Filmas: "Uodega vizgina šunį" / "Wag the Dog"

 

Sveiki.

 

Pastaruoju metu beveik nebežiūriu senų filmų, virtusių tikra klasika. Sunku pasakyti kodėl, gal dėl to, kad su kiekvienu santykis susikuria vis labai skirtingas, o klasikos, kaip daugelis sinefilų tiki, negalima kritikuoti, tik liaupsinti ir žavėtis. Deja, ne visada toji klasika tokia gera, kokia norėtųsi, kad būtų. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti „Lietaus žmogus“ (1988) režisieriaus Barry Levinson filmą „Uodega vizgina šunį“ (angl. Wag the Dog) (1997), kurį jau buvau nusižiūrėjęs gal prieš kokį penkiolika metų. Bežiūrėdamas atgaminau, jog filmą tikriausiai būsiu matęs dar mokykliniais laikais, kai rodydavo „Snobo kiną“ su Ryčio Zemkausko įvadiniais reportažais. Dabar panašius reportažus daro LRT rubrikoje „3 minutės iki filmo“.

 

„Uodega vizgina šunį“ – politinė satyra, pastatyta pagal romano „Amerikos didvyris“, kurį 1993 parašė Larry Beinhart. Istorija pasakoja apie prezidento rinkimus ir JAV skandalų atmosferą. Labai stiprus kandidatas į prezidentus turėjo seksualinį skandalą, kurį bando užglaistyti pogrindžio institucijos darbuotojai, bandydami nukreipti visuomenės dėmesį nuo esminių dalykų, todėl netikėtai Konradas ir Vinifrei, specialūs darbuotojai, kreipiasi į žymųjį prodiuserį surežisuoti ką nors dar didesnio ir galingesnio, nei seksualinis skandalas. Neįtikėtina, bet prodiuseris Stenlis pasiūlo paskelbti karą... Albanijai. Taip ir nutinka. Pasaulis nieko apie tai nežino, Europa tyli, Albanija visiems aiškina, kad jokio karo nevyksta, tačiau amerikiečių visuomenei demonstruojami surežisuotos karo scenos, kad paveiktų liaudį ir ši domėtųsi išskirtinai tik JAV karo reikalais. Negana to, visur čia šmėžuoja būsimo JAV prezidento didvyriškas veidas ir herojiška galia...

 

Išties filmas lengvas ir komiškas, vietomis absurdiškas. Ar man patiko? Taip, tiek, kiek man gali patikti gera dramaturgija ir filmo mintis. Visgi manau, kad tiek knyga, tiek pats filmas nelabai toli „pabėgo“ nuo tikrovės. Visus šiuos parodomosios visuomenės ir politinius santykius mes matome iki šių dienų, ar tai būtų politikai, dėvintys medicinines kaukes ir tauškantys apie apsaugą, ar tai būtų nuo tribūnos pliurpiantys dainininkai apie tai, kaip reikia suaukoti naujam dronui Ukrainai... Visa tai tik burbulas, už kurio tikrovė, kurios nesame pajėgūs nei įžiūrėti, nei įvertinti, uždengia tikrąsias tiesas ir ketinimus. Visų pirma, filmas juokiasi iš patikliųjų piliečių ir rodo, kaip projektuojamos mūsų politinės pažiūros ir apskritai suvokimas apie geopolitinius reikalus. Besąlygiškai pasitikėdami „rimčiausiomis“ žiniasklaidos priemonėmis, mes susikuriame įsitikinimus, kad žinome, kas vyksta mūsų šalyje ir visame pasaulyje. Ir apskritai „Uodega vizgina šunį“ yra apie manipuliavimą, savotišką „Trumeno šou“ efektą, tad filmas leidžia kiek kitaip apmąstyti visuomenės politinius procesus.

 

Manau, filmas aktualus iki šių dienų. Jame nusifilmavo tikros kino legendos: Robertas De Niro, Dustinas Hoffmanas, Kirsten Dunst, Anne Heche ir Woody Harrelsonas. Visgi filmas satyrinis, veikėjai trafaretiniai, būdingi XX a. amerikietiškojo kino aukštesniajai komedijai. Filmas man kažkiek savo satyra priminė „Nežiūrėk aukštyn“ (2021) variantą, kai dėl reitingų ir politinės galios politikai pasiryžę žiniasklaidos priemonėmis ir labdaromis suvaldyti savo galios svertus. „Uodega vizgina šunį“ dar turi gerus ir kandžius dialogus, absurdiškas idėjas, kurios filme veikėjų galios dėka tampa lengvai reguliuojamos ir kontroliuojamos vienu skambučiu. Ši politinė satyra iš tikrųjų ima vizginti ištisą nieko nenutuokiančią visuomenę, kai sistema suryja savo sistemos vaikus. Taip jau būna. Kartą pamatyti rekomenduočiau.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Džokeris" / "Joker"

Sveiki,

Viena karščiausių šio spalio kino naujienų, žinoma, buvo „Džokeris“ (angl. Joker) (2019), kuris jau laikomas pačiu geriausiu šio komiksų personažo perteikimu kine. Kino išrankiems vaidmenims pasirinktas aktorius Joaquin Phoenix, todėl tikriausiai jau niekam nekilo abejonių dėl šio vaidmens sėkmės. Manau, jis tiesiog kultinis! Paskutinįkart Džokerio vaidmenyje mačiau kino chameleonu pramintu Jared Leto ir jam labai tiko tas stilingas siaubo monstro vaidmuo „Savižudžių skvere“, tačiau, kaip pastebi daugelis žiūrovų, J. Phoenix „Džokeris“ visai kitoks ir ganėtinai nutolęs nuo klasikinių serijinio žudiko raiškos būdų.

Pradėkime nuo to, kad filmas pelnė pagrindinį geriausio filmo Venecijos kino festivalyje apdovanojimą ir dėl to vertas pamatyti! Man asmeniniai lūkesčiai išties šiam filmui buvo labai aukšti, tačiau jie liko šiek tiek nuvilti. Siužetiškai filmas nieko naujo nepapasakoja. Esame regėję ne vieną panašaus turinio filmą, kuriame mėmės ir psichologiškai palaužti, patyčių „suėsti“ žmogeliai tampa dar didesniais agresoriais už savo skriaudikus. Toks filmas dažniausiai sako vieną ir tą patį: suteikdamas skriaudą kitam, pats nusipelnysi skriaudos; kaip šauksi – taip ir atsilieps; kaip pasiklosi – taip ir išmiegosi... Tokių liaudies tiesmukų posakių šiam filmui galima atrasti ne vieną, tad žiūrėdamas į tą vargšą Artūrą, ko aš iš jo galėjau pasimokyti, ko negalėčiau žinoti? Ogi beveik nieko...

Filme daug „nesmagių“ ir psichologiškai žeminančių scenų, kurios išties atrodo efektingai – ir tai vienas didžiausių šio filmų privalumų t. y. stebėti tą egzekuciją, žmogaus moralinį „išmėsinėjimą“ ir patirti tą, ką galbūt regime Marinos Abrimovič satanistinio turinio performansuose: kur čia menas, kur realybė, ką aš gaunu už tai, kada bandau visa tai įvertinti? Visgi nužmogėjimo istorija ir žmogaus beširdiškumas šiame filme hiperbolizuoti ir tai klasikiniam Džokeriui labai tinka. Tiesą sakant, tikėjausi kiek natūralesnio, kiek netgi kraupesnio filmo, visgi daugelis siužetinių apmatų pernelyg dvelkia komiksu, pavyzdžiui, kaip Artūras sužino, kad tai motina jam sukėlė traumą ir kaip jis visomis išgalėmis, kaip ir dera blogiukui Džokeriui, siekia keršto. Gailesčio vertas personažas paveikia žiūrovo jausmus, o jis išties paveikia išprievartautomis smurto scenomis. Ar tai blogai? Savaime aišku, kad ne, tačiau man, kine regėjusiam kur kas efektingesnių dalykų, filmas dvelkia šiokiu tokiu paviršutiniškumu.

Žinoma, negaliu nepaminėti Phoenixo vaidybos, kuris efektyviai perteikia sužalotos ir suluošintos sielos duženas – tai padeda sulėtinti kadrai, ilgi stambaus plano kadrai, grimas, fizinis ir psichinis aktoriaus pasirengimas šiam jo vienam įsimintiniausių karjeroje vaidmenų. Tačiau šis personažas savaime klounas, savaime turi netipinio turinio, primena komiksą, o tokius kine perteikti efektingai nėra jau taip ir sudėtinga, kai žinai tam tikrus triukus. Žinoma, paties aktoriaus meistriškumu net neabejoju ir šis jo vaidmuo užburia, netgi apibendrinant galima sakyti, kad jeigu ir verta dėl ko į šį filmą eiti, tai tikrai dėl J. Phoenixo vaidybos, o visa kita... Kad ir kaip didingai, kad ir kaip naudojant orkestruotės muziką šiam siaubo užgimimui iš gyvenime skriaudų ir neteisybės lovio būta pastangų, manding, filme originalumo nepamačiau, todėl, kad ir kaip kiti aikčiotų ir „postintų“ apie tai, kaip šeštą kartą eina pažiūrėti „Džokerio“, man atrodo, šis filmas net nepapuola į labiausiai įsimintiniausių 2019 metų filmų sąrašus. Bet mėginimas kažką padaryti kitaip ir perteikti kitoniškumą per didįjį kiną, manau, visgi pastebimas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:8.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Angelo širdis" / "Angel Heart"

Sveiki,

„Vidurnakčio ekspreso“, „Evitos“ bei „Anždelos pelenai“ režisierius Alan Parker sukūrė filmą „Angelo širdis“ (angl. Angel Heart) (1987), kuris yra romano ekranizacija ir pasakoja apie 1955 metų Amerikos didmiesčio detektyvą. Visais atžvilgiais filmas tipinis – jeigu tai šeštas dešimtmetis, tai būtinai tai bus kokia nors kriminalinė istorija, veiks būtinai kokia nors moteris ir detektyvas. Tiesą sakant, tokio filmo nė nebūčiau žiūrėjęs, nes tiesiog alina mane vidutiniai nuspėjami detektyvai, šįkart viską paakstina misticizmo ir siaubo filmo elementai, kurie šią, berods, banalią istoriją pateikia kur kas įdomiau, nei būtų galima tikėtis.

Filmas iš esmės priminė R. Polanskio „Devintuosius vardus“ (1999) bei kultinį „Velnio advokatas“ (1997), kada prie žmogiškosios teismo nagrinėjimo istorijos ir įvairių tyrimų įsikiša antgamtinės būtybės, o tiksliau – pats Liuciferis Šėtonas. Nuo pat pirmųjų kadrų „Angelo širdis“ turi aiškiai suformuluota struktūrą ir misiją, netgi pasakojimo sąranga daugiau ar mažiau nuspėjama. Tiesą sakant, filme menkai užsilikusio ar numano novatoriškumo – iš tokio kino tiesiog išaugo galybė štampų ateities kartoms, tačiau jame ir siaubo elementai taip pat nėra nauji. Neneigsiu, nepaisant visų šių numatomo įvykių rutuliojimo, filmas turi savito žavesio ir bauginančios įtaigos, kurią perteikia aktorius Mickey Rourke bei Robert De Nirro.

Filme naudojami tautosakiniai motyvai, ypač afroamerikiečių vudu ir Biblijos mišinys, kuriant paslaptingą atmosferą. Dabar neįsivaizduoju, kas ryžtųsi kurti Holivude tokią rizikingą istoriją. Filmas nors ir kolekcinis, nepasakyčiau, kad labai daug ką prarasite jo nepamatę, tačiau, kam patinka aktorių duetas, kam patinka tiesiog kokybiškas devinto dešimtmečio kinas, manau, filmo nepraleiskite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Sieka

Filmas: "Pasiutęs šuo ir Glorija" / "Mad Dog and Glory"

Sveiki,

Būna filmų, kurie vienų akimis yra verti paties geriausių akių, bet būna, kad toks vertinimas tiesiog kažkodėl perdėtas ir filmas absoliučiai nesujaudina. Panašiai man nutiko žiūrint kriminalinę dramą su švelniais komedijos elementais gana nevykusiu ir nuobodžiu pavadinimu „Pasiutęs šuo ir Glorija“ (angl. Mad Dog and Glory) (1993), kuris ganėtinai gerai buvo įvertintas kino kritikų, bet žiūrovams visgi (ir man) filmas ne itin patiko.

Negerai pradėti atsiliepimą tokia neigiama nuostata, tačiau šis pusantros valandos filmas itin prailgo. Jame rasite visas dešimto dešimtmečio klišes ir puikius Holivudo aktorius, jau kadaise virtusiais legendomis... Visa tiesa, kad filmas ir laikosi ant tų puikių aktorių, vien smalsumą kelia jų rolės, išreikštos emocijos, tačiau vienas didžiausių filmo spragų yra neįtikinamumas, kurį sukuria noras išspausti liūdną humorą. Mergina „pasamdyta“ kaip prostitutė „draugui“ už pagalba, atrodo, taip nuvalkiotai siužetiškai pigu, kad net tą nelemtą pernelyg išliaupsintą „Taksi vairuotojas“ su tuo pačiu R. Deniro buvo įdomiau žiūrėti, nes jaudino paauglės prostitutės likimas, o štai „Pasiutęs šuo ir Glorija“ menkai kuo gali pasigirti jaudulio fronte. Siužetiškai filmas silpnas ir laikosi ant dviejų kriminalinių linijų: žmogžudystė, kuri suartina detektyvą su kriminalinio pasaulio galva ir, žinoma, įkinkytos vargšės prostitutės-linksmintojos likimas. Abu dalykai menkai jaudina, nes jau kažkur viskas matyta, kažkas kažkur regėta... Filmą sulipdė ne vien vienplanis siužetas, bet ir teatrališkai stoiškai statiškas pagrindinis herojus, kurį suvaidino R. Deniro. Taip, jeigu tai būtų teatro scena, kur momentalumo iš esmės reikia ir pauzės duoda reikšmės, tai šiuo atveju filme pagrindiniam veikėjui suteikia buko žioplumo įspūdį.

Ak, žavioji Uma Thurman. Dar tokia jaunutė... Nepaisant klaikiai šabloniškų personažų ir pernelyg teatralizuotų ir kompoziciškai pagal dešimto dešimtmečio sulipintas scenas, vien į aktorius įdomu žiūrėti, tačiau neslėpsiu – filmas nuvylė ir jį, kažin, ar kam nors rekomenduočiau...

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Brazilija" / "Brazil"

Sveiki, brangūs skaitytojai, 

Terry Gillian režisierius turi savo fantastinį žanro, o per savo karjerą sukūrė ne vieną žiūrovą pavergusį fantastinį pasakojimą, kuris balansuoja tarp pasakos ir realios istorijos, tačiau bene garsiausias jo kūrinys išliko tikriausiai „Brazilija“ (angl. Brazil) (1985), kuris smarkiai šaržuoja ir kritikuoja mūsų civilizacijos vertybes bei ydas – vartojimą, grožio sampratą, galiausiai netgi santykius, bet bene labiausiai politinę santvarką.

Brazilija – tai metaforinis pavadinimas, kuris reiškia didelę egzotišką ir nepasiekiamą šalį, kitaip sakant, Rojų. Filmas prikrautas siurrealistinių vaizdinių, sumišusi pasakotojo sąmonė pasakoja ją iš kankinimo salės, todėl istorija pamažu įgauna vis didesnio drastiško siaubo – kur toliau ritasi pasaulis, kai esi stebimas kaip kokiame G. Orwelio romane „1984-ieji“? Valdžios nesiskaitymas su žmonėmis ir pareigos didingesnės už žmogų primena, kad realiame pasaulyje lyg ir niekas nesiskiria net pačiose demokratiškiausiose valstybėse, nes žmonės, kad ir kokie jie laisvi bebūtų, iš esmės vergauja pinigams. Tiesą sakant, meilės istorija, kuri filme lyg ir yra, absoliučiai manęs neįtikino, netgi, sakyčiau, nepatiko, tačiau aplinka, futuristinis nužmoginimas iš esmės filmo raiškos būdai tampa meno grieko vertais vaizdiniais, kur gali tikras kino gurmanas pasimėgauti tiek scenografija, tiek scenarijaus idėjomis ir netgi, dievulėliau, pačiu Robertu De Niro.

Antiutopinis filmas savo konstrukcija ir pasakojimo maniera turėtų patikti, jeigu Jums patiko tokie gerai įvertinti filmai kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ ar J. Tymor filmas „Titas“. „Brazilija“ pranašiškas filmas, kuris daug kam turėtų patikti vien dėl to, kad kritikuoja žmogaus valdžios ydas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela