - konkretus p. Alfonsas.
Kur jos eis iš čia?
Mergaičių namas pastatytas 1961-aisiais. Čia buvo mergaičių kolonija. Vėliau - profesinė technikos mokykla, dar vėliau čia tapo specialiosios globos namai, o dabar - socialinis centras. Visą laiką nuo pastatymo čia gyvena mergaitės. Šiandien tai vienintelis Lietuvoje mergaičių socializacijos centras.
Iš jo kasmet pavasarį išleidžiama apie dešimt panelių. Pasak specialistų, jei iš to dešimtuko trys sukuria šeimas, pradeda auginti vaikus ir susiranda darbą, penkios grįžta į tą pačią terpę, iš kurios atėjo, o dvi dar labiau nusmunka, vadinasi pasiekti geri rezultatai.
Pasak p. Alfonso, valstybėje trūksta lėšų tokiems vaikams, kokie auga šiuose namuose ir sulaukę pilnametystės iš jų išeina. Pas ką ir kur jos grįš? Kur jos gyvens sulaukusios aštuoniolikos? Klausimų daug, tik į juos retai kas atsako.

Straipsnis paimtas iš http://www.panele.lt/

2009 m. liepos 27 d., pirmadienis

Ar iš tikrųjų "kitoks" žmogus - eretikas?


Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie kitokį žmogų ir jo gyvenimą. Ką reiškia kitoks žmogus? Kitoks... Labai plati sąvoka, manau, tik pats žmogus save pavadinęs „kitokiu‘ suvoks šios sąvokos jausmą, būseną ir skonį. Kas tik nesijaučia kitoks nuo mažumės. Šis klausimas man iškilo šiandien, kai „emailais“ susirašiau su viena septyniolikmete, kuri save vadina “kitokia“, aš taip pat save vadinu kitokiu. Kaip ir visais laikais, „kitokių“ žmonių, niekas nemėgo, jei tu nesi bandoje, kuri teka viena kryptimi, tai vadinasi – „viso gero“, - nes tu negali niekur pritapti. Kitokie žmonės išsiskiria savo kalbomis, mąstymo būdu, pomėgiais, apranga. Prisiminkime mokyklinius laikus, kada klasėje tikrai būdavo žmogus, kuris buvo nemėgiamas, engiamas ir visaip kitaip „pyzdavojamas“ liaudiškai tariant. Taip buvo dėl to, kad tas žmogus buvo kitos. Čia aš nekalbu apie žmonės, kurie net asmenybės neturi ir duodasi reketuojami bet kam, kalbu apie žmones, kurie buvo galbūt savaip agresyvūs, ieškantys savųjų tiesų arba nepaprastai tylūs ir paslaptingi. Iš tokio išsiskiriančio žmogaus būnama neretai pasityčiojama, jį mėgsta erzinti ne tik klasės berniukai, bet ir mergaitės. Tą esu patyręs savo kailiu ir galiu pasakyti, kad iki šiol su nuoskaudomis prisimenu tuos laikaus kaip vieną juodžiausių savo gyvenimų periodų. Ačiū Dievui, tai jau praėjo. Neretai „kitokie“ žmonės būna nepaprastai vieniši ir nutolę nuo bendraamžių, jų asmenybės būna nepaprastai plataus diapozono ir intelektualios, nes tokiais atvejais vienišumas remiasi į knygų krūvas, į tikėjimą ir kitokį gyvenimo modelį. Kaip ir ta septyniolikmetė, man pasakė, kad ji niekada neturėjo padoraus pokalbio su klasiokais nei apie paskutiniąją cigaretę, nei apie sukneles ar staiga netikėtai pasibaigusį nagų laką. Visada jautėsi kitokia, o dėl savo kitoniškumo žeminama, užgauliojama ir visaip kitaip persekiojama. Va, štai Jums ir šių dienų eretikai. Bet ir eretikai taip pat deginami buvo už kitokį mąstymą. Bet kaip sakiau kitokių žmonių širdys būna labai plačios ir, kaip gaila, dažniausiai neatvertos. Tokie žmonės labai svajingi, atsargūs, protingi ir užsidarę, bet nepaprastai ieškantys laisvės, prasmės ir draugų. Dažniauiai ne mokyklos tarpe. Kitokie žmonės puikiai sutaria su vyresniaisias, nes jų intelektualus bendravimas būna labiau suprantamas mokytojams nei jų bendraamžiams. Ir visgi, labai gaila, kad tokie nuostabūs neretai talentingi žmonės yra skriaudžiami bendraamžių ir šitaip jų nekenčiami. Kitoniškumas bado akis, dirgina kitų norą pasityčioti. O kuris nenori pasijusti stiprus bandoje, užpuldamas baltąją avelę tarp pilkųjų? Masinė psichozė varė ir mane į neviltį, todėl tai mane vertė ne tai, kad netylėti, bet maištauti ir veikti priešingai – dar labiau būti kitokiam. Ėmiau dažyti plaukus, rengtis ryšiai, reikštis scenoje ir visame kame. Tai buvo pradėję tapti net kaip narkotikai, juo daugiau kritikos ir pažeminimų, tuo daugiau kitoniškumo, kai kurie manęs buvo pradėję engti, nes atrodžiau keistai chaotiškas. Ir net mano klasiokė, kuri čia lankosi (R, tau linkėjimai!), neleis man pameluoti, buvo metas, kada vaikščiojau su auliniais – tvartui miežti skirtais batais ir raudonu pliušiniu meškiukiu Stase, su kuria net kalbėdavau. Galbūt tai juokinga ir kvaila, bet man tai buvo jau tarsi lenktynės su visu tos bandos pripažintu modeliu pasiduodančiai mokyklinei psichozei. Nenorėjau priimti jų modėlio, todėl kūriau savo ir gyvenau pagal savo taisykles ir visiškai nesvarbu, kad kitiems tai atrodė kvaila ir juokingai nesuprantama. Bet prisipažinsiu, kartu būdavo ir linksma gyventi kitaip, tapdavau savarankiškas ir nuo nieko nepriklausomas. Ačiū Dievui, mokykloje taip ir neteko patirti fizinio smurto, bet psichologinis tiesiog liedavosi per kraštus, todėl turėjau kažkaip su tuo kovoti. Bet paskutiniaisiais mokslo metais, kai supratau, jog pasaulyje taip pat yra kitokių kitokių, kad neverta įrodynėti kitiems to, ko nenorima pripažinti, tapau pasyvus, vis rečiau ir rečiau lankiau mokyklą, Prasidėjo liūdnos dienos, norėjau visiškai mesti mokslus, nes mokykla man buvo tapusi kaip mano asmenybės, sveikatos ir emocinės būklės žlugdymo vieta. Gaila, kad pas mus mokykloje taip niekada ir nebuvo nuolatinės psichologės, galbūt būčiau pas ją išvaikščiojęs takelius, nes pagalbos, padrąsinimų ir supratimo tais laikais labiausiai ir trūko. Bet yra ir šiokių tokių pliusų, tokie dalykai užgrūdina, padeda save suformuoti, nuisiimti tuos rožinius akinukus ir į pasaulį pažvelgtį savaip. Mokykla iš tikrųjų – nepaprasta mokykla visam gyvenimui. Kai kam ši įstaiga gali tapti nepaprasta kovų arena su savimi pačiu, aplinkiniais ir panašiai. Ir galiausiai visa vaikystė ir paauglystė suformuojama ant šio pamato, o kaip gaila ir apmaudu, kad niekada negalėsiu pasigirti savo gražia ir šviesia vaikyste bei paauglyste. Bet ką, negi verksim dabar? Dažniausiai kitokiems žmonėms gyvenimas atsiveria po mokyklų – neretai studijų metais. Prisimenu tokias asmenybes kaip Jurga Ivanauskaite ir Christina Aguilera, Madonna, kurios prisimena savo mokylas kaip siaubingai juodus periodus, kada teko tiesiog kovoti mokyklėnėje terpėje, o įdomesnis pasaulis vykdavo kažkur namų kamputyje, mintyse, dienoraščių puslapiuose. Bet pažiūrėkite, kas po to pražysta? Bet ir dabar visuomenėje engiami kitokie žmonės. Minedo kultinė psichozė buvo išjuokta ir nesuprasta, o pats žmogus susigadino savo gyvenimą galbūt net to nenorėdamas. Apie tai net nekalbu, nes tai – norėta pasityčioti iš kitokių žmonių. Apie homoseksualus jau irgi nebekalbu, iš vis Lietuvoje jaučiu niekada jie ir nebus integruoti kaip visuomenės dalis. Ir visgi, kas paskatina ignoruoti ir neapkęsti kitoniškuosius? Pavydas? Kitų žmonių nesidžiaugimas? Baimė? Baimė būti kitokiam, tokiam kaip jis arba dažniausiai iššaukia nesveiką ir nesąmoningą savisaugos inkstintą – agresiją. Iš tikrųjų šį pagrindinį elementą papildo ir didybės manija, kada iš bandos avelių galima pasirodyti pilkųjų avinų vedliu. Kito žmogaus žeminimas daro tave galingu. Bet yra kažkas pasakęs, kad tas, kuris žemina kitą, iš tikrųjų save žemina ir parodo savo pavydą, bailumą ir puikybę. O liūdniausia šios metaforos dalis yra ta, kad pats patyčių kaltininkas dažniausiai nesijaučia kažkoks niekingas padugnė, atvirkščiai, suteikia sau forsuojančios jėgos. Ak, kaip gaila, kad „kitokie“ žmonės dažniausiai taip ir lieka savo kiaute ir neišlenda, nepražysta kaip gelės, nesuspindi. Niekaip nepamiršiu tos merginos, kurią talžė bendraamžės, o kažkas juokdamasis filmavo telefonu, o po to paplatino internete. Mergina perėjo į kitą mokyklą, bet nepritapo, nes istorija pradėjo kartotis. Galiausiai margina gyvenimą baigė savižudybe. Galbūt tai karma, galbūt taip ir turi būt, bet galbūt tai iššūkis visam pasauliui, kad kažkas negerai, kad kažką reikia daryti, nes tokia situacija nebegali tęstis. Žmonės evoliucinuoja, sparčiai auga ekonomika, technologijos ir t.t., bet žmogaus prigimtis nieko nesikeičia, ji nekinta ir tai blogai, mes nespėjame su laiku. O blogiausia, kad Lietuvos valdžia nieko nedaro, kad apsaugotų kitokius. Visi žino, kad tokie egzistuoja, bet niekas nė cypt, nė krepšt. Ir visgi daug jau apie tai kalbama, bet kaip budistų patarlė sako, kalbos apie raktą dar niekam neatrakino kalėjimo durų, tai ir čia, ne kalbų ir tauškalų reikia, bet veiksmų veiksmų ir dar kartą veiksmų! Taigi, mielieji, šiais žodžiais ir baigsiu šią begalinę ir iš tikrųjų neišsenkančią temą. Meilės, gerovės, vilties ir trupučio tolerantiškumo „kitokiems“ žmonėms.

Jūsų mylima Maištinga Siela

2009 m. liepos 26 d., sekmadienis

Nekaltybės kaina gali būti ne tokia jau ir pigi

Natalie Dylan pseudonimu pasivadinusi 22-ų metų studentė nusprendė finansuoti savo mokslą parduodama savo nekaltybę. Kai Ebay atsisakė organizuoti tokį aukcioną, ji kreipėsi į Bunny Ranch Nevadoje (JAV), kur ir buvo pasiektas susitarimas.
Savo interviu su "The Insider", Natalie taip aiškino savo sprendimą: "Nemanau, kad aukcione parduodama savo nekaltybę išspręsiu visas savo problemas. Tačiau tikiuosi susikurti tam tikrą finansinį stabilumą. Mes gyvename kapitalistinėj visuomenėj, kodėl negalėčiau parduoti kažko, man priklausančio?"
Dar 2007, Carys Copestake patalpino savo "Nekaltybė už 10000 svarų" skelbimą tarp kitų prostitučių skelbimų. Carys buvo 18, ji taip pat kaip Natalie ieškojo būdų finansuoti savo mokslą - ir sutinkamai su kai kurių reporterių pranešimais, pirkėjas atsirado.
Kita mergina, Rosie Reid pardavė savo nekaltybę už 8400 svarų, panaudodama juos savo mokslui Bristol Universitete (UK) apmokėti. Ebay taip pat atsisakė organizuoti jos aukcioną. Buvo pranešta, kad 44-ų metų inžinierius sumokėjo jos prašomą sumą, nors jos paslaugomis ir nepasinaudojo.
Tačiau Natalie norėjo gauti už savo nekaltybę nei daug nei mažai - 1 milijoną dolerių. Ir kas galėjo pagalvoti, kad aukcionas pritrauks daugiau nei 10000 vyrų... o aukščiausias pasiūlymas sieks žadą atimančius 3.7 milijonus dolerių!

Demesio!!!

Mielieji, dabar jums suteikiama nuostabi proga prisijungti patiems prie Maištingosios Sielos forumo ir diskutuoti su visais skaitovais apie straipsnius ir savo pamėgius! Jums tereikia prisiregistruoti forume ir turėsite savo asmeninę laiškų dėžutę, galėsite dėti nuotraukas į forumą ir komentuoti visų pasisakymus, galėsite net asmeniškai per savo pokalbių dėžutes susirašyti su kitais ir bendrauti! Mielai kviečiu jus prisijungti ir kurti, dėti savo kūrybą, mintis, pageidavimus ir kritiką. Nuorodą į forumą visada rasite dešinėje! Dėkui, kad esate!

2009 m. liepos 24 d., penktadienis

Lietuvos įvaizdžio spragos mano akimis


Sveiki, mano mieliausieji! Kiekvieną kartą taip kreipdamasis jaučiuosi kaip Algimantas Čekuolis sekmadienio popietę. Nežvairuokite, Čekuolis – nuostabus žmogus. Tikras dar vis, ačiū Dievui, gyvas žurnalistas, kuris daugumai yra šios srities autoritetas. Man taip pat. Na, bet apie Čekuolį galbūt pakalbėsiu skyrelyje „Asmenybės“. Šiandien noriu pakalbėti apie visai kitą dalyką. Galbūt tai iš pažiūros šiek tiek problematiška, bet pamėginsiu atskleisti savo nuomonę ir požiūrį į Lietuvos įvaizdį pasaulinėje arenoje. Pabandysiu atsakyti, kuo mūsų šalis vis dar įdomi kietiems? Kodėl turistai turėtų važiuoti pas mus ir kodėl neturėtų to daryti? Nepamiršiu, kiek pinigų sukišo Kirkilas į Lietuvos valstybės įvaizdžio kūrimą. „Drąsi Lietuva“. Kažin ar bent pasiteisino nors vienas litas įmestas į šį mėšlišką mėsmalę? Vilnius – Europos kultūros sostinė. Ot, naujiena! Prisireklamavome iki soties, bet turistų anplūdis į mūsų šalį ne tik, kad nepadidėjo, bet atvirkščiai – sumažėjo. Na, taip, sakysite, kad čia krizė pizė ir bla bla, bet faktas lieka faktu – Lietuva nėra patraukli turistinė šalis. Tuo metu Ryga ir Talinas turistų sulaukia, kur kas daugiau! Štai jums Vilnius – Eurpos kultūros sostinė. Turėtume iškart ieškoti šios problemos priežasčių. Viena didžiausių problemų yra skrydžiai į kitus Europos miestus. Patyrus nesėkmę su skrydžių bendrove „Flylal“, kuri neva bankrutavo, Vilnius staiga tapo vienas sunkiausiai pasiekiamų miestų ES. Ir ši problema tebesitęsia. Skrydžiai dabar vykdomi labai retai, o norintys čia atskristi turistai, turėtų vykti per Rygą. Taigi nuostolis milžiniškas. Lietuvos vardas pasaulyje jau nebėra toks mirtinai išblizgintas, juk nenuostabu. Dabar mūsų šalis nuskambėjo per visą pasaulį, kaip arši homofobijos užtarėja, o šalyje priimami įstatymai ne tik, kad prieštarauja žmogaus protui, bet ir visos Europos Sąjungos įkurtoms organizacijoms, konstitucijoms ir konvencijoms. Regis, Lietuva savo noru neria sau ant kaklo kilpą ir pati grįžtą į Sovietinius laikus, kada buvo viskas draudžiama ir cenzūruojama. Ar jūs norėtumėte važiuoti į tokią šalį? Ne. Turistai irgi nėnori. Beje, kas liečia homoseksualizmą, tų pačių „sutvėrimų“ pasaulyje yra apie 15-20 procentų. Tai įsivaizduokite, kiek po šio skalndalo iš Lietuvos turėtų išplaukti pinigėlių, nes jų neatveš homoseksualūs turistai. Kitose šalyse specialiai statomi gėjams viešbučiai. Pavyzdžiui Argentinoje vien homoseksualūs turistai į šalies biudžetą sumeta vasaros sezonu metu iki 10 procentų turistinių pinigėlių. Nes šalis gerai pasiruošusi, ji sukūrė tinklapį, pramogų parkus, aikštes, kur kitoks žmogus gali jaustis saugus ir laisvas. Lietuva pasekė priešingu atveju. Toks įvaizdis geras ar ne, spręskite Jūs patys. Turistai iš vakarų atvažiavę į Vilnių labai nustemba gatvėje išvydę benamius, kurie buteliukui ir maistui kaulyje iš praeivių pinigų, grįžę į savo šalį, kur tokių „pričiūdų“ nėra, pasakoja apie Lietuvą kaip apie šalį kankinama skurdo. Kažkodėl Lietuva neinvestuoja į savo turizmo plėtojimą, arba tai buvo daroma labai mažai. Turistams dažniausiai siūloma aplankyti Trakų pilį ir Gedimino kalną. Juk tai nuobodu! Lietuvoje tiek daug nuostabių gamtos vietų, nuostabių kaimelių su tautiniais motyvais. Juk turistams tai ir yra įdomu! Ne, bet Lietuva apsiribojo tik tais dalykais. Suprantu, dabar ne laikas apie tai kalbėti, nes siaučia krizė. Tai reikėjo daryti 2006 – 2007 klestėjimo metais. Prikurti internetinių tinklapių užsieniečiams su programomis, su gerais atsiliepimais, sudominti, suvilioti juos. Ką ir darė Latvija ir Estija. Na dabar jau šaukštai po pietų, galime tik kaip suviduriavę katinai miaukti ir raityti uodegas prie suskilusios geldos. Mūsų dabartinis įvaizdis visai nieko atrodo tik dar prastesnio įvazdžio šalims: Kazachstanui, Uzbekistanui, Rumunijai, Moldovai ir t.t. Iš jų turėtume laukti vis didesnių žmonių antplūdžių į mūsų šalį. Galiausiai ir patys lietuviai savo šalyje nesijaučia laimingi, pjaunasi, neranda laisvės, nori didesnių galimybių ir bėga į vakarus. O Lietuvos valdžia tik dainuoja „Oi, neverk motušėle, kad jaunas sūnus, eis ginti šventosios Europos...“ (Šią dainą labai mėgo mūsų klasė. O mūsų auklėtoja V.V. pati mielai išvyktų į Europą uždarbiauti, jei neturėtų vaikų ir vyro). Tuo tarpų Estija traukia į savo šalį puikius darbuotojus, juos apgyvendina, suteikia karališkas sąlygos, o apie sutvarkytą švietimą ir universitetus jau nebekalbu, mes visa galva žemesni. Švietimas tikrai pratas, kokybė gal ir gera, bet sąlygos nesudarytos. O ypač užsieniečiams, kurie galbūt norėtų ir galėtų mokytis Lietuvoje, čia įgyti specialybę, dirbti ir net gyventi. Ne, nėra taip lengva padaryti, taip yra dėl to, kad valdžioje sėdintys žmonės nesistengia, nes jie ateina į savo darbą kaip į paprastą darbą kuopti tualetų. Aha, baigėsi darbo laikas, susikrauna čemodaną ir namo žiūreti Marijos Selestės. Valdžioje reikia uolių, užsispyrusių altruistų, kurie žino, ko reikia Lietuvai ir jo žmonėms! Nu bet kur tau, juk daug geriau vieną kitą milijoniuką sau į kišenę nusigręžti. Taip yra dėl to, kad taip yra daug lengviau, nei dirbti kitų labui. Man dabar labai patinka posakis „Ant kilimėlio“, kurį įtvirtino Dalia Grybauskaitė purtydama visus ministrus. Manau, tai jau daro mūsų šalį šiek tiek geresnę pasaulinėje arenoje. Maklerius ir oligarchus visus į dujų kamerą! Jūs tik pažiūrėkit į politikus! Mano močiutė sakydavo, tarp tų rupužių nė vieno kūdo nerasi. Kur tu rasi, jei visi bagotai gyvena. Vyrai vaikšto kaip bėkonai ir savo mobiliakus spaudinėja, suprask tu, meilužėm rašinėja. Dalia Grybauskaitė – kaip tas flakonėlis „Kobra“ nuo mašalų ir tarakonų. Reikia papurkšti ant oligarchų galvų, kad visi išdvasiotų. Šneku vis apie įvaizdį, lyg jis būtų svarbus. Bet jis ir yra svarbus. Kokia šalis, jeigu ji negali išsišluoti savo kiemo ir po tualeto nusiplauti rankų? Kaip į tokią valstybę reikia žiūrėti? O ką mes galime padaryti paprasti lietuvos piliečiai? Kažką kažkam reikia daryti, negalima imtis už galvų ir dejuoti: bėgam į vakarus, bėgam į vakarus... Vakarai nieko gero neduos. Gal tai mano utopija, bet būtų nuostabu, jei Lietuva susitvarkytų su savo valdžia, oligarchais - parazitais, švietimu, sveikata ir įvaizdžiu, gal tada ir kitos šalys, žmonės, turistai žiūrės į mus palankiau ir norėsis mieliau svečiuotis mūsų šalyje. Jei manote, kad krepšinis, alus ir gražios merginos išgelbės Lietuvą, Jūs labai apsirinkate. Kad ir kaip ten bebūtų, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs!

Jūsų Maištinga Siela

Ledynmetis 3

Sveiki, brangieji! Eisiu iškart prie reikalo. Vakar teko matyti filmą „Ledynmetis 3“ ir tikrai likau sužavėtas. Gal dėl to, kad pirmą kartą šį filmą mačiau kino teatre, o ne per kompiuterio monitorių juk tai irgi iš dalies šiokį tokį poveikį. Na, kad ir kaip ten bebūtų filmas iš tikrųjų labai patiko. Gal dėl to, kad jaučiasi, jog ilgai brandintas ir kiekvienas juokelis subtiliai nugludintas, net iš tikrųjų šios dalies teko laukti nemažai laiko, kas nebūdinga tokiems filmams kaip „Pjūklas“, „Haris Poteris“ ir kiti, kurie gaminami labai greitai, O „Ledynmečio“ tęsinio laukėme beveik ketverius metus. Ėjau į šį filmą dubliuotą lietuviškai, nors siūlė originalo kalba ir net D3 formatu (per akinius) stebėti. Tai parodo, kaip kruopščiai šis filmas paruoštas. Dėl dubliavimo lietuviškai nuo pat nekėlė jokios abejonės, nes Vytautas Šapranauskas tai padarė nuostabiai! Įpinta daug lietuviškų juokelių, kurie verčia iš koto, neatsimenu, kad pastarosios dalys būtų nors kiek juokingesnės. Įpinti tikri Šapranausko „bajeriai“, kurių tikrai nėra anglų kalboje: „Pjoviau šieną per visą dieną...“, „Pasiimk tu savo bobą!“ ir panašiai. Siužetas man taip pat patiko, nei užtęstas, nei nuobodus, atvirkščiai, labai nuotaikingas ir linksmas. Kultiniu personažu jau tapusi mažakalbė voverė ir jos ąžuolo gilė susiduria su naujais sunkumais, nes kelią pastovi jauna žavi voverytė ir mūsų voveriukui tenka rinktas: gilė ar meilė? Šitoje vietoje kūrėjai tikrai nestokojo fantazijos ir humoro! Ledynmečio personažams: mamutui, mamutei, tinginiui Sidui, tigrui Diego ir žiurkėms tenka vėl susidurti su naujais nuotykiais. Bet viskas jaučiasi dar brandžiau, mamutai laukia savo šeimos pagausėjimo, Diego neranda dvasios ramybės, o tinginys Sidas susiranda ledo požemyje tikro dinozauro kiaušinius ir juos pradeda globoti, vadindamas save mama. Iš tikrųjų nepakartojama šmaikšti istorija, kurią siūlau pažiūrėti, kuriems patiko pirmosios dalys taip pat „Kun fu panda“, „La troškinys“ ir kiti šmaikštūs filmai. Sakau, vien taip kaip įgarsina Šapranauskas verta mažiausiai Oskaro! Tai tiek šiam karteliui.

Jūsų Maištinga Siela

2009 m. liepos 22 d., trečiadienis

Knyga: Renata Šerelytė "Vardas tamsoje"


Sveiki, mielieji! Tikiuosi gyvenate gerai! Šiandien norėsiu Jums pristatyti Renatos Šerelytės knygą „Vardas tamsoje“, kurią nesenei baigiau skaityti. Tai iš tikrųjų unikalus kūrinys Lietuvos literatūros padangėje. Kaip žinau, lietuvių literatūra nėra popliari jaunimo tarpe; jie labiau renkasi užsienio lieratus arba užsienietiškus klasikus. O bereikalo. Kiek pats susidūriau su šiuolaikine lietuvių literatūra, kaip mat pakeičiau savo nuomonę. Renata Šerelytė nėra išimtis. Priešingai nei dauguma, kas manė, lietuvių literatūra man pasirodė kur kas intelektualesnė, nei verstinė ir populiarioji užsienietiškoji knygiena. Pamirškite Žemaites, Brisiaus galą ir visą kitą seniena, kuria verčia mus mokytis mokykloje, sutinku, kad reikia apie tai žinoti, bet nejaučia kažkodėl pamirštama šiuolaikinė literatūra ir jos autoriai. Viskas užsibaigia Vandos Junaitės „Stiklo šalimi“; pastarasis taip pat atrodo nuostabus kūrinys. Jurga Ivanauskaitė, Juozas Erlickas, Sigitas Parulskis, Laura Sintija Černiauskaitė ir ta pati Šerelytė yra dabartinės lieteratūros „žvaigždės“, būsimi ateities klasikai. Galiu galvą guldyti, kad po 10 metų, jie bus įtraukti į vadovėlius. Todėl ne veltuj ginu lietuvių literatūrą, kurią taip peikia šiuolaikiniai kritikai krapštydami savo juodas pamėlusias panages. R. Šerelytės „Vardas tamsoje“ pasirodė ne taip jau ir šviežiai – 2004 metais. Iš kart po triuškinamos Ivanauskaitės knygos „Placebas“. Keista, bet tarp šių kūrinių radau nemažai paralelių. Visų pima abijose knygose nemažai detektyvinių siužetinių vingių, panašus saldus ir per dantį traukiantis humoras, kuris beveik visiems šiuolaikiniams literatams ir yra būdingas. Iš tikrųjų prieš pusę metų skaičiau Šerelytės romaną „Mėlinbarzdžio vaikai“ (šis pats naujausias) ir tikrai mane pribloškė toks neregėtas ir drąsus talentas. Nors pasakojama apie sovietinius laikus (ko labai nemėgstu), bet knyga dvekė šiuolaikine pozicija. Knyga tikrai buvo įtraukianti ir nuostabi. „Vardas tamsoje“ tenka pripažinti yra „silpnesnis“ kūrinys, bet kartu unikalus. Tikriausiai ir labiausiai „kitoks“ nuo visų šios autorės kūrinių: „Žuvies darinėjimas“, „Balzamuotojas“, „Laukiniai mėnesiai“ ir „Ledynmečio žvaigždės“. Beje, ši rašytoja taip pat rašo ir ese, ir kritinius straipsnius, ir knygeles vaikams. Palankūs dauguma žanrų. Kritikai aišku peiliu subadė ir, mano akimis, per greitai pasmerkė šį kūrinį. Jame tikrai yra įdomių vietų, kurias norisi skaityti net iki apsilaižymo. Visa knygos fabula primena daugiasluoksnį pasakojimą, kada moters gyvenimas seka šiandienos vaga ir kaip jos gyvenimas vystėsi praeityje. Veiksmo vieta – policijos irštva, kurioje vyksta ne tik kasdieniniai vargai, bet ir intiguojančios, jokiu būdu ne banalios meilės istorijos. Ir vėlgi norisi man šį romaną lyginti su Jurgos „Placebu“, kuriuose dominuoja moterys ir katės. Iš tikrųjų tokie personažai mane teigiamai dirgina ir sužadina herojų simpatiją. Kiti personažai kaip antai: kunigas, moterirškė ugniniais plaukais, skiedanti apie ekstrasencines galias, paslaptingasis Mokytojas, Šarkienė su savo baru ir kiti. Veikėjai labai skirtingi, ryškūs, galbūt šiek tiek ir nerealūs, kas kabino kritikus, bet pripažįstu, kad velniškai simpatiški. Visi jie plakasi apie policijos nuovados gyvenimą. Galiausiai knyga taip įsivažiuoja, kad pabaigoje tampa fatališkai chaotiška, visi sapnai, jausmai, mintys ir vizijos susiplaka į vieną kokteilį ir gaunasi sunkiai suvokiama košalynė. Bet neabejoju, kad autorė būtent to ir siekė. „Vardą tamsoje“, vargu ar berasite knygyne, nes paskutinę aptikau Centrinėje Vilniaus knygyne. Tokio senumo leidiniai dažniausiai būna jau išgraibstyti, o dar tas intriguojantis ir drąsus viršelis, tikrai neleidžia likti abejingoms akims. Taigi, jei turėsite laiko ir pamatysite šią knygą, pasiimkite ir nepatigėkite perskaityti ir galbūt kažką naujo sužinoti ne tik apie save, bet ir pačią lietuvių šiuolaikinę lieteratūrą. Šiam karteliui tiek, sekmės Jums, milieji!

Jūsų Maištinga Siela.
P.S. Nuotraukos - darytos mano.

2009 m. liepos 21 d., antradienis

Kodėl Saulės užtemimai turėtų nedžiuginti?



Sveiki, milieji, kadangi pradėjau aną kartą ezoterinėmis temomis kalbėti, ta proga norėčiau viską ir pratęsti. Beje, sveikinimai mano geram ir mielam draugui Dariukui! Tegu devynioliktas gimtadienis būna labai geras ir atneša į tavo gyvenimą daug naujų ir gerų permainų, pats žinai kokių jų reikia. Šiandien pakalbėsiu apie rytoj – Liepos 22 dieną įvyksiantį Saulės užtemimą ir jo poveikį visai Žemės planetai. Šis Saulės užtemimas įvyks Lietuvos laiku 5:34 valandą ryto. Labai gerai, kad Lietuvoje šis užtemimas nebus matomas, todėl jo energetinis poveikis bus kur kas mažesnis. Užtemymas matysis mano mieluose kraštuose – Indijoje, Nepale ir šiaip visame Himalajų regijone. Kai buvau mažas iš tikrųjų labai laukdavau Saulės užtemimų, niekaip nepamiršiu, kaip dar būdami kaimo vaikai, pro suvirintojų akinius ar šiaip pro padegintą apdūmavusį stiklą stebėjome Lietuvoje matomą Saulės užtemimą. Labai norėjau, jog aptemptų dangus, kad savo akimis galėčiau išvysti dienos metu žvaigždes ir galbūt planetas. Tik paaugęs sužinojau, kokią įtaką turi Saulės užtemimai. Tuojau paaiškinsiu, kodėl jie yra neigiami. Metuose būna bent keletas Saulės užtemimų, tai dažniausiai įvyksta tada, kai dangumi keliaujantis mėnulis atsistoja tarp Žemės ir Saulės. Nuo mėnulio slenkantis šešėlis nebeduoda tiesioginių Saulės spindulių. Užtemimas trunka maždaug apie 3 valandas su visa jos įžanga ir pabaiga. Ir kas tada nutika? Mūsų akimis atrodo nieko ypatingo, bet iš tikrųjų kažkas vyksta. Saulė jau nuo senų senovės įkūnija mūsų sąmonę, kuri šildo, teikia sąmonės šviesos, stabilumą ir ramybę. Jos tiesioginis kontaktavimas su Žeme yra būtinas, todėl kitu atveju mūsų planetoje neliktų gyvybės. Bet kaip jau kalbėjau anoje temoje, kad kiekvienas daiktas turi savo biostruktūrą ir biolauką, kuris sąveikauja su mumis. O Jūs bent įsivaizduojate, kokią didžiulę jėgą turi mūsų Saulė? Ir staiga Mėnulis atsistoja į jos vietą ir jos teikiama pozityvi ne tik šviesa, bet ir šviesus sąmonės srautas staiga nutraukiamas. Žemėje tada vyksta tokie dalykai, kurie jau nebeįtakojimi blaivaus proto, bet dažniausiai mūsų elgesys pasiduoda emecijoms ir, kaip gaila, dažniausiai negatyviems. Trys dienos prieš užtemimą ir trys dienos po užtemimo iš tikrųjų jaučiame dažniausiai kažkokį vidinę nerimą, savigraužą, kad kažkas negerai, kažkur turiu lėkti, bėgti ir svarbaus padaryti, bet nė pats nežinau kodėl. Užtemimo metu padaugėja galimybė į mūsų planetai įsivelti į visokius kataklizmus. Niekaip nepamiršiu kaip vienu užtemimo metu pasaulis per akimirką neteko vieno šviesiausių pasaulio žmonių – popiežio Jono Pauliaus Antrojo. Cunamis Pietryčių Azijoje, kada 2004 metais per Kalėdas buvo nusinešta tūkstančiais gyvybių taip pat buvo įtakotas užtemimo. Galbūt tai tėra sutapimas, galbūt dabar čia iš pirto laužiu šias astrologines kalbas, bet pasaulio statistika liudija visai ką kitą. Per užtemimus daugiausia būna patiriama nesėkmių, stresų ir autoavarijų. Daug lengviau pasiduoti blogai nuotaikai, isterijei, norisi aiškintis, bilinėtis ir ginčytis, įrodinėti savo tiesas. Negana to, Užtemimas vyks beveik ant jaunaties slengsčio. Jaunatis, kaip žinia, yra galingas augimo momentas, ką į jį pasėsi, tą neši visą mėnesį. Visos mūsų mintys ir panašiai jaunaties metu nusivelka per visą mėnesį. Kadangi užtemimo tendencijos vyks ant jo slengsčio, dalis neigiamų dalyku nusidrieks per visą mėnesį. Ir vėlgi, tas nėra gerai nei visai Žemei, nei žmonėms, nei visai pasaulinei ekonominei padėčiai, kuri bando gelbėtis ir kapstytis. Šiuo metu ji gali dar labiau įklampinti, priimti ne tokius įstatymus, sprendimus, nors Lietuvai tas negalioja, nes ir be užtemimų priimami klaikiai nesąmoningi sprendimai. Kažkas juokavo, kad Lietuvoje – kiekvieną dieną būna užtemimai. Na, bent galime džiaugtis, kad Lietuvos žmonės ne visi buki ir išsirinko gerą prezidentę. O kad iš valdžios būtų ką nors tokio ryškaus pasirinkti, deja, iš avinų bandos karvių neišrinksi, liūto nepamelši, o šūdo nepaglostysi. Ką vis dėlto reikėtų daryti užtemimo momentu? Visgi geriausias būdas – neprarasti sveiko proto ir suvokti, jeigu kažkas negerai ir iš kažkur kyla desperatiškas nesveikas polinkis neigiamai daryti, jaustis ar šiaip kažkas kažkur kažkaip, svarbiausia yra sąmoningai suvokti, jog tai iš dalies Saulės užtemimo poveikis. Siūlau tada sau pasakyti, kad aš nepasiduodu šiam srautui, kad aš neprivalau būti savo neigiamų emocijų vergas, kad aš neprivalau įsivelti į konfliktus ir priiminėti ypač svarbius dalykus šiuo momentu. Na, aišku, jei tie sprendimai yra galimi nukelti, tai geriausia juos ir nukelti. Bent jau keletai dienų po užtemimo. Žinau, kad dauguma abiturientų, rytoj kaip tik gaus savo stojimų rezultatus, todėl nenusiminkite, jeigu kažkas kažkam nepavyko, kažkur įsivėlė klaida ar mūsų nepasiekia kažkokia informacija, būkime kantrūs ir išlaukiame geresnio momento. Viskas yra blogai, nenusiminkite, bus dar blogiau. Juokauju! Iš tikrųjų reikia galvoti pozityviai ir viskam nusiteikti su lengva lengva ironija. Taigi, visgi mūsų šaliai, kurioje užtemimas nebus matomas, šie visi dalykai palies kur kas mažiau. Taigi, visiems sėkmės, kantrybės, meilės ir sveikatos!

Jūsų Maišinga Siela.

2009 m. liepos 20 d., pirmadienis

Mandalos




Sveki, milieji, tikiuosi dar yra tokių, kurie lankosi čia ir paskaitinėja mano blogą. Taigi, šiandien norėčiau pakalbėti apie mandalas. Dauguma, jaučiu net nenutuokiate, kas per daiktas yra mandala, todėl savais žodžiais bandysiu tai nusakyti. Visų pirma, mandala – piešinys apskritime. Jų būna visokių visokiausių. Šis mandalų menas gimė rytuose ir iki šiol yra gan populiarus. Ypač budistinėje kultūroje, kuriame mandalos atlieka ypač sakralias apeigas. Mandala pradedama piešti nuo centro, visokiausiais ornamentais, tai galite pamatyti viršutinėse nuotraukose, jų būna pačių įvairiausių. Mandalų kūrėjai piešdami mandalas save išsigrynina, nes to paties vaizdo atkartojimas prilygsta meditacijai ir susikaupimui. Mandalos vis populeresnės ir vakaruose, pažįstų žmonių, kurias piešia. Net mūsų buvusi auklėtoja V.V. (nuo šiol ji bus taip minima) taip pat buvo apsirgsi šiuo menu ir kone vertė mus piešti. Pamenu, pačiam pavyko sukurti, mano manymu, neblogą mandalą iš ugnies ir vandens, tikriausiai tai turėjo atspindėti kartu ir mano susipriešinusią asmenybę, o gal platesnį požiūrį į kaikuriuos dalykus? Juokauju, nekeliu aš čia savęs į padanges, esu paprastas kaip ir bet kuris iš jūsų. Taigi, mandalos piešiamos ant visokiausių medžiagų: popieriaus, ant stiklo, sienų ir panašiai. Rytuose mandalos yra pilamos iš smėlio. Smėlis nudažomas įvairiais spalvų pigmentais ir po to pro neįtitikėtinai mažą šiaudelį pilamas į sudėtingą tibetietišką mandalinę schemą. Pats procesas užtrunka daug valandų, todėl per vieną dieną vargiai supilsi. Paččam teko Vilniuje matyti, kaip tibetiečiai kalba sakralias maldas ir kartu su nepaprastu susikaupimu pila smėlio mandalą. Iš šiaudelio byra po mažytes kruopelytes smėlio ir kiekvienas krūptelėjimas gali viską sugadinti. Supylus mandalą gaunasi neapsakomas grožis, prie jos dar kalbama keleta dienų maldas, o po to mandala būna sunaikinama, dažniausiai sudeginama, nors Lietuvoje tibetiečiai ją susėmė ir smėliuką supylė į Nėrį ar Vilnelę, jau ir nebepamenu gerai. Šiaip žiūrėjimas į mandalą jau harmonizuoja žmogaus bionergetiką ir keičia jo charakterį, daro jį ramesnį ir sakyčiau geresnį. Į išgrynantą maldomis mandalą galimą ilgai medituoti nieko nedarant, tiesiog akimis sekiojant mandalos ornamentus. Ir vėlgi, tokia mandala, kuri harmonizuoti mus, mūsų mintis ir bionergetiką, turi būti nupiešta nebetkaip, o su atsidavusiu, medituojančio ir mylinčio žmogaus. Jeigu mandala sukurta graži, bet ji daryta atmestinai, jos išskleista bioenergetika jus gali paveikti neigiamai. Iš pradžių galbūt jūs to net nepajusite, bet iš tikrųjų viskas kas supa mus turi sąlytį su mumis, kiekvienas daiktas, kad ir koks jis bebūtų turi savo biostruktūrą, kuri kontaktuoja su mūsų aura – biolauku. Tai jau yra patvirtinta net moksliškai ir daugelyje kultūrų jau suvokiamas kaip savaime suprantamas dalykas. Mūsų kiekvienas žodis gali atitinkamai paveikti kiekvieną daiktą, akimis galbūt tai nematoma, bet tai iš tikrųjų veikia. O jeigu nekenčiame ir veikiame blogu žodžiu, tai gali netgi pakenkti. Apie vieną tokį įrodymą aprašysiu plačiau kada nors kitą kartą. Taigi, mandalos iš tikrųjų turi ir savotišką gydomąją ir harmonizuojančią galią. http://www.dharma.lt/ jūs galite susirasti šių metų sukurtas mandalas Nijolės Valaitytės – Wolmer ir Raimondo Karecko, kurios hamonizuoja mus. Šios mandalos ypatingos, todėl, kad ši pora jas išmeditavo per savo specialias praktikas ir išgrynino per spalvas, todėl jas stebėdami mes taip pat galime išsigrininti, todėl kviečiu čia apsilankyti ir susirasti savo zodiako ženklo mandalą. Tinka stebėti ir kitas mandalas, jeigu tik jaučiate, jog turite tam polėkį. Ši pora per spalvą ir formą išreiškia šių metų mūsų zodiako ženklų vibracijas, kad padėtų geriau susiorentuoti kasdieniniame gyvenime. Galite būti skeptikais, galite tai neigti ir tiesiog nusispjauti, bet man tai iš tikrųjų veikia. Veikia ir kitiems, kurie tai tiki. Netgi svajoju po remontų pats atsisėsti ir sukurti savo mandalų ciklą ir kur nors surengti mažą parodėlę, bet pažiūrėsiu ar turėsiu tam polėkio. Taigi, milieji, šiam kartui tiek. Viso ko geriausio!

Visada Jūsų maištinga Siela

2009 m. liepos 19 d., sekmadienis

Asmenybės: Oskaras Vaildas


Taigi, mielieji, kaip ir žadėjau, kalbėsiu ne tik apie šalis, politiką ir kitus dalykus, bet stengsiuosi įdėti vieną kitą įdomią ir nusipeniusią asmenybę. Gal keista, kad sakau asmenybę, o ne žmogų, bet asmenybės mane visada labiau žavėjo. Šį kartą noriu pakabėti apie Oskarą Vaildą, žinomą airių rašytoją. Vis prisimenu savo literatūros pamokas, kada mūsų lietuvių mokytoja pasakojo apie šį ekscentrišką ir ryškią asmenybę. Pamenu kaip ji vaizdavo Oskarą įeinantį į studentų auditoriją po kaklu pasirišęs didelį žydrą kaspiną. Galbūt tai atrodo klouniška ir vaikiška, bet manau, kad Valdas tiesiog tokiu būdu maištavo prieš esamus steriotipus ir siaurą požiūrį į žmogų, vyrą ir savaime suprantama - meilę. Per tikybos pamokas, mūsų klebonėlis tik "cykiai" nutęsdavo sukandęs dantis, kad Vaildas buvo gėjus ir už tai kalėjo kalėjime. Nepaisant to, kad meilė vyrams sugriovė Vaildo gyvenimą, iki šiol jis vi dar laikomas literatūros išminties pažiba. O jo kūriniai vis dar skaitomi ir nagrinėjami, lyg jie būtų nūdienos aktualijos. Štai ką man pavyko rasti apie Oskarą Vaildą:

Oscar Fingal O'Flahertie Wills Wilde (1854 spalio 16 d.– 1900 lapkričio 30 d.) – airių kilmės anglų dramaturgas, poetas, rašytojas. Laikomas vienu žymiausių karalienės Viktorijos laikmečio dramaturgų. Jo vardą išgarsino pjesės, aforizmai, taip pat romanas „Doriano Grėjaus portretas“.

Oskaras Vaildas gimė 1854 metų spalio 16 d. Dubline chirurgo William Wilde ir Jane Francesca Elgee šeimoje. Motina kūrė eiles, pasirašydama pseudonimu Speranza, tėvas domėjosi archeologija ir tautosaka. Dublino Trejybės koledže 1871-1874 metais studijavo klasikinę literatūrą, vėliau gavo stipendiją studijoms Oksfordo universitete, kurį baigė su pagyrimu. 1884 metais vedė Constance Lloyd, su kuria susilaukė dviejų sūnų – Cyril (1885) ir Vyvyan (1886). 1891 metais Vaildas užmezgė romaną su markizo Queensberry sūnumi Alfred Douglas. Įsivėlęs į konfliktą su markizu Queensberry 1885 metais Oskaras Vaildas buvo apkaltintas „įvykdžius ypatingo nepadorumo veiksmus su kitais vyriškos lyties asmenimis“ ir nuteistas 2 metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Tais pačiais metais buvo paskelbtas bankrutavusiu. Atlikęs bausmę pakeitė vardą į Sebastian Melmoth ir apsigyveno Prancūzijoje. Mirė 1900 metų lapkričio 30 d. Paryžiuje.

Ar toli pažengusi Lietuva? Lietuva ir Afrika

1. Afrikiečiai yra labai geri krepšininkai - lietuviai taip pat.2. Afrikiečiai migruoja į kitas šalis ir dirba sunkiausius darbus - lietuviai taip pat.3. Afrikoje daug žmonių gyvena ant skurdo ribos - lietuviai taip pat.4. Afrikoje vidutinis naudojamų automobilių amžius yra 12-15 metų - lietuvoje taip pat.5. Afrikiečių kalba yra nesuprantama daugumai kitų tautų atstovų - lietuvių kalba taip pat.6. Afrikoje nusikalstamumas yra labai didelis - Lietuvoje taip pat.7. Afrikiečiai yra nemėgstami kai kuriose šalyse - lietuviai taip pat.8. Afrikos politikai nevisai supranta kaip reikia valdyti šalį - lietuvių seimas taip pat.9. Afrikoje valdžia nerenkama, o pasirenkama iš vietinių artistų - lietuvoje taip pat.10. Afrikoje kelių kokybė apgailėtina - lietuvoje taip pat.11. Afrikiečiai turi legendą apie geležinį liūtą - lietuviai turi legenda apie geležinį vilką.12. Afrikoje pasitaikydavo kanibalizmo atvejų - lietuviai irgi mėgsta vienas kitą ėsti.

2009 m. liepos 18 d., šeštadienis

Haris Poteris ir Netikras Princas




Tagi, milieji, trumpai noriu jus supažindinti su lauktu filmu "Haris Poteris ir Netrikras princas", kurį kažkas jau laukė nevienerius metus. Prisipažinsiu, nesu didžiulis jo gerbėjęs, bet manęs paprašė, kad nors truputį aprašyčiau apie šį filmą. (Beje, visiems dėkui, kurie pastebėjote mano rašybos klaidas, sorry, kad kartais pritingiu jas taisytį, bet pasistengsiu rašyti įdėmiau). Liepos 17 į Lietuvą atkeliavo "Haris Poteris ir Netrikras princas". Filmas nauju sužetu nieko nenustebins, viskas kas toliau pagal J.K Rowling knygą. Žinau, kad daug kas yra įveikęs visas knygas, todėl tikrai išplėstai neverta pasakoti, kas vyks filme. Siužeto santraukėlė būtų tokia: Haris atostogauja pas Durslius. Ramybės neduoda sunkios mintys: mylimo krikštatėvio Sirijaus mirtis, žiaurus mūšis su Valdovu Voldemortu. Ir štai, sėdėdamas savo kambaryje, Haris nekantriai laukia apsilankant Hogvartso direktoriaus. Kodėl profesorius Dumbldoras kaip tik dabar nutarė jį aplankyti? Kokie neatidėliotini reikalai jį veja iki mokslo metų pradžios likus keletui savaičių?" Kai man buvo 15 metų, aš taip pat buvau susirgęs Hario Poterio manija. Net ir dabar turiu jo visas knygas. Keista, bet dabat man tai atrodo net šiek tiek banalu ir atgarsu tokio tipažo knygos. Bet kažkada jos dirgino ir plėtė mano fantaziją, todėl turėčiau būti dėkingas šiam personažui. Kažin ar kas nors pasaulyje be atsiras populeriasnis už Poterį. Kažkada jo vietą buvo užemusi Pepė Ilgakojinė, bet Haris ją nušlavė kone nuo žemės paviršiaus. Taigi, apie filmą. Tiesiog jau yra žmonių, kuriems teko matyti naujajį filmą, todėl parinkau jų komentarus, kad geriau sužinotumėt apie filmą iš pirmųjų lūpų. Komentarai:

Gita: filmas lb skyresi nuo kitu,puse knygos buvo ismesta,truko veiksmo pradzioje,o pabaigoje laidotuviu scena knygoje aprasyta buvo nepaprastai graziai,o cia viso to truko,arba kaip mokiniai kovoja su mirtiews valggytojais - to visai nebuvo,ir filme truko veiksmo dvi su biskiu valandos vien juokeliai,tai aisku grazu,bet pamirstama filmo- knygos esme.

Domukas: nusivyliau siuo filmu, galbut efektai ir neblogi taciau pats siuzetas na nzn paziurejau isejau is cinamono ir nieko nebeprisiminiau, per daug tu juokingu vietu ir pan. rezisieriai norejo padaryti visapusiskai geriausia filma kuriame ir efetu milijonai ir juokeliu daug ir nuotykiu ir taip toliau taciau ne viska jiems pavyko igyvendinti.
Kristina: Nesveikai laukiau sito filmo, na va ir sulaukiau. Jau visiskai nepanaseja i ta vaikiska isminties akmeni arba miela paslapciu kambari, Haris Poteris ir Netikras Princas tapo visai nevaikisku filmu, kai kuriose vietose net isgasdindavo, bet man nerealiai patiko! Efektai labai gerai atlikti, rezisieriai ir visa komanda tikrai pasistenge, kad priblokstu ziurovus. Ir aktoriai visi kokie isgrazeja. Neu zinoma kazkokia kritike, bet kaip man, paprastai ziurovei, viskas ziauriai patiko, dabar laukiu kol atsiras atsisiust! ;)

H: Knyga Milijona Kartu Geresne Ir Idomesne Kas Skaite Tas Supras Filme Daug Dalyku Isimta.

Tu: sudas, haris poteris sudas!!!

Anonimas: siaip tai filmas neblogas tik, kad romantikos per daug o kovu buvo per mazai.pabaigoje maniau kad bus ispudinga kova, bet nieko tokio nebuvo, mete pora uzkeikimu viens ant kito, pareke ir vsio.tikiuosi, kad paskutinioji dalys bus geresne.
Giedrius: Na man HP filmai iki 4 dalies ejo gerys. O nuo 4 vaziuoja atgal.

Polina: Labai geras filmas. Ir žiauriai linksmas. Labai džiaugiuosi, kad nepatingėjau nueiti į HP premjerą.

Ruta: pasirode gan ilgas;DDD taip norejosi viska sutraukti ir padaryti labaj gera, trumpa filma..eidama tikejausi daugiau kovu ir efektu, kuriu ten man lb truko..nu o siaip filmas visai nieko;]

Ugne: Na ka tik paziurejau. Seip neprikisi del dekoraciju, efektu, vaidybos, viskas puiku. Kas nepatiko, gal per daug scenu, jokio vientisumo, visas kinas sokinejimas nuo vieno prie kito ir jokiu paaiskinimu, pagindimo. Kad ir Vizliu namo uzpuolimas, nemaciau logikos...

Karolis: Filmas prasciausias is wisu Hario ekranizaciju. tikrai nusiwyliau. aktoriu waidyba man tikrai patiko, bet pati dalis pateikta kazhkaip nuobodziai. na, tikiuosi, kad paskutinis bus geresnis uzh si. o siaip Haris - Jega.:)

Lina: ech, man patiko. aišku, negaliu objektyviai vertinti, bet buvo viskas, ko man reikėjo. geri efektai, daugybė smagių vietų ir, žinoma, pati istorija. Rupertas Grintas kaip visad superinis, net Danielis sugebėjo papokštaut. su knyga lygint neverta, ekranizacija negali jai prilygt. fanai, eikit žiūrėt, o kitiems rekomenduoti nedrįstu, kiekvienam savo :)

Indrute: Šiandien buvau. Nerealus filmas. :> Spec. efektų tai tikrai nemažai. Vienoje vietoje net klyktelėjau. :D Buvo ir nemažai juokingų vietų. Bet ir įgarsintoja labai kietai tarė Netikro princo kerus priešams.:DDD


Kerėjimo ir burtų mokyklos mokiniai Haris Poteris, Hermiona Įkyrėlė ir Ronis Vizlis naujausiame filme beveik neturi laiko erotinėms fantazijoms. Visas jėgas tenka pašvęsti kovai su tamsiuoju Lordu Voldemortu ir jo bjauriaisiais sėbrais...
Tačiau paauglystės hormonų audrų taip lengvai neatsikratysi vienu burtų lazdelės mostelėjimu. Todėl lyginant su ankstesnėmis serijomis, šeštajame Hario Poterio filme žiūrovai išvys ne tik daugiau kraujo. Hogvartso burtų mokyklos užkampiuose bus daugiau glamonių ir aistringų bučinių. Tą visų pirma akcentuoja pasaulio spaudos komentatoriai po „Hario Poterio ir Netikro Princo“ premjeros Londone.
„Šeštasis ir tuo pačiu priešpaskutinysis Hario Poterio filmas yra romantiškesnis ir juokingesnis nei visi ankstesnieji”, – mano ir aktorė Emma Watson. O tuo tarpu pagrindinio vaidmens kūrėjas Daniel Radcliffe nebeturi jokių problemų su meilės scenomis priešais kamerą. Peržiūrinėdamas filmo epizodą, kuriame teko bučiuoti Ronio seserį Džinę, D. Radcliffe’as kuo ramiausiai pakomentavo: „Tai buvo dar viena eilinė scena. Kaip ir visos kitos”. Ką daryti Hario Poterio fanams, kuriems kadrai su bučiniais pasirodys pernelyg romantiški ir išskydę? Danielis juokais pataria: „Paprasčiausiai trumpam užmerkti akis”. Rupertui Grintui, mačiusiam visas bučinių scenas, pradžioje vaizdelis atrodė nei šiaip, nei taip, „bet vėliau viskas įsisiūbavo”.
Režisierius Davidas Yatesas sako, kad jam šeštasis Hario Poterio filmas buvo lūžio taškas: „Esminis pokytis – iki šiol dirbome su vaikais, dabar – jau su suaugusiais aktoriais.” Jam ši juosta atrodo brandesnė už ankstesnes. Ar filmas nepasirodys per niūrus vaikams? Režisieriaus požiūris: „Niekis. Jie mielu noru šiek tiek pakrūpčios”. Tiesą sakant, kino salėse pašiurps ne tik vaikučiai pabiručiai – spragėsius saujoje stipriau sugniauš ir dičkiai, kai, tarkim, Drakas Smirdžius spyriu į veidą Hariui sulaužys nosį. Arba kai vėliau Hario burtų lazdelės kerai tiek daug kartų sužeis tą patį Draką Smirdžių, kad nuo žaizdų jo balti marškiniai taps visiškai raudoni. Filmas rekomenduojamas žiūrovams nuo 12 metų... Vertinant grynai išoriškai, šeštoji Hario Poterio kino versija tarsi ir neskirta mokyklinio amžiaus jaunimui: 19-metis Danielis Radcliffe’as jau spėjo patekti į laikraščių pirmuosius puslapius po to, kai teatre vaidino visiškai nuogas. 20-metis Rupertas Grintas iš buvusio lieso raudonplaukio tapo tikra spinta – nors imk ir įdarbink apsauginiu. Į gatve praeinančią 19-metę Emmą Watson jau atsigrežia ir gerokai už ją vyresni vyrai. Aukštyn išstypusį Drako Smirdžiaus vaidmens kūrėją 21-erių Tomą Feltoną po poros metų galėtume nesunkiai įsivaizduoti kaip blogietį, besidaužantį Džeimso Bondo filmuose...
Dramatiškiausiose scenose režisierius atsisakė perdėto teatrališkumo ir žiūrovų nervų nusprendė nepertempti. Aišku viena: pabaigoje vienas svarbus veikėjas miršta...
Jūsų Maištinga Siela