Sveiki, mieli skaitytojai!
Paskutinieji mano filmų
pasirinkimai susiję su apdovanojimų ir nominacijų sezoniškumu. Paprastai
juostos laikomos metų geriausiomis ir populiariausiomis. Štai britų režisierius
Kirk Jones pristatė filmą „Prisiekiu“
(ang. I Swear) (2025), kuris paremtas realiai egzistuojančia
asmenybe, kurio vardas John Davidson gyvenimo istorija. John Davidson iš
Edinburgo gyventojas, turintis itin retą Tureto sindromą. Galima sakyti, kad
filmas, nors ir vaidybinis, jo funkcija išskirtinai atrodo edukacinė, kad
visuomenė plačiau susipažintų su šią ligą turinčių žmonių kasdienybe,
empatiškai reaguotų į šio sindromo pasireiškimus. Šiaip tokių „padailintų“
edukacinių filmų per meninę viziją nesu didelis gerbėjas. Panašus, galima
sakyti, iš dalies buvo prieš ketverius metus amerikiečių „CODA“ (2021), kuris
prasibrovė į „Oskarus“, tačiau kaip filmas man itin didelio įspūdžio nepaliko.
Kaip, beje, ir „Gyvenimo stebuklas“ (angl. Wonder“) (2017). Suprantu šių filmų
šviesiąją prasmę, reikalingumą ir empatijos galią. Galų gale nuostabu, kad toks
filmas apskritai yra, kurį gali žiūrėti visos šeimos ir mokytis priimti
įvairovę. Koks visų šių didaktinių filmų sraute yra „Prisiekiu“?
Man filmas labai patiko!
Jis toks škotiškas, šiek tiek chuliganiškas. Ne kažin ką žinau apie Tureto
sindromą. Tureto sindromas yra paveldimas neurologinis sutrikimas,
pasireiškiantis nevalingais kūno judesiais ir garsais, kurie moksliškai
vadinami motoriniais bei vokaliniais tikais.
Ši būklė paprastai išryškėja vaikystėje, o jos simptomų intensyvumas bėgant
laikui gali kisti, dažnai pasiekdamas piką paauglystėje ir vėliau
susilpnėdamas. Nors tikus suvaldyti
yra itin sunku, tinkama aplinka ir supratimas padeda sergantiesiems sėkmingai
integruotis į visuomenę bei valdyti patiriamą įtampą. Filme rekonstruojama
biografinė tikrojo Johno Davidsono istorija. Aktoriai perteikė jo sutrikimus
paauglystėje ir jau subrendus (jaunąjį Johną suvaidino Scott Ellis Watson,
vyresnįjį – aktorius Robert Aramayo). Abu aktoriai, mano akimis, pasirodė labai
gerai ir įtikinamai. Labai nenorėjau itin nusaldintos ir pernelyg pretenzingai
empatiško filmo. Visgi pats sutrikimas, kai veikėjas nevalingai trūkčioja ir
keikiasi net tokiose vietose kaip bažnyčioje, prie vėžiu sergančių žmonių ar
darbo pokalbyje, atrodo skaudžiai komiškos.
Režisieriui, sakyčiau,
pavyko subalansuoti juodąjį humorą ir sindromo požymius iš Johno perspektyvos,
perteikti ne vien tik kaip likimo pokštą, aukos poziciją, bet ir kaip natūralią
būtį. Neturėdamas ryšio su motina, Johnas randa prieglobstį empatiškoje draugo
šeimoje, pas kuriuos kurį laiką apsigyvena, labiausiai juo rūpinasi ir palaiko
draugo mama Dotė, vėliau ir darbdavys Tomis. Deja, dėl savo nevaldomo ir
neprognozuojamo sutrikimo (nuolatinių keiksmų ir nevalingų judesių) Johnas
nuolat sulaukia atakų, grasinimų, atstūmimo. Netgi būta tokių atvejų, kai jis
pabunda atgavęs sąmonę ligoninėje. Iš tikrųjų filmas atskleidžia šį sutrikimą
turinčių žmonių stigmą plačiojoje normalizuotoje visuomenėje. Iš pradžių
nesusidūrusiems, kaip sako filmas, sunku priimti ir toleruoti. Tikrasis Johnas
už savo iniciatyvą suburti šį sindromą turinčiųjų bendruomenę pelnė karalienės
Elžbietos II apdovanojimą, tačiau su tikrąja motina, kuri visada pabrėždavo
sunkumą ir gėdą, santykiai išliko šalti.
Manau, kad filmas labai
geras. Šįkart manęs nedirgino didaktika ir noras įtikti, nes galbūt eliminavo
šį toną chuliganiškas sindromas, kuris pažeidžia visas šiaip normalioje
visuomenėje esančias elgesio normas, žinoma, ne iš blogos valios. Visgi,
pamaniau, žiūrėdamas šį filmą, kaip šiems žmonėms sunku. Nuostabu, kad 2023
metais medicinos technologijos jau leidžia kai kuriems numalšinti, prislopinti
arba beveik paslėpti šį neurologinį sutrikimą... Filmas pabaigoje paveikia
emociškai, verta jį bent kartą pažiūrėti, nes jis diskredituoja empatijos
trūkumą mūsų visuomenėje. Filmas atskleidžia Johno Davidsono neįtikėtiną
dvasios stiprybę, kai jis, nepaisydamas sekinančių simptomų, bando rasti savo
vietą pasaulyje ir kurti prasmingą gyvenimą. Per veikėjo patirtį žiūrovas
pamato ne tik fizinį ligos sunkumą, bet ir psichologinę naštą, kylančią dėl
nuolatinio aplinkinių dėmesio bei nesupratimo viešose vietose. Filmo autoriai
siekia sugriauti mitus apie šį sutrikimą ir parodyti, kad už ekstremalių
simptomų slepiasi šviesi, humoro jausmą turinti ir empatijos trokštanti
asmenybė. Galiausiai kūrinys tampa liudijimu apie žmogaus ištvermę ir būtinybę
visuomenei tapti tolerantiškesnei tiems, kurie tiesiog negali savęs
kontroliuoti.
Mano
įvertinimas: 9.5/10
IMDb: 8.5
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą