Filmas: "Tarnaitė" / "The Housemaid"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Paul Feig yra mano stiliaus režisierius, kai noriu ko nors spalvingo, įtempto ir šiek tiek sarkastiško. Jis, beje, geras komedijų kūrėjas, tačiau pastaruoju metu režisuoja stilingus psichologinius trilerius. Nenuostabu, kad šįkart pasirinko bestselerių autorės Freidos McFadennos garsųjį romaną „Tarnaitė“ (angl. The Housemaid) (2025). Šis romanas, visai neseniai pažiūrėjau lietuviškame viename populiariausių knygų parduotuvių knygos.lt reitinge, yra bene perkamiausia praėjusių metų knygų Lietuvoje, nusileidusi tik tokiems bestseleriams kaip Editos Mildažytės memuarams „Pelynų medus“. Į lietuvių kalbą išverstos ir kitos „Tarnaitės“ serijos knygos, tad, galima įspėti, kad šiaip sėkmingai debiutavusi Feigo ekranizacija duos startą ir kitų knygų adaptacijai ekrane. Tiesa, pats „Tarnaitės“ neskaičiau, tad su knyga nelyginsiu, bet pasakysiu, kad „Tarnaitė“ kažkoks hitas ir kaip filmas, nes salė buvo beveik pilna, visi kramtė spragėsius ir jautėsi, kad laikinai pamiršo visi pasižiūrėti į išmaniuosius, kiek valandų. Tuo tarpu neseniai pradėtą kino teatre rodyti Sorrentino filmą „Malonė“ vakar žiūrėjau kone pustuštėje salėje... Tai daug ką pasako.

 

Pradėsiu netipiškai: man filmas labai patiko. Įtraukė ir nepaleido iki paskutinės akimirkos. Nesitikėjau, kad taip įtrauks. Filmas iš pradžių atrodo tipinis, kažkoks lengvas trileriui skirtas šablonų, klišių rinkinys, adaptuojantis įprastai turtingąjį, jau savaime sugedusį ir psichozės apimtą turtuolių gyvenimo sandūrą su itin žemos socialinės aplinkos žmonėmis. Taigi turime tarnaitę, kuri įsidarbina turtuolių namuose, ji apsigyvena jų įrengtoje palėpėje. Jau kitą dieną puikioji šeimininkė Nina (aktorė Amanda Seyfried) ištinka dėl dingusios užrašinės psichozė. Dėl visko, žinoma, kalta naujoji namų tvarkytoja Milė (aktorė Sydney Sweeney). Galų gale žiūrovui pasiūlomas ilgas Ninos manipuliacinis planas, šabloninis Milės persekiojimas, tiesa, dar kol kas neaišku, ar tai Ninos psichozės taikinys, ar kažkoks šeimynėlės fetišas, ar dar koks nors velnias. Mano galvoje iškart gimė idėja: čia gi turėtų būti Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ kažkokia trilerio perdirbimo istorija: turtuoliai negali susilaukti kūdikio, todėl jie apdoroja savo auką Milę, kuri pažeidžiama, neturi tėvų ir draugų, todėl kėsinasi į jos įsčias kaip į surogatinę motiną. Deja, tai būtų pernelyg paprasta, todėl ir ši mano teorija pamažu subliūkšta...

 

Visgi filmas iš tų, kurie prasideda įprastai, kaip mėgsta amerikiečių daugelis trilerių ir tik jau filmui įpusėjus pamažu siužetas tampa vis įdomesnis, nes jis „paturbintas“ dinamiškesniais ir nenuspėjamais įvykiais, kurie pateikia kiek kitokias perspektyvas, nei buvo galima numanyti filmo pradžioje. Gal dėl to filmas labai patiko. Dėl parinktų aktorių, erotikos ir smurto derinio. Dėl skirtingų socialinių jungčių, dėl keistų fetišistinių turtuolius pajuokiančių niuansų, pvz., šitaip branginti seną šeimos servizą arba puoselėti motinos kadaise pagirtus sūnaus dantis... Kas matė, tas supras, apie ką aš. Tam tikra satyra prasprūsta kaip atsvara įprastam nugludintam vienkrypčiam žanrui. Galų gale įvyksta kažkas tarantiniško ir visas filmas palieka gero filmo įspūdį, kuris leido užsimiršti, mėgautis, turint galvoje, kad tai absoliučiai geras žanrinis kinas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Lašas" / "Drop"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas labiausiai lietuvių kino žiūrovų internete šios vasaros pabaigoje aptariamų filmų tapo trileris „Lašas“ (angl. Drop) (2025), kurį režisavo Christopher Landon. Daugelis šaltinių filmo į „Lašą“ neverčia, o palieka anglišką pavadinimo variantą „Drop“. Taigi, apie ką šis naujas daugelį dėmesį patraukęs trileris?

 

Filmas iš esmės nėra sudėtingas nei režisūrine prasme, nei pasakojimu. Pagrindinė veikėja – vieniša mama Violeta, kuri vieną vakarą palieka savo seseriai prižiūrėti sūnų, o pati susiruošia į pasimatymą prabangiame dangoraižio restorane. Violeta dar nežino, kad įėjusi į šį restoraną nebegalės iš jo taip lengvai išeiti. Susitikusi su vyruku, ji prie staliuko ima gauti vis keistesnes žinutes į savo telefoną, netrukus ji sužino, kad yra stebima. Negana to, ji turi atlikti tam tikras beprotiškas misijas, o bandydama pranešti gali netekti savo sesers ir sūnaus, kuriuos stebi žudikas jau įsibrovęs į jos namus. Violetai tenka laviruoti mandagiai stresinėje situacijoje ne tik su pasimatymo vyruku, bet ir restorano personalu...

 

Šiaip filmas blizgus ir pramoginis, labai lengvai įtraukia. Smagu stebėti serialo antrojo sezono „Baltasis lotosas“ aktorę Meghann Fahy, kuri atliko pagrindinį Violetos vaidmenį, deja, aktorė kūrė nesudėtingą veikėją, labiau veikė jos specifinis grožis kadre (čia panašiai kaip filmai su aktore Blake Lively). Bet nėra ko norėti, toks žanrinis filmas ir jis turi pasiūlyti įtampą, o ne psichologinę gelmę ir besikeičiančius veikėjus. Įtampos yra, tačiau tenka pripažinti, kad pristigo visam filmui idėjos ir netikėtų siužeto posūkių. Asmeniškai nuo pat pradžių įspėjau, kas yra šio žudymo spektaklio organizatoriai, todėl nuostabos buvo dar mažiau. Žaidimo taisyklės labai paprastos ir jau kine atsikartojančios: pagrindinis veikėjas per išmaniuosius gauna tuntą šantažo ir veiksmų planą, o veikėjui tenka kažin kaip pergudrauti ir išsiaiškinti, kas yra kas. Šiuo atveju filmas man priminė šiek tiek geresnį 2024 metų „Rankinis bagažas“ variantą, kur oro uoste vyrukas išpiltas prakaito bando susivokti, kas jam grasina per nuotolį ir klusniai prisideda prie teroro akto.

 

Ar filmas prastas? Ne, jis kaip mistinis trileris sukaltas vidutiniškai, tvarkingas montažas, prabanga, dailūs (stereotipiškai) aktoriai, tačiau, kaip minėjau, filmas nepasiūlo jokios naujos idėjos, tik pramoginį įsitraukimą į pasakojimą.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mes dedame tašką" / "It Ends With Us"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nesu skaitęs nė vienos rašytojos Colleen Hoover knygos, kurios gausiai verčiamos į lietuvių kalbą ir, sakyčiau, iš to, kaip jas komentuoja, yra gan pas mus populiarios. Būtent jos knyga „Mes dedame tašką“ (angl. It Ends With Us) (2024) buvo ekranizuota ir gan populiariai praėjo tiek Lietuvoje, tiek JAV kino teatruose kaip tokio psichologizuoto romantinio kino žanras.

 

Filmas pasakoja apie Bostone gyvenančią Lilę Bloom, kuri po tėvo mirties atidarė gėlių parduotuvę ir įgyvendino savo svajonę. Negalėdama atleisti savo mirusiam tėvui už tai, kad nuolat smurtaudavo prieš motiną, ji trokšta kitokio gyvenimo ir teisingo pasirinkimo, nes tiki, kad disfunkciniuose santykiuose negali būti jokios laimės. Vieną dieną ji susipažįsta su pasiturinčiu chirurgu Railiu, kuris neslepia, kad yra tikras mergišius. Galiausiai sugundęs Lilę jis pirmąkart įsipareigoja, tačiau netrukus Lilė ima suprasti, kad Railį kamuoja nenormalus pavydas, išprovokuojantis agresyvų elgesį...

 

Iš esmės filmo struktūrinis audinys yra elementarus: Lilė trokšta negyventi kaip gyveno jos motina, tačiau kaip tik gauna tai – disfunkcinius santykius. Klasikų klasika! Filmas bando kalbėti apie „sveikų santykių higieną“, t. y. kad kiekvienas žmogus turi atsitraukti nuo to, kas jį skaudina. Filmas papasakotas dvejomis laiko linijomis: Lilė dar mokinė ir Lilė jau suaugusi Bostone. Antrame plane išryškėja taip pat benamio ir nuo disfunkcinių santykių šeimoje pabėgusio Etlaso istorija, kuri tampa pavyzdine: kaip išrėpliojęs iš duobės Etlasas sugeba sukurti saugų ir orų gyvenimą, nekartodamas tėvų elgesio modelio. Kita vertus, įdomus ir pats Railis bei jo elgesys. Tik iš pažiūros mergišiaus kauke slepiasi sudėtinga ir itin komplikuota vaikystės trauma, kuri veikia jo elgesį. Šiek tiek keista man pasirodė Lilė kaip veikėja, pernelyg literatūriška lėlė: kas inspiravo ją jaunystėje padėti benamiui vaikinui ir dar nesigėdijant bučiuoti jį mokykliniame autobuse, kai vertybinio pamato ji neturėjo, nes tėvas nesveikai kontroliuojantis materialistas, o motina nuolankioji tylenę? Kaip susiformuoja savaiminis empatiškas gerumas? Šiek tiek pristigo... Bet kita vertus, tai žanrinis kinas padarytas iš žanrinės literatūros, todėl labai giliai kapstytis nereikia, nes veikėjų veiksmai sunerti nesudėtingai ir elementariai pagal „traumų biografijas“, kurios deklaratyviai parodomos ir paraidžiui paaiškinamos žiūrovui.

 

Visgi man filmas patiko, tikėjausi šiek tiek prastesnio varianto, turint galvoje, kad gražuolė aktorė Blake Lively iš tikrųjų atlieka daugmaž visada panašius ir pernelyg akivaizdžius vaidmenis. Bet jai tinka! Netgi tokiame plokščiame filme suspindėti reikia turėti kažkokios kibirkšties ir aktorė ją turi, tad susikuria savotiška margai spalvinga filmo atmosfera, kuri veikia pagal įprastus ir savaime aiškius holivudinio kino dėsnius: truputį romantikos, truputį tobulų aktorių kūnų ir erotikos, dramatizmo ir psichologinio smurto bei deklaratyviai reikalingų didaktinių veikėjų apsisprendimų. Išgirsite ir visuotinai populiarių Lanos del Rey ir Taylor Swift garso takelių. Man įdomiau filmas žiūrėjosi dar ir dėl to, kad filmas jau reklaminės kampanijos pradžioje patyrė didžiulį skandalą, aktorė Blake Lively padavė į teismą pagrindinį aktorių, kuris kartu yra ir šio filmo režisierius, Justin Baldoni į teismą dėl seksualinio priekabiavimo ir mobingo filmavimo aikštelėje. Kol kas liudininkai pritaria, kad Baldoni išties elgėsi labai blogai ir ne tik su Lively, bet ir su kitais aktoriais. Tą žinant, filmas veikia kiek kitaip, nes tarp pagrindinių veikėjų atsiranda psichologinis teroras, kuris iš esmės atspindi ir aktorių tikrovę. Tiesa, knyga turi tęsinį, kuris buvo irgi numatytas ekranizuoti, tačiau dėl šio skandalo akivaizdu, kad tęsinio gali nebebūti arba aktorių sudėtis kardinaliai keisis. Visgi visumoje filmas blizgus, nesudėtingas, tačiau man jis kaip žanrinis filmas patiko.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nusikaltėlė Emilija" / "Emily the Criminal"

 

Sveiki,

Daug kam patikęs kriminalinis trileris „Nusikaltėlė Emilija“ (angl. Emily the Criminal) (2022) žadėjo įtempto ir įdomaus siužeto trilerį, tačiau jau po penkiolikos minučių ėmiau dirsčioti į laikrodį, nes filme kurį laiką nieko taip įdomaus ir įtraukiančio neįvyko. Visgi sukandęs dantis filmą įveikiau iki galo.

Istorija pasakoja apie Emiliją, laisvėje gyvenančią teistą moterį, kuri slegiama skolų bando visomis išgalėmis kabintis į gyvenimą. Dirbdama juodą darbą maisto aptarnavimo sferoje Emilijai susimokėjus skolas nelabai užtenka pragyvenimui. Nuolatinis skurdas ir geresnio darbo paieškos moteriai sekasi labai sunkiai. Iš vienos pusės ji iš darbo pokalbių išeina pakeltu tonu, nes suvokia, jog daugelis darbo rinkoje nori tik ja pasinaudoti, dalis sako tiesiai šviesiai: kartą teistos darbuotojos mums nereikia, mes tokia nepasitikime. Galiausiai Emilija susiranda nelegalų aferomis grįstą darbą, ji imasi pirkti įvairius daiktus su padirbtomis kreditinėmis kortelėmis ir pradeda jausti pamažėl gyvenimo gerėjimą, tik, kaip žinia, kartą paragavus gero gyvenimo, sunku grįžti į socialinio gyvenimo teisingą gyvenimo tėkmę. Klausimas, kada technologijomis prifarširuotoje visuomenėje pagaliau išaiškės Emilijos gyvenimas ir jai teks susigrumti su teisėsauga? Kada kameros pradės platinti vaizdo įrašus su jos atvaizdu?

Gerai, filmas nuobodus. Tikrai. Nors jį gana gerai įvertino kino kritikai, tačiau be banko kortelių padirbinėjimo sistemos nieko šiame filme įdomesnio nepavyko įžvelgti. Nepasakyčiau, kad kalta režisūra. Režisierius laikosi rimto socialinio dugno ir sunkaus, prislėgto Emilijos aplinkos perteikiamo tono, tad apie nusikaltimus linksmai ir išmoningai istorijos nesitikėkite. Pagrindinė aktorė, atlikusi Emilijos vaidmenį, Aubrey Plaza neatrodo prasta. Vis dar menu jos juokingą vaidmenį seriale „Parkai ir poilsis“, čia ji tikrai sukūrė gana įtikinamą vaidmenį, tačiau atrodo, kad didžiausia šio filmo blogybė yra tiesiog pats scenarijus. Moteris susiduria su išbandymu, ji pasiduoda ir imasi veikti, nes, kaip žinia, prastos gyvenimo sąlygos, nepastovus, sunkus ir nekvalifikuotas darbas žmones dar labiau stumia į nusikaltimus, tą Emilija ir daro, iliustruodama daugelį aferoms pasirašiusius nusikaltėlius. Iš kitos pusės žiūrovas palaiko Emiliją ir jos sprendimus, nori, kad jai pasisektų ir ji išsikapanotų, tad trumpas meilės romanas su savo nusikaltėliu šefu, keletas aštresnių nelegalių pirkimų ir persekiojimų, žiūrėk, jau filmas ir baigiasi. Jis nieko naujo neparodė, nieko nepasakė, tik pertarė tai, kas dažnai kartojasi iš vieno filmo į kitą. Manyčiau, nieko neprarasite, jeigu šio filmo ir nepažiūrėsite.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela