Filmas: "Kambarys" / "Room"

Sveiki, skaitytojai,

Lenny Abrahamson‘o filmas „Frenkas“ kažkada pasirodė toks keistas, kad tiesiog ilgai laužiau galvą, kaip jį vertinti ir apskritai suprasti, todėl jis man patiko, o štai jo sukurta knygos ekranizacija „Kambarys“ (angl. Room) (2015) tapo tikru šių metų apdovanojimų hitu. Kažkada knygų išpardavime čiupinėjau ir lietuvišką „Kambario“ vertimą, tada kažkaip paskaičiau atgalinį viršelio pusę – ir vėl intriguoja, ir vėl įtraukianti ir t. t., kad tiesą sakant nebesudomino, nes visos knygos šitaip afišuojamos ir anotacija tampa reklaminiu triuku, tad knyga kažkaip praslydo pro pirštus. Dabar šiek tiek gailiuosi, nes filmas pasirodė besąs toks įtraukiantis, įdomus ir įtaigus, kad tiesiog prilipau prie ekrano ir sunkiai begalėjau atsiplėšti.

Žinome visas tas baisias istorijas apie tai, kaip vienišiai vyrai suvilioja jaunus vaikus, jaunuolius, juos uždaro į rūsius ar bunkerius ir nebepaleidžia ilgus metus. Tokį filmą jau esu pristatęs apie „Michaelis“ (2011), apie berniuką, auginamo pedofilo rūsyje. Filmas „Kambarys“ iš esmės yra kitoks, nes pagrobimo istorija yra tik peizažas, o iš tikrųjų istorija yra apie motinos ir vaiko santykius, tokius grįstus besąlygišku pasitikėjimu. Filmo scenarijus nepaprastai sodrus, gilus ir realizuotas su nepaprasta įtaiga, o užtikrinta režisūra atskleidžia veikėjų dvasinį dažnį, o ne eilinę smurto istoriją, ši taktika stebina nuo pat pradžių. Sunkiai sveiku protu suvokiama istorija šįkart turi optimistinių ir pakilių tonų, ypač didelis dėmesys vaiko pasaulio suvokimo ir juslių plėtimuisi, kuris nemažiau stebina ir jaudina nei kažkada priešingai besitraukiantis pasaulis prancūzų filme „Skafandras ir drugelis“ (2007). Žiūrovas yra priverstas sirgti už motiną ir vaiką, būti su juo, galvoti kaip jis, matyti ir iš naujo atrasti niekada nematyto pasaulio didybę, baugumą ir įgyti naujų įgūdžių. 

O ką jau sakyti apie vaidybą? Brie Larson buvo pritrenkiančiai gera, todėl manęs nė kiek nestebina jos nominacijos visuose kino forumuose, bet išvis mane nustebino Jacob Tremblay, suvaidinęs mažąjį berniuką. Jo natūralumas, jusliniai potyriai tokie artimi prieš gerus metus matytame filme „Vaikystė“, kad tiesiog net norisi kažkokio atskiro vaikų „Oskaro“. Aišku, tai didžiulis režisieriaus darbas ir visos kūrybinės komandos, nes istorija buvo patikėta, patikėta žiūrovu, idėja. Ir tiesiog negaliu vertinti filmo prasčiau, nes jis man suteikė maksimalų malonumą patirti įtaigų motinos ir vaiko ryšį bei bauginantį adaptacijos procesą prie naujos aplinkos potyrį be holivudinių pagardų.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela