Filmas: "Vaikams kažkas negerai" / "There's Something Wrong with the Children"

 Sveiki,

 

Ištroškę siaubo ir įtampos žiūrovai, tikriausiai, kaip ir aš, dažnai žiūri visokius abejotinos vertės siaubo filmus, prablaškyti kasdienybę ir neapkrauti savęs dideliais egzistenciniais klausimais. Vienas iš tokių, artėjant Helovynui, šiųmečių filmų yra jaunos amerikiečių režisierės Roxanne Benjamin siaubo filmas „Kažkas vaikams negerai“ (kai kur verčiama „Su vaikais kažkas negerai“ (angl. There's Something Wrong with the Children) (2023).

 

Istorija pasakoja apie atokioje miškų provincijoje esančias dvi poras. Viena iš jų bevaikė, o kita turinti du vos ūgtelėjusius vaikus. Vieną dieną šios šeimos susiruošia į mišką pasivaikščioti ir aptinka senus griuvėsius, kuriuose vaikai išvysta švytėjimą. Kitą dieną kaimynai, pas kuriuos miegojo vaikai, supranta, jog vaikai kažkur dingo. Galiausiai vyras atseka juos, nes jie grįžo į tuos griuvėsius, pastarieji jo akivaizdoje savižudiškai įšoka į bedugnę, o Benui, visa tai mačiusiam, pakrinka nervai. Grįžęs atgal namo, jis mato tuos vaikus gyvus ir sveikus, tačiau jie ima elgtis provokuojančiai ir baugiai. Kiti dar nemato, bet šie vaikai iš tikrųjų jau pasikeitę...

 

Iš tikrųjų kažin ko ypatingo šiame filme nėra, jis i labai vidutinis, bet kažkas jame visgi būta, kad jam pavyko išlaikyti mano dėmesį nuo pradžios iki pabaigos. Gal tie tokie lengvi ir natūralumu „apipinti“ suaugusiųjų pokalbiai apie santykius ir vaikus prie vyno ir laužo? Pirmoji filmo pusė išties stengiasi atskleisti tą natūralistinę atmosferą, jog nieko ypatingo iš tikrųjų nevyksta. Suaugę maukia alų ir baltą vyną, o aplinkui strikinėja išdykaudami vaikai. Antrojoje filmo pusėje, aišku, įvyksta esminis lūžis ir paslaptingo švytėjimo paveikti veikėjai tampa, tiesa, nežinia, kuo, gal pavergtais vabzdžių formos ateiviais (tai iki galo ir nėra atskleidžiama), bet įtampos, bent jau man, netrūko. Tiesa, ji gan tradicinė, nes pagrindinei veikėjai, kuri lieka bene vienintelė nepaveikta švytėjimo, reikia ištrūkti iš miškų automobiliu, tačiau negali, ji slepiasi nuo ją persekiojančių monstrų.

 

Aišku, filmas neišvengia akivaizdžių klišių, pvz., atvykusi iškviesta pareigūnė skeptiškai vertina situaciją, bet netrukus ją perduria vabzdžio geluonis. Kiek filmų pareigūnų baigia būtent šitaip savo likimą panašiuose filmuose? Ogi beveik visi. Žinoma, galimai gali suerzinti neadekvatūs veikėjų veiksmai ir šabloniški kai kurie pokalbių fragmentai, pvz., kai Benas bando įrodinėti, jog vaikai nėra tikrieji vaikai, o žmona vertina jį kaip kokį įstreikuojantį vaiką ir juo netiki. Kodėl visas tas tikėjimo ir netikėjimo klausimas kartojasi iš filmo į filmo kaip būtinybė? Nepaisant visų filmo klišių ir nuspėjamų siužetinių algoritmų, man jis kaip pramoginis susižiūrėjo neblogai. Gal buvau labai geros nuotaikos?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.0

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Pragaras Konektikute" / "The Hauting in Connecticut"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu siaubo filmų peržiūras ir šįkart dar nematyta kino juosta „Pragaras Konektikute“ (angl. The Haunting in Connecticut) (2009), paremta tikrais įvykiais. Nors nemaža dalis filmų paremta tikrais įvykiais, šio filmo faktus lengviau nei kitus patikrinti. Iš tikrųjų šie įvykiai daugiau ar mažiau nutiko 1987 metais, yra išlikę žiniasklaidos įrašai, šeimos liudijimai ir netgi to ypatingo namo fotografijos su keistais neatpažįstamais vaiduokliais. Baugina? Šiek tiek.

Kalbant apie patį filmą, tikėjausi tikros mėšlo krūvos. Tikrai, nes iš tikrųjų esu nusivylęs šiuo žanru, bet vis tiek nepraleidžiu progos pažiūrėti, kad ir paties prasčiausio. Visgi filmas gerokai mane nustebino, nes jis toli gražu nebuvo toks prastas, kokio tikėjausi, nors kino kritikai negailėjo pačių šykščiausių atsiliepimų, bet, mano galva, yra tikrai daug prastesnių kino siaubo filmų. Žinoma, režisūra gal ir nėra kažkuo išskirtinė, ji nepasižymi jokiu novatoriškumu ir nesistengia kažkaip interpretuoti vaizdiniais ir idėjomis, pasiduoda vidutiniškam ir įprastam siaubo žanro režisūrai. Nepaisant to, yra sukaltas neblogas scenarijus, kuris tikrai įdomesnis už vidutinišką siaubo filmą ar nutrūktgalvišką lakstymą paskui įjungtą kamerą. Vaiduoklių namas su paslaptimis, o dar ir vėžiu sergantis sūnus, sunki socialinė šeimos padėtis kažkaip įtikino su kita dramine šeimos tragedijos puse. 

Visumoje filmas tikrai nėra prastas, o ir nežinau, kodėl kritikams taip neįtiko. Galbūt dėl tos režisūros, bet man iš esmės atradimas buvo aktorė Virginia Madsen, kuri sukūrė nuvargusios motinos vaidmenį, nors vėlgi... Veiksmas vyksta 1987 metais ir kažkaip nepatikėjau. Žinoma, būta to laikmečio detalių – patefonas, automobilis, kai kurie buities rykai ir t. t., bet netgi aktorės šukuosena arčiau mūsų laikų, nei atliepianti devintą dešimtmetį. Visgi pristigo vizualinės laikmečio dvasios, tačiau baugių scenarijaus niuansų tikrai netrūko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adelainos amžius" / "The Age of Adaline"

Sveiki,

Filmas „Adelainos amžius“ (angl. The Age of Adaline) (2015) jau lyginamas su tokiais filmais kaip „Keliautojo laiku žmona“ bei „Užrašų knygutė“. Manau, filmas tikrai susilauks nemenko pasisekimo romantinių filmų sraute, kur nebeužtenka papasakoti vien tik paprastą pasiaukojančios meilės istoriją, jai dar reikia suteikti ir įdomią idėją. Filmo režisierius ir scenaristai sugalvojo visai neblogų sprendimo būdų, norėdami šiek tiek filmą pakylėti į geresnį lygį – įvedė jau kine primirštą arba retokai naudojamą atskirą pasakotoją, kuris tampa moksliniu vedliu, pasakojančiu mums apie šios žemės fizikinius dėsnius, molekules, elektros iškrovas. Tai išties žavu, nes siužetas slysta tarp pasakotojo intarpų.

Filmas gana lengvas, bet nuolat glūdi ypatingumo jausmas. 107 metus nugyvenusi Alelaina, mėto pėdas, slepiasi su padirbtais dokumentais, daug mokosi ir studijuoja, daug meluoja sau ir pasauliui – tai kaina, kurią sumoka, kad niekas jos nepersekiotų, todėl jos asmeninis gyvenimas pasmerktas dinamikai, ji negali būti sėsli ir visi sutikti vyrukai lieka palikti... Iš tikrųjų filmas gana stilingas, bet pirmoji filmo valanda tampa truputi ištęsta ir, tiesą sakant, nuobodoka – per ilgai iliustruojami Adelinos pabėgimai, susitaikymai, santykiai su dukra, nors žiūrovas instinktyviai nujaučia, kad dar tik istorijos užuomazgos. Tikroji meilės prasideda po 45 minučių, jau filmui įpusėjus, čia išryškėja ir tikroji veikėjos drama. Ji sutinka kadaise paliktą vyrą ir nejučia ima virpėti žiūrovui širdis... Iš esmės filmas man priminė daug kitų filmų, ir tuos pačius „Keliautojo laiku žmona“, „Keista Bendžamino Batono istorija“ ir kt. Nepasakyčiau, kad šis filmas yra kažkuo pranašesnis už buvusius, tačiau tikrai neblogas. Yra dramos, yra jausmų, bet labiausiai žavi filme mokėjimas meilės ir ypatingo likimo istoriją įrėminti mokslinės fantastikos gairėmis.

Filme pasirodo nemažai žinomų aktorių. „Liežuvautojos“ serialo pagrindinė aktorė Blake Lively buvo nepaprastai graži ir, sakyčiau, kukli savo personažu, slydo scenomis neperspausdama, bet užtikrintai. Nors daug kur vaidinęs Michael Huisman, tačiau tik šiame filme man jis įstrigo. O ką jau sakyti apie kino legendą Harrison Ford – skaudaus vyro personažas, ilgametis kentėjimas. Jo vaidmuo gal nėra didelis, bet ryškus ir įsimintinas.

Apskritai filmas man tikrai patiko, kažkaip gal galėjo kai kas būti kiek kitaip, daugiau intrigos, persekiojimų, bet ar nuo to meilės istorija pasidarytų geresnė? Nemanau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela