Sveiki, skaitytojai!
Paul Feig yra mano stiliaus režisierius, kai noriu ko
nors spalvingo, įtempto ir šiek tiek sarkastiško. Jis, beje, geras komedijų
kūrėjas, tačiau pastaruoju metu režisuoja stilingus psichologinius trilerius. Nenuostabu,
kad šįkart pasirinko bestselerių autorės Freidos McFadennos garsųjį romaną „Tarnaitė“
(angl. The Housemaid) (2025). Šis romanas, visai neseniai
pažiūrėjau lietuviškame viename populiariausių knygų parduotuvių knygos.lt reitinge,
yra bene perkamiausia praėjusių metų knygų Lietuvoje, nusileidusi tik tokiems
bestseleriams kaip Editos Mildažytės memuarams „Pelynų medus“. Į lietuvių kalbą
išverstos ir kitos „Tarnaitės“ serijos knygos, tad, galima įspėti, kad šiaip sėkmingai
debiutavusi Feigo ekranizacija duos startą ir kitų knygų adaptacijai ekrane. Tiesa,
pats „Tarnaitės“ neskaičiau, tad su knyga nelyginsiu, bet pasakysiu, kad „Tarnaitė“
kažkoks hitas ir kaip filmas, nes salė buvo beveik pilna, visi kramtė spragėsius
ir jautėsi, kad laikinai pamiršo visi pasižiūrėti į išmaniuosius, kiek valandų.
Tuo tarpu neseniai pradėtą kino teatre rodyti Sorrentino filmą „Malonė“ vakar
žiūrėjau kone pustuštėje salėje... Tai daug ką pasako.
Pradėsiu netipiškai: man filmas labai patiko. Įtraukė ir
nepaleido iki paskutinės akimirkos. Nesitikėjau, kad taip įtrauks. Filmas iš
pradžių atrodo tipinis, kažkoks lengvas trileriui skirtas šablonų, klišių
rinkinys, adaptuojantis įprastai turtingąjį, jau savaime sugedusį ir psichozės
apimtą turtuolių gyvenimo sandūrą su itin žemos socialinės aplinkos žmonėmis. Taigi
turime tarnaitę, kuri įsidarbina turtuolių namuose, ji apsigyvena jų įrengtoje
palėpėje. Jau kitą dieną puikioji šeimininkė Nina (aktorė Amanda Seyfried)
ištinka dėl dingusios užrašinės psichozė. Dėl visko, žinoma, kalta naujoji namų
tvarkytoja Milė (aktorė Sydney Sweeney). Galų gale žiūrovui pasiūlomas ilgas
Ninos manipuliacinis planas, šabloninis Milės persekiojimas, tiesa, dar kol kas
neaišku, ar tai Ninos psichozės taikinys, ar kažkoks šeimynėlės fetišas, ar dar
koks nors velnias. Mano galvoje iškart gimė idėja: čia gi turėtų būti Margaret
Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ kažkokia trilerio perdirbimo istorija:
turtuoliai negali susilaukti kūdikio, todėl jie apdoroja savo auką Milę, kuri
pažeidžiama, neturi tėvų ir draugų, todėl kėsinasi į jos įsčias kaip į surogatinę
motiną. Deja, tai būtų pernelyg paprasta, todėl ir ši mano teorija pamažu subliūkšta...
Visgi filmas iš tų, kurie prasideda įprastai, kaip
mėgsta amerikiečių daugelis trilerių ir tik jau filmui įpusėjus pamažu siužetas
tampa vis įdomesnis, nes jis „paturbintas“ dinamiškesniais ir
nenuspėjamais įvykiais, kurie pateikia kiek kitokias perspektyvas, nei buvo
galima numanyti filmo pradžioje. Gal dėl to filmas labai patiko. Dėl parinktų
aktorių, erotikos ir smurto derinio. Dėl skirtingų socialinių jungčių, dėl
keistų fetišistinių turtuolius pajuokiančių niuansų, pvz., šitaip branginti
seną šeimos servizą arba puoselėti motinos kadaise pagirtus sūnaus dantis... Kas
matė, tas supras, apie ką aš. Tam tikra satyra prasprūsta kaip atsvara įprastam
nugludintam vienkrypčiam žanrui. Galų gale įvyksta kažkas tarantiniško
ir visas filmas palieka gero filmo įspūdį, kuris leido užsimiršti, mėgautis,
turint galvoje, kad tai absoliučiai geras žanrinis kinas.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 7.0
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą