Ieškodamas
„pribaigti savaitgaliui“ filmo, kuris neįpareigotų daug mąstyti, o tiesiog
smagiai įtrauktų ir išlaikytų įtampą, pasirinkau amerikiečių režisieriaus Parker
Finn debiutinį ilgametražį siaubo trilerį „Šypsena“ (angl. Smile)
(2022), kuris buvo gana gerai pasitiktas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų. Žinoma,
iš to, ką siūlo anonsas, didelių vilčių nedėjau, kadangi tiek filmo atmosfera,
tiek spalvos, tiek pasakojimo maniera jau atpažįstamos iš jau kadaise matytų tokio
tipažo filmų gausos, tačiau neperšokęs griovio, liaudies išmintis sako, nesakok
op. Taigi.
Istorija
pasakoja apie intensyviosios klinikos psichologę Rauzę, kuri kasdien susiduria
su pačiais įvairiausiais pacientų psichozės pasireiškimais. Vieną dieną Rauzė
susiduria su keista mergina, kuri išgyveno regimą savižudybės aktą, po kurio ji
pati pradėjo regėti keistai besišypsančius žmones, kurie ją kalbina ir stebi,
tačiau kiti jų negali matyti. Dar baisiau – tie žmonės iš josios praeities, o
kai kurie jau seniai mirę. Kaip ir įprasta, psichologė „lipdo“ tuos nesveikai
iš filmo į filmą erzinančius žodžius apie nusiraminimą ir apie tai, kad viskas
tėra tik potrauminė haliucinacija, kol galiausiai, kaip ir Rauzė, nepradeda
regėti piktųjų demoniškų jėgų.
Šiame
siaubo filme viskas gana tipiška. Psichologė, kuri pati netikėjo ir viską
grindė mokslu, galiausiai pati tampa skeptikų auka, todėl pamažu tampa panaši į
beprotę. Iš tikrųjų tokiuose filmuose, kuriuose keliami „tikėti ir netikėti“
klausimai labiausiai erzina pagrindinių veikėjų artimųjų abejingumas. Rauzės
dabartinis draugas, jos artimiausia sesuo nė per nago juodymą netiki Rauzės
pasakojimu, tiesą sakant, kaip ir įprasta, bukiems ir vieno standarto
amerikiečiams, kuriems trūksta empatijos, viską tvarko etikečių ir diagnozės
klijavimo principu: Rauzė kuoktelėjusi, todėl jai reikia specialistų pagalbos,
nors didžiausias šio filmo siaubas – tas amerikietiškas aplinkinių empatijos
neturėjimas ir šaltumas, kuris yra vienas iš pagrindinių jau įsigalėjusia šablonine
įtampos kūrimo priemone. Ir tai šiame filme mane bene labiausiai erzino.
Kitą
vertus, be pagrindinės veikėjos atpažįstamo elgsenos modelio ir aplinkinių antiempatijos, istorija bando pateikti naują konceptą apie prakeiksmo paveldėjimą,
kuris panašus į tam tikrą algoritmo virusą: blogis keliauja incognito,
jeigu tu prie jo esi per arti. Išties, jeigu filmas būtų paplėtotas, tarkim,
detektyviniu principu ir stengtasi išvengti banalių sprendimo būdų, jis
siužetiškai atrodytų kur kas stipresnis. Pagyrų galima skirti aktorei Sosie
Becon, kuri profesionaliai (prisiminiau epizodiškai Natalie Porman superinį
vaidmenį „Juodojoje gulbėje“) perteikė Rouzės sutrikimą, tačiau filmas, nors
įtraukus ir išlaiko dėmesį, bando kitaip pateikti siaubo konceptą, visgi
didžioji sprendimų dalis tebeplūduriuoja šablonų jūroje. Nepaisant to, visgi
filmą gana gerai sužiūrėjau ir tai toli gražu ne pats prasčiausias siaubo
trileris, sukurtas paskutiniuoju metu.
Paskutiniu metu
absoliučiai nebeturiu laiko žiūrėti serialų, o ir nebesinori, tačiau
„Amerikietiška siaubo istorija“ buvo tas serialas, kuris kažkada sugrąžino mano
susidomėjimą apskritai serialais, todėl šio šedevro negaliu praleisti nė už
jokius pinigus. Sakydamas „šedevras“ turiu galvoje gal kokius pirmuosius
keturis sezonus, nes akivaizdu, kad „Viešbutis“ – penktasis sezonas patyrė
kūrybinį nuosmukį – tos pačios idėjos, ta pati estetika, mažai eksperimento,
daugiau sekso ir kraujo. Tiesą sakant, penktasis sezonas šiek tiek nuvylė ne
tik mane vieną, bet ir daugelį žiūrovų, todėl tikėtis iš šeštojo sezono
galėjome jau bet ko. Ypač dar didesnio nuosmukio.
Taigi šeštasis sezonas
oficialiai vadinasi „Amerikietiška
siaubo istorija: Mano Roanoke košmaras“ (angl. American horror Story: My Roanoke Nightmare), tačiau kūrybines šio
sezono sumanymus serialo kūrėjai kantriai slėpė iki pat sezono premjeros
rugsėjo 14 dieną. Anksčiau likus iki premjeros keliems mėnesiams būdavo atskleidžiama
tema, tačiau šįkart bendru susitarimu tarp FX kanalo ir netgi pačių aktorių
tyčia buvo vilkinama. Žinoma, tai dėl reklamos, bet tai iš tikrųjų tampė pačių
aistringiausių šio serialo gerbėjų nervus. Daugelis gerbėjų jau seniai ėmė
spėlioti, kokia galėtų būti šeštojo sezono tema, netgi internete pasklido
gausybė netikrų gandų, kuriais serialo kūrėjai pasinaudojo dar labiau glumindami
žiūrovus: jie sukūrė 26 mini anonsus su jų spėlioniėmis (ateiviai, užburtos
pilys, kukurūzų vaikai ir t. t.). Galite žvilgtelėti į šiuos daug žadančius
anonsus:
Visgi nė vienas iš šių
anonsų nepasitvirtino ir tai šiek tiek lyg ir nuvylė, nes idėjų būta išties
gerų. Taigi šeštasis sezonas pasakoja apie paslaptingą realiai dingusią Roanoke
koloniją, kuri buvo siųsta iš Anglijos karalienės Elžbietos pirmosios laikais.
Koloniją sudarė 116 Naujojo pasaulio žmonių, kurie, pasiekę Šiaurės Karolinos
salą Roanoke, įsikūrė ir tiesiog visi paslaptingai dingo... Istoriniai
šaltiniai vėliau šiuos naujakurius pavadins tiesiog „Dingusia kolonija“. Tiesą
sakant, kai sužinojau, jog šios istorijos imasi serialo kūrėjai beveik net
neabejojau, kad sezonas bus nuostabus, nes asmeniškai norėjau, kad būtų apie
senovę, Viduramžius su daug gerų kostiumų, grimo ir paslaptingomis pilimis,
tačiau akivaizdu, kad kūrėjai pasuko visai kitokiu keliu ir Dingusioji kolonija
labiau tapo tik vaiduokliniu kontekstu nei pačios istorijos branduoliu. Savaime
aišku kodėl, nes istorinių žinių apie šią koloniją praktiškai nėra, todėl
kūrėjai fokusavosi į šiuos laikus ir pasakojo mūsų dienų istoriją Roanoke
žemėse.
Apie Dingusią koloniją
kūrėjai taip pat šykščiai pasakoja, labiau fokusuodamiesi į vietos indėnų
šamaninę kultūrą. Lady Gaga pelniusi iš ankstesniojo sezono „Auksinį gaublį“
šįkart sukūrė itin nykų ir sunkiai įsimenamą vietos raganos-kerėtojos vaidmenį.
Kur kas ryškesnė šįkart buvo aktorės Kathy Bates Mėsininkės vaidmuo, kuri
užkerėta raganos tapo visos vaiduokliškosios kolonijos galva. Žinoma, kūrėjai
vėl naudoja įvairiausią simboliką – Raudonasis mėnulis, paukščiai, įvairūs
satanistiniai simboliai ir t. t. Viskas veikia kaip ir ankstesniuose sezonuose,
tačiau akivaizdu, kad atsisakyta tos grakščios estetikos, kurios būta
ankstesniuose sezonuose, kai personažai sadistiškai rūkydavo cigarus,
taisydavosi plaukus, o šalia kentėdavo mirtininkas. Nebeliko švytavimo ir
blizgėjimo, ciniško sadizmo ir tai visai suprantama, nes šioji stilistika gerokai
pasirodė nuobodi penktame sezone, todėl kūrėjai išdrįso surizikuoti ir
absoliučiai keisti ne tik vaizdavimo principą, bet iš esmės ir pasakojimo būdą.
Naujasis siaubo namas man priminė 3 sezono raganų namus.
Sarah Paulson trumpam vėlei sugrįžo į Lanos Winter vaidmenį.
Kamera aukos rankose...
Dingusios kolonijos gyventojai. Mėsininkė su sūnumi.
"Šešios pėdos po žeme" žvaigždė Francis Conroy po kelių sezonų pertraukos vėl švystelėjo trumpame vaidmenyje.
Ryan Murphy su savo atradimais. Jessica Lange patvirtino, kad jau niekada nebegrįš prie "Amerikietiškos siaubo istorijos", tačiau ją netrukus išvysime kitame R. Murphy seriale.
Lee vaidmenį sukūrė "Tikro kraujo" aktorė A. Porter.
Šelbė su vyru.
Evan Peters šįkart sukūrė kiek kitokį vaidmenį, nors jie visada ir yra kitokie, tačiau pirmąkart LGBT tematikos.
Sunkiai beatpažįstama Lady Gaga.
Aktorė Lily Rabe antrosios Šelbės vaidmenyje.
Šįkart pasitelkta
dokumentika, todėl pirmosios serijos sudaro tokį įspūdį, kad serialo kūrėjai grįžo
prie tradicinių siaubo elementų, kokius iš dalies galėjome išvysti pirmajame
sezone apie vaiduoklių namą. R. Murphy prasitarė, kad nemaža šio sezono idėjų
tiesiog buvo nepanaudotos pirmajam sezonui. Ir tai jaučiasi: apleistas senas
nuošalus namas, jame gyvenančios dvasios ir t. t., tačiau dokumentika
pirmosiose 5 serijose leidžia koncentruotis į ramų pasakojimą, bet akivaizdu,
kad serialo kūrėjai netrukus pateiks staigmeną. Daugelis žiūrovų tiesiog
pradėjo piktintis, kai dokumentikos aktoriai ėmė dubliuotis su istorijos
aktoriais ir dėl to, cituoju: „gavosi visiška nesąmonė“. Manau, tas, kuris
pratęs prie įprasto linijinio pasakojimo ir skurdesnių siaubo filmo siužetų,
tam gali nepatikti įmantresnė ir įdomesnė pasakojimo struktūra. Dubliuoti ir
viską apversti aukštyn kojomis „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ yra įprasta,
todėl manęs nenustebino tas malonus chaosas, nes kur kas sezonas skurdžiau
atrodytų pasakojęs tik pirmosios istorijos planą. Manau, nederėtų piktintis,
kad kūrėjai pradėjo „pjauti grybą“, nes tokios šio serialo žaidimo taisyklės:
stebinti, šiek tiek sujaukti, kad viskas būtų nenuspėjama. Ir todėl man šis
serialas tuo ir patinka!
Grįžtant prie aktorių,
šiame sezone vėl išvystame jau žinomus šio serialo aktorius, kurie vėlei
sukuria įdomius vaidmenis, tačiau šįkart nei ankstesniuose sezonuose taip ir
nebuvo blykstelėjimo, nuojautos, kad vienas ar kitas aktorius gali pelnyti Emmy
ar Auksinį gaublį, nes pats dokumentinis žanras neleido sužaižaruoti kai
kuriems personažams. Bene labiausiai mane nustebino nauja atėjusi aktorė Adina
Porter, kuri tikriausiai labiau žinoma iš serialo „Tikras kraujas“, kur atliko
alkoholikės katalikės vaidmenį. Sezono pabaigoje ji išties driokstelėjo su
įtaigiu vaidmeniu kaip kadaise aktorė Sarah Paulson antrame sezone atlikusi
Lanos Winter vaidmenį. Beje, šiame sezone ji taip pat epizodiškai vėl pasirodo
Lanos vaidmenyje. Tiesą sakant, Sarah Paulson ir yra tikroji „Amerikietiškos
siaubo istorijos“ žvaigždė. Pasitraukus po ketvirtojo sezono aktorei Jessica
Lange, kuri buvo šio projekto siela, akivaizdu, kad ji dabar tapo pirmo ryškumo
žvaigžde. Ir išties, ji nuostabi! Prie šio projekto prisijungė aktorius Cuba
Gooding Jr., kuris kartu su Sarah Paulson pasirodė paraleliniame projekte „Amerikietiška
nusikaltimo istorija“. Apskritai kalbant, seriale trūko kažkokios ugnies, visur
lakstantys aktoriai su kameromis baisiai jau nuvalkiota raiškos priemonė iš
prastų siaubo filmų, kurių kasmet po „Bleiro raganos“ pasirodymo prikepama
tiek, kad net nebeįdomu į juos žiūrėti. Serialo kūrėjai smarkiai rizikavo
pasirinkdami šį taip jau nuvilianti būdą, tačiau pasilikti ten, kur buvo „Viešbutyje“,
manau, irgi nebegalėjo...
Apibendrindamas galiu
pasakyti, kad šis serialas jau niekada nebebus toks įdomus ir originalus, koks
jis buvo pirmuosiuose trijuose sezonuose. Šįkart buvo smarkiai rizikuota ir šis
rizikavimas, mano akimis, yra teigiamas dalykas, nes tai netikėta, tai įdomu,
bet kartu pykdė gerokai nuvalkiota „kamera aukos rankoje“ pasakojimo maniera,
nes įtaką padarė prasti siaubo filmai. Vis dar puikūs aktoriai, vis dar
neįtikėtinai žiaurios sadistinės scenos, už tradicinių seksualinių tabu „išeinantys“
personažai, viena kitą užklojančios istorijos, daugiasluoksnis pasakojimas
laikmečiais ir ankstesnių sezonų panaudotos detalės – tai vis dar ta pati „Amerikietiška
siaubo istorija“, kurios daugelis nebemėgsta, bet vis tiek žiūri, nes ji vis
dar gali šį bei tą pasiūlyti. Taip, tai nėra mano mėgstamiausias sezonas, kai
kada, tiesą sakant, net buvo nuobodoka žiūrėti, tačiau žiūrėti galima
pakankamai įtraukiančiai. Juolab kad šiame sezone nuo pat pirmųjų serijų galima
pajusti klasikinio siaubo kino dvasią. Šis sezonas smarkiai kitoks ir šis
pokytis tikrai geras, o ir pats serialo formatas patyrė pokyčių – serijos kone
trumpesnės dešimčia minučių, o pačių serijų beliko viso labo tik 10. Bet šiam
sezonui tiek ir užteko.
P. S. Jau girdėjau
gandus, kad serialo kūrėjai bandys grįžti prie trečiojo sezono raganų temos,
bet ar nebeliko paranormalių reiškinių temų? Vampyrai? Zombiai? Ateiviai? Kas
žino, kas žino, nes kol kas tai tik gandai, bet turiu nuojautą, kad nebedaug
beliko „Amerikietiško siaubo istorijos“ sezonų.
Šešios valandos, šešios serijos, šeši siužeto lūžiai. Štai taip galima apibūdinti amerikiečių mini serialą „Angels in America“ (Angelai Amerikoje) (2003 m.). Na, tai kritikų išliaupsintas serialas, susišlavęs rekordinius „Emmy“ apdovanojimus (jų būta net 11 iš 21 – erių), taip pat šlavė ir „Auksinius gaublius“. Iš tikrųjų stebėtinai gera vaidyba! Nežinau, kaip režisieriui pavyko prisivilioti į šį mini serialą kino aktorius, bet čia nepraleisite progos pasigėrėti Meryl Streep ir Al Pacino vaidyba, o ir jaunesnioji karta, kaip antai Patrick Wilson suvaidino išties įtikinamai.
Apie ką pasakoja šis serialas? (Net serialu nepavadinčiau, nes sužiūrėjau, kaip vieną labai ilgą filmą). Tai pasakojimas, kad ir kaip keistai tai beskambėtų, apie homoseksualų gyvenimą ir jų integravimąsi į visuomenę. Tai skaudžios temos, o serialas tikrai nestokoja dramos ir keistų antirealistinių, sakyčiau, misterinių vaizdinių. Nors pagrindinė linija pasakoja apie gėjų porą, kurioje vienas suserga AIDS ir šis ima matyti keistus vaizdinius, iliuzijas, kurie kartu lyg ir padeda gyventi, susitaikyti ir kartu priešintis ligai, bet serialo užmojai kur kas didesni. Tuo metu tame pačiame mieste suyra viena santuoka, nes paaiškėja, kad mormonų tikybos nevaisingos šeimos galva yra gėjus, šis palieka visokius keistus vaizdinius matančią žmoną ir susižavi vaikinu... Galiausiai šios dvi siužetinės linijos persipina, atsiranda kitų veikėjų ir kitų siužetinių gyvenimiškų linijų, sumišusių su keistomis vizijomis.
Visas serialo audeklas yra nepaprastai margas. Rodos, pasakojama homoseksualų istorija, tačiau tai tėra patys pagrindiniai rėmai, per kuriuos režisierius kuria besikeičiančio pasaulio jauseną. Serialas parodo, kad kiekvienas individas yra labai skirtingas – jis priklauso įvairioms organizacijoms, savo paties įsitikinimams, kitų įtakai ir t.t. Tos keistos ir visuomenės suformuotos skirtybės, sakytum, atitinkamos dėželės, nišos, pagal kurias yra suskirstyti visi žmonės, būtent ir sudaužo žmogų, galiausiai sudaužo žmonijos vienybę ir laimingą gyvenimo utopiją. Net Amerikoje žmonės kovoja, liūdi, nori mirti ir serga, nors tai, galbūt iš šalies žvelgiant, kai kam yra svajonių šalis. Filmas atmeta gražios idilės prioritetus ir ima narstyti visuomenės elgesio įpročius, vesdamas žiūrovą per skaudžią civilizacijos suvokimo terapiją.
Serialas kalba apie žmogaus prigimtines teises, tačiau jos lyg užmaskuotos, nes visų pirma yra pareiga, o tik vėliau laisvė ir žmogiškieji dalykai. Visi personažai gyvena viename mieste, kalbasi, bendrauja, įvairiai santykiauja, bet jie nepaprastai skirtingi – juos skiria įsipareigojimai savo tiesoms. Režisierius sąmoningai viską suplaka į vientisą „omletą“, kurioje ryškėja žmonių susiskirstymas – politinės, religinės, seksualinės orientacijos, rasinės nišos. Tačiau pasaulis yra besikeičiantis. Jeigu mes dar seniau galėdavome viską atstumti, kas nepriimtina vienai nišai, to jau nebegalime padaryti šiandien. Homoseksualus žmogus dabar gyvena vienu aukštu tame pačiame bute žemiau nei religinis fanatikas, o sergantis AIDS žmogus eina apsipirkinėti į tą pačią parduotuvę kaip ir nesergantis... Prieš šimtą metų šios įvairios nišos buvo taip nutolusios, kad nebuvo net keliamas klausimas – kaip gyventi tokiems skirtingiems šalia vienas kito? Tokio absurdiško klausimo nė kelti nebuvo bandoma visuomenės mastu. Šie laikai (o seriale pasakojama apie 1985 metus) reikalauja suartėjimo, tad serialas, mano galva, iškelia vieną esmingiausių visos žmonijos klausimų – kaip ir kokia kaina šios nišos priartėjo viena prie kitos, kaip ir kokia kaina mes mokomės toleruoti ir priimti kitus į savo nišas, praplečiant savo suvokimą, tiesas, principus ir išankstinius nusistatymus?
Serialas plečią personažų suvokimą apie jų pačių gyvenimus – tai skausmingas procesas. Skausmingiausia yra dūžtantys likimai, kurie buvo savo lentynose. Šalia šių personažų vystosi ir keistas biblijinis siužetas – vizija ir angelai, kurie dažniausiai mus saugo nuo visuomenės stereotipinių iliuzijų griuvimo metu. Po serialo man paaiškėjo, kad visgi ne angelai mums padeda, ne šios keistai serialui adaptuotos vizijos, bet pats žmogus nusprendžia, ar jis yra pakankamai stiprus, kad pasakytų besikeičiančiam gyvenimui TAIP. Angelai Amerikoje man nušvito kaip simbolis, kad kiekvienas žmogus yra savotiškas angelas, tuo tiki jis ar netiki. Galiausiai kai netiki savimi, kartais daug lengviau patikėti jėgomis esančiomis aplink mus t.y. šiek tiek religiškai angažuota, tačiau net homoseksualas, sergantis AIDS, kartais gali savo pasąmonės žaidimais prisivilioti angelus, kad patikėtų savo jėgomis.
Kai kurios serialo vietos priminė seną gerą filmą „Filadelfija“, kuriame taip pat buvo gvildenamos teisinės homoseksualų teisės ir skaudi AIDS tema. Sunku yra gyventi visuomenėje, kurioje kartais jautiesi kaip beprotis, o seriale to netrūksta. Visuomenės mechanizmas vienus iškelia, o kitus pamina po padu. Kiek laiko žmogus skiria savo nišoms ir jų skirstymams – respublikonai ar demokratai, baltaodžiai ar spalvotieji, homoseksualai ar heteroseksualai, mormonai ar žydai ir taip be pabaigos. Neįmanoma gyventi be sąvokų, nes, gyvendamas visuomenėje, tu mechaniškai turi būti apsibrėžęs, o viduj, kaip jautiesi, niekam tai nerūpi, gali dėtis nors ir Romos popiežiumi, svarbiausia lieka tik tavo statusai bei nišos. Tas skirstymas žmoniją į nišas iš esmės labai nualina žmogų, jį supriešiną su kitokiais, bet kartu neįmanoma to atsakyti, nes mūsų gyvenimai pernelyg susispaudę, jie šalia vienas kito ir visi turi teisę egzistuoti. Serialas rodo bandymus susikalbėti su tais skirtingais sluoksniais, su tomis nišomis, kurie yra čia pat ir net nenutuokiame kartais, kaip sunku yra suprasti kitą. Sakyčiau, tai primena Babelį, po kurio griūties žmonės vėl būdami šalia vienas kito ima atrasti seniai palaidotus žodžius ir suprasti vienas kitą. Skausmingai, bet suprasti.
