Filmas: "Fantastiški grybai" / "Fantastic Fungi"

Sveiki, skaitytojai,

Šiame chaotiškame laike, kai pradedama abejoti medicina ir moksliniais atradimais, sunku adekvačiai žiūrėti bet kokias dokumentines laidas ir filmus, kuriuos paremia didžiosios kino kompanijos. Tai tikriausiai ir kritinis mąstymas, ir konspiracinių teorijų teiginiai, įrodymai bus man sumakalavę galvą, kad tam tikrus faktus esu linkęs vertinti ypač kritiškai. Bet sakau, pažiūrėsiu dokumentinį filmą, kuris nėra „propaganda“, ar bent  jau stengiasi tokiu nebūti ir nepriklauso nepriklausomam kinui, nukreiptam prieš Holivudą, valdžią ir kitus visuotinius darinius. Filmas „Fantastiški grybai“ (angl. Fantastic Fungi) (2020) pasakoja apie grybų poveikį Žemės planetai ir žmonijai, tad tam tikrais teiginiais suabejoti tikrai neverta, nes didžioji filmo dalis – puiki.

Filmas pasakoja apie vieno seniausio pasaulyje organizmo – grybo pergalę ir reikšmę Žemėje. Pasirodo, netgi oru, kuriuo dabar kvėpuojate, yra grybų sporų, jis jūsų švariai išplautose ausyse, panagėse, jis žemėje ir ant stalo. Jis visur. Kaip kokia oro molekulė. Grybo ir grybienos sandara filme palyginama su žmogaus smegenimis, tik ji kur kas unikalesnė, didesnė. Neseniai perskaičiau amerikiečių romanisto Richard Powers „Medžių istorija“, kurioje viena aistringa mokslininkė atseka, kad medžiai bendrauja šaknimis kaip nervų šaknelėmis vieni su kitais ir yra linkę aukotis, perduoti maisto medžiagas. Šis Powers tyrimas panaudotas romane glaudžiai siejasi su grybienos svarba miškuose, nes būtent grybai atlieka tų neuronų, informacijos perdavimo jungtis. Tai neįtikėtina, kad vaikštot po mišką, ir jūsų žingsnius „apkalba“ visa, kas gyva, jums nė neįtariant...

Filme aprėpiamas iš grybų naudojimo žmonėms istorinis laikotarpis. Dokumentiniais kadrais parodoma meksikietė Sabina Marija, kuri aname amžiuje buvo žymi grybais gyduolė. Šamanizmas ir grybų kultūra turi gana senus papročius, deja, mūsų dabarties kultūroje beveik nežinomus arba vertinamus labai negatyviai.

Kitas šio filmo svarbus aspektas yra medicininis grybų panaudojimas, kurio taip bijojo 7 dešimtmetyje amerikiečių valdžia, kad uždraudė juos kaip psichodelinius narkotikus. Niekas nenorės kariauti Vietname, jeigu bus apsvaigę iš meilės, todėl viskas buvo draudžiama ir baudžiama. Filme pateikiami žmonės, kurie gydosi nuo vėžio, nuo mikčiojimo ir kitų ligų. Kiek tai realu dokumentais patikrinti – aš nežinau, tačiau valdžios kišimasis į gydymą grybais yra akivaizdus, nes tada farmacijos kampanijos žlugtų.

Tai akivaizdi patento ir valdžios kišimosi paperkant mokslininkus ir „specialistus“ politika valdžios ir ekonominės rinkos naudai ir visų likusiųjų kančiai. Nepatiko, kad pagrindinis veikėjas filme simpatizuoja buvusiam Džordžui Bušui, kuris finansavo ir leido tam tikrus dalykus su grybais, bet iš esmės tai blogas prezidentas, kuris pradėjo Irake karą ir galimai yra susitepęs rugsėjo 11-osios konspiracijoje. Bet kokiu atveju, šiame filme įžvelgiu kur kas daugiau pozityvumo ir sąmoningumo, nei tikėjausi iš pradžių. Įkvepianti ir graži psichodelinė gydomoji pasakotojo istorija. Beje, labai vizualiai perteikti grybo pasaulio elementai: spalvos, augimas, formos. Nežinau, kiek kadrų iš jų „gyvi“, kiek „priauginti“ kompiuterine grafika, bet kai kurie vaizdai kelia meditacinį pasigėrėjimą. Visumoje filmas man labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keršytojai: Pabaiga" / "Avengers: Endgame"

Sveiki,

Tiesą sakant, negalvojau žiūrėti šio filmo, nes apie „Keršytojus“ nieko gero negalėjau pasakyti nuo... Kada toji pirmoji dalis pasirodė? Nebepamenu! Pamenu tik tai, kad viduryje filmo tiesiog išjungiau, nes nebegalėjau žiūrėti iki galo to komiksine logika grįsto žaidimo, kuriame nė vieno „gyvo“ veikėjo, dėl kurio galėčiau jaudintis, tačiau šįkart susigundžiau peršokti visas dalis ir pasižiūrėti šiemet daugiausiai uždirbusio kino projektą „Keršytojai: Pabaiga“ (angl. Avengers: Endgame) (2019). Truputį nerimavau, kad neištversiu tų trijų valandų ir teks tiesiog nuo šio reginio atsitraukti, bet visgi slapta tikėjausi, kad bus kaip su „Iksmenais“, kai tiesiog reikia mano asmeninio nusiteikimo tokiam kinui, tada viskas atrodo kur kas geriau...

Tad neklydau dėl filmo didingumo, nes reginio išties būta gero! Kiek nerimavau dėl to, kad nežinojau paskutiniųjų įvykių ir tingėjau pasiskaityti internete, dėl ko tie herojai tiek baiminasi vėlei susidurti su priešu ir šiaip daug pesimistinių, laidotuves primenančių nuotaikų per pirmąjį seanso valandą, kol galiausiai viskas išryškėja ir nemačius paskutinės dalies... Šioje dalyje surinkti daugelio šios visatos super didvyrių per paskutiniuosius dešimt metų. Tokių filmų apie super didvyrius išaugo masiškai ir kiekvienas herojus jau turi savo pasakojimų frančizę, tad visai suprantu kai kurių pamišimą dėl tokių filmų, nors pats asmeniškai nelabai esu didelis gerbėjas...

Visgi kalbant vėl apie patį filmą, tenka pripažinti, kad visada gelbsti filmo struktūra ir vadinamosios laiko kilpos. Prisiminiau „Iksmenai: Apokalipsę“, kada žaidžiama tais pačiais laiko šuolio dėsniais, kad būtų atitaisyta tai, kas buvo padaryta. Panašiu principu, kuris pamažu įsigali kaip industrinio kino kliše, „pažaisti“ laiko šuoliais. Neslėpsiu, kad kol dar neatsibodo, vis dar įdomu tai žiūrėti ir „Keršytojuose“, todėl tai laikyčiau vienu stipriausiu šio filmo struktūriniu elementu – filmas kaip laiko rebusas. Herojų charakteriai kaip visada šiek tiek šmaikštūs, šabloniški ir netgi didvyrio pateikimas – nieko naujo nuo... Kada pirmąkart sukurtas „Supermenas“? Žodžiu, filmas išlaiko senąsias tradicijas ir didvyrių sąskrydyje lyg ir nieko pernelyg originalaus, tačiau ir žiūrėti tikrai nenuobodu, ar tai būtų pilvą prisiauginęs girtuoklis Toras, ar tai būtų savo amerikietiška šikna besidžiaugiantis Kapitonas Amerika... Visi jie saikingai šmaikštūs, kaip herojai labai tikslūs, organizuotai bendradarbiaujantys, to, ko ir galima tikėtis visatoje, kurioje veikia komikso žanro logika. Filmas – absoliučiai pramoga, skleidžianti didybę, prabangaus kino projekto skonį ir kokybę, tai filmas – žaidimas ir toks visada trauks ir vilios mases.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stiklo pilis" / "The Glass Castle"

Sveiki, kino žiūrovai,

Biografinė drama, pastatyta pagal rašytojos Jeannette Walls biografinę knygą „Stiklo pilis“ (angl. The Glass Castle) (2017). Ši istorija pasakoja apie rašytojas bohemišką, turtingą ir kartu komplikuotą ir pilną nepritekliaus bei įvairių traumų patirtą vaikystę. Daugiavaikė šeima, keliaujanti iš vienos vietos į kitą, nuolat patiria nuotykių, nesutarimų, tad žiūrovas netrukus įsitraukia į Kelly Family primenančią šeimynėlę ir jos bendravimo ir gyvenimo atmosferą.

Alkoholis, pažadai, dūžtančios viltys, šeimos santykiai... Daug dalykų šioje istorijoje, kas pakraupintų šiuolaikines vaikų teisių specialistus. Šioje neįprastai ryškioje istorijoje sukuriami ryškūs, unikalios psichologijos personažai. Ypatingas dėmesys krypo į aktorių Woody Harrelson, kuris atliko spontaniškojo alkoholiko tėvo vaidmenį. Tai išties įsimintina istorija. Žinoma, šioji istorija priminė man jau kelias daugiau ar mažiau matytas netipinių šeimų istorijas, labiausiai „Falangų šeimynėlė“ bei „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“, tik šiuo atveju „Stiklo pilyje“ kur kas labiau akcentuota traumuojančioji istorijos pusė.

Tokias netipines istorijas ir dar biografines istorijas labai mėgstu. Nors „Stiklo pilį“ kritikai „pasitiko“ vidutiniškais įvertinimais, aš drąsiai galiu sakyti, kad bent mane filmas tikrai įtraukė. Nors dvelkia režisūroje tam tikri stereotipiniai holivudiniai pasažai, pvz., kaip antai vyro ir žmonos peštynės ir vos neiškritimas pro langą ir čia pat prasiveržęs tarp smurto juokas, duoda tam tikro netikrumo, literatūrinio pasažo. Nepaisant kartais juntamos sintetikos, pati istorija įkvepiančiai ir skaudžiai įtraukianti, turinti ir šviesiąją, ir tamsiąją savo pusę. Po valandos seanso žvilgtelėjau į laikrodį tikėdamasis, kad filmas jau eina link pabaigos (visai ne dėl to, kad prailgo), tačiau dėl to, kad jau per valandą buvo tiek daug papasakota ir taip susigyventa, kad kita valanda prabėgo irgi beregint greitai ir įdomiai.

Jautri, įvairiapusė juosta, prieinama tiek kino grandams, tiek masiniam, neišlepusiam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kambarys" / "Room"

Sveiki, skaitytojai,

Lenny Abrahamson‘o filmas „Frenkas“ kažkada pasirodė toks keistas, kad tiesiog ilgai laužiau galvą, kaip jį vertinti ir apskritai suprasti, todėl jis man patiko, o štai jo sukurta knygos ekranizacija „Kambarys“ (angl. Room) (2015) tapo tikru šių metų apdovanojimų hitu. Kažkada knygų išpardavime čiupinėjau ir lietuvišką „Kambario“ vertimą, tada kažkaip paskaičiau atgalinį viršelio pusę – ir vėl intriguoja, ir vėl įtraukianti ir t. t., kad tiesą sakant nebesudomino, nes visos knygos šitaip afišuojamos ir anotacija tampa reklaminiu triuku, tad knyga kažkaip praslydo pro pirštus. Dabar šiek tiek gailiuosi, nes filmas pasirodė besąs toks įtraukiantis, įdomus ir įtaigus, kad tiesiog prilipau prie ekrano ir sunkiai begalėjau atsiplėšti.

Žinome visas tas baisias istorijas apie tai, kaip vienišiai vyrai suvilioja jaunus vaikus, jaunuolius, juos uždaro į rūsius ar bunkerius ir nebepaleidžia ilgus metus. Tokį filmą jau esu pristatęs apie „Michaelis“ (2011), apie berniuką, auginamo pedofilo rūsyje. Filmas „Kambarys“ iš esmės yra kitoks, nes pagrobimo istorija yra tik peizažas, o iš tikrųjų istorija yra apie motinos ir vaiko santykius, tokius grįstus besąlygišku pasitikėjimu. Filmo scenarijus nepaprastai sodrus, gilus ir realizuotas su nepaprasta įtaiga, o užtikrinta režisūra atskleidžia veikėjų dvasinį dažnį, o ne eilinę smurto istoriją, ši taktika stebina nuo pat pradžių. Sunkiai sveiku protu suvokiama istorija šįkart turi optimistinių ir pakilių tonų, ypač didelis dėmesys vaiko pasaulio suvokimo ir juslių plėtimuisi, kuris nemažiau stebina ir jaudina nei kažkada priešingai besitraukiantis pasaulis prancūzų filme „Skafandras ir drugelis“ (2007). Žiūrovas yra priverstas sirgti už motiną ir vaiką, būti su juo, galvoti kaip jis, matyti ir iš naujo atrasti niekada nematyto pasaulio didybę, baugumą ir įgyti naujų įgūdžių. 

O ką jau sakyti apie vaidybą? Brie Larson buvo pritrenkiančiai gera, todėl manęs nė kiek nestebina jos nominacijos visuose kino forumuose, bet išvis mane nustebino Jacob Tremblay, suvaidinęs mažąjį berniuką. Jo natūralumas, jusliniai potyriai tokie artimi prieš gerus metus matytame filme „Vaikystė“, kad tiesiog net norisi kažkokio atskiro vaikų „Oskaro“. Aišku, tai didžiulis režisieriaus darbas ir visos kūrybinės komandos, nes istorija buvo patikėta, patikėta žiūrovu, idėja. Ir tiesiog negaliu vertinti filmo prasčiau, nes jis man suteikė maksimalų malonumą patirti įtaigų motinos ir vaiko ryšį bei bauginantį adaptacijos procesą prie naujos aplinkos potyrį be holivudinių pagardų.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Be stabdžių" / "Tranwreck"

Sveiki,

Komedija „Be stabdžių“ (angl. Trainwreck) (2015), sakyčiau, šiemet yra viena iš geresnių komercinių komedijų. Gal dėl to, kad iš esmės simpatizuoju režisieriui Judd Apatow filmams, ypač man kažkada pasirodė šmaikštus „Sunokusios pamergės“, kai nejučia plyšo žandai ir skaudėjo šonkaulius. „Be stabdžių“ taip pat turi savitų juokelių rinkinį, kuris garantuoja, kad privers šyptelt net didelį skeptiką.

Tikriausiai visiems labiausiai į akis krito, kad pagrindinė aktorė ne Holivudo formos, nors komedijos aktorės apskritai nėra išlietos vienos formos kaip Kinder kiaušiniai. Kol visi raukėsi, kodėl tokia, cituoju, „baisi aktorė parinkta“, aš tyliai apsidžiaugiau, kad režisierius pasirinko būtent tokią, o ne eilinį irisą vyrų ir lesbiečių akims tenkinti. Aktorė Amy Schumer, beje, pati parašė šiam filmui scenarijų ir atliko pagrindinį vaidmenį. 

Sakytume, komedija kaip komedija, kai kas piktinosi, kad per prasta juosta, nes nėra lėkštesnių juokelių – yra ir lėkštų juokelių, yra ir „apie antrą galą“, yra ir siužetas visai neblogas. Mergina, vaikystėje pamokyta neturėti nuolatinių santykių, atsiduoda „antro galo medžioklei“ ir nebejaučia natūralių santykių stygiaus, kol vieną dieną... Ir toliau viskas lyg ir nuspėjama bei žinoma. Labiausiai kone springau, kai mergina atėjo su raumeninguoju John Cena į kino teatrą žiūrėti filmo „Šunų vedžiotojas“ – neįtikėtinas kadras, kai kine Daniel Radcliffe vedžioja nesuvaldomą šunų būrį. Bet ne tai yra didžiausia staigmena, o tai, kad tokioje komedijoje nusifilmavo Tilda Swinton, kurią esame įpratę labiau matyti „rimtame kine“. Kolega pakuždėjo man į ausį: „Ar čia tikrai ji? Kodėl ji panaši į moterį?“ Taigi. Tokios Tildos Swinton tikrai dar niekur nematėte, kaip ir kiekviename jos filme, ji tiesiog būna visai kitokia...

Sakyčiau, filmas geras, juokingas, šmaikštus, pateisinantis gana geros holivudinės komedijos kanonus, todėl negailėsiu ir balų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nevykėliai po priedanga" / "21 Jump Street"

Sveiki,

Būna, kada vėl sąmoningai norisi kokios nors populiarios komedijos atsipalaidavimui, todėl išsirinkau pažiūrėti „Nevykėliai po priedanga“ (angl. 21 jump street) (2012), kuris žadėjo man, kad bus itin šmaikštu ir įdomu. Nepretenzingas ir visiems prieinamas bei suprantamas filmas su įprasta pasakojimo struktūra. Galiu pasakyti, kad man asmeniškai apie detektyvus-policininkus labiau patiko filmas „Vienas šūvis, dvi kulkos“ su Sandra Bullock, nei šis „vyriškasis“ variantas, bet pažiūrėjau ir dėl aktoriaus Channing Tatum.

Komedija išties nėra pati prasčiausia, ji nesistengia lyg ir nieko parodijuoti, tačiau nesistengia išsiskirti iš kitų komedijų. Klišių klišės jau slypi pačiame scenarijuje – du ne itin policijai gabūs puskvailiai paskiriami gana rimtai kriminalinei operacijai, prisiminiau kitą panašų filmą irgi kur kas juokingesnį – „Baltosios pupytės“. Aišku, kad viskam lemta žlugti ir vėl prisikelti, lemta įsimylėti, paneigti savo kompleksus ir atrasti kažką naujo. Filmas tiesiog paprastas, bet neprasta komedija, kurį galima drąsiai žiūrėti ir kikenti. Juokingų vietų, žinoma, yra, yra šioks toks siužetas. Negalėčiau šio filmo išskirti, kaip itin gerą komediją, tačiau tiesiog paprastai gerą, gal ir galėčiau.

Tai tokios ir rekomendacijos – žiūrėkit, jeigu norite ko nors lengvo kompanijoje. Antroji šio komedijos dalis, kuri pasirodė visai neseniai, sako, yra šiek tiek prastesnis pirmojo variantas, todėl vargu, ar žiūrėsiu...

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabi dabartis" / "The Spectacular Now"

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Nuostabi dabartis“ (angl. The Spectacular Now) (2013) tikriausiai nebuvo tas filmas, kurio labai laukiau, ar kaip nors planavau jį pažiūrėti. Tiesiog iššoko į priekį dėl savo lengvo žanro ir aktorės Shailene Woodley , kuri man paskutiniu metu labai patinka ir stengiuosi su ja pažiūrėti visus prieinamus darbus. Iš dalies ir dėl „Įniršio“ aktoriaus Miles Teller. Na, šią dramą pastebėjo kino kritikai ir mano didžiausiai nuostabai įvertino neįtikėtinai gerai, todėl teko pasimuistyti kėdėje, suvokiant, kur tas visas filmo gerumas...

Filmo pradžia – apgailėtina. Tikrai. Nemeluoju. Pasijutau taip, lyg įsijungčiau buką komediją, kurioje pasakojama „kieto“ išlepinto ir dėmesio trokštančio „bičiuko“ gyvenimo istorija, kuris įsimyli nelabai populiarią merginą ir dėl to jaučiasi ne kaip... Tiesą sakant, iš dalies filmas apie tai ir yra, o man, kaip žinia, labai nepatinka tokie pasipūtėlio susitupėjimo filmai ir dar su tais visais Holivudiniais burbulais – pašėlę vakarėliai, tėvų dėmesio stoka, degtinytė, žolytė... Ir visgi, pažiūrėjau, nors pradžia buvo tikrai ne kokia, – atmetimo reakcija, kaip sakant. Vėliau scenarijus pakrypsta aiškia problemine linija – tapatybės ir atsakomybės, asmenybės formavimo stoka. Čia įdomiau. Kažkaip imi ir „susigyveni“ su tais personažais, nors gal ir nelabai žavi jaunimo bėdos, jau nugvildentos tokio tipažo kine iki gyvnagio – čia man priminė prieš kelerius metus matytą dramą „Keitas“ (2008) ir kitų panašių filmų matęs. Žodžiu, po mokyklinė krizė smarkiai vyrukui kerta per „kiaušus“ ir šis laksto, gaudydamas gyvenimo prasmę pas savo nedorėlį tėvelį, tampo gražiąją Eimę ir visaip kitaip už kiekvieno kampo svaiginasi alkoholiu, kad jaustųsi nors per nagą juodumą geriau.

Nežinau, kas kritikams šiame filme taip patiko, tačiau filmas neblogas, visumoje ir moralas, ir jaunimo problemos, ir meilė lyg ir be romantikos, bet ir lyg su romantika... Tiesiog, sakyčiau, tai tikrai neblogas filmas jaunimui, mokyklą baiginėjantiems mokiniams, studentams, žmonėms, kurie vis prisimena, kaip sunkiai pradėjo savarankų savo gyvenimą. Jaunimui šis filmas ypač patiks. Kinomanams – pasirodys neblogas, bet dėl temos galgi ne visiems patiks. Man „suėjo“ visai gerai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela