Ne
tik lietuviams, bet didžiosios pasaulio dalies žmonių mano, kad vienas
baisiausių kriminalinių nusikaltimų yra seksualinis vaiko išnaudojimas, kuris
amžiams pakeičia vaiko raidos psichiką ir elgseną. Apie panašius reikalus
pasakoja pati režisierė Jennifer Fox biografinio pobūdžio vaidybiniame filme „Pasaka“
(angl. The Tale) (2018), kuriame įsimintiną vaidmenį sukuria amerikiečių
aktorė Laura Dern.
Iš
tikrųjų vien žinodami istorijos problemos ašį, galime teikti, kad filmo
pavadinimas „Pasaka“ gana ironiškas, tačiau kadangi pati režisierė leidžiasi
tyrinėti šios istorijos, kuri asmeniškai susijusi su ja pačia, tad visos
raiškos priemonės yra toleruojamos, nes viskas daugiau ar mažiau „eina“ per
kūrėjo asmeninę patirtį.
Istorija
pasakoja apie penkiasdešimetę, kuriai vieną dieną paskambinusi motina praneša,
kad perskaičiusi jos paauglystės dienoraščio lapus, kuriuose ji sužinojo, jog
būdama trylikos-penkiolikos turėjo seksualinių santykių su gerokai vyresniu
vyru ir moterimi vienoje žirgų rančoje, kur ji treniruodavosi jodinėjimo
varžybose. Iš tikrųjų filme pagrindinė veikėja Dženifer net nesuvokia, jog ji
yra auka, tačiau pamažu skaitydama savo vaikystės užrašus ima atgaminti tos uždraustos
„meilės“ detales. Iš pradžių viskas atrodo kaip bręstančios paauglės kaprizai,
kol atmintis pamažu moters galvoje sudėlioja skaudžią istoriją apie
išnaudojimą. Ar Dženifer pamažu gali atsiverti ir iš tikrųjų iš atminties „ištraukti“
galbūt psichologiškai nuslopintus jausmus ir pripažinti, jog kažkada ji tebuvo
tik maža mergytė, kuria pasinaudojo jojimo treneriai, įtraukdami į nepilnamečių
orgijas, o gal ji vis tiek laikysis to, kad tai tebuvo tik „šiek tiek vyresnių“
suaugusiųjų nerimti meilės nuotykiai?
Kuo
labiau Dženifer kapstosi, aptikdama savo vaikystės nuotraukas ir suvokdama tų
santykių toksiškumą, tuo labiau ją ima krėsti šiurpas, jog teks visgi
pripažinti, kad ji buvo išnaudojama gerai apgalvotų pedofilų porelės. Iš
tikrųjų filmo pasakojimo kompozicija ne kartą savo tėkmėje keičia perspektyvą,
įnešdama į įstoriją naujų veikėjų ir nejaukių kriminalinių detalių, todėl iš
vienos pusės tai dinamiška ir intriguoja. Įterpiami ir stilizuotos pseudodokumentikos
kadrai. Visgi tas retrospektyvus pasakojimo būdas, kada pamažu žiūrovams po
iškarpą ir mizansceną atskleidžiami mažosios Dženifer nutikimai šiek tiek kai
kuriuos gali erzinti, bet visumoje režisierei pavyko, keičiant perspektyvą ir
pagrindinės veikėjos savivoką, sukurti potrauminio pasakojimo pedofilijos žiaurumo
padarinių atlasą. Filmas įtikinantis, šiek tiek dvelkia provokacija, todėl jį
žiūrėti įdomu ir nenuobodu. Net neabejoju, kad režisierei tai buvo būdas
suvokti šiuos padarinius asmeniniame kontekste, o mums perteikti universalią
kiekvieno panašiai išnaudoto vaiko potyrius asmenybės tapsmo procese.
Naujasis jubiliejinis „Amerikietiška siaubo istorija:
dviguba savybė“ (angl. American Horror Story: Double Feature)
serialas, kuris jau skaičiuoja dešimtuosius šios antologijos metus. Nors serialas
pratęstas dar keliems ateinantiems sezonams, kai kurie jaučia, jog jie gali
būti paskutinieji sezonai, kadangi kanalo FX reitingai itin nukritę, tačiau,
kitą vertus, serialas publikuojamas Hulu platformoje ir tas, kas negali šiaip
pažiūrėti vakarais, tą gali padaryti internete. Visgi po praleistų pandeminių
metų, serialas, galima sakyti, išgyveno tam tikrą revoliuciją. Šalia jo
atsirado net 7 serijų alternatyvinis serialas pavadinimu „Amerikietiškos siaubo
istorijos“, kuris, žinoma, neprilygo šiai antologijai.
Paskutinysis sezonas „1984-ieji“ tikriausiai, mano
asmenine nuomone, buvo pats lėkščiausias ir nufilmuotas per perteiktas banalių
siaubo filmų klišių būdus. Daug žadėjęs „Kultas“, iš tikrųjų išsiskyrė savo
idėja vaizduoti Amerikos prezidento rinkimus (D. Trumpo ir H. Clinton rinkimų
fone) apie gaujas ir klounus žudikus. „Apokalipsė“ buvo techniškai žavus,
surištas su kultiniais keliais pirmaisiais sezonais, tačiau trūko daugiau
visumos, daugiau kultūrinių niuansų, kurie išplėstų konkrečią paranormalių ir
siaubą keliančių sričių, todėl beliko tik laukti, kada serialo kūrėjai iš
tikrųjų išnaudos vampyrus arba ateivius.
Dar gerokai prieš publikuojant pirmąją šio sezono
seriją, šio serialo sumanytojas Ryan Murphy gerbėjus savo twitter paskyroje
tarsi erzino, surengęs balsavimą, kurios idėjos žiūrovai norėtų išvysti
ateinančiuose sezonuose: sirenas, ateivius, maniaką žudiką Kalėdų senelį ar
vampyrus. Iš tikrųjų ateivių kaip šalutinę temą galėjome išvysti antrajame „Beprotnamis“
sezone, tad naujasis sezonas išties žymi dvi skirtingas istorijas, surištas su „Beprotnamiu“.
Pirmosios šešios serijos skirtos atokiame pajūrio miestelyje apsistojusiai
šeimynai, kuri atsibeldė į šį kraštą manydami, kad kol mama laukiasi, vyras
parašys kokį nors bestselerį, bet, kaip dažnai filmuose ir būna, vyrukas
išgyvena kūrybinę krizę, stokoja talento, todėl įsivelia į vietinių gyventojų
grupę ir pradeda vartoti narkotikus (juodas tabletes), kurios netrukus sužadina
nepaprastą talentą ir knyga parašoma per parą! Netrukus tas juodas piliules
aptinka dukrelė... Jos turi vieną šalutinį poveikį. Po jų visada norisi gerti
žmonių kraują. Pagrindinius vaidmenis šioje istorijos dalyje atlieka ilgamečiai
šios frančizės veteranai: Lily Rabe,Finn Wittrock, Evans Peters,
Sarah Paulson, Frances Conroy ir prieš kompanijos debiutuojantis nepamirštamas „Vienas
namuose“ aktorius Macaulay Culkin.
Šioji pasakojamoji linija nutolsta nuo klasikinių drakuliškosios
vampyrinės linijos. Staiga savo aistrų, tikslų ir talentų užvaldytieji gali
laisvai vaikščioti dienos metu. Sezonas nufilmuotas žiemos metu (ko šiaip R.
Murphy nenorėjo daryti), bet būtent šaltasis sezonas davė sezono startui itin
atšiaurią ir niūroką šviesos atmosferą. Jūrą, senas švyturys su laikrodžiu,
kapinės, jūra, išmetanti kraujo netekusius lavonus, ir bare dainuojantys
elegantiškai gotiški vampyrai. Išties atmosferiškai sezonas išsiskiria iš kitų,
nebeatrodo toks lėkštas ir kvailas kaip „1984-ieji“, o ir istorija nėra tokia
lengvai nuspėjama, nes sezonas randa tinkamą toną. Galiausiai šioji istorija
klausia: ar verta paaukoti savo žmogiškumą, kad taptumei geriausiu iš geriausių
ir ar nusivylimo kaina gali sunaikinti mus kaip asmenybes?
Kadrai iš serialo.
Likusios 4 serijos, mano supratimu, yra absoliutus desertas.
Jose pasakojama XX amžiaus vidurio JAV istorija, kada amerikiečiai su ateiviais
sudaro sutartį ir nuo to karto pasaulis, apdovanotas ateivių išmaniosiomis
technologijomis, ima labai greitai keistis. Čia istorija susluoksniuota dviem
laiko linijomis: septintas dešimtmetis ir šiuolaikinis pasaulis. Labai mėgstu
šį laikotarpį ir temą, todėl labiausiai žavėjausi būtent retro spalvomis ir specialiai
senąjį Holivudo aukso amžių perteikiamais garsais bei kalbėjimu. Šioje laiko
juostoje vaizduojami JAV prezidentai, jų žmonos, fone aidi Kenedžio nužudymo
šūvis, galiausiai prezidento meilužė Marilyn Monroe taip pat miršta. Miršta visi,
kurie žino JAV valdžios bei ateivių sandorį ir nori apie tai prabilti viešai. Netikėtas
amerikiečių lakūnės, dingusios virš Ramiojo vandenyno, Amelia Earhart atsiradimas,
kiborgai ir net Baltuosiuose rūmuose į žmogiškuosius pavidalus įsitaisiusi reptilijų
rūšis. Iš tikrųjų šiose keturiose serijose sudėta ne viena itin garsi ir kai
kada labai įtikinamai viešojoje erdvėje sklandanti konspiracinė teorija,
pavyzdžiui, tikrosios Dž. Kenedžio nužudymo priežastys.
Antrojoje sluoksnio dalyje regime ketveriukę, kurią
apvaisina didžiulis ateivis aštuonkojis. Du vyrukai bei dvi merginos tampa
svetimo vaisiaus nešiotojai, nes pernelyg arti trynėsi Arizonoje prie ateivių
bazių. Galiausiai jie patenka į tos bazės gilumą ir pradeda gimdyti ateivius
hibridus, sutinka pagrobtas ir nė per dieną nepasenusias garsias asmenybes. Ypač
nustebino Steve Jobs pasirodymas...
Ką šioji spalvinga ir temperamentinga AHS dalis nori
perteikti? Kad visas mūsų ateiviškomis konspiracijomis apipintas pasaulis
galimai gali būti tiesa. Autoriai itin gerai „susiuvo“ skirtingas konspiracijas
į vieną nuoseklią laiko ir pasakojimo liniją, panaudoję plačiai sklandančias
paskalas ir galimas tiesas apie ateivių valdomą pasaulį ir tai perteikė meniškai,
įdomiai ir gana tiksliai.
Po ilgų ilgų sezonų, manau, kad „Dviguba savybė“ tampa
vienu mėgstamiausiu AHS sezonu, kuris vėlei leidžia atpažinti savitą atmosferą,
idėją ir stilių, kuris kontrastingai ryškus, lyginant su kitais sezonais. Pasirinkta
rimta tonacija, ateiviški garso efektai atgaivina senų siaubo filmų motyvus ir sukeliamas
būsenas, todėl kai kada atrodo, jog žiūri gerokai modernizuotą klasiką, atpažįsti
amerikietiškos siaubo kultūros elementus bei amerikiečių kultūros asmenybes,
įskaitant mokslininkus, lakūnes, prezidentus, menininkus ir visa tai sudaro
lengvo, nesudėtingo, bet nuolat stebinančios struktūros pasakojimą. Taigi „Dviguba
savybė“ iš tikrųjų tampa vienu stipriausiu „Amerikietiškos siaubo istorijos“
sezonu.
Viena
karščiausių šio spalio kino naujienų, žinoma, buvo „Džokeris“ (angl. Joker)
(2019), kuris jau laikomas pačiu geriausiu šio komiksų personažo perteikimu
kine. Kino išrankiems vaidmenims pasirinktas aktorius Joaquin Phoenix, todėl
tikriausiai jau niekam nekilo abejonių dėl šio vaidmens sėkmės. Manau, jis
tiesiog kultinis! Paskutinįkart Džokerio vaidmenyje mačiau kino chameleonu
pramintu Jared Leto ir jam labai tiko tas stilingas siaubo monstro vaidmuo „Savižudžių
skvere“, tačiau, kaip pastebi daugelis žiūrovų, J. Phoenix „Džokeris“ visai
kitoks ir ganėtinai nutolęs nuo klasikinių serijinio žudiko raiškos būdų.
Pradėkime
nuo to, kad filmas pelnė pagrindinį geriausio filmo Venecijos kino festivalyje
apdovanojimą ir dėl to vertas pamatyti! Man asmeniniai lūkesčiai išties šiam
filmui buvo labai aukšti, tačiau jie liko šiek tiek nuvilti. Siužetiškai filmas
nieko naujo nepapasakoja. Esame regėję ne vieną panašaus turinio filmą, kuriame
mėmės ir psichologiškai palaužti, patyčių „suėsti“ žmogeliai tampa dar
didesniais agresoriais už savo skriaudikus. Toks filmas dažniausiai sako vieną
ir tą patį: suteikdamas skriaudą kitam, pats nusipelnysi skriaudos; kaip šauksi
– taip ir atsilieps; kaip pasiklosi – taip ir išmiegosi... Tokių liaudies
tiesmukų posakių šiam filmui galima atrasti ne vieną, tad žiūrėdamas į tą vargšą
Artūrą, ko aš iš jo galėjau pasimokyti, ko negalėčiau žinoti? Ogi beveik
nieko...
Filme
daug „nesmagių“ ir psichologiškai žeminančių scenų, kurios išties atrodo
efektingai – ir tai vienas didžiausių šio filmų privalumų t. y. stebėti tą egzekuciją,
žmogaus moralinį „išmėsinėjimą“ ir patirti tą, ką galbūt regime Marinos
Abrimovič satanistinio turinio performansuose: kur čia menas, kur realybė, ką
aš gaunu už tai, kada bandau visa tai įvertinti? Visgi nužmogėjimo istorija ir
žmogaus beširdiškumas šiame filme hiperbolizuoti ir tai klasikiniam Džokeriui
labai tinka. Tiesą sakant, tikėjausi kiek natūralesnio, kiek netgi kraupesnio
filmo, visgi daugelis siužetinių apmatų pernelyg dvelkia komiksu, pavyzdžiui,
kaip Artūras sužino, kad tai motina jam sukėlė traumą ir kaip jis visomis išgalėmis,
kaip ir dera blogiukui Džokeriui, siekia keršto. Gailesčio vertas personažas paveikia
žiūrovo jausmus, o jis išties paveikia išprievartautomis smurto scenomis. Ar
tai blogai? Savaime aišku, kad ne, tačiau man, kine regėjusiam kur kas
efektingesnių dalykų, filmas dvelkia šiokiu tokiu paviršutiniškumu.
Žinoma,
negaliu nepaminėti Phoenixo vaidybos, kuris efektyviai perteikia sužalotos ir
suluošintos sielos duženas – tai padeda sulėtinti kadrai, ilgi stambaus plano
kadrai, grimas, fizinis ir psichinis aktoriaus pasirengimas šiam jo vienam
įsimintiniausių karjeroje vaidmenų. Tačiau šis personažas savaime klounas,
savaime turi netipinio turinio, primena komiksą, o tokius kine perteikti
efektingai nėra jau taip ir sudėtinga, kai žinai tam tikrus triukus. Žinoma, paties
aktoriaus meistriškumu net neabejoju ir šis jo vaidmuo užburia, netgi
apibendrinant galima sakyti, kad jeigu ir verta dėl ko į šį filmą eiti, tai
tikrai dėl J. Phoenixo vaidybos, o visa kita... Kad ir kaip didingai, kad ir
kaip naudojant orkestruotės muziką šiam siaubo užgimimui iš gyvenime skriaudų
ir neteisybės lovio būta pastangų, manding, filme originalumo nepamačiau, todėl,
kad ir kaip kiti aikčiotų ir „postintų“ apie tai, kaip šeštą kartą eina
pažiūrėti „Džokerio“, man atrodo, šis filmas net nepapuola į labiausiai
įsimintiniausių 2019 metų filmų sąrašus. Bet mėginimas kažką padaryti kitaip ir
perteikti kitoniškumą per didįjį kiną, manau, visgi pastebimas.
Aštuntasis „Amerikietiška siaubo
istorija: Apokalipsė“ (angl. American
Horror Story: Apocalypse) sezonas daugelį senesniųjų sezonų žiūrovus turėjo
pritraukti prie ekranų, kadangi po kelių eksperimentinių sezonų, kūrėjai
nusprendė sugrįžti prie pirmojo ir trečiojo sezono tekstūros ir sukurti
savotišką hibridinį sezoną su apokaliptinėmis Antikristo nuotaikomis. Čia trumpai
pasidalysiu savo įspūdžiais apie šį sezoną, atskleisdamas sezono kai kurias turinio
detales.
Tiesą sakant, pirmosios sezono serijos kėlė abejonių, nors ir žinojau, kad
kūrėjai vėlei kurs persipynusius sezonus, tačiau, pamaniau, kad tai bus tik
netikėti fragmentai vienoje ar kitoje serijose, bet visgi klydau. Sezonas prasideda
atominiu sprogimu ir išrinktųjų patekimu į paslaptingą bunkerį po žeme, kurį
valdo paslaptingoje visur su lazdele vaikščiojanti panelė Venable. Kokios trys
pirmosios serijos absoliučiai „plūduriuojančios“ ir nepateikiančios jokio
konkretaus tikslo ir atsakymo, nei kodėl ši apokalipsė įvyko, nei kodėl į
bunkerį pateko būtent turtingųjų klubas. Viskas atrodo kiek nelogiška,
neaiškiau atrodo, kai atsiranda „nuostabusis berniukas“ – naujas šio projekto
aktorius ir modelis Cody Fern iš ankstesnio paralelinio kūrėjo projekto „Amerikietiška
nusikaltimo istorija: Džioanio Versačio nužudymas“. Jau ten pastebėjau šio
įtaigaus sukirpimo aktorių, tad visai nesistebiu, kad čia aš jį išvydau kone
pagrindinėje rolėje – Antikristo vaidmenyje.
Šio sezono vienas iš minusų būtų tikriausiai pasirinkta chaotiška mozaikos strategija,
visą sezoną sukarpyti į tokius užslaptintus galus – iš vienos pusės man tai
labai patinka, tai netgi savotiškai genialu, nes kompozicija duoda mąslumo,
originalumo, pozos, tačiau pirmosios serijos neįtraukia, viskas atrodo pernelyg
sektantiškai teatralizuota, užvilkinta, netgi bepramiška. Visos įdomybės
prasideda kokioje ketvirtoje ar penktoje serijoje, kai pasirodo tos pačios
raganos iš trečiojo sezono – Cordelios Good palyda, kuri pamažu išnarplioja ir
atskleidžia priešistorę, o tada paaiškėja, kad pirmosios serijos visgi turi kur
kas įdomesnę istorijos kompozicijos prasmę. Raganų ir Antikristų bei jų
pasekėjų kova – šitaip būtų galima pavadinti šį sezoną.
Sezono antroje pusėje grįžtama iš esmės ir į pirmojo sezono atomazgą ir tęsiama
Antikristo gimimo žmogžudysčių name istorija. Čia pasirodo kažkada buvęs
nepakartojamos aktorės Jassicos Lange Constansos personažas – taip, epizodiškai
šioji aktorė vėl vaidina tą patį personažą, nors buvo patikinusi, kad niekada
nebesifilmuos šiame seriale. Seriją režisuoja aktorė Sarah Paulson ir vėl
viskas taip, atrodo, kaip seniau. Šioji stebuklinga serija iš tikrųjų perteikta
pirmojo sezono maniera. Daug atsiranda šuolių į Luizianos valstiją, į raganų Coveno
namus, daug aktorių iš trečiojo sezono vėlei stoja į tuos pačius vaidmenis ir
tiesiog tie, kuriems patiko pirmieji trys-keturi sezonai, manau, sezonas
neturėtų itin nuvilti, netgi sukelti savotišką nostalgiją, norą vėlei
peržiūrėti viską nuo pradžių.
„Amerikietiško siaubo istorija: Apokalipsė“, nors ir epizodiškai pasirodo
Jassica Lange, akivaizdu, kad tikruoju veidu, nuolat kintančiu iš sezono į
sezoną, tampa Sarah Paulson, kuri šiame sezone atliko daugybę skirtingų
vaidmenų. Gera vėlei matyti Kathy Bates roboto žudiko vaidmenyje, taip pat
veteranę Frances Conroy bei Emma Roberts, Taissa Farmiga, sugrįžusias po
pertraukos į projektą.
Ko galima šiame sezone pasigesti? Galbūt savotiškos unikalios sezono
spalvos, kokią, sakykim, mano akimis, turėjo visai geras septintas sezonas „Kultas“,
kuriame po rinkimų manipuliuojantys klounai iš tikrųjų atrodė realiai
egzistuojantys psichopatai, tas sezonas neturi kol kas jokio sąryšio su kitais
sezonais. Neturi sąryšio beveik ir šeštasis sezonas, kuris, mano akimis, pats
silpniausias iš visų.
„Apokalipsę“ vertinčiau gana gerai, tačiau kažin, ar prilygs pirmiesiems
įspūdį padariusiems sezonams. Galima sakyti, kad kūrėjai bando sugrįžti dėl
krentančių reitingų, (nors projektas jau pratęstas dviem sezonais į priekį), ir
bando iš esmės senaisiais triukais susigrąžinti senąjį žiūrovą, bet gal patys
kūrėjai jaučia, kad jiems maloniau kurti elegantiškas vaiduokliškas istorijas
nei, sakykime, visuomenės ydų rapsodijas. Manau, jeigu ne vilkinanti sezono
pradžia, šis sezonas būtų išties labai puikus, jeigu intriga būtų intensyvi ir
pulsuojanti nuo pradžių, o dabar akivaizdu, kad visas akcentas sudėtas į sezono
kulminaciją, todėl bijau, kad nekantrus žiūrovas, dažnai viliojimas užkabinimu
vien pirmosios serijos, tiesiog gali perbėgti prie kito serialo. Bet kokiu
atveju, ačiū šiam sezonui už galimybę prisiminti, koks puikus šis serialas
buvo, kai tik pasirodė, nes būtent šiame sezone yra visos tos spalvos, kurių
keletą metų galėjote pasigesti „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“.
Pažiūrėjus septintąjį
kultinio serialo „Amerikietiška siaubo
istorija: Kultas“ (American Horror
Story: Cult) sezoną galėjau lengviau atsikvėpti, nes po kelių išties
„nusivažiavusių“ sezonų „Viešbutis“ bei „Mano Roanoke košmaras“, serialas stojasi
ant kojų. Šįkart pakalbėsiu apie septintojo sezono turinį ir tai, kas pagaliau
padėjo išsikapanoti serialui iš nuobodumo vilkduobės.
Visų pirma pasibaigus
šeštajam sezonui, kuris, mano akimis, buvo vienas nykiausių sezonų per visą
„Amerikietišką siaubo istoriją“, ilgai spėlioti naujosios temos neteko ir
serialo kūrėjai kaip niekada anksti prasitarė, kad septintasis sezonas bus
susietas su šių laikų siaubo istorija ir joje bus kur kas mažiau mistikos,
kitaip sakant, apie Ameriką, ištikusią prezidento H. Clinton ir D. Trump
rinkiminę kampaniją, kuri suskaldė visuomenę. Sezonas be mistikos ir
vaiduoklių? Be dvasių, raganų ir ateivių, be istorijų iš kitų dešimtmečių?
Sezonas, kad ir smarkiai politizuotas, tačiau žadėjo lyg ir dar didesnę idėjinę
krizę...
Tą krizę sustiprino
tipažinis R. Murphy pasirinkimas pagrindines veikėjas paskirti lesbiečių porą
su mažamečiu po rinkimų košmarų. Šiaip režisierius homoseksualius veikėjus dėl
karnavališko margumo visada naudojo antraplanėse istorijos, bet šįkart greitai
skepticizmą sunaikina iš esmės puikiai veikianti išsipildžiusi amerikietiškos
svajonė galiausiai nacionalizuoti politiką ir kurti kieto ir gryno amerikiečio
viziją su D. Trumpu priešakyje. Tokia nacionalistinė terpė labai palanki kurtis
agresyvioms fašistinėms ir neonacinėms pogrindžio grupuotėmis, tad pasirinkti
pavadinimą „Kultas“ buvo itin tikslinga, išlaikant lengvas sąsajas su
ankstesniais sezonais, ypač su klouniškuoju ketvirtu sezonu „Iškrypėlių šou“.
Atmosfera grėsminga ir
pavojinga, nes atviras nusikalstamumas dar niekada nebuvo toks grėsmingai realistiškas
ir netgi pranašiškas. Kaip visada, serialo kūrėjai kruopščiai surenka
kontekstinę medžiagą apie grupinius savižudžius, apie satanistus, įvairias
grupes, kurios lengvai praplauna smegenis, kad kartais atrodo, kad nėra nė
vieno sveiko proto ir normalaus veikėjo šiame sezone. Tiesą sakant, tokio ir
nėra, netgi pats „normaliausias“, kaip jau galite įtarti, labai lengvai
transformuojasi į monstrą. Tas hiperbolizuotas transformacijas galima laikyti
iš esmės iškreiptos amerikietiškos svajonės veidrodžiu ir jau nuo pat pirmosios
serijos režisieriai kalba beveik alegorijomis, todėl čia ieškoti kažin kokios
logikos nereikėtų.
Regis, serialas tikras LGBT pasaulinių aktorių prieglobstis. Antraplanį vaidmenį sukuria legendinės dalininkės Cher dukra, o dabar jau sūnus - Chaz Bono.
Kaip visada efektinga aktorė F. Conroy šįkart susijusi su žudiku legenda - Zodiakas.
Viena įspūdingiausių serijų apie serijinę žudikę Valeri.
Nauji veikėjai ir aktoriai.
Kaip visada, taip ir šis
sezonas, laikosi ant paradoksalumo: pradžioje veikėjai atrodo bejėgiai, o
vėliau tampa visai kitokiais arba besą sąjunginiai didžiosios politikos ir
įtakos mašinos, bet žvelgiant į pasakojimo struktūrą, kūrėjai labiau išlaikė
vientisumo, čia jau aišku, kad pagrindiniai veikėjai yra lesbiečių šeima prieš
psichopatą mėlynplaukį ir pirmąja partiją groja šio serialo siela – aktorė Sarah
Paulson bei Evan Peters, kurie dar nepraleido nė vieno sezono. Nors niekada
daugiau nebeišvysime Jessica Lange, šiame sezone jau nebepasirodo ir Kathy
Bates su Angela Bassett, o kažkada buvusios pirmo ryškumo žvaigždės kaip Emma
Roberts švysteli vos keliuose epizoduose. Po pertraukos vėl sugrįžo ir
antraplanį vaidmenį sukuria Frances Conroy bei dar keletas visai naujų aktorių,
kurie, visai nenustebčiau, taptų daugiasezoniniais aktoriais.
Asmeniškai labai trokštu,
kad kitas sezonas kurtų gotikinę siaubo istoriją, kuri vyktų, tarkime,
Viduramžiuose, kuriame būtų vampyrai ir tamsios pilys, tačiau šis sezonas apie nūdienos
politikus išties vykęs. Nereikia vadovautis sveika logika, nes čia viskas šiek
tiek teatralizuota, viskas šiek tiek estetinis kičas, bet, velniai rautų, nuo
to visas tas intrigas ir visuomenės spekuliacijas tik dar įdomiau stebėti.
Galime atsipūsti, serialo mirtis dar nelaukia
– jis pratęstas dar mažiausiai dviem sezonams.
Paskutiniu metu
absoliučiai nebeturiu laiko žiūrėti serialų, o ir nebesinori, tačiau
„Amerikietiška siaubo istorija“ buvo tas serialas, kuris kažkada sugrąžino mano
susidomėjimą apskritai serialais, todėl šio šedevro negaliu praleisti nė už
jokius pinigus. Sakydamas „šedevras“ turiu galvoje gal kokius pirmuosius
keturis sezonus, nes akivaizdu, kad „Viešbutis“ – penktasis sezonas patyrė
kūrybinį nuosmukį – tos pačios idėjos, ta pati estetika, mažai eksperimento,
daugiau sekso ir kraujo. Tiesą sakant, penktasis sezonas šiek tiek nuvylė ne
tik mane vieną, bet ir daugelį žiūrovų, todėl tikėtis iš šeštojo sezono
galėjome jau bet ko. Ypač dar didesnio nuosmukio.
Taigi šeštasis sezonas
oficialiai vadinasi „Amerikietiška
siaubo istorija: Mano Roanoke košmaras“ (angl. American horror Story: My Roanoke Nightmare), tačiau kūrybines šio
sezono sumanymus serialo kūrėjai kantriai slėpė iki pat sezono premjeros
rugsėjo 14 dieną. Anksčiau likus iki premjeros keliems mėnesiams būdavo atskleidžiama
tema, tačiau šįkart bendru susitarimu tarp FX kanalo ir netgi pačių aktorių
tyčia buvo vilkinama. Žinoma, tai dėl reklamos, bet tai iš tikrųjų tampė pačių
aistringiausių šio serialo gerbėjų nervus. Daugelis gerbėjų jau seniai ėmė
spėlioti, kokia galėtų būti šeštojo sezono tema, netgi internete pasklido
gausybė netikrų gandų, kuriais serialo kūrėjai pasinaudojo dar labiau glumindami
žiūrovus: jie sukūrė 26 mini anonsus su jų spėlioniėmis (ateiviai, užburtos
pilys, kukurūzų vaikai ir t. t.). Galite žvilgtelėti į šiuos daug žadančius
anonsus:
Visgi nė vienas iš šių
anonsų nepasitvirtino ir tai šiek tiek lyg ir nuvylė, nes idėjų būta išties
gerų. Taigi šeštasis sezonas pasakoja apie paslaptingą realiai dingusią Roanoke
koloniją, kuri buvo siųsta iš Anglijos karalienės Elžbietos pirmosios laikais.
Koloniją sudarė 116 Naujojo pasaulio žmonių, kurie, pasiekę Šiaurės Karolinos
salą Roanoke, įsikūrė ir tiesiog visi paslaptingai dingo... Istoriniai
šaltiniai vėliau šiuos naujakurius pavadins tiesiog „Dingusia kolonija“. Tiesą
sakant, kai sužinojau, jog šios istorijos imasi serialo kūrėjai beveik net
neabejojau, kad sezonas bus nuostabus, nes asmeniškai norėjau, kad būtų apie
senovę, Viduramžius su daug gerų kostiumų, grimo ir paslaptingomis pilimis,
tačiau akivaizdu, kad kūrėjai pasuko visai kitokiu keliu ir Dingusioji kolonija
labiau tapo tik vaiduokliniu kontekstu nei pačios istorijos branduoliu. Savaime
aišku kodėl, nes istorinių žinių apie šią koloniją praktiškai nėra, todėl
kūrėjai fokusavosi į šiuos laikus ir pasakojo mūsų dienų istoriją Roanoke
žemėse.
Apie Dingusią koloniją
kūrėjai taip pat šykščiai pasakoja, labiau fokusuodamiesi į vietos indėnų
šamaninę kultūrą. Lady Gaga pelniusi iš ankstesniojo sezono „Auksinį gaublį“
šįkart sukūrė itin nykų ir sunkiai įsimenamą vietos raganos-kerėtojos vaidmenį.
Kur kas ryškesnė šįkart buvo aktorės Kathy Bates Mėsininkės vaidmuo, kuri
užkerėta raganos tapo visos vaiduokliškosios kolonijos galva. Žinoma, kūrėjai
vėl naudoja įvairiausią simboliką – Raudonasis mėnulis, paukščiai, įvairūs
satanistiniai simboliai ir t. t. Viskas veikia kaip ir ankstesniuose sezonuose,
tačiau akivaizdu, kad atsisakyta tos grakščios estetikos, kurios būta
ankstesniuose sezonuose, kai personažai sadistiškai rūkydavo cigarus,
taisydavosi plaukus, o šalia kentėdavo mirtininkas. Nebeliko švytavimo ir
blizgėjimo, ciniško sadizmo ir tai visai suprantama, nes šioji stilistika gerokai
pasirodė nuobodi penktame sezone, todėl kūrėjai išdrįso surizikuoti ir
absoliučiai keisti ne tik vaizdavimo principą, bet iš esmės ir pasakojimo būdą.
Naujasis siaubo namas man priminė 3 sezono raganų namus.
Sarah Paulson trumpam vėlei sugrįžo į Lanos Winter vaidmenį.
Kamera aukos rankose...
Dingusios kolonijos gyventojai. Mėsininkė su sūnumi.
"Šešios pėdos po žeme" žvaigždė Francis Conroy po kelių sezonų pertraukos vėl švystelėjo trumpame vaidmenyje.
Ryan Murphy su savo atradimais. Jessica Lange patvirtino, kad jau niekada nebegrįš prie "Amerikietiškos siaubo istorijos", tačiau ją netrukus išvysime kitame R. Murphy seriale.
Lee vaidmenį sukūrė "Tikro kraujo" aktorė A. Porter.
Šelbė su vyru.
Evan Peters šįkart sukūrė kiek kitokį vaidmenį, nors jie visada ir yra kitokie, tačiau pirmąkart LGBT tematikos.
Sunkiai beatpažįstama Lady Gaga.
Aktorė Lily Rabe antrosios Šelbės vaidmenyje.
Šįkart pasitelkta
dokumentika, todėl pirmosios serijos sudaro tokį įspūdį, kad serialo kūrėjai grįžo
prie tradicinių siaubo elementų, kokius iš dalies galėjome išvysti pirmajame
sezone apie vaiduoklių namą. R. Murphy prasitarė, kad nemaža šio sezono idėjų
tiesiog buvo nepanaudotos pirmajam sezonui. Ir tai jaučiasi: apleistas senas
nuošalus namas, jame gyvenančios dvasios ir t. t., tačiau dokumentika
pirmosiose 5 serijose leidžia koncentruotis į ramų pasakojimą, bet akivaizdu,
kad serialo kūrėjai netrukus pateiks staigmeną. Daugelis žiūrovų tiesiog
pradėjo piktintis, kai dokumentikos aktoriai ėmė dubliuotis su istorijos
aktoriais ir dėl to, cituoju: „gavosi visiška nesąmonė“. Manau, tas, kuris
pratęs prie įprasto linijinio pasakojimo ir skurdesnių siaubo filmo siužetų,
tam gali nepatikti įmantresnė ir įdomesnė pasakojimo struktūra. Dubliuoti ir
viską apversti aukštyn kojomis „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ yra įprasta,
todėl manęs nenustebino tas malonus chaosas, nes kur kas sezonas skurdžiau
atrodytų pasakojęs tik pirmosios istorijos planą. Manau, nederėtų piktintis,
kad kūrėjai pradėjo „pjauti grybą“, nes tokios šio serialo žaidimo taisyklės:
stebinti, šiek tiek sujaukti, kad viskas būtų nenuspėjama. Ir todėl man šis
serialas tuo ir patinka!
Grįžtant prie aktorių,
šiame sezone vėl išvystame jau žinomus šio serialo aktorius, kurie vėlei
sukuria įdomius vaidmenis, tačiau šįkart nei ankstesniuose sezonuose taip ir
nebuvo blykstelėjimo, nuojautos, kad vienas ar kitas aktorius gali pelnyti Emmy
ar Auksinį gaublį, nes pats dokumentinis žanras neleido sužaižaruoti kai
kuriems personažams. Bene labiausiai mane nustebino nauja atėjusi aktorė Adina
Porter, kuri tikriausiai labiau žinoma iš serialo „Tikras kraujas“, kur atliko
alkoholikės katalikės vaidmenį. Sezono pabaigoje ji išties driokstelėjo su
įtaigiu vaidmeniu kaip kadaise aktorė Sarah Paulson antrame sezone atlikusi
Lanos Winter vaidmenį. Beje, šiame sezone ji taip pat epizodiškai vėl pasirodo
Lanos vaidmenyje. Tiesą sakant, Sarah Paulson ir yra tikroji „Amerikietiškos
siaubo istorijos“ žvaigždė. Pasitraukus po ketvirtojo sezono aktorei Jessica
Lange, kuri buvo šio projekto siela, akivaizdu, kad ji dabar tapo pirmo ryškumo
žvaigžde. Ir išties, ji nuostabi! Prie šio projekto prisijungė aktorius Cuba
Gooding Jr., kuris kartu su Sarah Paulson pasirodė paraleliniame projekte „Amerikietiška
nusikaltimo istorija“. Apskritai kalbant, seriale trūko kažkokios ugnies, visur
lakstantys aktoriai su kameromis baisiai jau nuvalkiota raiškos priemonė iš
prastų siaubo filmų, kurių kasmet po „Bleiro raganos“ pasirodymo prikepama
tiek, kad net nebeįdomu į juos žiūrėti. Serialo kūrėjai smarkiai rizikavo
pasirinkdami šį taip jau nuvilianti būdą, tačiau pasilikti ten, kur buvo „Viešbutyje“,
manau, irgi nebegalėjo...
Apibendrindamas galiu
pasakyti, kad šis serialas jau niekada nebebus toks įdomus ir originalus, koks
jis buvo pirmuosiuose trijuose sezonuose. Šįkart buvo smarkiai rizikuota ir šis
rizikavimas, mano akimis, yra teigiamas dalykas, nes tai netikėta, tai įdomu,
bet kartu pykdė gerokai nuvalkiota „kamera aukos rankoje“ pasakojimo maniera,
nes įtaką padarė prasti siaubo filmai. Vis dar puikūs aktoriai, vis dar
neįtikėtinai žiaurios sadistinės scenos, už tradicinių seksualinių tabu „išeinantys“
personažai, viena kitą užklojančios istorijos, daugiasluoksnis pasakojimas
laikmečiais ir ankstesnių sezonų panaudotos detalės – tai vis dar ta pati „Amerikietiška
siaubo istorija“, kurios daugelis nebemėgsta, bet vis tiek žiūri, nes ji vis
dar gali šį bei tą pasiūlyti. Taip, tai nėra mano mėgstamiausias sezonas, kai
kada, tiesą sakant, net buvo nuobodoka žiūrėti, tačiau žiūrėti galima
pakankamai įtraukiančiai. Juolab kad šiame sezone nuo pat pirmųjų serijų galima
pajusti klasikinio siaubo kino dvasią. Šis sezonas smarkiai kitoks ir šis
pokytis tikrai geras, o ir pats serialo formatas patyrė pokyčių – serijos kone
trumpesnės dešimčia minučių, o pačių serijų beliko viso labo tik 10. Bet šiam
sezonui tiek ir užteko.
P. S. Jau girdėjau
gandus, kad serialo kūrėjai bandys grįžti prie trečiojo sezono raganų temos,
bet ar nebeliko paranormalių reiškinių temų? Vampyrai? Zombiai? Ateiviai? Kas
žino, kas žino, nes kol kas tai tik gandai, bet turiu nuojautą, kad nebedaug
beliko „Amerikietiško siaubo istorijos“ sezonų.
