Filmas: "Uodega vizgina šunį" / "Wag the Dog"

 

Sveiki.

 

Pastaruoju metu beveik nebežiūriu senų filmų, virtusių tikra klasika. Sunku pasakyti kodėl, gal dėl to, kad su kiekvienu santykis susikuria vis labai skirtingas, o klasikos, kaip daugelis sinefilų tiki, negalima kritikuoti, tik liaupsinti ir žavėtis. Deja, ne visada toji klasika tokia gera, kokia norėtųsi, kad būtų. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti „Lietaus žmogus“ (1988) režisieriaus Barry Levinson filmą „Uodega vizgina šunį“ (angl. Wag the Dog) (1997), kurį jau buvau nusižiūrėjęs gal prieš kokį penkiolika metų. Bežiūrėdamas atgaminau, jog filmą tikriausiai būsiu matęs dar mokykliniais laikais, kai rodydavo „Snobo kiną“ su Ryčio Zemkausko įvadiniais reportažais. Dabar panašius reportažus daro LRT rubrikoje „3 minutės iki filmo“.

 

„Uodega vizgina šunį“ – politinė satyra, pastatyta pagal romano „Amerikos didvyris“, kurį 1993 parašė Larry Beinhart. Istorija pasakoja apie prezidento rinkimus ir JAV skandalų atmosferą. Labai stiprus kandidatas į prezidentus turėjo seksualinį skandalą, kurį bando užglaistyti pogrindžio institucijos darbuotojai, bandydami nukreipti visuomenės dėmesį nuo esminių dalykų, todėl netikėtai Konradas ir Vinifrei, specialūs darbuotojai, kreipiasi į žymųjį prodiuserį surežisuoti ką nors dar didesnio ir galingesnio, nei seksualinis skandalas. Neįtikėtina, bet prodiuseris Stenlis pasiūlo paskelbti karą... Albanijai. Taip ir nutinka. Pasaulis nieko apie tai nežino, Europa tyli, Albanija visiems aiškina, kad jokio karo nevyksta, tačiau amerikiečių visuomenei demonstruojami surežisuotos karo scenos, kad paveiktų liaudį ir ši domėtųsi išskirtinai tik JAV karo reikalais. Negana to, visur čia šmėžuoja būsimo JAV prezidento didvyriškas veidas ir herojiška galia...

 

Išties filmas lengvas ir komiškas, vietomis absurdiškas. Ar man patiko? Taip, tiek, kiek man gali patikti gera dramaturgija ir filmo mintis. Visgi manau, kad tiek knyga, tiek pats filmas nelabai toli „pabėgo“ nuo tikrovės. Visus šiuos parodomosios visuomenės ir politinius santykius mes matome iki šių dienų, ar tai būtų politikai, dėvintys medicinines kaukes ir tauškantys apie apsaugą, ar tai būtų nuo tribūnos pliurpiantys dainininkai apie tai, kaip reikia suaukoti naujam dronui Ukrainai... Visa tai tik burbulas, už kurio tikrovė, kurios nesame pajėgūs nei įžiūrėti, nei įvertinti, uždengia tikrąsias tiesas ir ketinimus. Visų pirma, filmas juokiasi iš patikliųjų piliečių ir rodo, kaip projektuojamos mūsų politinės pažiūros ir apskritai suvokimas apie geopolitinius reikalus. Besąlygiškai pasitikėdami „rimčiausiomis“ žiniasklaidos priemonėmis, mes susikuriame įsitikinimus, kad žinome, kas vyksta mūsų šalyje ir visame pasaulyje. Ir apskritai „Uodega vizgina šunį“ yra apie manipuliavimą, savotišką „Trumeno šou“ efektą, tad filmas leidžia kiek kitaip apmąstyti visuomenės politinius procesus.

 

Manau, filmas aktualus iki šių dienų. Jame nusifilmavo tikros kino legendos: Robertas De Niro, Dustinas Hoffmanas, Kirsten Dunst, Anne Heche ir Woody Harrelsonas. Visgi filmas satyrinis, veikėjai trafaretiniai, būdingi XX a. amerikietiškojo kino aukštesniajai komedijai. Filmas man kažkiek savo satyra priminė „Nežiūrėk aukštyn“ (2021) variantą, kai dėl reitingų ir politinės galios politikai pasiryžę žiniasklaidos priemonėmis ir labdaromis suvaldyti savo galios svertus. „Uodega vizgina šunį“ dar turi gerus ir kandžius dialogus, absurdiškas idėjas, kurios filme veikėjų galios dėka tampa lengvai reguliuojamos ir kontroliuojamos vienu skambučiu. Ši politinė satyra iš tikrųjų ima vizginti ištisą nieko nenutuokiančią visuomenę, kai sistema suryja savo sistemos vaikus. Taip jau būna. Kartą pamatyti rekomenduočiau.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nuskraidink mane į mėnulį" / "Fly Me to the Moon"

 

Sveiki,

 

Viena populiariausių šios vasaros komedijų, žinoma, buvo Greg Berlanti režisuota „Nuskraidink mane į mėnulį“ (angl. Fly Me to the Moon) (2024). Spalvingas filmas apie 1969-uosius, kada amerikiečiai pirmąkart (ir paskutinį) išsilaipino Mėnulyje. Filmas smagus, spalvingas ir skirtas visiems, kas nors kiek šaiposi iš konspiracinių teorijų apie tai, kad amerikiečiai iš tiesų transliavo ne autentiškus kadrus iš Mėnulio.

 

Kaip žinia, Holivudas visais laikais mėgsta labai greitai reaguoti (ar nekeista?) į visokias visuomenines paskalas ir įtarimus. Tuo metu, kai itin buvo kalbama apie ateivių pagrobimus – pasipylė Holivudo filmai apie ateivių invaziją į Žemę... Žodžiu, tas, kas atvirai deklaruojama kine ir „neslepiama“, visi žino, kad tai pats geriausias būdas slėpti tiesą. Tiesa, kad ir koks esu protaujantis, kai žiūriu tikruosius kadrus iš 1969-ųjų ir matau tą skalbimo dėžę su aptraukta folija, kurią vadina astronautų erdvėlaiviu į Mėnulį (ir staiga ta pati NASA ilgus dešimtmečius išmaniųjų amžiuje teigia, kad nebegali atgaminti tokios technologijos), akivaizdu, jog su mūsų tikrovės faktais nėra viskas gerai, bet grįžkime į filmą, kuris lyg ir pokštauja, todėl atvirom, bet šiek tiek pridengtom kortom bando sakyti, jog jeigu vyriausybė meluotų, tokio kino projekto nepamatytume. Deja, ilgametė kino praktika liudija, kad populiarusis kinas yra finansuojamas tam tikrų užsakovų, tad kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

 

Filmas man nepatiko ir neįtiko. Dviejų valandų komedija tipiška ir primena 80-ųjų ar 90-ųjų kino kompoziciją: seksualus vyrukas sąžiningai gedi savo astronautų draugų ir yra atviras svajonėms, dėl kurių dirba daug ir sąžiningai, o pagrindinė lapė snapė – visur savo papūstomis lūpytėmis reikalus patvarkanti šviesiaplaukė. Abu jie atsiduria NASA garažuose ir būstinėje, gaudo juodą pamišusią katę (čia gal ta pati iš filmo „Fokus pokus“?) ir dirba ties dviem savo skirtingais projektais tarpusavyje pasikapodami ir flirtuodami.

 

Jeigu ne idėja, jog žurnalistai ir kino komanda NASA angaruose kuria alternatyvią mėnulio išsilaipinimo juostą milijonams nusivylusių savo tautos ir valstybės galybe piliečių tuo atveju, jeigu astronautai išlėktų į atmosferą, gal filmas ir nebūtų toks populiarus. Tačiau tikiu, kad šioje gan tipiniame romantinės komedijos filme yra nemažai tiesos, apie kurią galbūt niekada ir nesužinosime. Šiaip filme gal buvo keli geri juoko momentai (bet jau pamiršau, kad įvardyčiau), tačiau esmė tokia, kad Scarlett Johansson ir Channing Tatum sukurti spalvingi ir savaip patrauklūs, „nublizginti“ jų personažai pagal 60-ųjų kino stiliaus manieras ir tebuvo tik tokios sukonstruotos lėlės, atliekančios šabloninius ir šiek tiek nuobodokus vaidmenis bei charakterius. Labiausiai graudu, kad holivudinė komedija jau ilgus dešimtmečius neevoliucionuoja, ji stabiliai lieka lėkšta ir primityvi, nelinkusi nieko nustebinti, o juk kur kas aštresnė ir įdomesnė satyra „Nežiūrėk aukštyn“, kuri ir juokina, ir pakreipia politinio permatymo kryptim. Medžiaga juk aukso vertės, tačiau provokacijos – nulis, o pataikavimo ir muilinimo masėms – visas 100 procentų.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Plona raudona linija" / "The Thin Red Line"

Sveiki,

Paskutiniu metu režisierius Terrence Malick yra mon amour! Buvau tiek laiko jį pamiršęs, kad peržiūrinėdamas dar nematytus jo darbus, tiesiog žagtelėjau ir save be pižoniškumo pagyriau: kaip gerai, kad jis vėl sugrįžo pačiu laiku į mano akiratį. Tiesą sakant filmą „Plona raudona linija“ (angl. The Thin Red Line) (1998) buvau matęs vaikystėje, bet nelabai kažin ką pamenu, vien tik nuotrupas, susijusias su karinėmis operacijomis, bet tikrosios gelmės, filosofijos taip ir neprisimenu. Tai tikriausiai vienas iš paskutiniųjų nematytų režisieriaus darbų, kuris ganėtinai skiriasi nuo to, ką dabar režisierius kuria. Šis labiau epinis filmas, primenantis tuos didinguosius karinius epus, kaip antai „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir panašiai, kada dar neturėdami interneto, visi vyrai prie televizoriaus rinkdavosi, kad pažiūrėtų karinį filmą. Nežinau, kodėl karas taip žavi ir jaudina vyrus, filmą dėl šios tematikos niekada nežiūrėčiau.

Filmo siužetą galėčiau nusakyti keliais sakiniais taip: tai filmas apie Japonijos ir JAV karą, į kurį buvo pasiųsti jauni, nepatyrę jaunuoliai, pastarieji išlaipinami saloje, kurioje išgyvena tikrą siaubą. Terrencijui rūpi ne karinės strategijos, ne heroizmas, kurį taip mėgsta JAV „Oskarais“ apdrabstomas filmas ir toli gražu nepašlovinti JAV pergalę prieš Japoniją. Šiame filme herojų beveik nėra, čia nagrinėjama bendresne prasme blogio veikimas pasaulyje, ką jis padaro su jaunais žmonėmis, kodėl jie taip sugadinami. Kaip antitezė filmui pasirinkta taiki salų gyventojų gentis, kuri nepažįsta karo. Vienas iš pagrindinių herojų, dažnas dezertyras iš savo grupuotės, ilgisi prigimtinės žmogiškosios taikos ir tampa moralės kompaso rodykle toje žiaurioje skerdykloje.

Nors T. Malick čia kur kas racionalesnis, jis siužetą visgi derina su filosofiniais intarpais, kurie ir poetizuoti, ir neretai veikia kaip užsklandos tarp sunkių karinių scenų. Tai labai veikia ir kaip kontrastas, ir kaip tam tikras pasakotojas, visuotinės sąžinės balsas, išryškinantis karo dirbtinai sukurtus veidus; vaikinukai tiesiog dėl socialinių vaidmenų, idealų ir kitų menkaverčių dalykų yra pasiryžę mirti. Kažkodėl prisiminiau Svetlanos Aleksijevič dokumentinę prozą ir ten paliktus žmonių liudijimus, kurie protu suvokiami, bet širdimi – kodėl? kodėl? – jau nebe. Žinoma, tai vienas geriausių karinių filmų per visą dešimtą ano amžiaus dešimtmetį, kuris nors ir vaizduoja karą, bet išvengia pačių baisiausių karinių filmų klišių t. y. parodyti, kad reikia didžiuotis karo pergalėmis, garbinti laimėjusiojo „teisuolio“ pusę, perteikti patriotiškąją žinią. Juk ir „Dunkerkas“ bei „1917-ieji“ turėjo būtent šiuos gėrio ir blogio stovyklos konceptus, o „Plona raudona linija“ išvengia to ir kalba universaliau, kur kas giliau, tarsi bandytų surasti priežastį, paaiškinimą, kaip nutiko, kad į žmoniją praslinko ir ją užvaldė toks šlykštus blogis. Stiprus filmas su nuostabiai hipnotizuojančiu operatoriaus darbu, mano galva, nors ir 1998 metų, dar nepasenęs.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stiklo pilis" / "The Glass Castle"

Sveiki, kino žiūrovai,

Biografinė drama, pastatyta pagal rašytojos Jeannette Walls biografinę knygą „Stiklo pilis“ (angl. The Glass Castle) (2017). Ši istorija pasakoja apie rašytojas bohemišką, turtingą ir kartu komplikuotą ir pilną nepritekliaus bei įvairių traumų patirtą vaikystę. Daugiavaikė šeima, keliaujanti iš vienos vietos į kitą, nuolat patiria nuotykių, nesutarimų, tad žiūrovas netrukus įsitraukia į Kelly Family primenančią šeimynėlę ir jos bendravimo ir gyvenimo atmosferą.

Alkoholis, pažadai, dūžtančios viltys, šeimos santykiai... Daug dalykų šioje istorijoje, kas pakraupintų šiuolaikines vaikų teisių specialistus. Šioje neįprastai ryškioje istorijoje sukuriami ryškūs, unikalios psichologijos personažai. Ypatingas dėmesys krypo į aktorių Woody Harrelson, kuris atliko spontaniškojo alkoholiko tėvo vaidmenį. Tai išties įsimintina istorija. Žinoma, šioji istorija priminė man jau kelias daugiau ar mažiau matytas netipinių šeimų istorijas, labiausiai „Falangų šeimynėlė“ bei „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“, tik šiuo atveju „Stiklo pilyje“ kur kas labiau akcentuota traumuojančioji istorijos pusė.

Tokias netipines istorijas ir dar biografines istorijas labai mėgstu. Nors „Stiklo pilį“ kritikai „pasitiko“ vidutiniškais įvertinimais, aš drąsiai galiu sakyti, kad bent mane filmas tikrai įtraukė. Nors dvelkia režisūroje tam tikri stereotipiniai holivudiniai pasažai, pvz., kaip antai vyro ir žmonos peštynės ir vos neiškritimas pro langą ir čia pat prasiveržęs tarp smurto juokas, duoda tam tikro netikrumo, literatūrinio pasažo. Nepaisant kartais juntamos sintetikos, pati istorija įkvepiančiai ir skaudžiai įtraukianti, turinti ir šviesiąją, ir tamsiąją savo pusę. Po valandos seanso žvilgtelėjau į laikrodį tikėdamasis, kad filmas jau eina link pabaigos (visai ne dėl to, kad prailgo), tačiau dėl to, kad jau per valandą buvo tiek daug papasakota ir taip susigyventa, kad kita valanda prabėgo irgi beregint greitai ir įdomiai.

Jautri, įvairiapusė juosta, prieinama tiek kino grandams, tiek masiniam, neišlepusiam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys stendai prie Ebingo, Misūryje" / "Three Billboards Outside Ebbing, Missouri"

Sveiki,

Vienas labiausiai laukiamų filmų paskutiniuoju metu buvo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (angl. Three Billboards Outside Ebbing, Missouri) (2017), kuris tapo vienu didžiausiu varžovu į „Oskarus“ ir tikrai net neabejoju, kad bent kelis juos pelnys.

Filmas įtraukiantis, tačiau tai menkas kriterijus, nes vienus jis įtraukia, o kitus, žiūrėk, dar ir papiktina. Vieno tokio teisuolio komentarą visgi teko paskaityti, kai šis tvirtino, kad filmas be jokio moralinio pagrindo, vaizduoja vien tik negatyvius dalykus ir t. t. Toks „kunigiškas“ komentaras iš esmės kėsinasi apskritai į vieną ir tik „teisingo“ meno pasaulį, kuris neturi teisės vaizduoti nieko amoralaus – labai nemėgstu tokių siaurakakčių, primenančių komunistinę ideologiją. Iš esmės filmas nėra amoralus, nes jo potekstė, kad ir kokia brutali bebūtų, byloja apie motinos skausmą, o visi pagrindinės veikėjos veiksmai tėra tik psichologinis ir psichofizinis veiksmas kabintis į gyvenimą. Kai kada atrodo iki Tarantiniško absurdo miestelėnų veiksmai ir dialogai neatrodo „išlupti“ iš gyvenimo ir visgi dvelkia scenarijaus literatūra ir kai kuriais veikėjų poelgiais, bet visumoje filmas tvirtai sukaltas, jo potekstės ryškios, reikalaujančios mąstyti kartu su veikėjais, o svarbiausia – turi moralinį pagrindą, dėl kurio kiekvienas žiūrovas turi teisę smerkti arba pateisinti veikėjų poelgius.

Žemai, labai žemai galima nusilenkti ir stipriam aktorių kolektyvui. Frances McDormand, kuri 1998 metais (lygiai prieš 20 metų!) už Coen‘ų filme „Fargo“ atliktą vaidmenį pelnė „Oskarą“, šiandien galiu pasakyti, kad šis vaidmuo yra kur kas stipresnis – pilnas surambėjusio skausmo, neadekvatūs ir šokiruojantys veikėjos poelgiai, kurie demaskuoja vidines beviltiškumo gimdančias priešpriešas. Man asmeniškai abejonių beveik nekyla, kam turėtų atitekti „Oskaras“. Bet pagyrų nusipelnė ir aktorius Sam Rockwell – vienas stipriausių jo pasirodymų kine, nors veikėjas ir super bukai tipažinis, tačiau ta tarsena, laikysena išties įsimenama ilgam.

Apskritai kalbant, filmas išties stiprus ir nors gal ne viskas man patiko režisūrine prasme, tačiau „istorija papasakota istorijoje“ ir aktorių kolektyvas iš tikrųjų verčia kai kada išsižioti. Rekomenduoju gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Draugiškas seksas" / "Friends With Benefits"

Sveiki, skaitytojai,

Filmo apie sekso „draugus“ tikriausiai nė nežiūrėčiau, jeigu nebūtų taip gerai įvertintas kino kritikų, kaip antai „Draugiškas seksas“ (angl. Friends with Benifits) (2011), kurį režisavo Will Gluck ir kurio esu matęs gana įsimenančią juostą „Lengvabūdė pirmūnė“ (2010). Neaušindamas savo klavišų, pasakysiu, kad šis filmas už „Lengvabūdę pirmūnę“ man patiko kiek mažiau, nes pristigo originalumo pačiame siužete. Du jauni vaisingi vyras ir moteris sukerta lažybomis, kad mėgausis seksu ir išliks tik draugais... Atsiprašau, kas čia per matyta nesąmonė? Ir vėl? Taip, nesuklydote, neįsipareigojantis seksas tiesiog komedijose tampa ypač mėgstama tema, nors, tiesą sakant, atgyventa.

Nepaisant pasikartojančios temos ir problemos, kurios apskritai nėra, nes ją sureikšmina tik scenarijaus autoriai, atrodo jau atgrasu, bet filmas vis tiek mielas. Visų pirma Justin Timberlake ir Mila Kunis neįtikėtinai gerai ir puikiai žiūrisi. Vien dėl jų dueto ir vertėjo žiūrėti. Žinoma, pirmoji filmo pusė kur kas žaismingesnė ir įdomesnė, iki maždaug tos vietos, kaip ir buvo galima numanyti, „draugai“ iš tikrųjų vienas kitą pamilsta ir tą supranta, tada nerūpestinga komedija pavirsta sentimentaloka melodrama. Visgi yra nemažai šmaikščių situacijų, kurios patiko ir tikiuosi daugeliui patiks, bene labiausiai įsimena tokie tyri ir draugiški vaikino ir merginos santykiai – tai tarsi išplėšta iš „Draugų“ serialo ir perteikta itin idiliškai, tokie draugai kartais tegali būti mergina ir gėjus, bet čia tuojau pasipila jausmų šturmas ir toliau tampa viskas daugiau ar mažiau nuspėjama.

Šiaip filmas „laikui prastumti“ tinka, neblogas ir šiaip pažiūrėjimui, bet kažko ypatingo ir originalaus tikrai nepamatysite. Tikriausiai tai nėra blogai. Filmas tiks ir patiks daugeliui komercinio kino žiūrovų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šiaurės šalis" / "North Country"

Sveiki, kino žiūrovai,

Vakar išgyvenau didelį emocinį krūvį, žiūrėdamas režisierės Niki Caro statytą filmą „Šiaurės šalis“ (angl. North Country) (2005), kurį nežinau kiek laiko planavau pažiūrėti, bet vis filmą gaudavau su broku ir tekdavo seansą atidėti. Visgi man pavyko pažiūrėti kokybišką ir gerą filmo versiją ir nueiti paryčiais miegoti su tikrai įdomiomis emocijomis. Filmas išties emociškai paveikus gal dar ir dėl to, kad jis paremtas tikrais įvykiais, nutikusiais 1989 metais Minesotoje, rūdos kasyklose, kai vienai moteriai sunkiame fiziškai darbe tekdavo „atlaikyti“ po 30 brutalių vyrų.

Na, tiesa sakant, filmas pasakoja apie moterį, kuri palieka ją mušusį vyrą ir apsistoja netoli savo tėvų, įsidarbina rūdos gamybos firmoje, kad išmaitintų savo vaikus. Aš nemoku apsakyti, kaip puikiai režisierei pavyko pavaizduoti visas šlykščiausias „tikro vyro savybes“ – brutalumą, keiksmažodžius, priekabiavimą, patyčias – žodžiu, tai, ką iš tikrųjų vyrai yra linkę laikyti tvirtumu. Kokius baisumus ir priespaudą, pažeminimus patirdavo tos moterys ir kaip jos negalėdavo ir bijodavo apsiginti, išties „kerta per širdį“, jeigu turite perdėto teisingumo jausmą, tai emocijos buvo stiprios. Visgi moterys išsikovojo savo pasaulyje ir dabar, manding, panašiai analogiškai visi tik gūžčioja, kodėl reikia homoseksualams lygių teisių, lygina jais su zoofilais ir pan., bet pažiūrėjus, kad ir šį filmą, kuriame išsakyti skysti analogiški argumentai, kad moterys turi būti kaip pelės po šluota ir kentėti patyčias, nesiviešinti, nekelti triukšmo ir problemų, tkentėti prievartą ir pan. Manau, žiūrint šį filmą, niekam klausimų nekylą, kam reikalingos žmogaus teisės, bet lygiai tokiais pat kaimiečiais tampame, kai reikia kalbėti apie kitas socialines grupes – imigrantus, homoseksualus ir pan.

Filmo režisūra išties puiki – atšiauri atmosfera, šaltis, brutalumas, šiurkštumas, kova už lygias teises. Filmo personažai irgi puikūs, scenarijus nuostabus! Už pagrindinį vaidmenį šiame filme aktorė Charlize Theron buvo nominuota beveik visose prestižiškiausiuose kino apdovanojimuose, įskaitant ir „Oskarą“, tačiau tais metais „Oskarą“ pelnė Reese Witherspoon. Vienas stipriausių po „Monstro“ šios aktorės vaidmenų. Labai man patiko ir čia vaidinantys kiti aktoriai, ypač Woody Harrelson. 

Na, tiesiog sunku suvokti, kad dar visai neseniai civilizuotoje „svajonių Amerikoje“ dėjosi tokie dalykai – intensyvi kova už moterų teises ir absoliuti patriarchalinė kaimietiškos kultūros „valdžia“. Žiūrint šį filmą, man prireikė nemažai „nervų“, nes tikrai visada beveik jutau emocinę įtampą, todėl šiam puikiam filmui nepagailėsiu paties aukščiausių įvertinimų. Šiaip ar taip ne kiekvienas filmas sugeba iš manęs išspausti tiek emocijų. Primygtinai rekomenduoju gurmanams ir, žinoma, visiems kitiems.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 1 dalis" / "The Hunger Games: Mockingjay - Part 1"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tradiciškai tęsiu filmų tęsinius, kurie vienaip ar kitaip buvo praeityje sudominę. Šįkart „Bodo žaidynės: strazdas giesmininkas. 1 dalis“ (angl. The Hunger Games: Mockingjay – Part 1) (2014). Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios sagos dalis buvo tikrai kultinė ir įdomi, antroji gera, bet įspūdžio aštrumo nebesukėlė dėl to, kad daugiau ar mažiau žaidimo principas kartojosi. Ko bereikėjo tikėtis iš paskutiniųjų dalių? Kažko, kas išmuštų iš pusiausvyros žiūrovą, bet...

Po pusvalandžio seanso mano draugas pabėgo iš kambario prie kompiuterio, sako, niekada daugiau su manimi nebežiūrėsiąs filmų. Nebemoku išsirinkti. Man beliko užsimerkti, nes iš tikrųjų pradžioje filmas labai čiuožė žemyn. Visgi problema labai paprasta: iš vienos knygos bandoma priskaldyti du kino filmus, kurie negali niekaip scenariškai būti potencialiai stiprūs ir įtempti, jie gali būti tik užvilkinti. Šioji dalis užvilkinta, daug susitelkta į bergždžius dalykus, pvz., strazdo giesmininko vaizdo klipo sukilėliams filmavimas – nesupratau, ar ten verkti reikėjo, ar juoktis, kai personažą tempia į nuolaužas, kad jam sudirgintų emocijas. Nuobodu. Nuobodu. Nuobodu. – Jūs turite tris nuobodu!

Dialogai kažkokie išplėšti iš knygų, jaučiamas heroizmo patosas ir jokio noro sukelti kažkokio tikroviškumo, lyg žiūrėtume kompiuterinio žaidimo anonsą. Jennifer Lawrence, kuri apskritai yra gera aktorė, šįkart atrodė tiesiog sugniuždyta (ir visai ne dėl personažo ištęstos jausenos), o kaip aktorė, kuri suspausta į tam tikras scenas, kur turi būti arba apsiverkusi arba medinė, o dar ta makabriška dainavimo scena prie ežeriuko – tiesiog buvo graudu žiūrėti. Tik filmui artėjant į pabaigą, kai vyrukai įsilaužė į treniruočių bazę, o prezidentas Snow susisiekė su Katniss, tada jau filmo temperatūra pradėjo išties kaisti. Bet tai arbatos pašildymas, kai beveik arbata išgerta.

Viena didžiausių Holivudo klaidų – užvilkinti ir skaldyti malkas. Dėl šio nukenčia viskas – žiūrovų lūkesčiai, aktoriai, filmo medžiaga. Jau geriau vienas stiprus filmas, nei du šiaip sau. Nustebino nebent švystelėjęs Julianne Moore veidas – tai priminė ir Meryl Streep debiutą panašiame į šį filmą „Stebėtojas“. Jau nieko nesakau apie šviesaus atminimo Ph. S. Hoffman, kuriam ir buvo dedikuotas šis filmas.

Šioji dalis visgi mane labai nuvylė. Kaip ir juodas J. Lawrence perukas, slepiantis nurėžtas garbanas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela