Sveiki.
Pastaruoju metu beveik nebežiūriu senų filmų, virtusių
tikra klasika. Sunku pasakyti kodėl, gal dėl to, kad su kiekvienu santykis
susikuria vis labai skirtingas, o klasikos, kaip daugelis sinefilų tiki,
negalima kritikuoti, tik liaupsinti ir žavėtis. Deja, ne visada toji klasika
tokia gera, kokia norėtųsi, kad būtų. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti „Lietaus
žmogus“ (1988) režisieriaus Barry Levinson filmą „Uodega vizgina šunį“
(angl. Wag the Dog) (1997), kurį jau buvau nusižiūrėjęs gal prieš
kokį penkiolika metų. Bežiūrėdamas atgaminau, jog filmą tikriausiai būsiu matęs
dar mokykliniais laikais, kai rodydavo „Snobo kiną“ su Ryčio Zemkausko įvadiniais
reportažais. Dabar panašius reportažus daro LRT rubrikoje „3 minutės iki filmo“.
„Uodega vizgina šunį“ – politinė satyra, pastatyta
pagal romano „Amerikos didvyris“, kurį 1993 parašė Larry Beinhart. Istorija pasakoja
apie prezidento rinkimus ir JAV skandalų atmosferą. Labai stiprus kandidatas į
prezidentus turėjo seksualinį skandalą, kurį bando užglaistyti pogrindžio
institucijos darbuotojai, bandydami nukreipti visuomenės dėmesį nuo esminių
dalykų, todėl netikėtai Konradas ir Vinifrei, specialūs darbuotojai, kreipiasi
į žymųjį prodiuserį surežisuoti ką nors dar didesnio ir galingesnio, nei
seksualinis skandalas. Neįtikėtina, bet prodiuseris Stenlis pasiūlo paskelbti
karą... Albanijai. Taip ir nutinka. Pasaulis nieko apie tai nežino, Europa
tyli, Albanija visiems aiškina, kad jokio karo nevyksta, tačiau amerikiečių
visuomenei demonstruojami surežisuotos karo scenos, kad paveiktų liaudį ir ši
domėtųsi išskirtinai tik JAV karo reikalais. Negana to, visur čia šmėžuoja būsimo
JAV prezidento didvyriškas veidas ir herojiška galia...
Išties filmas lengvas ir komiškas, vietomis
absurdiškas. Ar man patiko? Taip, tiek, kiek man gali patikti gera dramaturgija
ir filmo mintis. Visgi manau, kad tiek knyga, tiek pats filmas nelabai toli „pabėgo“
nuo tikrovės. Visus šiuos parodomosios visuomenės ir politinius santykius mes
matome iki šių dienų, ar tai būtų politikai, dėvintys medicinines kaukes ir tauškantys
apie apsaugą, ar tai būtų nuo tribūnos pliurpiantys dainininkai apie tai, kaip
reikia suaukoti naujam dronui Ukrainai... Visa tai tik burbulas, už kurio
tikrovė, kurios nesame pajėgūs nei įžiūrėti, nei įvertinti, uždengia tikrąsias
tiesas ir ketinimus. Visų pirma, filmas juokiasi iš patikliųjų piliečių ir
rodo, kaip projektuojamos mūsų politinės pažiūros ir apskritai suvokimas apie
geopolitinius reikalus. Besąlygiškai pasitikėdami „rimčiausiomis“ žiniasklaidos
priemonėmis, mes susikuriame įsitikinimus, kad žinome, kas vyksta mūsų šalyje
ir visame pasaulyje. Ir apskritai „Uodega vizgina šunį“ yra apie manipuliavimą,
savotišką „Trumeno šou“ efektą, tad filmas leidžia kiek kitaip apmąstyti visuomenės
politinius procesus.
Manau, filmas aktualus iki šių dienų. Jame nusifilmavo
tikros kino legendos: Robertas De Niro, Dustinas Hoffmanas, Kirsten Dunst, Anne
Heche ir Woody Harrelsonas. Visgi filmas satyrinis, veikėjai trafaretiniai,
būdingi XX a. amerikietiškojo kino aukštesniajai komedijai. Filmas man kažkiek
savo satyra priminė „Nežiūrėk aukštyn“ (2021) variantą, kai dėl reitingų ir
politinės galios politikai pasiryžę žiniasklaidos priemonėmis ir labdaromis
suvaldyti savo galios svertus. „Uodega vizgina šunį“ dar turi gerus ir kandžius
dialogus, absurdiškas idėjas, kurios filme veikėjų galios dėka tampa lengvai
reguliuojamos ir kontroliuojamos vienu skambučiu. Ši politinė satyra iš tikrųjų
ima vizginti ištisą nieko nenutuokiančią visuomenę, kai sistema suryja savo
sistemos vaikus. Taip jau būna. Kartą pamatyti rekomenduočiau.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 7.1
Maištinga Siela
