Filmas: "Mes dedame tašką" / "It Ends With Us"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nesu skaitęs nė vienos rašytojos Colleen Hoover knygos, kurios gausiai verčiamos į lietuvių kalbą ir, sakyčiau, iš to, kaip jas komentuoja, yra gan pas mus populiarios. Būtent jos knyga „Mes dedame tašką“ (angl. It Ends With Us) (2024) buvo ekranizuota ir gan populiariai praėjo tiek Lietuvoje, tiek JAV kino teatruose kaip tokio psichologizuoto romantinio kino žanras.

 

Filmas pasakoja apie Bostone gyvenančią Lilę Bloom, kuri po tėvo mirties atidarė gėlių parduotuvę ir įgyvendino savo svajonę. Negalėdama atleisti savo mirusiam tėvui už tai, kad nuolat smurtaudavo prieš motiną, ji trokšta kitokio gyvenimo ir teisingo pasirinkimo, nes tiki, kad disfunkciniuose santykiuose negali būti jokios laimės. Vieną dieną ji susipažįsta su pasiturinčiu chirurgu Railiu, kuris neslepia, kad yra tikras mergišius. Galiausiai sugundęs Lilę jis pirmąkart įsipareigoja, tačiau netrukus Lilė ima suprasti, kad Railį kamuoja nenormalus pavydas, išprovokuojantis agresyvų elgesį...

 

Iš esmės filmo struktūrinis audinys yra elementarus: Lilė trokšta negyventi kaip gyveno jos motina, tačiau kaip tik gauna tai – disfunkcinius santykius. Klasikų klasika! Filmas bando kalbėti apie „sveikų santykių higieną“, t. y. kad kiekvienas žmogus turi atsitraukti nuo to, kas jį skaudina. Filmas papasakotas dvejomis laiko linijomis: Lilė dar mokinė ir Lilė jau suaugusi Bostone. Antrame plane išryškėja taip pat benamio ir nuo disfunkcinių santykių šeimoje pabėgusio Etlaso istorija, kuri tampa pavyzdine: kaip išrėpliojęs iš duobės Etlasas sugeba sukurti saugų ir orų gyvenimą, nekartodamas tėvų elgesio modelio. Kita vertus, įdomus ir pats Railis bei jo elgesys. Tik iš pažiūros mergišiaus kauke slepiasi sudėtinga ir itin komplikuota vaikystės trauma, kuri veikia jo elgesį. Šiek tiek keista man pasirodė Lilė kaip veikėja, pernelyg literatūriška lėlė: kas inspiravo ją jaunystėje padėti benamiui vaikinui ir dar nesigėdijant bučiuoti jį mokykliniame autobuse, kai vertybinio pamato ji neturėjo, nes tėvas nesveikai kontroliuojantis materialistas, o motina nuolankioji tylenę? Kaip susiformuoja savaiminis empatiškas gerumas? Šiek tiek pristigo... Bet kita vertus, tai žanrinis kinas padarytas iš žanrinės literatūros, todėl labai giliai kapstytis nereikia, nes veikėjų veiksmai sunerti nesudėtingai ir elementariai pagal „traumų biografijas“, kurios deklaratyviai parodomos ir paraidžiui paaiškinamos žiūrovui.

 

Visgi man filmas patiko, tikėjausi šiek tiek prastesnio varianto, turint galvoje, kad gražuolė aktorė Blake Lively iš tikrųjų atlieka daugmaž visada panašius ir pernelyg akivaizdžius vaidmenis. Bet jai tinka! Netgi tokiame plokščiame filme suspindėti reikia turėti kažkokios kibirkšties ir aktorė ją turi, tad susikuria savotiška margai spalvinga filmo atmosfera, kuri veikia pagal įprastus ir savaime aiškius holivudinio kino dėsnius: truputį romantikos, truputį tobulų aktorių kūnų ir erotikos, dramatizmo ir psichologinio smurto bei deklaratyviai reikalingų didaktinių veikėjų apsisprendimų. Išgirsite ir visuotinai populiarių Lanos del Rey ir Taylor Swift garso takelių. Man įdomiau filmas žiūrėjosi dar ir dėl to, kad filmas jau reklaminės kampanijos pradžioje patyrė didžiulį skandalą, aktorė Blake Lively padavė į teismą pagrindinį aktorių, kuris kartu yra ir šio filmo režisierius, Justin Baldoni į teismą dėl seksualinio priekabiavimo ir mobingo filmavimo aikštelėje. Kol kas liudininkai pritaria, kad Baldoni išties elgėsi labai blogai ir ne tik su Lively, bet ir su kitais aktoriais. Tą žinant, filmas veikia kiek kitaip, nes tarp pagrindinių veikėjų atsiranda psichologinis teroras, kuris iš esmės atspindi ir aktorių tikrovę. Tiesa, knyga turi tęsinį, kuris buvo irgi numatytas ekranizuoti, tačiau dėl šio skandalo akivaizdu, kad tęsinio gali nebebūti arba aktorių sudėtis kardinaliai keisis. Visgi visumoje filmas blizgus, nesudėtingas, tačiau man jis kaip žanrinis filmas patiko.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nedidelė paslauga" / "A Simple Favor"

Sveiki,

Kai nieko gero nesitiki, ima ir iššoka kas nors spalvingo ir stilingo iš plačiojo holivudinio tipažo filmų, kaip nutiko man aną vakarą, kai be didesnių lūkesčių su šeima nusprendžiau pažiūrėti „nieko neįpareigojančią“ juostą „Nedidelė paslauga“ (angl. A Simple Favor) (2018), kuri beregint prikaustė mano dėmesį. Režisierius Paul Feig man puikiai žinomas iš tokių vykusių komedijų kaip „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ bei „Ji – šnipė“. Šįkart režisierius kuria labiau intriguojantį trilerį.

„Nedidelė paslauga“, kad ir kaip beatrodytų holivudiniais šablonais nugrimuota istorija, turi savito režisūrinio savitumo ir žavesiu. Visų pirma – viskas stilinga, tvarkinga ir, kas svarbiausia – nenuspėjama. Dvi puikios Holivudo aktorės Anna Kendrick ir Blacke Lively – nenusibostančios ir savo sukirpimu „atstovinčios“ savo intriguojančius personažus. Žinoma, tokiame filme nesitikėkite nieko ypatingai natūralaus, tai žaidybinis trilerio tipažo filmas, kurios pagrindinė idėja – išlaikyti intrigą, tam tikrą paslaptį po šachmatų ėjimais grįstomis scenomis. Smagu, kad gana vidutiniška istorija, kurią dažnas režisierius tikrai būtų gana tobulai sudirbęs į neįdomią istoriją, Paul Feig rankose virto stilinga ir intriguojančia istorija.

Nors istorijos pabaiga gal kiek ir nuspėjama, makabriška, kiek netgi parodijuojanti nevykėlius, bet visumoje netgi toks sprendimas atrodo žaismingas ir labai tinkantis pačiai juostai. Prisipažinsiu, kad prieš žiūrėdamas net nepasidomėjau, kas režisierius, bet kai po to sužinojau, jog tai tas pats Paul Feig, dabar net neabejoju, kad jis tikrai puikus Holivudinio stilingo ir profesionalaus kino kūrėjas. Filmas man kažkodėl labai patiko, manau, jis turėtų visai neblogai susižiūrėti tiek masinio kino žiūrovams, tiek kino gurmanams, kurie gali ir moka mėgautis stilingu kiču, kuris beregint tampa kokybės ir meno rodikliu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aukštuomenės klubas" / "Café Society"

Sveiki, skaitytojai,

Kasmet po vieną filmą pristatantis legendinis režisierius Woody Allen vis dar nepavargsta ir šįkart jis turi papasakoti romantišką istoriją „Aukštuomenės klubas“ (angl. Cafe Society) (2016). Allen vis rečiau pavyksta nustebinti, kadangi jis vis labai nuspėjamas: intelektuali lėta istorija, kurioje bus šiek tiek lengvo flirto, lengvo žavesio, žiupsnelis magijos, blizgesio, daug daug dialogų... Kai kada, įskaitant ir šį filmą, dvelkia lengvu kurortiniu romanu. Nesupraskite neteisingai, man W. Allenas patinka netgi labai, tačiau tikriausiai W. Allenas pernelyg niekuo savo režisūra nebenustebins, tai visiškai susiformavęs režisierius, kuris mėgaujasi savo stiliumi ir savo kinu. Ir gerai.

Kalbant apie „Aukštuomenės klubą“ derėtų pasakyti, kad filmas be galo žavus, lengvas taip ir norisi patikėti, kad šitaip žmonės susipažįsta, lengvai ir nostalgiškai išsiskiria. Gerai, pradėsiu nuo to, kad šįkart W. Allenas puikiai perteikė estetinę XX amžiaus pirmos pusės Holivudo žavesį, veikiau Holivudo mitą. Nieko nuostabaus, nes pats režisierius nemažai prisidėjo prie Holivudo įvaizdžio formavimo, prisimenant jo filmą „Holivudas mirė“. Šįkart viskas tviska kaip tikrame aukštuomenės klube, o pasakojimo maniera aksominė, truputį kičinė, bet nuo to prastesnis filmas netampa. Gal kiek skurdokas ir nuvalkiotas atrodo pats siužetas: jautrus jaunuolis atvažiuoja į didmiestį ir ten sparčiai kyla karjeros laiptais, įsivilia į kriminalinę istoriją... Kažkur jau matyta, kažkur jau girdėta. Meilė be atsako, turtingas gyvenimas, santuokos dėl pinigų... Siužetine prasme tai taip klasikiška, kad jau net truputį nebeįdomu. Pasakojimas konstruojamas dviem linijomis: meilės istorija ir kriminalinė Capotės laikų nusikalstomo pasaulio užkulisiai. Ten, kur prabanga, būtinai ir nusikaltimai...

Už viską labiausiai šiame filme man patiko žinomų aktorių amplua, jų įsijautimas į W. Alleno diktuojamą ritmą. Filmas švyti, filmas tviska, filmas pasakoja ir nežinau priežasties, kodėl šio filmo neturėtumėt žiūrėti, o jeigu mėgstate W. Alleną, bet negalite pakęsti K Stewart, kuri, mano akimis, jau seniai įrodė, kad nėra „lenta“, gal šis filmas bus kažkoks „susitaikymas“. To ir palinkėčiau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adelainos amžius" / "The Age of Adaline"

Sveiki,

Filmas „Adelainos amžius“ (angl. The Age of Adaline) (2015) jau lyginamas su tokiais filmais kaip „Keliautojo laiku žmona“ bei „Užrašų knygutė“. Manau, filmas tikrai susilauks nemenko pasisekimo romantinių filmų sraute, kur nebeužtenka papasakoti vien tik paprastą pasiaukojančios meilės istoriją, jai dar reikia suteikti ir įdomią idėją. Filmo režisierius ir scenaristai sugalvojo visai neblogų sprendimo būdų, norėdami šiek tiek filmą pakylėti į geresnį lygį – įvedė jau kine primirštą arba retokai naudojamą atskirą pasakotoją, kuris tampa moksliniu vedliu, pasakojančiu mums apie šios žemės fizikinius dėsnius, molekules, elektros iškrovas. Tai išties žavu, nes siužetas slysta tarp pasakotojo intarpų.

Filmas gana lengvas, bet nuolat glūdi ypatingumo jausmas. 107 metus nugyvenusi Alelaina, mėto pėdas, slepiasi su padirbtais dokumentais, daug mokosi ir studijuoja, daug meluoja sau ir pasauliui – tai kaina, kurią sumoka, kad niekas jos nepersekiotų, todėl jos asmeninis gyvenimas pasmerktas dinamikai, ji negali būti sėsli ir visi sutikti vyrukai lieka palikti... Iš tikrųjų filmas gana stilingas, bet pirmoji filmo valanda tampa truputi ištęsta ir, tiesą sakant, nuobodoka – per ilgai iliustruojami Adelinos pabėgimai, susitaikymai, santykiai su dukra, nors žiūrovas instinktyviai nujaučia, kad dar tik istorijos užuomazgos. Tikroji meilės prasideda po 45 minučių, jau filmui įpusėjus, čia išryškėja ir tikroji veikėjos drama. Ji sutinka kadaise paliktą vyrą ir nejučia ima virpėti žiūrovui širdis... Iš esmės filmas man priminė daug kitų filmų, ir tuos pačius „Keliautojo laiku žmona“, „Keista Bendžamino Batono istorija“ ir kt. Nepasakyčiau, kad šis filmas yra kažkuo pranašesnis už buvusius, tačiau tikrai neblogas. Yra dramos, yra jausmų, bet labiausiai žavi filme mokėjimas meilės ir ypatingo likimo istoriją įrėminti mokslinės fantastikos gairėmis.

Filme pasirodo nemažai žinomų aktorių. „Liežuvautojos“ serialo pagrindinė aktorė Blake Lively buvo nepaprastai graži ir, sakyčiau, kukli savo personažu, slydo scenomis neperspausdama, bet užtikrintai. Nors daug kur vaidinęs Michael Huisman, tačiau tik šiame filme man jis įstrigo. O ką jau sakyti apie kino legendą Harrison Ford – skaudaus vyro personažas, ilgametis kentėjimas. Jo vaidmuo gal nėra didelis, bet ryškus ir įsimintinas.

Apskritai filmas man tikrai patiko, kažkaip gal galėjo kai kas būti kiek kitaip, daugiau intrigos, persekiojimų, bet ar nuo to meilės istorija pasidarytų geresnė? Nemanau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela