Filmas: "Naktis su žudiku" / "Strange Darling"

 Sveiki,

 

Belaukdamas šių metų „Scanoramos“ festivalio, žiūriu visus gerelesniau įvertintus trilerius ir vienas iš tokių – JT Mollner režisuotas filmas „Naktis su žudiku“ (angl. Strange Darling) (2024). Pastarasis kuo puikiausiai įvertintas kino kritikų ir galima sutikti nemažai daug gerų atsiliepimų iš internautų. Istorija pasakoja apie jauną merginą, kuri susitinka pasimatyme su vyruku (filme merginos pseudonimas Ledi/Dama, o vyruko Blogis/Demonas). Neįsipareigojantys santykiai perauga į seksualinio smurto pobūdžio viziją, kurioje seksą paįvairina smaugimas, kokainas, fizinės kančios, maldavimai pasigailėti... Nors filmas ne apie BDSM seksualinio pobūdžio reikalus, bet jie pamažu perauga į vilko ir triušiuko žiaurią medžioklę.

 

Toliau detalių neverta atskleisti, nes dinamiškas siužetas yra tikriausiai didžiausia varomoji šio trilerio jėga, tad kuo mažiau apie jį žinosite, tuo bus didesnis efektas. Visgi trileris, bent jau man, nepasirodė toks geras, kokio tikėjausi. Istorijos naratyvas laikosi ant vienos idėjos, stebina kai kurių veikėjų naivumas ir kai kurių hiperbolizuota sėkmė, pagal žaidimo taisykles (jau gan filmo viduryje išsigryninusias ir, bent jau man, nuspėjamas). Filmas, tiesą sakant, nei nustebino, nei itin jaudino, tiesiog viskas pagal kažkur jau matytas žaidimo apgaulingas taisykles. Manau, kad suskaidyti dalimis filmą ir sumaišyti laiko pasakojimo atkarpas buvo geras sprendimas, kuris pasiteisina, tačiau, sudėjus visas istorijas į vientisą pasakojimą, turime gana lėkštai makabrišką ir Tarantino nesiekiantį smurtiškai erotišką kriminalinį pasakojimą.

 

Visgi, nors istorija lėkšta ir nuspėjama, tenka pripažinti, kad yra gerų režisūrinių triukų, susitelkimo į pagrindinių veikėjų psichozės vaizdavimo būdus, o pabaigoje dar bandoma ant viso to „užmaukšlinti“ paaiškinimą apie demoninio pasaulio įtaką žmogaus veiksmas. Žinote, ką man filmas iš tikrųjų priminė? Ogi prieš kelerius matytą kur kas efektingesnį, įdomesnį ir išraiškingesnį feministinio pobūdžio trilerį „Perspektyvi mergina“ (2020) – va aną filmą ir rekomenduoju pasižiūrėti, nes „Naktis su žudiku“ pasirodė pernelyg pramoginis ir greitai pamirštamas. Su namiškiais vis dar kalbame apie prieš kelias dienas matytą su Demi Moore „Substanciją“ (2024), tačiau niekas neaptarinėjame „Naktis su žudiku“, nes ir taip viskas akivaizdu.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šypsena" / "Smile"

 

Sveiki,

Ieškodamas „pribaigti savaitgaliui“ filmo, kuris neįpareigotų daug mąstyti, o tiesiog smagiai įtrauktų ir išlaikytų įtampą, pasirinkau amerikiečių režisieriaus Parker Finn debiutinį ilgametražį siaubo trilerį „Šypsena“ (angl. Smile) (2022), kuris buvo gana gerai pasitiktas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų. Žinoma, iš to, ką siūlo anonsas, didelių vilčių nedėjau, kadangi tiek filmo atmosfera, tiek spalvos, tiek pasakojimo maniera jau atpažįstamos iš jau kadaise matytų tokio tipažo filmų gausos, tačiau neperšokęs griovio, liaudies išmintis sako, nesakok op. Taigi.

Istorija pasakoja apie intensyviosios klinikos psichologę Rauzę, kuri kasdien susiduria su pačiais įvairiausiais pacientų psichozės pasireiškimais. Vieną dieną Rauzė susiduria su keista mergina, kuri išgyveno regimą savižudybės aktą, po kurio ji pati pradėjo regėti keistai besišypsančius žmones, kurie ją kalbina ir stebi, tačiau kiti jų negali matyti. Dar baisiau – tie žmonės iš josios praeities, o kai kurie jau seniai mirę. Kaip ir įprasta, psichologė „lipdo“ tuos nesveikai iš filmo į filmą erzinančius žodžius apie nusiraminimą ir apie tai, kad viskas tėra tik potrauminė haliucinacija, kol galiausiai, kaip ir Rauzė, nepradeda regėti piktųjų demoniškų jėgų.

Šiame siaubo filme viskas gana tipiška. Psichologė, kuri pati netikėjo ir viską grindė mokslu, galiausiai pati tampa skeptikų auka, todėl pamažu tampa panaši į beprotę. Iš tikrųjų tokiuose filmuose, kuriuose keliami „tikėti ir netikėti“ klausimai labiausiai erzina pagrindinių veikėjų artimųjų abejingumas. Rauzės dabartinis draugas, jos artimiausia sesuo nė per nago juodymą netiki Rauzės pasakojimu, tiesą sakant, kaip ir įprasta, bukiems ir vieno standarto amerikiečiams, kuriems trūksta empatijos, viską tvarko etikečių ir diagnozės klijavimo principu: Rauzė kuoktelėjusi, todėl jai reikia specialistų pagalbos, nors didžiausias šio filmo siaubas – tas amerikietiškas aplinkinių empatijos neturėjimas ir šaltumas, kuris yra vienas iš pagrindinių jau įsigalėjusia šablonine įtampos kūrimo priemone. Ir tai šiame filme mane bene labiausiai erzino.

Kitą vertus, be pagrindinės veikėjos atpažįstamo elgsenos modelio ir aplinkinių antiempatijos, istorija bando pateikti naują konceptą apie prakeiksmo paveldėjimą, kuris panašus į tam tikrą algoritmo virusą: blogis keliauja incognito, jeigu tu prie jo esi per arti. Išties, jeigu filmas būtų paplėtotas, tarkim, detektyviniu principu ir stengtasi išvengti banalių sprendimo būdų, jis siužetiškai atrodytų kur kas stipresnis. Pagyrų galima skirti aktorei Sosie Becon, kuri profesionaliai (prisiminiau epizodiškai Natalie Porman superinį vaidmenį „Juodojoje gulbėje“) perteikė Rouzės sutrikimą, tačiau filmas, nors įtraukus ir išlaiko dėmesį, bando kitaip pateikti siaubo konceptą, visgi didžioji sprendimų dalis tebeplūduriuoja šablonų jūroje. Nepaisant to, visgi filmą gana gerai sužiūrėjau ir tai toli gražu ne pats prasčiausias siaubo trileris, sukurtas paskutiniuoju metu.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pragaras Konektikute" / "The Hauting in Connecticut"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu siaubo filmų peržiūras ir šįkart dar nematyta kino juosta „Pragaras Konektikute“ (angl. The Haunting in Connecticut) (2009), paremta tikrais įvykiais. Nors nemaža dalis filmų paremta tikrais įvykiais, šio filmo faktus lengviau nei kitus patikrinti. Iš tikrųjų šie įvykiai daugiau ar mažiau nutiko 1987 metais, yra išlikę žiniasklaidos įrašai, šeimos liudijimai ir netgi to ypatingo namo fotografijos su keistais neatpažįstamais vaiduokliais. Baugina? Šiek tiek.

Kalbant apie patį filmą, tikėjausi tikros mėšlo krūvos. Tikrai, nes iš tikrųjų esu nusivylęs šiuo žanru, bet vis tiek nepraleidžiu progos pažiūrėti, kad ir paties prasčiausio. Visgi filmas gerokai mane nustebino, nes jis toli gražu nebuvo toks prastas, kokio tikėjausi, nors kino kritikai negailėjo pačių šykščiausių atsiliepimų, bet, mano galva, yra tikrai daug prastesnių kino siaubo filmų. Žinoma, režisūra gal ir nėra kažkuo išskirtinė, ji nepasižymi jokiu novatoriškumu ir nesistengia kažkaip interpretuoti vaizdiniais ir idėjomis, pasiduoda vidutiniškam ir įprastam siaubo žanro režisūrai. Nepaisant to, yra sukaltas neblogas scenarijus, kuris tikrai įdomesnis už vidutinišką siaubo filmą ar nutrūktgalvišką lakstymą paskui įjungtą kamerą. Vaiduoklių namas su paslaptimis, o dar ir vėžiu sergantis sūnus, sunki socialinė šeimos padėtis kažkaip įtikino su kita dramine šeimos tragedijos puse. 

Visumoje filmas tikrai nėra prastas, o ir nežinau, kodėl kritikams taip neįtiko. Galbūt dėl tos režisūros, bet man iš esmės atradimas buvo aktorė Virginia Madsen, kuri sukūrė nuvargusios motinos vaidmenį, nors vėlgi... Veiksmas vyksta 1987 metais ir kažkaip nepatikėjau. Žinoma, būta to laikmečio detalių – patefonas, automobilis, kai kurie buities rykai ir t. t., bet netgi aktorės šukuosena arčiau mūsų laikų, nei atliepianti devintą dešimtmetį. Visgi pristigo vizualinės laikmečio dvasios, tačiau baugių scenarijaus niuansų tikrai netrūko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela